Dabartinėje Vokietijoje galima rasti reikšmingų antisemitizmo ir rasizmo apraiškų: išpuoliai prieš žydus, jų kapines ir holokaustui atminti skirtus paminklus, antisemtiniai žymios gyventojų dalies prietarai. Ypač Rytų Vokietijoje, kur kai kuriuose miestuose yra vietų, į kurias eina tik baltieji, ir kur pasitaiko didesnių rasistinių incidentų, o kartais net žmogžudysčių.
Tuo pačiu metu Vokietijoje bandoma perrašyti praeitį. Jörgo Friedricho knygos, kuriose sąjungininkų veiksmai lyginami su nacistinės vokiečių valstybės padarytais žiaurumais, yra bestseleriai. Šios knygos holokaustą lygina su sąjungininkų įvykdytais Vokietijos bombardavimais per Antrąjį pasaulinį karą. Vokiečiai galvoja, kad Izraelis prieš palestiniečius naudoja tuos pačius metodus, kaip ir naciai. Jie nori pasakyti: „Visi kalti, todėl niekas nėra kaltas“.
Neseniai „Jewish Political Studies Review“ išspausdintame straipsnyje Vokietijos holokausto pedagogė Susanne Urban rašė, kad šiandien ne tik žemesniųjų sluoksnių priemiečiuose, bet visoje Vokietijoje galima išgirsti keiksmus: „Tu žydas!“, „Tu auka!“
Auka ir žydas suvokiami kaip lygiaverčiai, paniekos verti dalykai. Žydas simbolizuoja tai, kas nukrypę ir bjauru, kaip asmeniui svarbios grupės antitezė. Žydas yra blogasis izraelietis. Jeigu auka nekenčiama, tai pakišama mintis, kad jos atžvilgiu galima būti ir nusikaltėliu?
Vokietijos demokratams turėtų kelti nerim1 tai, kad aukštųjų mokyklų studentai rytinėje šalies dalyje mažai ką žino apie skirtumus tarp demokratinės Vakarų Vokietijos ir buvusios komunistinės Vokietijos Demokratinės Respublikos.
Neseniai Berlyno Laisvojo universiteto atlikta apklausa parodė, kad 42 proc. studentų mano, jog smarkiai užteršta Rytų Vokietija yra švaresnė už Vakarų Vokietiją. Tai buvo pats nekalčiausias atsakymas. Trečdalis mano, kad Konradas Adenaueris ir Willy Brandtas buvo Rytų Vokietijos politikai.
Į A.Merkel vizitą reikėtų žvelgti per šios Vokietijos padėties prizmę. Simboliška yra tai, kad A.Merkel į Izraelį atvyko trečią kartą nuo tada, kai ji 2005 metų rudenį tapo kanclere. Šį kartą ją lydėjo septyni ministrai, ir įvyko bendras posėdis su Izraelio ministrų kabinetu.
A.Merkel pirmtakas socialistas Gerhardas Schroederis, kancleriu buvęs nuo 1998 iki 2005 metų, į Izraelį neatvyko nė karto. Vizito teisę jis paliko Joschkai Fischeriui, savo užsienio reikalų ministrui iš Žaliųjų partijos.
Izraelis parodė A.Merkel didžiulę pagarbą. Ji buvo pakviesta sakyti kalbą Knesete. Tokia privilegija dažniausiai yra suteikiama tik valstybių vadovams.
Simbolinę prasmę turėjo keleto Kneseto narių nedalyvavimas posėdyje, nes A.Merkel kalbėjo vokiškai. Vokiečių žiaurumus išgyvenusių žmonių, tuomet buvusių vaikais, prisiminimai dar gyvi. Reikia žiūrėti į ateitį. Tačiau praeitis turi būti prisiminta, ir todėl simboliniai veiksmai yra svarbūs.
Turint galvoje tokį dabartinio vizito pobūdį ir šiandienos Vokietijos realijas, A.Merkel pasiuntė svarbią žinią ne tik Izraelio valstybei, bet ir savo tautai.
Šią žinią apibendrinčiau taip: „Galite galvoti ką norite apie žydus ir Izraelį. Daugelis Vokietijos visuomenės informavimo priemonių šmeižia Izraelį. Tačiau aš noriu visų vokiečių vardu viešai prisiimti kaltę už mūsų protėvių nacių atliktus veiksmus. Aš tai noriu padaryti kiekviena proga. Mano vizitas į Yad Vashemą ir kalba Knesete, kuri kai kam galėjo labai nepatikti, yra geriausias to simbolis“.
A.Merkel taip pat turėjo atvirai neišsakytą žinią pasauliui: „Po karo Vokietija vėl buvo priimta į pasaulio tautų šeimą ir tapo pagrindine politine jėga. Tačiau daugelis užsienyje mano, kad mumyse dar yra paslėpta nusikaltėliška praeitis, ir kad ji kada nors ir vėl pasikartos. Dažni mano vizitai į Izraelį ir mūsų santykiai rodo, kad aš tai gerai suprantu“.
A.Merkel požiūris skiriasi nuo kitų Vakarų Europos lyderių požiūrio. Tai iš dalies paaiškina jos asmeninė praeitis. A.Merkel užaugo ir gyveno komunistinėje Rytų Vokietijoje. Ji žino, kas yra totalitarizmas, ne tik iš istorijos mokytojų, dėstančių apie nacistinę Vokietiją. Tai, kad ji yra fizikė, o ne humanitarė taip pat gali padėti žvelgti į pavojus realistiškai.
Nors paminėjusi tik Iraną A.Merkel ir nepasakė, tačiau panašu, kad ji supranta islamo pasaulio šalių keliamus pavojus, turinčius nacizmui bei komunizmui būdingų bruožų. Tikriausiai būtent tai ji turėjo galvoje, sakydama, kad pavojai Izraeliui yra pavojai Vokietijai. Tačiau kol kas politiškai nekorektiška atvirai įvardyti pagrindinį neapykantos objektą – islamistų kurstomą prievartą – kaip didžiausią pavojų pasauliui. Šito mes dar turėsime palaukti kelerius metus.