Susidūrusios kariuomenės toli gražu nebuvo tolygios: Raudonoji armija buvo ūmi ir patyrusi karinė jėga, užgrūdinta žiauraus pilietinio karo. Rusijos žmogiškieji ištekliai gerokai pranoko pokarinės Lenkijos, kuri buvo išsekinta karo, bado ir epidemijų, galimybes. Lenkijos kariuomenei trūko ir organizacijos – ją sudarė įvairiai ginkluoti būriai, karo metu tarnavę vokiečiams, austrams ir rusams, bei spalvingas lietuvių, totorių, kazokų, vokiečių, vengrų ir rusų mišinys, nepamirštant paminėti ir JAV savanorių, vadovaujamų majoro Cedrico E.Fauntleroy`aus ir kapitono Meriano C.Cooperio, kuris vėliau išgarsėjo režisuodamas garsųjį „Kinkongą“ ir skraidydamas aplink „Empire State Building“ dangoraižį apsikabinusią beždžionę.
Knygoje išsamiai ir intriguojančiai aprašomi bolševikų bei lenkų mūšiai. Iš pradžių pranašumas buvo lenkų rankose – jie sėkmingai veržėsi pro Raudonosios armijos linijas ir toli nužygiavo į Ukrainos žemes. Tačiau per dvi savaites rusai suorganizavo efektyvų atsakomąjį puolimą ir nustūmė lenkus atgal iki pat Vyslos krantų prie Varšuvos. Šioje vietoje 1920 metų rugpjūtį lenkų pajėgos, vadovaujamos Jozefo Pilsudskio, puolė iš pietų ir nustūmė rusus iki Nemuno.
A.Zamoyskis vaizdžiai aprašo Varšuvos mūšį – grakščiai įpina tarptautinį politinį kontekstą ir mūšio liudininkų balsus, šitaip sukurdamas simfonišką trimatę kroniką. Istorikas stilingai perteikia karių judėjimą mūšio lauku, parodydamas subtilų galių pusiausvyros kitimą susidūrimo metu.
Abiejų armijų aprašymai paįvairinti gyvais svarbiausių asmenybių portretais – tokių, kaip lenkų armijos vado J.Pilsudskio, kuris, pasak vieno britų diplomato, „neturėjo jokių civilizuoto bendravimo įgūdžių, tačiau visus tamsaus genijaus požymius“, arba sovietų vado Michailo Tuchačevskio – melancholiško, nihilistiško antisemito ir buvusio dvarininko.
Prie Varšuvos susidūrė ir dvi skirtingos epochos: svarbus vaidmuo atvirose lygumose teko sutelktai kavalerijai – revolveriais ginkluoti raiteliai vis dar galėjo stoti prieš besiartinančią pėstininkų rikiuotę. Prieš kai kuriuos armijų susidūrimus pavieniai raiteliai vienas kitam mesdavo iššūkius ir niekieno žemėje tarp išsirikiavusių armijų rengdavo formalias dvikovas. Efektyviausias rusų ginklas buvo ant vežimo užkeltas kulkosvaidis, vadinamas „tačianka“, kurį į mūšio lauką atitempdavo arkliai. Taktikai naudojosi senamadiškais apėjimo manevrais, kuriais stengdavosi atkirsti priešo tiekimo linijas.
Vis dėlto, pasak A.Zamoyskio, sovietų ir lenkų kare galima įžiūrėti siaubingos ateities sėklų. Abi pusės neišvengė žvėriškų žiaurumų. Nelaisvėn paimti karininkai būdavo kankinami iki mirties, o žydai susilaukdavo ypač žiauraus elgesio tiek iš rusų, tiek iš lenkų.
J.Stalinas taip ir nedovanojo lenkams už jų sėkmingą pasipriešinimą 1920 metais – galbūt tai gali paaiškinti žiaurumą, lydėjusį rytų Lenkijos okupaciją 1940 metais, kai sovietai išžudė daugybę karininkų, kunigų, žemvaldžių, gydytojų, veterinarų ir kitų Lenkijos šviesuomenės narių.
Tad nedaugelis Varšuvos mūšio dalyvių – tiek lenkų, tiek rusų – mirė ramiai ir sava mirtimi. Dauguma jų pateko į teroro mašinos ratus. Ir nors 1920 metų susidūrimai priminė XVII a. artilerijos manevrus, juose galima numatyti naująjį – mobilų karą, kuriame mūšiai bus laimimi pasitelkiant ne raitelius, o naujos kartos ginkluotę.