Buvę aktoriaus, režisieriaus, pedagogo K.Adomaičio mokiniai – pantomimos artistai Arūnas Katkauskas ir Sigitas Laukagalis prisiminė labiausiai atmintyje įstrigusias bendravimo su K.Adomaičiu akimirkas.
Atstojo mokytoją ir tėvą
S.Laukagalis pasakojo, kad garbė būti greta K.Adomaičio ir kartu dirbti jam teko 19 metų.
Į teatro studiją būdamas 15-os S.Laukagalis atėjo 1977 metais. Iš teatro įkūrėjo jis mokėsi ne tik aktoriaus, bet ir administracinio darbo, drauge rengė gastroles.
„Užbūrė pantomimos technika. Tai man buvo tarsi stebuklas“, – pasakojo 30 metų pantomimos žanrui ištikimas aktorius. Jam K.Adomaitis buvo ir mokytojas, ir tėvas, ir bičiulis.
S.Laukagalis prisiminė, kaip būdamas jaunas, besikankindamas dėl meilės, po vieno gastrolių spektaklio Latvijoje teatro vadovui pasakojo apie savo bėdas.
Aktorius prisipažino, kad net su tėvais taip atvirai nekalbėdavo.
Iš K.Adomaičio gavo puikių patarimų ir sulaukė paguodos. „Su juo buvo galima atvirai kalbėtis visomis temomis“, – pasakojo S.Laukagalis.
Artistas prisiminė, kad Pantomimos teatro įkūrėjas buvo griežtas, emocionalus, velniškai energingas lyderis.
„Mes juo tikėjome, nes jis sugebėdavo įtikinti tuo, kuo tikėjo pats. Jo jėga traukė ir stūmė dirbti“, – prisiminė S.Laukagalis.
Reikalavo visiško atsidavimo
A.Katkauskas prisiminė, kaip pamatė pirmąjį Kauno valstybiniame dramos teatre 1979 metais pristatytą spektaklį „Juodoji skylė“.
Ėjo nežinodamas, ko tikėtis. Premjera paliko nepaprastą įspūdį. „Drama – sukrėsti galintis žodis, o K.Adomaičio režisuotuose pantomimos spektakliuose buvo didžiulis emocijų spektras. Kiekvienas žiūrovas, remdamasis savo patirtimi, galėjo išsinešti tai, kas jam artimiausia“, – apie susižavėjimą pantomima prisiminė aktorius ir režisierius.
Iki šiol A.Katkauskas prisimena K.Adomaičio frazę, kad negalima būti pusiau nėščiam. Kad ir ką darytum, viską turi atlikti iki galo.
„Repetuojant jis per visą žiūrovų salę žaibiškai atlėkdavo, aštriais žodžiais ir judesiais parodydavo, kaip ir ką daryti“, – prisiminė aktorius.
Būdavo, kad aktoriai per repeticijas pasijusdavo taip sumalti, suniekinti, kad norėdavo mesti darbą.
„Bet vėliau, apsvarsčius pastabas, nušvisdavo protas, suprasdavome savo klaidas. Griežtumas, reiklumas, bet kartu ir kiekvieno asmenybės gerbimas, sugebėjimas rasti aukso vidurį, mokėjimas prieiti prie kiekvieno atskirai ir jį atskleisti – tokie K.Adomaičio bruožai atmintyje išliko iki šiol“, – kalbėjo A.Katkauskas.
Energija kunkuliuoja iki šiol
A.Katkauskui ryškiausiai įsiminė spektaklio „Nuoga siela nuogame kūne“ repeticijos ir vaidinimai. Spektaklis buvo pagrįstas viena ištisa melodija, todėl buvo sunku suprasti, kada aktoriai turi išeiti į sceną.
Aktoriai užkulisiuose stovėdavo su chronometrais, skaičiavo sekundes, kada ateis laikas išeiti.
Šis vaidinimas, kaip ir didžioji dalis K.Adomaičio spektaklių, gvildeno savęs, savo vietos pasaulyje ieškojimą.
Pagrindinį vaidmenį spektaklyje kūrė pats K.Adomaitis. Kulminacijos metu scenoje greta jo turėjo pasirodyti daugiau veikėjų. Bet aktoriai nepasirodė.
Staiga A.Katkauskas išgirdo triukšmą.
Būdamas užkulisiuose staiga pamatė, kad į jį paklaikusiomis akimis iš scenos atlekia teatro vadovas.
Sutrikęs A.Katkauskas pamanė, kad gal vadui „nuvažiavo stogas“. Aktorius iš sutrikimo įsikabino į stulpą, kad K.Adomaitis jo neištemptų į sceną. O vadovas iš įniršio plėšte nuplėšė nuo artisto triko.
Aktorius su kitu kolega pasileido bėgti, norėjo pasislėpti dušo kabinoje.
Pasirodė, kad ten jau slėpėsi keturi teatro vadovo taip pat išsigandę aktoriai.
Salėje spektaklį žiūrėję žmonės nesuprato, kad įvyko kažkas neplanuoto.
„Ta situacija atskleidė, kaip stipriai K.Adomaitis tikėjo tuo, ką darė, ir tokio atsidavimo reikalavo iš kitų“, – pasakojo A.Katkauskas.
Svajojo apie savo teatrą
„Kiekvieną mūsų iniciatyvą jis palaikydavo. Remdamiesi mintimis, idėjomis, kurias mums paliko Kęstutis, sugebėjimu nepasiduoti mintims apie beprasmiškumą dirbame ir dabar“, – sakė mimai.
Iki paryčių užsitęsdavusiuose pokalbiuose K.Adomaitis kolegoms pasakojo apie savo teatro viziją.
Tačiau tragiška režisieriaus žūtis sužlugdė planus.
Architektas Eugenijus Miliūnas buvo suprojektavęs teatrą. Jis būtų iškilęs Karaliaus Mindaugo prospekte, kur dabar yra degalinė. Teatro statyba turėjo prasidėti 1997 pavasarį.
K.Adomaitis žuvo 1996 metų gruodžio 22 dieną Karaliaus Mindaugo prospekte, netoli tos vietos, kurioje turėjo iškilti jo išsvajotas teatras.