Štai ką pasakoja lordas D.Owenas:
Kai 1966 m. buvau pirmą kartą išrinktas į Bendruomenių rūmus, tuo metu dar dirbau gydytoju-laborantu šv.Tomo ligoninėje, įsikūrusioje ant Temzės kranto, tiesiai prieš Parlamento rūmus. Mano specializacija buvo neurologija, taigi teko šiek tiek domėtis ir psichiatrija.
Per ateinančius dvejus metus aš išraižiau skersai išilgai Westminsterio tiltą. Tęsdamas cheminius smegenų tyrimus savo laboratorijoje, taip pat uoliai vaikščiodavau ir į Parlamento, įsikūrusio kitoje upės pusėje, posėdžius. Šv.Tomo ligoninės neurologai ir psichiatrai, su kuriais dirbau, buvo linkę nuolat aptarinėti žymius politikus, o man pasitaikė puiki galimybė savo akimis pamatyti politinio pasaulio pastariesiems keliamą įtampą ir stresą konfidencialioje gydytojo-paciento santykių aplinkoje.
Savo profesinę pagalbą man teko suteikti tik dviem politikams. Vienam – nuo priklausomybės alkoholiui, kitam – nuo gilios depresijos. Aš mačiau, kokioje įtampoje jie gyvena, ir pradėjau svarstyti, ar streso faktorius kartais neturi įtakos juos kamuojančioms ligoms.
Būtent tais metais, kai dirbau ligoninėje, ir pradėjau domėtis, kaip priimami vyriausybės sprendimai, – ypač aukštesniu lygiu. Kaip ligos, kartais netgi privesdamos vyriausybių vadovus iki kvailysčių, gali nulemti pastarųjų sprendimus – būtent tai ir buvo mano domėjimosi objektas, kurį tiesiogiai stebėti turėjau išties nemažai progų, eidamas šalies užsienio reikalų ministro pareigas. Mane labai domino ne tiek nuo fizinių ligų kenčiantys vadovai, kiek tie, kuriems aš diagnozavau savo paties sugalvotą „puikybės sindromą“.
Senovės graikų dramose prie puikybės privedantis siužetas yra maždaug toks: herojus laimi pergalę, kurios niekas nesitikėjo, ir taip užsitarnauja šlovę bei audringą aplinkinių pritarimą. Ši patirtis nulemia tam tikrus procesus herojaus sąmonėje, ir jis pradeda tikėti, kad yra visagalis. Taigi herojus nebesugeba tinkamai įvertinti jį supančios realybės ir priima klaidingus sprendimus.
Galiausiai jis stoja į akistatą su atpildu už savo defektyvius veiksmus ir pralaimi šį lemiamą mūšį.
JAV prezidento George`o W.Busho ir Tony Blairo prieš penkerius metus priimtas sprendimas pradėti karą Irake bei pastangos susidoroti su karo pasekmėmis puikiai iliustruoja puikybės sindromą.
Žinoma, istorija matė nekompetentingų prezidentų bei ministrų pirmininkų ir anksčiau, tačiau T.Blairo nekompetentingumas, kurį, beje, galima priskirti ir G.W.Bushui, išties ypatingas, nes jį apibūdina trys puikybei būdingi simptomai: besaikis pasitikėjimas savimi, nekantrumas ir neatidumas detalėms. Išties nelengva nustatyti, kas abu šiuos sunkiasvorius politikos atstovus privedė prie puikybės. Galbūt būtų galima kalbėti apie tam tikrus jų įgimtus charakterio bruožus ar ieškoti medicininių priežasčių, tačiau viską gaubia abejonės.
Remdamasis savo asmeniniais pastebėjimais, galiu teigti, kad T.Blairo puikybė pradėjo reikštis per 1999 m. įvykusią Kosovo krizę. Vėliau jo išpuikimą dar labiau sustiprino įvykiai Siera Leonėje bei 2001 m. parlamentiniai rinkimai – ir taip iki pat rugsėjo 11-osios.
Nė menkiausios puikybės nepastebėjau, kai 1998 m. su T.Blairu susitikome jo rezidencijoje pirmą kartą aptarti situacijos Irake. Kai aš jam vėliau raštu pateikiau savo argumentus dėl politinės strategijos, kuri padėtų nuversti Saddamą Husseiną, dar tuometis premjeras man atsakė:
„Mūsų tikslas nėra nuversti Saddamą Husseiną ir jo režimą. Ne mums spręsti, kas turėtų būti Irako prezidentas, kad ir kaip trokštumėme matyti skirtingas pažiūras išpažįstančią vyriausybę Bagdade“. 1998 m. gruodį JAV ir Jungtinė Karalystė pradėjo bombarduoti tam tikrus taikinius Irake. T.Blairas pasikvietė mane vakarienės į savo rezidenciją, praėjus trims dienoms nuo blitz bombų atakos pradžios. Mes išsamiai aptarėme Irako situaciją. Ministro pirmininko nuotaika visiškai nepriminė tos, kurią prieš dvi dienas žiniasklaida apibūdino kaip „akivaizdų susinervinimą“.
Tą vakarą man jis atrodė neįsitempęs, netgi atsipalaidavęs. Nepastebėjau jo tariamai pernelyg didelio aktyvumo. Jis nejautė jokių nuogąstavimų dėl atnaujintų atakų, ir man pasirodė ramus, racionalus, tačiau dar nesimatė nė menkiausio puikybės ženklo. T.Blairas buvo pasirengęs detaliai aptarti sudėtingus Irako šiitų, kurdų ir sunitų tarpusavio santykius.
Kitą kartą su T.Blairu teko kalbėtis apie Kosovo krizę, kai 1999 m. balandį NATO nutarė pradėti oro atakas prieš Serbiją. Jis netikėtai man paskambino ir išsakė savo norą išsamiai ir detaliai aptarti jam nerimą keliančius klausimus apie vis blogėjančią situaciją.
Aš jam priminiau, kad esu Berlyne ir kalbu neapsaugota telefono linija. Ministras pirmininkas nusijuokė ir pasakė, kad jam svarbiausia yra išsakyti širdį slegiančius rūpesčius – ir nesvarbu, kas jo klausosi. Jis buvo neįtikėtinai atviras, ir mes turėjome galimybę išties gyvai padiskutuoti. Vis dėlto aš pirmą kartą jo balse jaučiau tam tikrą egzaltaciją.
Kosovas buvo pirmasis išbandymas sudėtingos tarptautinės krizės kontekste, ir neabejotini puikybę išduodantys ženklai pradėjo lįsti kaip yla iš maišo. Lankydamasis pabėgėlių stovyklose, T.Blairas buvo sutinkamas kaip herojus. Tuometis JAV prezidentas Billas Clintonas jam yra netgi griežtu tonu liepęs „suimti save į rankas“ ir nustoti „save demonstruoti“.
T.Blairo sprendimuose buvo galima pastebėti pernelyg didelį išdidumą. B.Clintono patarėjų komanda pasišaipydavo iš T.Blairo čerčiliško tono. Vienas oficialus asmuo, kuriam teko dažnai aptarti reikalus su tuomečiu Didžiosios Britanijos premjeru, sakė: „Tony per daug apsiima, jis persistengia ir pervertina savo galimybes“. B.Clintono patarėjai sakydavo, kad T.Blairas „užsibarsto per daug adrenalino cukraus ant savo kukurūzų dribsnių“.
Tiesą sakant, dažna aliuzija į šį hormoną, kalbant apie maniakišką ar puikybę išduodantį elgesį, dar nereiškia, kad minėtos diagnozės yra susijusios. Jeigu tarp jų ir yra koks nors ryšys, jį išties sudėtinga susekti.
2001 m. rugsėjį T.Blairo reakcija į 11 dienos įvykius Niujorke ir Vašingtone vėlgi buvo tarsi pažymėta jo inicialais. Tiek G.W.Bushas, tiek T.Blairas teigė, kad iššūkiai, su kuriais jie privalo susidoroti, neturi precedento per visą pasaulio istoriją. Jų kalbos ir veiksmai pamažu persismelkė fanatizmu. Į detales savo vykdomoje politikoje jie kreipė vis mažiau dėmesio. Užtikrintumas ir paprastumas tapo dominuojančiomis jėgomis.
Tik T.Blairui būdinga puikybės forma buvo jo nenumaldomas noras matyti save įvykių centre. Po rugsėjo 11-osios jis turėjo išties nemažai progų patraukti visuomenės dėmesį. Sekdamas savo karštligišką oficialių susitikimų programą, jis dalyvavo 54 susitikimuose su kitų šalių vadovais ir sukorė daugiau nei 64 tūkst. km 31 skrydžio metu.
Tarsi lenktyniaudamas pats su savimi, jis stengėsi tokį pat tempą palaikyti 2002 ir 2003 metais. G.W.Bushas, priešingai, daug dėmesio skyrė miegui ir atrodė ne toks siautulingas bei tinkamiau save kontroliuojantis.
Šiandien jau žinoma tam tikrų paviešintų dokumentų, kuriuose teigiama, kad T.Blairas ignoravo savo kolegų išsakytą susirūpinimą apie karo Irake planavimą ir ypač apie jo pasekmes.
Vienas tuo metu aukštas pareigas užėmęs valstybės pareigūnas prisimena, kad, jam įspėjus T.Blairą apie ateityje laukiančius sunkumus, šis atsakydavo: „Jūs – Neville`as Chamberlainas, aš – Winstonas Churchillis, o Saddamas – Hitleris“. Išties nelengva kalbėti rimtomis temomis su šalies vadovu, į viską reaguojančiu taip emocingai ir pernelyg supaprastintai.
Slaptame 2002-ųjų liepos 23 d. memorandume, pasirodžiusiame „The Sunday Times“, buvo atskleistos susitikimo, skirto situacijai Irake aptarti, detalės. Jo metu gynybinių pajėgų vadovas admirolas seras Michaelas Boyce`as kreipėsi į T.Blairą, sakydamas, kad kariuomenė „nesiliauja klausinėti“.
Tačiau kitą dieną po minėto susitikimo vakarienės, kurioje man teko dalyvauti, metu T.Blairas neigė bet kokius sunkumus ir stengėsi sudaryti įspūdį, kad viskas eina kaip sviestu patepta. Tai nebuvo eilinis nekompetentingumas. Tai buvo puikybės apnuodytas nekompetentingumas. Tuometis Didžiosios Britanijos premjeras pamažu išsiugdė imunitetą, kuris nuo pastarojo atmušdavo bet kokius argumentus apie galimas realias problemas.
Palyginti T.Blairą, kuris 1998 m. vykusios vakarienės metu buvo pasirengęs be išlygų aptarti sudėtingas vidines Irako problemas, su dabartiniu, vengiančiu bet kokių diskusijų apie invazijos į Iraką išprovokuotas pasekmes, tuomečio ministro pirmininko pasikeitimas buvo tiesiog stulbinantis.
Regis, jis tikėjo, kad nebuvo jokių neišsprendžiamų keblumų. Keli puikybės sindromo simptomai dabar rėžė akį. Be jo tvirto tikėjimo siekiamu tikslu, apie kurį važiuodamas namo tą vakarą kalbėjausi su savo žmona, taip pat buvo jaučiamas ir besaikis pasitikėjimas savimi ir nekantrumas bei pernelyg didelis aktyvumas. Mano žmonos žodžiais tariant, jis prisiėmė Mesijaus vaidmenį.
Po 2003 m. kovo mėn. įvykusios invazijos į Iraką labai greitai ėmė aiškėti, kad T.Blairui iš tiesų pavyko nuslėpti tikrąją jį kankinusios ligos priežastį. Ši liga, kaip galima spėti, ir sukėlė puikybės sindromą, kuris ėmė reikštis vis didėjant nusivylimui nepalankiai susiklosčiusia situacija.
Vieną sekmadienį, 2003 m. spalio 19 d., žiniasklaida pranešė, kad tuometis šalies ministras pirmininkas lankėsi Stoke Mandeville ligoninėje, įsikūrusioje netoli oficialios premjero užmiesčio Chequers vilos. Tik vėliau šias naujienas patvirtino pati vyriausybė. T.Blairas buvo perkeltas į vieną Londono ligoninę. Joje jis turėjo gauti reikiamą gydymą nuo padažnėjusio širdies plakimo, nuo kurio, specialistų teigimu, kenčia daugelis žmonių.
Kiek vėliau tą patį vakarą buvo pranešta, kad tuometis šalies ministras pirmininkas niekada anksčiau nesiskundė širdies problemomis. Tačiau taip pat buvo paskelbta, kad jam medikai taikė kardiostimuliaciją elektros šoku.
Kai kurie specialistai negalėjo suprasti, kodėl T.Blairui buvo taikoma ši procedūra nuo elementarios skilvelinės tachikardijos, ir įtarė, kad pastarojo būklė gali būti kur kas rimtesnė.
Tačiau vyriausybė ir pats T.Blairas tai neigė. Oficialiame pranešime buvo teigiama, kad ministras pirmininkas niekada neturėjo nusiskundimų širdies veikla.
Ir vis dėlto tuomečio vidaus reikalų ministro Davido Blunketto asmeniniuose užrašuose minima, kad, praėjus dviem dienoms po gydymo, Tony, kalbėdamas su juo telefonu, sakė, jog jau 15 metų skundžiasi širdies problemomis. Tačiau tik tąkart jam prireikė skubios medikų pagalbos, ir staiga viskas iškilo aikštėn.
Praėjus mėnesiui po skandalingo premjero apsilankymo ligoninėje, oficialaus metinio diplomatų susitikimo Buckinghamo rūmuose metu, man vėl teko su T.Blairu aptarti situaciją Irake. Jis primygtinai reikalavo čia pat, banketų salėje, kartu susėstume rimtai diskusijai ir kurį laiką nekreipė nė menkiausio dėmesio į aplinkui bepėdinančius užsienio šalių diplomatus.
Tąkart aš mačiau kitokį Tony Blairą, kuris visiškai nebuvo panašus į Mesiją primenantį vadovą. Jam trūko pasitikėjimo savimi ir, regis, jis buvo pasiryžęs iš naujo permąstyti susiklosčiusius įvykius – tai, kad Irake nepasisekė rasti masinio naikinimo ginklų, akivaizdžiai jam nedavė ramybės. Tiesą sakant, man jo buvo gaila, ir visaip stengiausi jį pralinksminti. Tačiau jau tuomet giliai širdyje jaučiau baimę dėl Iraką ištikusios dirbtinės stichijos pasekmių ir pykau ant savo pašnekovo už jo nekompetentingumą.
Pastebėjau, kad T.Blairas buvo labai sunerimęs ir iš veido, kurio kontūrai atrodė pasikeitę, atrodė pasenęs. Taip pat man pasirodė, kad jis numetęs svorio.
Beveik po metų T.Blairui vėl teko apsilankyti ligoninėje – šįkart kaip ambulatoriniui ligoniui. Jam turėjo būti atlikta kateterio šalinimo procedūra. Ligoninės personalas pagaliau pripažino, kad T.Blairas kenčia nuo priešširdinio plazdėjimo. Tačiau tuomečio šalies ministro pirmininko asmeninio kardiologo oficialiame pranešime spaudai buvo vengiama bet kokių užuominų apie realią jo širdies būklę.
Taigi kaip tik tuo metu, kai krizei Irake spręsti reikėjo naujų politikos gairių ir naujo mąstymo, britų premjeras vis dar gyveno praeitimi – ir toliau slėpė savo ligą, neigė faktus bei dėjosi esąs puikios sveikatos.
Vis dažniau žiniasklaidoje pasirodydavo pranešimų apie tai, kad T.Blairas dėl savo širdies aritmijos vartojo vaistus nuo infarkto. Aš pasiteiravau vieno mokslininko, gerai išmanančio šių vaistų veikimą, ar jam nebuvo žinomi ilgalaikiai pastarųjų sukeliami šalutiniai poveikiai, dėl kurių T.Blairas galėjo tapti puikybės auka. Jis man atskleidė, kad to paties jo teiravosi ir šalies Užsienio reikalų ministerija – apie Saddamą Huseiną!
Vienas gydytojas, bandydamas hipotetiniu būdu išsiaiškinti su T.Blairo vartojamais vaistais susijusias detales, man rašė, kad, tiek metų stebėjęs tuometį ministrą pirmininką per televiziją, jis atkreipė dėmesį į tai, kad pastarojo išslinkusių plaukų plotas buvo pradingęs, tačiau, oficialiai paskelbus, kad šalies vadovas gydomas nuo tachikardijos, jis vėl pasitaisė.
Minėtam gydytojui kilo mintis, kad galbūt T.Blairas naudojo purškiamus plaukų augimą skatinančius „Regaine“ vaistus, kurio vienas galimų šalutinių poveikių – tachikardija. Taigi, anot šių pastebėjimų autoriaus, kai medicinos specialistai sužinojo, kad T.Blairas naudoja „Regaine“, jam buvo uždrausta tai daryti.
Kad ir kaip ten bebūtų, kur kas labiau tikėtina, kad būtent T.Blairo asmeninės charakterio savybės, o ne jo širdies būklė buvo pagrindinės puikybės sindromo sukėlėjos.
Kai kurios jo charakterio savybės – tiesiog rėžiančios akį. Visų pirma, T.Blairo pirmutinė aistra buvo ne politika, o vaidyba. Politikai-aktoriai yra itin linkę į narcisizmą, ir todėl jiems labai sunku atsispirti herojaus vaidmeniui.
Antra savybė yra susijusi su T.Blairo asmeniniu požiūriu apie patį save. Mat jo manymu, jis visada elgiasi gerai. Žmonės, kurie įsitikinę negalintys pasielgti blogai, taip pat tiki ir savo nemokėjimu meluoti. Taigi tiesos slėpimas paprasčiausiai tampa įpročiu.
Su šiuo aspektu yra susiję ir T.Blairo religiniai įsitikinimai bei tarp jo ir Dievo egzistuojantis ypatingas ryšys. Prieš dvejus metus per televiziją transliuoto interviu metu, T.Blairas, kalbėdamas apie Iraką, teigė: „Jeigu tikite tuo, kas vyksta, jūs aiškiai suvokiate, kad sprendimą priėmė kiti žmonės. Jeigu tikite Dievu, suvokiate, kad prie sprendimo taip pat prisidėjo ir Dievas“.
Taigi galima daryti išvadą, kad T.Blairas jautėsi atsakingas ne tiek prieš savo rinkėjus, kiek prieš patį Dievą. Jeigu buvęs ministras pirmininkas buvo įsitikinęs savo dieviškumu, minėta atsakomybė jo nė kiek nevaržė – priešingai nei tikinčiojo, kuris puikiai suvokia nuodėmės pavojų, atveju. Tikėjimas Dievu veikiau stimuliuoja puikybę nei ją slopina.
Tiesa, kol kas nėra jokios mokslinės analizės, kuri patvirtintų puikybės sindromo egzistavimą. Galbūt jos niekada ir nebus. Tačiau per visą savo gyvenimą akylai sekdamas pokyčius, vykstančius psichikos mokslų srityje, kaip buvęs neurologas ir politikas, esu įsitikinęs, kad jie gali paaiškinti, kodėl kai kuriuos šalių vadovus įveikia puikybės sindromas, o kai kurie jam pasipriešina.
Galbūt puikybės sindromui gydyti niekada nebus išrastas priešnuodis, ar niekada nebus atskleistos jį sukeliančios priežastys, tačiau tampa vis aiškiau, kad, lygiai taip pat, kaip tradicinės ligos, o gal net dar daugiau, jis kelia išties didelę grėsmę vadovavimo, kuriam paklūsta pasaulinės jėgos, kokybei.