Rezoliucija norima paraginti minėtas institucijas aiškintis, kur
palaidotas Lietuvos partizanų vadas generolas Jonas Žemaitis - Vytautas,
taip pat sovietų saugumiečių nukankintas Pietų Lietuvos partizanų vadas
Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kuriam šiemet būtų sukakę 90 metų, bei jų
bendražygiai.
Panašų prašymą minint Lietuvos nepriklausomybė atkūrimo dieną išsakė ir
A.Ramanausko-Vanago dukra Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Kovo 11-ąją ji
iš Seimo tribūnos išreiškė viltį, jog valstybė padės rasti tėvo kapą.
„Sadistiškai nukankintą, išpjaustytą, išbadytomis akimis partizanų vadą
Adolfą Ramanauską-Vanagą sušaudė. Be pėdsakų dingo jo palaikai, nors jau
buvo 1957-ji. Man vienai sunku surasti juos, bet viliuosi, kad padėjus
valstybei, už kurios laisvę Tėvelis atidavė gyvybę, galėsiu uždegti žvakę,
padėti gėlę ant jo kapo“, - iš tribūnos kalbėjo partizano dukra.
1944-1952 metais A.Ramanauskas-Vanagas dalyvavo Lietuvos partizanų
pasipriešinime prieš sovietų okupaciją, vėliau su šeima slapstėsi, kol 1956
metais buvo išduotas ir suimtas. Po apytiksliai metus trukusių žiaurių
kankinimų Pietų Lietuvos partizanų srities vadui buvo įvykdyta mirties
bausmė, jo žmona Birutė nuteista 8 metų laisvės atėmimo. Partizano kapo
vieta nėra žinoma iki šiol.
J.Žemaitis - Vytautas pasipriešinimą prieš sovietus pradėjo 1944-1945
metais. 1949 metais partizanų vadų suvažiavime J.Žemaitis buvo išrinktas
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininku, taip
pat laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. Jam suteiktas partizanų
generolo laipsnis. 1953 metais bunkeris Jurbarko rajone Šimkaičių miške buvo
išduotas, J.Žemaitis suimtas gyvas, o po metų sušaudytas Maskvos Butyrkų
kalėjime.
1940 metais Lietuvą okupavo Sovietų sąjunga, vėliau vykstant Antrajam
pasauliniam karui Lietuvos teritoriją užėmė nacių Vokietija, 1944-45 metais
Raudonajai armijai iš Lietuvos stumiant vokiečių kariuomenę susiformavo
partizaninis lietuvių judėjimas, kuris galutinai nuslopintas tik apie 1953
metus suėmus svarbiausius pasipriešinimo vadus, sutriuškinus sričių štabus,
sunaikinus ryšius.
Per visą partizaninio karo laiką, Lietuvoje žuvo ar buvo nukankinti
daugiau nei 20 tūkst. partizanų.
Nepaisant didžiulės jėgų disproporcijos, miškuose prisiglaudę ir tautos
remiami Lietuvos laisvės kovotojai sugebėjo 10 metų priešintis milžiniškai
sovietų imperijos karo mašinai, padarydami jai skaudžių nuostolių.