Jumoro, nestandartinio elgesio, linksmų situacijų, šposų nevengė ir tuo spinduliavo ir pats autorius Borisas Dauguvietis.
„Aš buvau kompozitorius, poetas, žurnalistas, eržilyno viršininkas, ūkininkas, agronomas, girininkas, redaktorius, artistas, aš buvau kalinys, politikos veikėjas ir kas tik nori” , - yra sakęs pats Borisas.
1979 metų rugpjūčio 17 dieną Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Biržų skyrius organizavo ekspediciją „Auksinės varpos“ kolūkyje rinkti medžiagos apie Borisą Dauguvietį.
Ekspedicijai vadovavo E.Morauskienė, dalyvavo L.Andriuškevičiūtė, N.Arlauskaitė, G.Dambrauskaitė, R.Drevinskienė, A.Kalninis, G.Masiulytė, V.Morauskaitė, D.Kairienė, P.Aukstinis, D.Vasiliauskaitė, L.Višteliūnaitė.
Buvo aplankyti kaimai, kalbėtasi su žmonėmis, pažinojusiais B.Dauguvietį, užrašyta 43 atsiminimai, surinkta 115 eksponatų.
Borisas Dauguvietis, kaip sako žmonės, buvo „linksmų plaučių“ vyras. Mėgo juokauti, krėsti ir iškrėsti šposus, netradiciškai elgtis. Žmonių atmintyje ir išliko daugybė tokių linksmų atsiminimų. Pabandykime pažiūrėti į Boriso elgesį jį pažinojusių, paprastų kaimo žmonių akimis, kuriems Borisas buvo gal ir keistokas, bet savas „zenkis“.
Visi žmonės prisimena jo didumą, stambumą, garsų balsą, visų kalbinimą ir auksinį auskarą.
Kai eidavo vienas, tai visada kišenėje turėdavo virtų pupų ir vikriai po vieną mėtydavo į burną.
Pasiėmė gitarą, nusimovė batus ir pradėjo skambinti kojų pirštais.
Leonardas Šernas mokėsi Rygoje ir važiavo su Dauguviečiu atostogauti. Nebuvo kur atsisėsti traukinio vagone. Borisas apsimetė pavojingu psichiniu ligoniu, kuriam užėjo priepuolis. Žmonės išsigandę spruko į kitus vagonus, o studenčiokai toliau važiavo vieni du vagone.
Kartą atėjo į kalvę ant vienos kojos apsimovęs pirštinę, ant kitos kojinę.
Kartą vežė malkas. Einant į vidų, žmogus užkliudė butelį ir sudaužė. Žmogus išsigando, o Borisas sako„ ot, gerai, jau vakar norėjau sudaužyti, bet neturėjau laiko“.
Eina Borisas pėsčias iš Biržų ir dainuoja. Užėjęs sako, kad buvo Biržuose nusipirkti mėsos, bet pinigus išleido, mėsos nebenupirko, prašo paskolinti nors gabaliuką. Paėmė didelį gabalą mėsos ir išėjo. Po savaitės atidavė pinigus.
Borisas dalyvavo Jono Timuko vestuvėse ir joms „vadovavo“. J.Timukas turėjo ilgus ūsus, tai Borisas ėmė ir nukirpo vieną.
Borisas eina padėti pjauti javų. Išvaro pradalgę, grįžta, nusivelka marškinius, išverčia ir purto, sakydamas, kad purto blusas.
Turėjo pilką megztinį, kurio abi pusės vienodos. Vieną kartą apsivelka vieną pusę, kitą kartą - kitą.
Pasiima bliūdą pupų, ąsotį alaus ir brenda su visais drabužiais į kitą upės pusę. Ten apvaišina, pasišnekučiuoja ir vėl brenda atgal.
Latvijos pusėje gyveno toks Melinis. Tai Borisas sėdėdavo vienoje pusėje, Melinis kitoje ir abu šnekėdavosi.
Borisas įeidavo į kalvę, griebdavo didįjį kūjį ir kaldavo.
Kartą per Petrines turėjome alaus. Borisas atėjo, išgėrė, tada užlipo ant stogo, sėdi ant kamino ir džiaugiasi, kad toli mato.
Alus buvo priemenėje. Rytą Borisas su vyro broliu įlipo pro langą gerti alaus. Kai juos ten aptiko, tai Borisas sako, kad geri žmonės neina pro duris, geri žmonės lipa per langą.
Kartą vaišinosi vėdarais. Kai dar pasiūlė, atsisakė, nes „taip privalgiau, kad vienas vėdaro galas įsirėmė, nebegaliu atsisėsti“.
Rytais atsikėlęs per visą kaimą eidavo pižama apsirengęs, stebindamas visus pižamos dryžiais.
Eidamas kalbindavo visus, net šunis ir kates.
Pas Borisą užėjo pasienio policininkas. Išgėrė ąsotį alaus. Įpylė antrą, tada sako: „o dabar eik, tau tarnyba. Rytoj ateik, gausi vėl“.
Kalvis Kalvanas įspėdavo kaimynus, kad Borisas jau namie ir reikia saugoti arklius. Nes jis užsėsdavo ant pirmo pasitaikiusio arklio, tada ant kito, pirmąjį paleisdamas, po to vėl ant kito, taip pasiekdavo reikalingą vietą, keisdamas arklius.
Rinkdavo musmires. Sakydavo, kad jos daug skanesnės už kitus grybus, saldžios, tik reikia gerai nuplauti, ilgai virti.
Borisas turėjo tik dukteris. Pamatęs gandrą sakydavo: „Gandriuk, gandriuk, atnešk nors kilogramą sūnaus“.
Pribėgo Borisas prie merginos, nutraukė nuo kojų dekį ir sako, kad jam nesvarbu veidas, vietoj jo nors ir blynas, kad tik kojos būtų gražios.
Pamatęs grybus, žemai nusilenkdavo, nusiimdavo kepurę ir pasisveikindavo su grybais.
Važiavom į Biržus, nusirengė ir pradėjo muštis. Po to juokiasi, kad utėles mušė.
Atnešė Borisui pagautus ančiukus. Jis ir sako: „Paleisk į Nemunėlį, kai reiks, pasigausiu po vieną“.
Borisas išmokė tėvelį vogti mišką. Sako, nupjovei medį ir apipilk verdančiu vandeniu kelmą.
Pamatęs uogaujant ar grybaujant jo miške moteris, pradeda baisiai šaukti, rėkti. Imasi šautuvą ir sako„iššaudysiu visus grybus“.
Toks buvo Borisas Dauguvietis jį pažinojusių kaimynų akimis. Daug įvairių linksmybių, tėvo šposų knygoje „Perpetum mobile“ aprašo ir jo duktė Galina Dauguvietytė.