Dar įspūdingiau jie skamba Prancūzijoje. Vieną įspūdingiausių autorių – prancūzų filosofas Pierre’as Manent’as, kuris vadinamas ryškiausia Europos politikos filosofijos žvaigžde.
„The Sunday Times“ apžvalgininkas prieš porą mėnesių rašė: „Jis yra didžiosios prancūzų tradicijos lygio mąstytojas. Apie jį jūs daug išgirsite ateityje“.
Lietuvių skaitytojai gali susipažinti su šio autoriaus knyga „Žmogaus miestas“, išleista 2005 m., tačiau jie mažai žino apie kitus, ypač naujausius, šio autoriaus darbus – „Cours familier de philosophie politique“ (2001), „La raison des nations“ (2006), „Enquete sur la democratie“ (2007), sukėlusius diskusijas apie ES ir tautinės valstybės santykius. Sklinda kalbos, kad Pierre’as Manent’as gali tapti įtakingo „The New York Book Review“ redaktoriumi.
Kodėl Pierre‘o Manent’o požiūris į tautą ir tautinę valstybę – novatoriškas?
Šio autoriaus samprotavimai apie tautinę valstybę yra pagrįsti įsitikinimu, kad nuo civilizacijos pradžios žmonės gyveno vienoje iš trijų politinių formų – mieste (graikų polis), imperijoje arba tautoje. Na, o dabar mes gyvename pavojingu politinio tarpuvaldžio laikotarpiu, kai iš tautos stadijos bandome pereiti į imperiją.
Tai politiškai pavojingas eksperimentas, nes ima vyrauti įsitikinimas, kad tauta, kaip politinė forma, yra atgyvenusi, tačiau Europos Sąjunga, kaip imperija, nesugeba imtis rimtesnio politinio veiksmo. Galima pastebėti kontrastą tarp ES ištakų ir jos dabartinės būklės. ES sukūrė dviejų tautų – vokiečių ir prancūzų – susitaikymas bei sprendimai. Tačiau šiuo metu ši organizacija virsta nuo tautų ir tautinių valstybių atitrūkstančia supranacionaline ar ponacionaline institucija.
P.Manent’as sako, kad šiuo metu turime aiškiai suprasti, jog, nepaisant graikų miestų ir ankstyvosios Romos Respublikos prestižo bei neblėstančios Romos imperijos šlovės, nuo XIV amžiaus po Kristaus gimimo tauta buvo vienintelė forma, kuri europiečiams leido susigaudyti savo gyvenimuose.
Dabartinio Europos Sąjungos projekto stiprioji ir silpnoji vieta yra tikslo nebuvimas. Šis projektas nesukuria jokių naujų dvasinių, moralinių ar politinių principų. Jeigu jį suvoksime kaip grynai federacinį projektą, kurio tikslas – įkalbėti savavaldžius politinius darinius susivienyti į vieną galingą respubliką ir sukurti naują valstybę, pradėtą iš laisvės, tai JAV jau seniai ir sėkmingai tokį projektą įgyvendino. Tad kam bandyti paversti Europą antrąja Amerikos imperija? Kokiam tikslui tai galėtų tarnauti?
Amerikiečiams pavyko sukurti kultūrą, kuri yra linkusi į gigantiškus projektus, pasižymi vienodumu, bet kartu yra labai palanki laisvei. Jie tai padarė didžiuliame, atvirame žemyne, kuriame nebuvo jokių tautinių valstybių sienų. Užtenka palyginti didžiausių JAV miestų kontūrus su naujais pastatais bet kurioje Europos sostinėje, kad suprastume, jog Europos genijus suklumpa, kai tik bando pakartoti JAV gigantizmą.
Europos Sąjungos projektas atsirado ideologijų amžiuje, kai bet kuris svajotojas – nuo paties nekalčiausio iki didžiausių nusikaltėlių – turėjo savo Europos viziją.
Šiandien niekas netrukdo senoms tautoms sėkmingai veikti kartu ir be imperinio ES projekto, tačiau bandomas realizuoti naujas imperijos kūrimo eksperimentas. ES šiuo metu turi pajusti saiką, nes tik jis gali sustiprinti pavienes tautas ir pačią Europos Sąjungą, o ne atimti drąsą iš pirmųjų ir galiausiai pasmerkti antrąją.
P.Manent’o nuomone, Europos Sąjungai nepavyksta sukurti tinkamos politinės tvarkos, kai ji atima politinę formą iš atskirų tautų. Europiečiai bando atskirti demokratinį režimą nuo supratimo, kas yra tauta.
Besikurianti Europos Sąjungos imperija pasižymi bekūniu suverenumu, biurokratinėmis taisyklėmis grįsta tvarka, tarnaujančia dalykams, aukštesniems ir žemesniems nei politinis gyvenimas.
Už valstybę aukštesnės taisyklės – tai žmogaus teisės. Už valstybę žemesnės taisyklės – tai prekybos teisė ir pasaulinė komunikacijų infrastruktūra.
Europoje vis labiau plinta įsitikinimas, kad politika yra despotiškas ir archajiškas antstatas, turintis būti panaikintas ar apribotas. Europos Sąjunga tampa ne tik tautine valstybe, bet ir politiką naikinančia jėga. Dviejų pasaulinių karų patirtis europiečius išmokė atsargiai žiūrėti į tautinę valstybę, tačiau tai nėra pakankamai rimtas pagrindas jos visiškai atsisakyti. Tautinės valstybės nuvertinimas baigiasi politikos paniekinimu.
Tai iškreipia demokratijos prigimtį, nes pastaroji atsirado arba graikų polio, arba tautinės valstybės pagrindu. Senajame žemyne tik tauta paskutinius kelis amžius sugebėjo remti demokratiją.
Anot P.Manent’o, mes šiandien jau nemanome, kad tauta yra tobuliausia žmonių susivienijimo forma. Pastaruosius penkiasdešimt metų Europoje vykdomas sumanymas, kurio netiesioginis, o gal net ir sąmoningas tikslas yra galutinis Europos tautų panaikinimas. Įsitikinimas, kad tauta yra pagrindinė visų XX amžiaus katastrofų kaltininkė, pradeda trukdyti rimtai mąstyti apie politiką.
Užuot bandę suprasti tautą, dauguma politikos mokslininkų studijuoja nacionalizmą ir mano, kad pastarasis geriausiai atskleidžia tautos esmę. Pradėję eiti šiuo keliu, jie negali atlikti nešališko tyrimo. Šiandien mes esame vis labiau viliojami užmiršti tautą ir kažkada buvusį tautų pavasarį. Kyla įtarimas, kad ateina tautų ruduo.
Į tautą būtina pažvelgti iš šalies. Bet kaip mums tai padaryti, jei nuo neatmenamų laikų mes gyvename tautose?
Vakarų atmintis yra ilgesnė už mūsų tautines atmintis. Bent jau intelektualiniu lygmeniu mes turime priėjimą prie kitų politinių formų, kurias galime panaudoti metodiškam lyginimui su tautine valstybe.
Politinių formų skaičius nėra neribotas. Jų – trys. Norėdami atlikti palyginimą, turime atsižvelgti į dvi pagrindines politines formas – miestą ir imperiją, o paskui pereiti prie tautos. Miestas ir imperija yra būdingi senovės Graikijai ir Romai. Chronologiškai ir pagal kilmę jie eina iki tautinės valstybės.
Imperijas galime rasti visose pasaulio dalyse: Kinijoje, Afrikoje, Centrinėje Amerikoje, senovės ir moderniojoje Europoje. Miestas arba graikiškasis polis išsivystė tik Europoje.
Senasis konfliktas tarp polio ir imperijos senovėje baigdavosi vienos iš šių formų pergale arba nestabilia pusiausvira.
Viduramžiais atsirado trečioji forma, pretendavusi tarpininkauti, mažinant įtampą tarp miesto ir imperijos – Bažnyčia. Pastaroji nėra politinė forma, bet būtent ji įdiegė gilų žmonių susivienijimo permąstymą ir pertvarkymą. Politiškai Bažnyčia buvo tvirtesnė už miestą ar imperiją.
Taip atsitiko dėl dvasinių priežasčių – Bažnyčia siekia toliau už miestą ir imperiją. Paprastas krikščioniškos artimo meilės supratimas – kaimyno meilė per Dievo meilę – atvėrė galimybes pertvarkyti mūsų supratimą apie žmonių ryšius. Krikščionybė įtvirtino įsitikinimą, kad kiekvienas žmogus yra potencialus kaimynas. Negalima sakyti, kad artimo meilė kaip teologinė sąvoka sukūrė tautinę valstybę, tačiau būtent iš jos atsirado perspektyva, leidusi surasti tarpinę dimensiją tarp polio ir imperijos.
Reformacija pasirodė kaip krikščionybės nacionalizacijos periodas, tiksliau kalbant, kaip nacionalinis Bažnyčios pasisavinimas. Biblijos išvertimas į tautines kalbas yra efektyviausias ir geriausiai šį pasisavinimą suprasti leidžiantis įrankis. Tautinis krikščionybės pasisavinimas būtinai yra subjektyvus dalykas. Neutralios valstybės ir krikščionybės sąjunga išsprendė „romėnų problemą“, kuri net šiandien nenustojo būti mūsų pagrindinė problema.
Nuo I amžiaus prieš Kristų pradžios romėnai blaškėsi tarp respublikoniškojo miesto ir monarchiškos imperijos, tarp palyginti siaurai apribotos ir natūralios politinės organizacijos bei milžiniškos ir beribės.
Kur mes esame dabar? Grįžtame į pradžią ir susiduriame su nauju Europos tautos klausimu, nuo kurio jau yra nukirptos visos nacionalistinės fantazijos.
Nepriklausomai nuo to, ar mes esame prancūzai, vokiečiai, italai ar ispanai, šiandien mes savęs nebeapibūdiname kaip krikščioniškų tautų. Mes praradome pasitikėjimą ir smarkiai apribojome tautinį suverenitetą, sutikome nutrinti savo sienas, kurios dar taip neseniai buvo nubrėžtos ir gintos su didžiule aistra.
Šiandien mes esame nepatogiai įsitaisę tarp tautinių valstybių liekanų ir dar nesubrendusios Europos Sąjungos, reikalaujame savęs žengti beribės Europos imperijos, paremtos universaliu pažiūrų bendrumu, link, arba sustoti, ir pamėginti grįžti atgal, įkvėpti gyvybę senoms tautinėms valstybėms, nes galiausiai nesame tikri, ar galime ir norime gyventi ponacionalinį gyvenimą.
Mes blaškomės tarp dviejų priešingų vaizduotės formų. Viena vertus, mes jaučiame entuziazmą mažai grupei ir tautai. Kita vertus, jaučiame imperinį potraukį tam, kas yra anapus horizonto, už Europos ribų, nesvarbu, kaip jos būtų apibrėžtos. Mes netenkame vidurio suvokimo su jo neatskiriamais fiziniais ir dvasiniais aspektais, kuriais mes remdavomės skelbdami ką nors esant verta branginti savo atskirose tautinėse istorijose ir bendroje Europos istorijoje.
Šia prasme mes esame netoli susinaikinimo ribos. Užtenka įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu neatlaikytų tautinės valstybės dimensija. Pirmiausia Europa sugriūtų į vis daugiau dalių, kurios tarpusavyje turėtų vis mažiau bendro. Antra, tariamai bendros institucijos ir valdančioji klasė pasiklystų homogeniško ir beribio pasaulio troškime. Mūsų žmogiškos patirties ir racionalaus atsako į iššūkius sugebėjimai neišvengiamai suirtų.
P.Manent’o nuomone, šiuo metu mes savo tautines valstybes suvokiame kaip naminius gyvūnus, besiginančius nuo šaltų globalizacijos vėjų. Tautos mums jau yra sumenkusios, bet mes su baime žiūrime į neaprėpiamą imperijos plėtrą.
Europos tautos atsirado iš mėginimo atrasti pusiausvyrą tarp dviejų – polio ir imperijos – dimensijų. Mes šiuo metu dar negalime teigti, kad tapome per daug plačių pažiūrų ir jau netelpame savo tautinėse asmenybėse. Greičiau mes tik nebesugebame užčiuopti ir pajausti pusiausviros tarp tautos ir imperijos būtinumo.