„Gazprom“ – rusų ginklas

„Gazprom“ – Rusijos dujų monopolija, didžiausia pasaulyje energetikos įmonė, dydžiu panaši į „Microsoft“ ir „General Motors“ ir kapitalizacija gerokai viršijanti Rusijos biudžetą.

Pagrindinis „Gazprom“ akcininkas – Rusijos valstybė, o jo vadovus tiesiogiai skiria Rusijos prezidentas. „Gazprom“ – Kremliaus alter ego, tapo politinių manipuliacijų ir spaudimo įrankiu. Europa 35–40% priklauso nuo Rusijos dujų.

„Gazprom“ vamzdžiais sklindančios dujos bei ideologija jungia Rusiją su Turkmėnijos, Uzbekijos, Baltarusijos režimais ir palaiko jų gyvybingumą. „Gazprom“ yra apaugęs paslaptingomis kompanijomis, kurios, kaip spėjama, yra pelno plovimo mechanizmas, tarnaujantis „Gazpromo“ šešėlyje stovintiems žmonėms.

Dešimtojo dešimtmečio viduryje „Gazprom“ dėl nemokėjimų, galima sakyti, atsidūrė ant bedugnės krašto. „Stovėjom ant dviejų ledo lyčių, – taip vaizduoja šį laikotarpį vienas iš artimų Remo Viachirevo bendražygių. – Rusijos vartotojai buvo įsiskolinę „Gazprom“ 15 mlrd. JAV dolerių. O buvusios SSSR šalys – 7 mlrd.

Nei vieni, nei kiti neturėjo pinigų atsiskaityti. Prisimenu, kartą važiavom į Vilnių. O ten beveik 300 km kelio – ir nė vieno žibinto. Tamsoje prasilenkėm viso labo su kokia pusantra dešimtim mašinų. Klausiam, kas darosi, o jie atsako – trūksta pinigų mokėti už dujas, todėl gatvės žibintai ir nedega.“

„Gazprom“ buvo priverstas sulaikyti darbo užmokestį savo paties darbininkams – jau prasidėjo statybininkų streikai Šiaurėje. „Jei būtų likusi ankstesnė schema, mes nebūtume išgyvenę. Reikėjo kažko griebtis“, – prisipažįsta vienas iš buvusių „Gazprom“ vadovų. „Gazprom“ negalėjo stengtis gauti pinigų iš Rusijos vartotojų, vienintelė išeitis buvo – kokiu nors būdu pasiekti, kad atsiskaitytų NVS šalys.

Vienas iš artimiausių Viachirevo bendražygių pasakoja, kad naujoji schema gimė dujų monopolijos vadovo kabinete, kai šis pagaliau priėmė buvusį pasaulio dviračių čempioną Igorį Makarovą. Jo įmonė „Omranija“ buvo viena iš daugelio, besiverčiančių maisto produktų tiekimu į Turkmėniją. Makarovas ir pats gimė Ašchabade; jo „Omranija“ tiekė ten cukrų ir kai Turkmėnijos valdininkai nebeturėjo kuo atsiskaityti, jie pasiūlė Makarovui dujas. Tačiau realizuoti šių dujų nesusitarus su „Gazprom“ buvo visiškai neįmanoma, todėl jaunasis verslininkas atėjo pas Viachirevą.

„Gazprom“ tuomet jau buvo žinoma, kad Turkmėnija ir Ukraina jau seniai vykdo natūrinius mainus ir keičia dujas į maisto produktus. Todėl Viachirevas pasiūlė Makarovui, „įsipaišyti“ į egzistuojančią schemą, pardavinėti Turkmėnijos dujas Ukrainoje, o jau pinigus „išmušinėti“ iš ukrainiečių pačiam.

Galiausiai buvo sukurta schema: dujos mainais už maisto produktus. „Gazprom“ už savo dujas pradėjo gauti iš Ukrainos prekes.

Dujų treideris Dmitrijus Firtašas pasakoja, kad keisti Vidurio Azijos dujas į maisto produktus dar 1994 metais sugalvojo Igoris Bakajus, kurio įmonė „Respublika“ tiekdavo maisto produktus į Turkmėniją. Tačiau atkakliai sklando gandai, kad už Makarovo ir Bakajaus stovi paslaptingo verslininko Semiono Mogilevičiaus figūra.

Šiaip ar taip, Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas ir Turkmėnijos prezidentas Saparmuratas Nijazovas pasirašė susitarimą, pagal kurį „Respublika“ turėjo išmokėti Ašchabadui Ukrainos dujų skolas už 1993 metus produktais.

- Jis pirmasis sugalvojo šią schemą, – sako Firtašas, – iš esmės, Igoris Bakajus tapo pirmuoju stambiu dujų treideriu. Anksčiau iš esmės niekas iš tikrųjų nesuprato šio verslo. „Gazprom“ Ukrainos rinka tuomet buvo visai neįdomi. Juk Ukraina nenorėjo ir negalėjo atsiskaityti už dujas pinigais. O variantas „dujos mainais už maisto produktus“ buvo visiems naudingas ir visus patenkino“.

Firtašo žodžiais, tiekiančiam dujas į Ukrainą Bakajui Ukrainos prezidentas Leonidas Kravčiukas buvo nustatęs kvotą. Bet praėjus vos keliems mėnesiams po darbų pagal Bakajaus schemą pradžios Kravčiukas pralaimėjo prezidento rinkimus savo buvusiam ministrui pirmininkui Leonidui Kučmai. Ir „Respublikai“ prasidėjo rūpesčiai.

Buvo sudaryta vyriausybės komisija, kuri padarė išvadą, kad Bakajus taip ir neįvykdė savo pagrindinio tikslo – išmokėti valstybinę Ukrainos skolą už 1993 metus.

Tada „Gazprom“ ir nusprendė paieškoti rakto į prezidento Kučmos širdį. Viktoras Černomyrdinas ir Leonidas Kučma buvo seni draugai. Ne ką prasčiau Kučma pažinojo ir Remą Viachirevą. Dar prezidento rinkiminės kampanijos metu Kučma buvo laikomas prorusišku kandidatu. Prieš rikimus jo reklaminius filmukus sukdavo net Rusijos televizijos kanalai.

O pradėjęs vadovauti Ukrainai jis iš karto rado bendrą kalbą su „Gazprom“. „Respublika“ vietą užėmė Igorio Makarovo kompanija. Viachirevas greitai pajuto, kokia patraukli Ukrainos rinka – pati didžiausia NVS. Ir nusprendė, kad Makarovo įmonė turi išstumti iš Ukrainos ir Turkmėnijos prekybos visus tuo metu šioje srityje dirbusius tarpininkus bei tapti monopoline dujų tiekėja į Ukrainą.

Pradžioje „Gazprom“ dirbo per „Omranija“, o vėliau „Omranija“ įregistravo Amerikoje ir pakeitė pavadinimą. Nuo tol ji vadinama „Itera“. Tai buvo daroma siekiant pristatyti ją visuomenei kaip respektabilią tarptautinę korporaciją – „Gazpromo“ partnerę.

Užgrobti Ukrainos rinkos viena pati „Itera“, suprantama, nebūtų pajėgusi. Jai labai padėjo „Gazpromo“ protegavimas. Juolab, kad tuo metu Ukrainoje jau buvo pakankamai išvystyta prekybos dujomis sistema. Kijevui buvo svarbu ir tai, kad „Gazpromas“ pradėjo pro pirštus žiūrėti į augančias Ukrainos valstybės skolas.

- Be abejo, Ukraina nemokėjo skolų su „Gazpromo“ palaiminimu. Jie buvo parengę kažkokią savo darbo schemą, ne be „Iteros“ dalyvavimo, – sako vienas iš buvusių „Gazpromo“ vadovų.

„Itera“ pozicijos nuolat stiprėjo, kadangi jai pavyko užmegzti glaudžius dalykinius santykius ne tik su Remu Viachirevu, bet ir su Ukrainos ministru pirmininku Pavlu Lazarenka ir jo bendražyge, vicepremjere kuro ir energetikos kompleksui Julija Tymošenko.

Visi Ukrainos dujų pinigai ėjo per „Iterą“, kol „Gazpromo“ priešaky stovėjo Remas Viachirevas. 2001 m. jo epocha baigėsi, ir jau 2002 m. teisę tiekti Ukrainai Turkmėnijos dujas įgijo kita, dar paslaptingesnė kompanija.

Įmonę „Eural Trans Gas“ viename Vengrijos kaime įregistravo trys bedarbiai rumunai ir vienas Izraelio advokatas, bet „Gazpromas“ netruko sutikti, kad ji uždirbtų Ukrainoje milijoninius pelnus.

Pradžioje tiek „Gazprome“, tiek Ukrainos valstybinėje dujų kompanijoje NAK „Naftogaz Ukrainy“ buvo kalbama, kad tokia abejotina „Eural Trans Gas“ kilmė – laikinas dalykas, ir vėliau „Gazpromas“ bei „Naftogaz Ukrainy“ įsigys 50 proc. jos akcijų ir ją išpirks. Bet tai neįvyko. „Naftogaz Ukrainy“ tvirtino, esą šio sandorio atsisakęs „Gazprom“. „Gazprom“ savo ruožtu prikišdavo tai „Naftogaz Ukrainy“.

Įmonė „Eural Trans Gas“ per trumpą laiką užsitarnavo kraštutinai blogą reputaciją. Žiniasklaida kaltino ją ryšiais su verslininku Semionu Mogilevičiumi. Tuo metu keturių šalių – Rusijos, Ukrainos, Izraelio ir Vengrijos – pilietis Semionas Mogilevičius jau daug metų buvo ieškomas JAV dėl kaltinimų sukčiavimu, reketu ir pinigų plovimu. Pagal FTB versiją, jis patenka į labiausiai ieškomų pasaulyje nusikaltėlių dešimtuką.

Tiesa, jokių įrodymų apie „Eural Trans Gas“ ryšius su Semionu Mogilevičiumi Ukrainos laikraščiai nerado, o kompanijos direktorius Andrašas Knopas net laimėjo ieškinį dėl garbės ir orumo įžeidimo ir įpareigojo kelis Ukrainos leidinius paskelbti jų atspausdintų straipsnių apie Mogilevičiaus ryšius su Vengrijos dujų makleriu, paneigimus.

Beje, Ukrainos kuro ir energetikos ministras Jurijus Boiko dabar tvirtina, kad nei „Eural Trans Gas“, nei „Rosukrenergo“ niekada neturėjusios nieko bendra su Semionu Mogilevičium, o visus šiuos gandus tyčia skleidžia nuskriausta ir išstumta iš rinkos „Itera“. Visgi nepakankamas vengrų maklerio skaidrumas privertė „Gazprom“ atsisakyti jo paslaugų ir vietoj „Eural Trans Gas“ atsirado „Rosukrenergo“.

Kaip dabar pasakoja buvęs nacionalinės akcinės kompanijos „Naftogaz Ukrainy“ vadovas Aleksejus Ivčenka, paskirtas vadovauti Ukrainos dujų sistemai po oranžinės revoliucijos, sprendimas sukurti šią struktūrą priimtas Kryme, vykstant prezidentų Leonido Kučmos ir Vladimiro Putino deryboms, dalyvaujant tuometiniam „Naftogaz“ vadovui Jurijui Boiko. O visus reikalingus dokumentus pasirašė L. Mileris ir J. Boiko likus trims mėnesiams iki oranžinės revoliucijos. „Rosukrenergo“ buvo įregistruota Šveicarijoje, 50 proc. akcijų kontroliavo „Gazprom“, o likusias 50 proc. buvo Raiffeisen Investment valdyboje.

Pradžioje „Gazprom“ perleido „Rosukrenergo“ teisę tiekti visas Turkmėnijos dujas į Ukrainą, o 2006 m. „Rosukrenergo“ gavo kontraktus tiekti Ukrainai visas Vidurio Azijos dujas, tiekiamas per Rusijos teritoriją, ir dar 17 mlrd. kubinių metrų dujų Europai.

Nė vienas iš ankstesnių tarpininkų negalėjo nė svajoti apie teisę eksportuoti dujas į Europą. Kompanijos apyvarta skaičiuojama milijardais dolerių. Tik nedaugelis atkreipė dėmesį į tai, kad „Rosukrenergo“ paveldėjo ne tik „Eural Trans Gas“ kontraktus, bet ir vadybininkus.

Buvęs vengrų tarpininkų biuro Maskvoje vadovas tapo vienu iš naujojo, Šveicarijoje atidaryto, tarpininkų biuro direktorių. Tačiau tuoj po „oranžinės revoliucijos“ aplink „Rosukrenergo“ prasidėjo skandalai. Ukrainos vyriausybei pradėjo vadovauti Julija Timošenko, taip pat pradėjusi karjerą nuo prekybos dujomis.

Ir 2005 metų vasarą jos „dešinioji ranka“ – tuometis Ukrainos saugumo tarnybos vadovas Aleksandras Turčinovas pareiškė, kad „Rosukrenergo“ gali būti kontroliuojama Semiono Mogilevičiaus. „Mogilevičiaus pavardė neminima „Rosukrenergo“ įmonių steigėjų dokumentuose, bet yra daugybė netiesioginių nuorodų į tai, kad grupė Mogilevičiaus kontroliuojamų žmonių gali dalyvauti šios įmonės veikloje“, – kalbėjo Turčinovas duodamas interviu „Financial Times“. „Gazprom“ ir „Naftogaz Ukrainy“ atstovai neigė, kad „Rosukrenergo“ gali būti kaip nors susijusi su Mogilevičiumi arba jo žmonėmis.

Po to žurnalistai ir dviejų šalių, Rusijos ir Ukrainos, teisėsaugos institucijos pradėjo aktyvias tikrojo antrosios „Rosukrenergo“ pusės savininko paieškas. Tačiau rasti tikrąjį tų 50 proc. akcijų, kurios buvo ,,Raiffeisen Investment“ valdyboje, savininką niekam nepavyko beveik metus.

2006 m. vasarį Vladimiras Putinas pareiškė žurnalistams, kad neturi duomenų, kas yra „Rosukrenergo“ beneficiarai. Ir kad tai jo visai nedomina. Svarbiausia, Putino nuomone, kad 50 proc. šios įmonės akcijų priklauso „Gazprom“.

– Ką jie ten įsitaisė už tuos 50 proc. akcijų su ,,Raiffeisenbank“ iškaba, aš nežinau taip pat, kaip ir jūs, – sakė prezidentas. – Ir „Gazprom“ šito nežino. Tai Ukrainos dalis. Jų ir klauskite.

V.Putinas pripažino, kad „Rosukrenergo“ neskaidri ir netikėtai pridūrė:

- Turėdama savo rankose tuos penkiasdešimt procentų Ukrainos dalies „Rosukrenergo“ yra saldainiukas palyginti su tomis apgavystėmis, kurios visus tuos penkiolika metų vyko mūsų dujininkystės sferoj.

Taigi Putinas ir „Gazprom“ tvirtino, kad 50 proc. „Rosukrenergo“ priklauso kažkam iš ukrainiečių. Tuo tarpu Kijevas taip pat teigė, kad nieko nežino apie šios kompanijos dalies savininkus ir tikruosius šeimininkus žino tik „Gazprom“.

- Iš Kijevo sunku komentuoti Rusijos monopolijos veiksmus, tai suvereni Rusijos politika, – karščiavosi kalbėdamas su mumis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka. – Niekad nežinojau, kas slepiasi už „Iteros“ ir kas ją įsteigė. Kreipkitės į Rusijos valdžią. Nenoriu nieko apie tai girdėti. Tas pat pasakytina ir apie „Eural Trans Gas“. Ir apie „Rosukrenergo“, kuri atsirado 2004 metais, vos keli mėnesiai iki prezidento rinkimų Ukrainoje.

Mes žinom, kad morfema „ukr“ yra bereikšmė. Nėra nė vienos ukrainietiškos akcijos. Aš prašiau ministrą pirmininką kreiptis į „Gazpromą“, „Raiffaizenbanką“ ir išsiaiškinti šios struktūros veiklos istoriją. Sužinoti, kas už jos slepiasi, kaip skirstomos akcijos. Jei būtų kalbama apie Ukrainoje arba dalyvaujant Ukrainai įregistruotą struktūrą, aš greičiausiai tai žinočiau. Jūs teiraujatės manęs, kodėl ši struktūra verčiasi Rusijos dujų teikimu? Dujos – Rusijos? Vadinasi, ir užduokite šitą klausimą adresatui – „Gazprom“.

– Nejau dalyvaujanti derybose Ukrainos šalis neturi teisės žinoti, su kuo ji derasi, iš ko perka dujas? – neatstojome mes.

– Mes deramės su „Gazprom“. Arba su jo įgaliotais agentais. Ir jeigu jis įgalioja „Rosukrenergo“ teikti dujas ir vykdyti tranzitą, mes su jais ir dirbame. Prašyčiau, pasakykite man, į ką dar turėčiau kreiptis, kad man paaiškintų, kam priklauso „Rosukrenergo!“ – šaukė Viktoras Juščenka 2006 m. kovą. – Pateikit man faktų! Aš negaliu komentuoti iš piršto laužtų legendų!

Dabar tuometis „Naftogaz Ukrainy“ vadovas Aleksejus Ivčenka tvirtina, kad tuo metu „Raiffeisenbank“ taip ir nepranešė Ukrainos vyriausybei, kam priklauso pusė „Rosukrenergo“. O kai Ukraina pasisiūlė išpirkti 50 proc. kompanijos akcijų, jai buvo pasiūlyta nepriimtina kaina – 2 mlrd. JAV dolerių. Jau po mėnesio situacija paaiškėjo. 2006 m. balandžio mėnesį „Rosukrenergo“ veikla ir savininkais susidomėjo JAV teisingumo ministerija ir FTB. „Austriškųjų“ 50 procentų savininkas netikėtai atsirado. Pasirodė, kad tai – dujų treideris Dmitrijus Firtašas, buvęs Igorio Bakajaus korporacijos „Respublika“ partneris. Be to, jis prisipažino valdęs ir „Eural Trans Gas“.

Dmitrijaus Firtašo biuras įsikūręs Londone. 2006 m., jau tapęs milijardieriumi, jis pirmą kartą sutiko pasikalbėti su žurnalistais – ir prilygino savo pirmąjį interviu nekaltybės praradimui. Dmitrijus Firtašas vengė tiesiai atsakyti į klausimą, kokiu būdu jam pavyko tapti Ukrainos, Turkmėnijos ir „Gazprom“ tarpininku:

– Paprasčiausiai atsidūriau reikiamoje vietoje reikiamu laiku.

Dmitrijus Firtašas tikino, kad su Semionu Mogilevičiumi matėsi vos kelis kartus, bet jo partneriu niekada nebuvo. Firtašas leido suprasti, kad Mogilevičius buvo „Itera“ partneris. Tiesa, gana greitai išaiškėjo, kad priklausiusioje Firtašui Kipro įmonėje ,,Highrock Holdings“, vykdžiusioje programą „Dujos mainais už maisto produktus“, dirbo Semiono Mogilevičiaus žmona.

O Izraelyje įsikūrusios „Highrock Properties“ (taip pat įformintoje Firtašo vardu įmonėje) finansų direktorius buvo Igoris Fišermanas, kurio paiešką FTB paskelbė drauge su Semionu Mogilevičiumi. Tačiau pats Firtašas pasakojo, kad tapo šių įmonių savininku gerokai vėliau, kai jos jau nebuvo susijusios su Mogilevičiumi.

Esą jis pats „atsitiktinai išsiaiškinęs“, kad šių įmonių steigėjų sąrašuose įrašytos Mogilevičiaus ir Fišermano žmonos – paprasčiausiai nepasitikrinęs dar kartą „per naivumą“. Bet sužinojęs šį faktą, jis esą tuoj pat nuvyko į Kiprą ir viską perrašė. „Rosukrenergo“ įkūrėjai tikina, kad taip ilgai slapstytis Dmitrijų Firtašą vertė aplinkybės.

– Ilga viešųjų ryšių kampanija prieš „Eural Trans Gas“, kaltinimai ryšiais su Mogilevičiumi taip įtikino visus, jog pasiteisinti niekaip nebuvo įmanoma, tad buvo priimtas sprendimas paprasčiausiai nieko nekalbėti. Tai psichologinio nuovargio padariniai, – sako Konstantinas Borodinas, Ukrainos kuro ir energetikos ministro Jurijaus Boiko atstovas spaudai.

Jau nebedirbantis „Naftogaz Ukrainy“ Aleksejus Ivčenka, dabar vadovaujantis Ukrainos nacionalistų kongresui, spėja, kad Dmitrijus Firtašas nėra tikrasis pusės „Rosukrenergo“ savininkas, tačiau tvirtina, kad nežino, kas slepiasi už jo.

– Manau, kad už jo stovi aukšti Rusijos pareigūnai. O jeigu ne, vadinasi, aukšti Rusijos ir Ukrainos pareigūnai.

Vienas iš „Gazprom“ dirbusių vadovų, su kuriuo mums pavyko pasikalbėti, mano, kad Firtašas negali būti savarankiška figūra ir įmonėje „Rosukrenergo“ jis laiko akcijas, kurios pagal neviešą susitarimą priklauso kitiems asmenims.

– Kas už jo stovi? – teiraujamės.

– Matyt, už jo stovi Kučma. Pats Firtašas, žinoma, garsus žmogus. Bet greičiausiai „Rosukrenergo“, taip pat ir „Eural Trans Gas“ schema buvo suderintos su Kučma. Greičiausiai šią idėją Kučmai pasiūlė Firtašas. O jau kaip jie ten pasidalijo akcijas, nežinau. O vėliau Firtašas turbūt surado bendrą kalbą ir su premjeru (interviu vyko, kai Ukrainos ministru pirmininku buvo Viktoras Janukovičius).

– O ką čia jūs dabar turite omeny? Šitą?!

– Apie tai nieko nežinau: ar buvo jis ten, ar ne, – skubiai beveik pašnabždomis keičia temą pašnekovas.