Lietuvis rusų literatūroje: „Su lokena ant pečių“

Kunigaikštytę pagrobęs lietuvių milžinas dukart pavadinamas grobuonimi, prilyginamas vilkui („pražudytojas“ miške tykojęs grobio „kaip vilkas“), jis nemokąs suprantamai kalbėti („Nė žodžio į tą grėsmingą kalbą“ ir tik pargriuvęs „sukriokė / Po arklių kanopomis“). Nepaprastos jėgos milžinas su lokena ant pečių, be arklio, panašus į žvėrį, ginkluotas vėzdu – palyginti su kilniu rusų karžygiu, raitu ir ginkluotu kardu – atrodo tarsi laukinis; milžiniškas ūgis išstumia jį už normalių žmogiškų dydžių ribų, tam tikra prasme daro jį nežmogumi. Iš personažų charakteristikų aiškiai matyti, kad Lietuva ir Rusija priešpriešinamos kaip skirtingų konfesijų, moralinių kategorijų, civilizacijų šalys. Lietuviai (kunigaikštis ir į žvėrį panašus jo valios vykdytojas) neša grėsmę ir pavojų, jie asocijuojasi su priešiškumu, agresyvia kitatikyste ir neigiamai paženklintu laukiniškumu.

Būdinga lietuvio išvaizdos detale, keliaujančia iš vieno kūrinio į kitą, tapo lokena: „Vadime“ „Šlamėdamas per krūmus / Su lokena ant pečių, / Su vėzdu už nugaros, / Didžiulis milžinas bėga [...]“. Po dviejų dešimtmečių pasirodė Adomo Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“ įžangos „Šimtas metų prabėgo, kai teutonas...“ Aleksandro Puškino vertimas: jauni lietuviai „Su lokenomis ant pečių, / Su gauruotomis lūšenos kepurėmis [...]“, ginkluoti lankais ir vaikštantys būriais atitinka Mickevičiaus aprašymą ([...] tłumy litewskiej młodzieży, / W kołpakach rysich, w niedźwiedziej odzieży, / Z łukiem na plecach [...]).

Tarp šių dviejų poezijos kūrinių įsiterpė Aleksandro Bestuževo apysaka „Romanas ir Olga“ (1823). Viename jos epizodų išsamiai aprašoma lietuvių raitelių ekipuotė: lengvi grandinių marškiniai iki kelių, plaukus prilaikantys bebrų odos pošalmiai, lenkti kardai, „ietys, puoštos dryžuotais ženklais“, „iki šiol nematyti pištalai“ ir skardiniuose vamzdeliuose rūkstančios dagtys, aukšti tymo balnai, „mušti auksu, apkabinėti plunksniniais kutais ir odiniais vytiniais“ ir – „lokenos plevėsuoja ant kairio peties, erelio sparnai šniokščia už nugaros“3. Tačiau tai labiau išimtis; tokio ryškaus paveikslo tikslas – per romantišką kontrastą pabrėžti ir Novgorodo karių privalumus, ir neigiamas lietuvių kunigaikščio „brolžudžio Vytauto“ savybes: Vytauto, kuris „priesaikos laužymu“ suteršė savo vardą, kurio rankos „apšlakstytos mūsų kraštiečių krauju“, Vytauto, „greito žadėti ir grasinti“, mėgstančio „šildytis prie svetimos ugnies“.

Verta dėmesio prabėgomis brūkštelėta lietuvių charakteristika Bestuževo apysakoje „Išdavikas“ (1825). Vieno iš Lžedmitrijaus II karvedžių Aleksandro Juzefo Lisovskio stovykloje, toje margoje „tautų sąmaišoje“, būta „puslaukinių lietuvių“, kuriuos lenkų ponai atsivedė „kautis ir žūti“. Apysakos veiksmas vyksta „smutos“ laikais, t. y. XVII a. pradžioje; tada „puslaukinių lietuvių“ ryčiausias Europos universitetas jau veikė ketvirtį amžiaus, – vienas jo auklėtinių didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius prie Kircholmo (dab. Salaspilis) netoli Rygos per tris valandas sumušė švedų korpusą, karių skaičiumi daugiau nei tris kartus viršijusį Chodkevičiaus keturtūkstantinę armiją, – jau buvo kanonizuotas Kazimieras ir Vilniuje buvo pradėta statyti pirmoji barokinė bažnyčia.

Nestoro Kukolniko romane „Alfas ir Aldona“ (1842) vaizduojama XIV a. Lietuva kaip egzotiškas neregėtų nuotykių, karštų aistrų, karinių ir medžioklės žygdarbių, keistų papročių, apeigų ir tikėjimų, paslaptingų pagonių šventovių ir stabų kraštas. Ten geria midų ir alų (чистый алус, святое пиво), ten klauso burtininkų (буртиников) giesmių. Egzotiškoji Lietuva romano autoriaus aprašyme persipynusi su Rusija ir rusiška stačiatikių kultūra daugybe saitų, tarp jų ir giminystės (iš „vieno Riuriko ir Kijevo Stanislovas, ir lietuvių Gediminas“). Rusija, pasak Kukolniko, dar išmintingai valdant Gediminui „susimaišė su Lietuva; ji į pagonių buitį įneša savo papročių, tiesia kelius krikščionybei“.

Iš rusų žemių, iš Kijevo – „visokios knyginės išminties lizdo“ – sklinda kultūra. Algirdas atsisako „Lietuvių žemės krikštytojo“ garbės tik dėl politinių sumetimų ir baimindamasis netekti savųjų „laukinių“ palaikymo, ketindamas pasiskelbti krikščionimi tada, kai suvienys rusų žemes ir taps „didžiuoju visos Rusios... nuo Nemuno iki Volgos, nuo Dniepro iki Baltosios jūros kunigaikščiu“. Bet pati „garsioji Lietuva, kuri davė vardą visai didžiajai kunigaikštystei“, – skurdus, apaugęs neįžengiamomis giriomis kraštas, kuriame kur ne kur gyvena puslaukinių žmonių grupės. Likusią kunigaikštystės dalį sudaro „grynai rusiškos žemės ir tauta, stačiatikybės apgaubta“; tos žemės turtingos, plačiai prekiauja, tvaska krikščioniškomis šventyklomis, „savo laiko mokslais ir menais“, – kitaip nei laukinės, „kaip ir jo girios“, grynai lietuviškos žemės, atitekusios Kęstučiui.

Toji Lietuvos dalis, nepatirianti palankios rytinių slavų stačiatikių civilizacijos įtakos, snaudžia „nemokšiškumo tamsoje“ ir garbina „pagoniškos Lietuvos stabus“10. Konfesijų kovų, nuo skaitytojo atskirtų laiko ir paženklintų kultūrų skirtumo, erdvėje pagoniškas laukiniškumas su savo žynių luomu, nusakomu žemomis moralinėmis savybėmis, pamažu užleidžia vietą viršesnei stačiatikių civilizacijai.

Pavelo Kukolniko eilėraštyje „Aleksandrui Antonovičiui De la Gardė (Humoreska)“ (1856) tris šimtus metų priešinęsi kryžiuočiams pagonys – „laukiniai lietuviai“. O jo kūrinyje „Adelaida Romanovna Heinrichsen (Prisiminimai apie Vilnių)“ (1861) „Gedimino sostinės“ praeitis vaizduojama kaip žiaurios pagonybės („bežadžiai stabai“, kurių garbei „pralietos upės kraujo“) ir karinės galios („pilys grėsmingos“, „niūrios didikų menės, / garsios savo didumu“, šalmai, grandinių marškiniai, didikų ir kunigaikščių, „didvyrių, milžinų“ šarvai) derinys. Kontrastas praeities pagoniškam laukiniškumui – palaiminga krikščioniškoji dabartis: kruvinas aukas pakeitė „bekraujės aukos smilkalai“, „kraujas nelaša nuo žynių rankų“; „bjaurių šventovių vietoje“ – „Bažnyčių nuostabūs rūmai“.

Gavrilo Chruščiovo-Sokolnikovo romanas „Žalgirio mūšis, arba Slavai ir vokiečiai“ (1889; pirmasis rusų romanas, išverstas į lietuvių kalbą) remiasi istoriografine LDK kaip lietuvių–rusų valstybės koncepcija, – kaip ir Nestoro Kukolniko „Alfas ir Aldona“ (iš kurio Chruščiovas-Sokolnikovas dosniai sėmė personažų vardus, egzotiškos buities detales, atskiras scenas).

Viena vertus, lietuviai priskirti slavams, antai Vytautas ir Jogaila vadinami slavų kunigaikščiais, „skurdžios, laukinės ir miškingos šalies“ „vietiniai gyventojai“ – „lietuviais-slavais“, „lietuviškais slavais“; Vytauto tikslas – „išlaisvinti mūsų šventas slavų žemes iš vokiečių jungo gėdos“. Lietuvių ir rusų artumą reiškia tai, kad lietuvių kunigaikščiai ir kunigaikštienės vadinami vardais ir tėvavardžiais (Kęstutis Gediminovičius, Vingala Kęstutovičius, Aldona Gediminovna ir pan.), minimos Vytauto santuokos su rusų kunigaikštytėmis, draugiški Vytauto santykiai su Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus sūnumi ir t. t.

Kita vertus, lietuviai vis dėlto skiriasi nuo rusų, lenkų, vokiečių, totorių, jie saviti, o tą savitumą rodo neįprasti vardai, egzotiškos socialinės struktūros, pagonybės, buities elementai: krivių krivaitis Lidutko (криве-кривейто Лидутко), kunigaikštis Vidomiras, „laukinių miškų gyventojų“ vadas Odomaras (Одомар), bajorai Valebutas (Валебут), Klavigaila, Gegota, senoji auklė Vundina, žindyvė žemaitė Germanda, vilkinti „tautinio žemaitiško kirpimo“ drabužius, valdantieji lietuvių kunigaikščiai kunigai (кунигасы), „lietuvių vestalės“ vaidilutės (вайделотки), „lietuvių nimfos“ dungos (дунги), „lietuvių Apolonas“ Satvaras (Сатварос), medžioklės deivė Medeina (Медзиойма), „lietuvių mitologijos Heraklis“ Alcis (Альцис), amžinoji ugnis (Знич), griausmavaldžio Perkūno (Перкунас) stabas sigontos (сигонты) Treniotos oloje („medinis rąstgalys, grubiai ištašytos žmogaus formos“; stabo kojos „apautos naujomis vyžomis, liemuo perrištas baltu rankšluosčiu“), „šventas Praurimės atvaizdas“ Eiragolos (dab. Ariogala) kunigaikščio sosto salėje, apipintas „nuostabių pilnavidurių rožių, mėgstamiausių lietuvių gėlių, girliandomis“, Eiragolos Perkūno stabas („grubiai ištašyta žmogaus figūra su pakelta dešine ranka“ ir sidabrinėmis strėlėmis delne), „auksinis alus“, geriamas iš tauro ragų, ir t. t.

Lietuvos savitumą dar labiau pabrėžia bruožai, liudijantys jos neįžengiamų girių ir pelkių gyventojų laukiniškumą. Seno žemaičių vaivados Strysio (Стрысь arba Стрекось) sūnūs – karžygiai, „laukiniai iš prigimties“, kurių akyse nematysi nieko daugiau, tik „laukiniškumą ir begalinį užsispyrimą“, jie nekalbūs ir sunkiai reiškia savo mintis.

Pabrėždamas laiko atstumą, autorius pastebi: „Jų veidai buvo grynai lietuviško tipo, kuris mūsų dienomis dar kai kur sutinkamas Lietuvoje, Lydos ar Eiragolos apylinkėse. Jiems itin būdingos ilgos, šiek tiek žemyn nulinkusios nosys, giliai įsodintos siauros akys ir ypač siauri, bebarzdžiai smakrai“.

Į „šventą liaudies karą“ prieš Ordiną iš neįžengiamų girių išėjo „nepaprasti laukiniai“, vedami kunigo Odomaro, – „plaukais apžėlę milžinai“, kurių veiduose „buvo sunku įžvelgti nors kibirkštėlę kokių nors žmogiškų jausmų“, suveltais „kuokštais neklusnių, šiurkščių, rusvų plaukų“, „laukiniai tikra to žodžio prasme“, vilkintys „žvėrių kailius, užmestus tiesiai ant galvos“, ginkluoti milžiniškais šakotais vėzdais, neįstengiantys suvaldyti „savo laukinės, žvėriškos prigimties“. „Laukinių miškų sūnų“ kalba tokia šiurkšti ir skurdi, kad „gimę lietuviais ir netgi žemaičiai sunkiai suprato jų gerklinę kimią tarmę“; be to, skurdžia vadinama ir pati „lietuvių tarmė“.

Mūšio išvakarėse „laukinės miško gyventojų ordos“, suėjusios į „milžinišką būrį“, aidint būgnams ir kardų smūgiams į skydus, traukia „kažkokias negirdėtas laukines giesmes, labiau panašias į vilkų staugimą“; į mūšį jie stoja ne „kaip žmonės, o žvėrys, puolantys grobį“.

Viename Aleksandro Žirkevičiaus poemos „Vaikystės paveikslėliai“ (1890) skyriuje aprašomas senovės Vilnios „baisios senovės“ „žiaurus ir kruvinas vaizdas“ ir „tų vietų žvėriškumai“ žiaurioje praeityje, kai pagonybė („aukos niūrioje šventovėje“, „aukuras negęstantis“) šventino Viduramžių lietuvių valstybės karinę galią („tvirtovių ir grėsmingų griovių“, „neįveikiamų sienų akmenis“, „šiurkščios kalavijo jėgos“), o lietuviai lyginami su žvėrimis:

Kaip žvėris negailestingas, žiaurus,
Prašė lietuvis savo dievų
Padėti puolant
Svetimas žemes, ir grandinių žvangesys
Sklido nedailių altorių link [...]

Maksimo Lipkino poemoje „Jogaila: Istorinė XIV a. laikų poema“ (1905) pilna pagoniškos kultūros realijų, kuriančių vietos koloritą: Perkūno aukuras (Знич Перкунов), šventi ąžuolai ir piliakalniai, laidotuvių giesmė kvasa (кваса), Vaižganto, Kauturio, Vėlinių šventės (Вайжганта, Хаутурей, Деды), žalčių ir rūtos garbinimas, derliaus dievas Atrimas (Атримос), vėjų dievas Vėja (Вейя), dangaus deivė Laima (Лайма), grožio deivė Milda (Мильда), namų dievas Numėjas (Нумеяс), lemties dievas Promžinas (Промжинас), potvynių dievas Tvanas (Тванай) ir kiti dievai, egzotiškų vardų kunigaikščiai, pradedant legendiniais skandinavų kuningais (кунигасы) – Ringoldas, Vytautas, Mindaugas, Palemonas (Рингольд, Витольд, Миндовг, Палемон) ir kt. Nepaisant tokio kultūros turtingumo Lietuvos vardą lydi epitetai „puslaukinė“ ir „skurdi“: vienas poemos personažų – senas malūnininkas nuoregusis seitonas (сейтон), t. y. raganius, labdarys (лабдарис) ir „laidotuvių giesmių dainius“ burdinigas (бурдинигас) „puslaukinėje Lietuvoje“ garbinamas kaip pranašas19; prabangūs „Lietuvos valdovo“ Jogailos, Jadvygos ir jų svitos, kurią sudarė lenkai, drabužiai sudaro kontrastą „skurdžiom varganos Lietuvos gyventojų drapanom“.

Sergejaus Minclovo istorinės apysakos „Lietuvos miškuose“ (1905) ir „Ant kryžių“ (1906) buvo išleistos keletą kartų, paskui apjungtos į vieną knygą, pavadintą „Lietuva“ (Sankt Peterburgas, 1911), ir pakartota pervadinus „Miško pasakojimu“ (Ryga, 1927). XIV a. Lietuva Minclovui – laukinių, neįžengiamų miškų, kuriuose knibždėte knibžda žvėrių (bebrų, vilkų, stumbrų, laukinių arklių, lokių, lūšių, taurų ir kt.), ir kur ne kur pasitaikančių miestų ir pilių kraštas.

Vietos koloritas kuriamas tokiomis pačiomis ar labai panašiomis priemonėmis, kaip ir kituose istoriniuose romanuose ir poemose, – neįprastais vardais (Voišelkas, Liubartas, Olita, Romuntas, Tetvilas ir t. t.), egzotiškos socialinės struktūros detalėmis (bajorai – байорасы, kaimo seniūnai – виршайтосы, daliniai kunigaikštukai – кунигасы) su išvystyta religinės-apeiginės sferos specializacija (žynės вайделотки, žyniai швальгоны, тилуссоны, лингуссоны, būrėjai жвакопы, dainiai брутанники), savitų švenčių, vestuvių ir laidotuvių apeigų aprašymais, personažų leksika, kurioje mirga apie dvidešimt lietuviškų žodžių ir frazių (pvz., vanduo – вандо, svetimšalis – гудас, žemė – жемя, žmogus – жмогус, kapai – капай, lenkas – ленкос, mėnulis – менцис, jūra – юрас).

Pagonybė su šventų ąžuolų ir miškų garbinimu ir turtingu panteonu (karo dievas Kavas (Кавас), mirties, ligų ir požemio dievas Poklius (Поклюс), „senovės Bakchas“ Ragutis (Рагутис), medžioklės deivė Medeina (Медзиозийма), „lietuvių Venera“ Milda (Мильда) ir kiti) yra žiauri, ji reikalauja žmonių aukų, o žyniai – griežti, klastingi ir kerštingi.

Lietuviai gyvena eglinių lentų „numuose“ (в нумаях), stovinčiuose ant ąžuolinių polių, geria, paprastai iš rago, medaus alų (алюс), stiprų midų (паскайлес), juodą pieną, t. y. kumysą, dainas dainuoja akomponuodami kanklėmis (канклис), vilki „žvėrių kailius plauku viršun arba pilkais kaptonais“. Kęstučio pilyje esama patrankų ir tvirtovės šautuvų; vertingų ginklų dažniausiai lietuviai įgydavo kovų su vokiečiais ir rusais metu. Bet Palangos kunigo (полангенский кунигас) raitų karių ekipuotę ir ginkluotę sudaro „trumpos skrandos ir smailiagalės kūgiškos vilkenų kepurės“, „žvėrių kailiai“ ant pečių, ilgakočiai kirviai ir lankai, ietys, kai kas su kardais, beveik visi turi vėzdus su storais kambliais apatinėje dalyje. Plėšikavimo ir vagysčių lietuviai nežino („iki šiol lietuviai garsėja savo sąžiningumu“), svečias jiems – „šventas asmuo“, jie pasižymi vaišingumu ir pomėgiu puotoms bei muzikai; „dorų lietuvių paprastumas ir geraširdiškumas“ priešpriešinamas sugedusiam žiaurių, klastingų, godžių vokiečių riterių būdui.

Akivaizdu, kad XIX ir XX a. pradžios rusų poezijos ir prozos kūriniuose vaizduojant Viduramžių lietuvius, dominuoja laukiniškumo, karingumo, žiaurumo motyvai: jie vilki žvėrių kailius, ginkluoti vėzdais, gyvena neįžengiamuose miškuose.

Laukiniai – tai nenuovokūs, spontaniškų jausmų žmonės, žemos kultūros, mažai civilizuoti, o tą necivilizuotumą dar pabrėžia skurdi buitis ir susiliejimas su gamta. Prie tokio pastovių motyvų komplekso formavimo smarkiai prisidėjo lenkų literatūrinė tradicija nuo Adomo Mickevičiaus, Józefo Ignaco Kraszewskio ir Władysławo Syrokomlės iki Henryko Sienkiewicziaus bei romantizmo įtaka apskritai: savitas pagonis, užsimetęs žvėries kailį – vienas natūralaus, neunifikuoto ir civilizacijos nesugadinto gamtos vaiko variantų.

Aksiologinės inversijos gimdė to paties atvaizdo modifikacijas – šiurkštaus ir žiauraus laukinio, nedaug kuo besiskiriančio nuo žvėries. Susiklostęs senovės lietuvio paveikslas su teigiama arba neigiama konotacija rusų istoriniuose romanuose ir apysakose atgimdavo ir vėliau, XX a. antros pusės kūriniuose.

Aleksejaus Jugovo romane „Kariūnas“, rašytame 1944–1948 m., pirmą kartą išleistame 1962 m. ir po to ne kartą perleistame, pasakojami XIII a. įvykiai ir ne kartą minimas klastingasis Mindaugas. Nepatikimas sąjungininkas ir dažnai Danilos Galickio ir Aleksandro Neviškio priešas slepiasi „neįveikiamose tankmėse ir raistuose“, iš ten jis rengia išpuolius į rusų žemę, o jo siela „dar tamsesnė ir sunkiau įveikiama nei gūdžios girios, kuriose jis gyveno“ (į šį palyginimą lietuvių literūtorologai jau yra atkreipę dėmesį26); romane pasakojama, kad Aleksandrui Neviškiui tapo žinoma, jog Mindaugas „staiga su visais savo kunigaikščiais, su savo kentaurais-lietuviais, įaugusiais į balną, vilkinčiais žvėrių kailiais, puola Danilos žemes“.

Ypatinga tema – genezė nuomonių apie Lietuvą kaip apie lokių kraštą, kurios, be kita ko, įkvėpė Prosperą Mérimée parašyti novelę „Lokys“ (1869). XVII a. Europoje paplito legenda apie Lietuvoje rastus vaikus, išaugintus lokių ir išlaikiusius lokių įpročius ir elgesį. Jos šaltinis, kiek žinoma, – Bernardo O‘Connoro (1666–1698), Jono Sobieskio gydytojo, „Lenkijos istorija“, išleista 1698 m. Londone. Šiame veikale Lietuva vaizduojama kaip neįžengiamų girių, kuriose gyvena laukiniai ir tamsūs prasčiokai, kraštas. Apie išaugintą lokių vaiką, rastą Lietuvos giriose, užsimena ir Jeanas Jacques Rousseau savo traktato „Samprotavimai apie žmonių nelygybės kilmę ir pagrindus“ (1755) komentaruose. Šis traktatas ne kartą buvo verstas į rusų kalbą, pradedant Pavelo Potiomkino 1770 m. vertimu ir baigiant XX a. Sergejaus Južakovo (1907), vėliau – Aleksandro Chajutino vertimais: „Tas pats ir su vaiku, gyvenusiu su lokiais, kurį 1694 m. rado Lietuvos giriose. Jis nerodė, – sako de Kondiljakas, – jokių proto požymių, vaikščiojo keturiomis, nemokėjo kalbėti ir tarė garsus, nė kiek neprimenančius žmonių kalbos“.

Kita vertus, XIX a. istorikų darbuose buvo tvirtinama, kad senų senovėje lietuviai vietoj šarvų dėvėję lokenas kailiu viršun ir neatsisakė lokenos vėlesniais laikais. Adomas Kirkoras kartojo šią plačiai paplitusią nuomonę: „Galvos kailis ir nasrai su dantimis atstojęs šalmą. Bet nuo tų laikų, kai riteriai ėmę juos pulti ir turėję nuolat su jais kautis, lietuviai susipažinę su šalmu ir šarvais, nors dar ilgai lokenos buvusi įprasta jų aprangos dalis“.

Bet kol kas palikime ramybėje lietuvio atvaizdo ir lietuviškų motyvų genezės ir socialinius-istorinius kontekstus, romantinės baladės ir poemos bei romano žanro specifiką, verčiau įdėmiau panagrinėkime minėtų pastovių motyvų ir reikšmių komplekso funkcijas, tarp jų ir „lokenos ant pečių“. Laukiniškumo ir nenuovokumo derinio funkcija – pabrėžti senovės lietuvių nepaprastumą, savitumą, be kita ko, aktualizuojant opoziciją sava – svetima, kurioje svetima asocijuojasi su gamta ir gali būti suprantama kaip natūralu, laukiniška, kultūros nepaliesta. Tai nustato lietuvių barbarų vietą civilizacijos ir žmonių giminės periferijoje, jei ne apskritai už jos ribų.

Žvėries kailis arba, jei kalbėsime konkrečiau, lokena ant pečių ir reiškią tą vietą. Maža to, ji dar yra priklausomybės nežemiškam, anapusiniam pasauliui ženklas, nes lokys ir jo atributai pagonišku slavų įsivaizdavimu priklauso mirusiųjų pasaulio valdovo manifestacijai. Archaiškas konotacijas išsaugojo literatūrinis folklorizmas: pakaks prisiminti lokį baisiame Tatjanos sapne, kuri Puškino poemoje „Eugenijus Oneginas“ patenka į išvirkštines anapusines vestuves. Anapusine mirusiųjų šalimi Žukovskio baladėje „Liudmila“ (1808) tampa svetima, tolima ir priešiška Lietuva: jaunikis su „grėsminga slavų kariauna“ žūsta „tolimoje šalyje“ ir iš ten, kur Lietuvoje yra jo ankšti nameliai (t. y. kapas), jis pasirodo nuotakai.

Aleksandro Ostrovskio dramoje „Audra“ (1859) pavolgio Kalinovo mieste freskos likučiai po „seno, pradėjusio irti pastato skliautais“ vaizduoja Lietuvą šalia pragaro liepsnų. Tokia kaimynystė dėsninga: Lietuva yra priešiška, karinga, priešus siaubianti šalis („mūsiškiai“ su ja „mušėsi“), ji priklauso tolimai praeičiai, todėl yra išstumta iš mūsų laiko, ir svetimai erdvei – ne svetimų žemių, o nežemiškai, iš ten ji tolimoje mitologinėje praeityje ir įsibrovė į mūsų erdvę nesuvokiamu, fantastišku būdu („nukrito ant mūsų iš dangaus“).

Viduramžių lietuvio atvaizdas rusų literatūros kūriniuose konstruojamas kaip sava antitezė, kaip priešprieša viskam, kas pažįstama ir įprasta, taip pat artima, šiuolaikiška, kultūringa, žmogiška, visam plačiam normos – taigi ir normalaus žmogaus ūgio (už kurio ribų išeina Žukovskio „didžiulis milžinas“, Chruščiovo-Sokolnikovo „apžėlę plaukais milžinai“) – sąvokų ratui. Laukiniškumas, nenuovokumas, panašumas į žvėrį sudaro skiriamąjį svetimo požymių rinkinį, svetimo erdvės, laiko, konfesijų, tautybės požiūriu, o lokena kaip nežmogiškumo / gamtos ir nežmogiškumo / anapusybės ženklas atitinka kultūrines, konfesines, etines svetimų charakteristikas.