Nežinau, ar yra koks kitas dokumentas, rašinys, literatūrinis tekstas,
kuris būtų turėjęs tokią visuotinę reikšmę atgimti Lietuvos Valstybei,
buvusiai, rodos, jau ištuštėjusioje, armijų ir okupacijų ištryptoje,
visų užmirštoje vietoje pačiame Europos centre.
Todėl apie tą centrą, esantį netoli Vilniaus, šiandien taip mėgstama
kalbėti, rodyti jį svečiams ir didžiuotis kaip Dievo ar likimo suteikta
ypatinga privilegija, o kartais net ir kaip simboliniu laimėjimu, nes
pagaliau grįžome į savo vietą geografinėje Europos žemyno erdvėje. Ne
vien geografinis, bet ir psichologinis, kultūrinis „centro“ vaizdinys
nustelbė faktą, kad ilgus šimtmečius Lietuva buvo išbraukta iš Europos
žemėlapio, kitaip tariant, iš tautų bendrijos.
Nei XIX amžiuje, nei kelis XX amžiaus dešimtmečius nežinojome, kad esame
Europos geografiniame „viduryje“, o ir negalėjome to žinoti. Ar
sovietmečiu galėjome patys nustatyti savo geografinę vietą Europoje,
tikrąsias etnines ribas? Tapę sovietų imperijos pakraščiu, atsidūrėme
kultūriniame Europos užribyje. Buvome stumiami Maskvos, Uralo, Sibiro,
Kazachstano pusėn - būtent į ten trėmė ar kitokiais būdais varė mūsų
tautiečius, nors istoriškai ir kultūriškai esame arčiau Vienos,
Paryžiaus, Berlyno, Romos, Varšuvos, Prahos, Helsinkio...
Penkiasdešimt metų mūsų politinės koordinatės nesutapo nei su
geografinėmis, nei su kultūrinėmis ribomis. Tas istorijos, kultūros,
kalbos, psichologijos ir net geografijos išderinimas ar ribų ištrynimas
turėjo visiems laikams sunaikinti tautos savarankiškumą, valstybingumo
troškimą, pažeisti jos savimonę. To siekia visi okupaciniai ir
represiniai režimai, todėl jie ne vien demonstruoja savo galią žmonėms,
ne vien trypia pavergtų tautų kultūrą, bet keičia net jų vietą
geografinėje erdvėje.
Nepamirškime, kad XIX a. mokslo ir kultūros Europa mus laikė jau beveik
išmirštančia tauta, skubėjo aprašyti kaip nykstančią rūšį. Ėmėsi
talkinti vokiečių, rusų, skandinavų mokslininkai, nes manė, kad netrukus
mes patys vargu besuprasime savo kalbą, užmiršime papročius ir foklorą,
kaip atsitiko ne vienai Europos ir pasaulio tautai.
Bet mūsų tautos nepriklausomybės idėja kilo kaip tik iš kalbos, iš
rašto, iš uždraustų knygų skaitymo, giedojimų, lotyniškos abėcėlės
raidžių, pritaikytų jas tarti lietuviškai. Nors dar ir šiandien
nerimaujame dėl įvairių mūsų kalbai kylančių pavojų, bet pirmą kartą
istorijoje ji tapo tarptautine, t.y. viena iš oficialiųjų Europos
Sąjungos parlamento kalbų, ir yra girdima įvairiuose ES renginiuose,
konferencijose.
Šis Aktas, kurį sudaro tik apie 100 žodžių, yra vienas svarbiausių kada
nors lietuviškai parašytų tekstų, unikalus net ir Rytų Europoje, kur
nepriklausomybės siekė ne viena byrančių imperijų tauta, pažadinta
vadinamojo Tautų pavasario idėjos. Svarbiausia yra tai, kad ta nedidelė
žmonių grupelė, remdamasi tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus
Konferencijoje gautais tautos įgaliojimais, valstybingumo siekimą pirmą
kartą suformulavo kaip politinį savo Valstybės Nepriklausomybės Aktą.
Teksto raiškos požiūriu šis dokumentas parašytas taip, kad nė vienas
žodis iki šiol nėra praradęs savo reikšmės. Kartais jis gali atrodyti
kaip priekaištas, nes dar nesame iki galo įgyvendinę to, kas ten
pasakyta - demokratiniais pagrindais sutvarkytos valstybės idėjos, dar
neatsikratėme pavojingų arba neaiškių ryšių su mūsų rytine kaimyne,
kurios imperinio mąstymo politikai mėgsta grėsmingai priminti, kad visai
neseniai buvome ir turėtume būti jų „tesėta, amžina“ nuosavybė.
Šiaip ar taip, pagal tas pamatines nuostatas, turint mintyse tiek
vidines, tiek išorines sąlygas, mūsų valstybės kūrimas nėra baigtas.
Tiesa, tas kūrimas niekada nesibaigia ir negali baigtis, nes valstybė -
tai nuolatinis savikūros procesas, vykstantis pagal tam tikras
mąstytojų, politikų ar tautos patriarchų ir teisės aktų nubrėžtas
kryptis. Jeigu pripažintume, kad valstybė jau baigta kurti, beliktų
statyti tik paminklus.
Vasario 16-osios Aktas yra atviras ir mūsų valstybės ateičiai. Beje,
toks jis buvo visada, net slogiais bolševikinės okupacijos metais: jo
galiojimą patvirtino partizanai, mūsų išeiviai, pogrindžio spauda,
disidentai, pagaliau - Sąjūdis, kuris tapo visos tautos balsu ir
kurio dvidešimtmetį minėsime šiais metais.
Nesuklysiu pasakęs, kad šis Aktas skubino įvykius ir 1988-1990 metais,
juk tada, galima sakyti, pati tauta Sąjūdžio mitinguose, Baltijos kelyje
stūmė į priekį būrį veikliausių žmonių, kad jie dar kartą patvirtintų
Vasario 16-osios dokumento tęstinumą ir teisėtumą.
1990-aisiais, Kovo 11-ąją, tai ir padarė mūsų demokratiškai išrinkti
deputatai.
Ne vienas turbūt prisimena tada tvyrojusią didžiulę įtampą, nes laiko
buvo nedaug: kelios dienos, para ar net valandos, kad suspėtume
išsipainioti iš Maskvos mums sprendžiamų spąstų. Kitą ar dar kitą dieną
Kremliaus Suvažiavimų rūmuose ketinta priimti dokumentą - sąjunginę
sutartį, kuri užkirstų kelią bet kuriai vadinamajai broliškai
respublikai savo laisva valia išstoti iš SSRS. Lietuva turėjo tik dieną,
dar vakarą ir naktį, kad apsispręstų žengti lemiamą ir neatšaukiamą
žingsnį, kurio teisėtumas buvo susietas su anuo Vasario 16-osios Aktu.
Po šio Akto priėmimo iš šio Aukščiausiosios Tarybos posėdžio mes, keli
sąjūdininkai, teisiškai jau tik buvę SSRS deputatai, naktį išskridome į
Maskvą stebėti, kaip Lietuvos iššūkį priims Kremlius.
Buvo akivaizdu, kad mūsų tuometės Aukščiausiosios Tarybos deputatai
pataikė į visų skaudžiausią ie pažeidžiamiausią imperijos vietą, ko
padaryti dar nebuvo drįsusi nė viena respublika ar tauta. Tai išdavė
įkaitęs, beveik raudonas M.Gorbačiovo veidas, kalbėjimo tonas, nors
šiaip jis sugebėdavo būti diplomatiškai santūrus ar net „demokratiškas“.
Svarbiausia, kad teisiškai Lietuva ir šį kartą paspruko iš kaimynės
glėbio. To meto įvykiai, Sąjūdžio pirmeivių, Aukščiausiosios Tarybos
deputatų ir kai kurių žymių veikėjų veikla buvo ir yra įvairiais
komentuojama, tačiau reikia pripažinti, kad lemiamu momentu nepadaryta
jokių klaidų. Tiesa, jos prasidėjo, galima sakyti, jau kitą dieną po
Kovo 11-osios Akto paskelbimo.
Prisimindamas tas istorines dienas, norėčiau peršokti į dabartį, kuri
atrodo tokia nepanaši į aną laiką, kai žmonės, kartais rizikuodami net
savo gyvybe, nepaisydami galimų represijų, rinkosi į aikštes ir
nesvarstė, ar jiems tai naudinga. Tas laikas visada atrodys romantiškai
nuostabus, deja, nepakaratojamas.
Kas atsitiko? Ogi nieko baisaus. Žmonės tiesiog pradėjo gyventi savo, o
ne jiems primestą, gyvenimą, naudotis laisvėmis, kurias užtikrina
demokratinė valstybė, net ir galimybe konfrontuoti su ja. Kartais
atrodo šventvagiška mesti kokius nors kaltinimus savo valstybei, dėl
kurios praeityje dėta tiek pastangų ir šitaip aukotasi.
Šiandien pasitaiko gerokai pesimistiškesnių nuotaikų negu sausio 13-ąją,
kai sovietų tankai aikštėse traiškė žmones, kai niekas nežinojo, ar iš
ten grįš namo. Neseniai viename buvusių sąjūdininkų pasitarime siūlyta
vėl, kaip tada, rinktis į Baltijos kelią. Tikriausiai pagrįstai tuo
suabejota, nes dabar tame kelyje būtų daugybė kilometrinių spragų.
Kas atsitiko? Ar tauta, kuri XX amžiuje taip vieningai reiškėsi kelis
kartus atkurdama valstybę, jau prarado nepriklausomybės siekį, per
pastaruosius du dešimtmečius taip išbarstė savo ryžtą, kad tapo nežinia
kieno, kokios partijos ar nematomo klano, nuosavybe? Kokių „gelbėtojų“,
kokių politinių partijų ir ko dėlei ji gali būti pašaukta vėl susiburti
į minią, kur virš žmonių galvų būtų iškelti transparantai, raginantys
remti vieną ar kitą „asmeninę“ partiją, su neaiškiais klanais
susipainiojusias grupuotes, žygiuoti paskui vėliavą, kurioje
pavaizduotas begalvis erelis?
Kai atgavome Nepriklausomybę, mums patiems gana netikėtai pasikeitė
asmenybės savivoka. Kiekvienas žmogus, tais pervartų metais
dalyvaudamas įvykiuose, jautėsi esąs istorinis asmuo, galintis lemti
savo ir savo šalies ateitį. Ta savivoka susilpnėjo dėl įvairių
priežasčių, nebūtinai dramatiškų. Tapę laisvi ir gavę galimybę rinktis,
žmonės nuolat atsiduria tam tikrose konfliktinėse situacijose ne vien su
savo partneriais, bet ir su valstybe, jos institucijomis, o tai buvo
visiškai neįmanoma esant totalitariniam režimui.
Žinoma, jau pačioje kūrimosi pradžioje tai šokiravo, nes pilietis su
savo poreikiais netikėtai kaktomuša susidurdavo su valstybe, kurios taip
sunkiai siekė. Tas susidūrimas šiandien reiškiamas protesto aktais,
streikais, mitingais, peticijomis - siekiama paveikti įstatymų
leidybą, politikus, partijas, reikalaujama didesnių atlyginimų, įvairių
laisvių ir pasirinkimo galimybių. Mums, kurie taip ilgai buvome
uždaryti aptvare, toks demokratinės visuomenės raiškos būdas vis dar
atrodo neįprastas, keliantis pavojų valstybei.
Blogiausia, kad šiandien išsitrina, o gal net yra specialiai ištrinamas,
istorinio asmens matmuo, sietinas su tam tikra atsakomybe bendruomenei
ir tautai. Jį nustelbia vienadieniai bulvarinio pobūdžio skandalai,
partijų peštynės, užkulisinės įvairių šešėlinių klanų grumtynės. Žmonės
vėl jaučiasi nesaugūs, tiki politinių perėjūnų pažadais, yra lengvai
paperkami, praranda išdidumą, kuris Atgimimo metais reiškėsi kaip
galinga jėga.
Nusivylimą didina ir tai, kad žmonių išrinktas Seimas skęsta visokiausių
komisijų parodomojoje veikloje, seimūnai gastroliuoja iš vienos partijos
į kitą. Yra tokių, kurie jau penkis ar šešis kartus keitė partiją (kažin
ar kas nors pakeičia šitiek žmonų ir meilužių!).
Taip yra todėl, kad mūsų valstybėje tam tikri nusistatymai, dėl kurių
tie žmonės išrenkami į Seimą, yra niekiniai, nereikia už nieką atsakyti,
net kai ciniškai sulaužomi pažadai, niekas neverčia pasitraukti,
atsistatydinti. Triukšmingai išgarsintos bylos dažniausiai irgi
baigiasi niekuo, nes jų reikia ne teisingumui atkurti, o savireklamai,
savo reikšmingumui užtikrinti. Kai kurios partijos apskritai neturi nei
savo ideologijos, nei strateginių tikslų.
Tai labiau primena ne demokratiškai tvarkomą valstybę, o politinį
teatrą, kuris turi savo režisierius, aktorius, vertintojus ir publiką.
Žinoma, publika gali aktorius ir režisierius paskeiti per rinkimus. Bet
dažniausiai ir vėl išlenda tie patys, tik kitaip pasivadinę, pasikvietę
vieną kitą gastroliuojantį aktorių ar samdomą režisierių.
Ilgai varytos į Rytus, mūsų gurguolės su visa istorine, kultūrine savo
manta dabar patraukė į Vakarus, pakeliui barstydamos ne vien skurdžius
rakandus, bet ir tai, kas buvo taip sunkiai išsaugota, slapstyta,
iškovota, sukurta, paveldėta. Mūsų vidus išsiderino, atsirado daugybė
socialinių, politinių ir kultūrinių tuštumų, kurių neturime kuo
užpildyti, todėl užverčiame jas šiukšlėmis. Nemažai tų šiukšlių plūsta
iš Europos, kurią dar taip neseniai laikėme kokybės etalonu.
Iš pradžių Europa mūsų neatpažino, iš savo krašto sprunkančius „nomadus“
kaip valkataujančius šunis gaudė stotyse, nakvynės namuose, muitinėse ir
siuntė atgal į Lietuvą. Dabar situacija pasikeitė, bet kažin ar mūsų
naudai.
Pasakysiu negražiai: Lietuvai gresia nuprotėjimas, nes, neradęs kaip
įsitvirtinti, išskleisti savo sugebėjimų, šalį palieka jaunimo elitas -
jau neliko konkurencijos pačiose svarbiausiose mokslo, švietimo,
kultūros, medicinos srityse. O juk tik konkuruodamas atsiranda, būna
pripažintas, tam tikrose profesinėse srityse materialiai įsitvirtina
intelektualinis elitas. Reikalai patys nepasitaisys, tiek metų
reformuojant tik pačias reformas, nes ir čia neveikia tam tikri
demokratinės valstybės svertai.
Lietuva jau beveik dvidešimt metų yra kūrimosi stadijos, bet daugelyje
sričių vis dar nesukurtos aiškesnės strateginės nuostatos, todėl
eikvojama daug laiko ir jėgų, nesusitariant dėl visiškai aiškių
dalykų: ką gaminsime, ir parduosime, kaip reformuosime mokslą ir
švietimą, kokį savo įvaizdį pateiksime pasauliui, ką planuosime ir
statysime? Tos rietenos kartais primena du priešinguose upės krantuose
stovinčius žmones, kurie ginčijasi, kaip statyti tiltą: skersai ar
išilgai? O juk jau turime daugybę išilgai pastatytų tiltų!
Niekas nenorės tartis su mumis, jei nesusitarsime tarpusavyje. Niekam
nebūsime įdomūs, jeigu nesugebėsime tapti įdomūs patys sau.
Tokios mintys kilo, kai dar kartą perskaičiau Lietuvos Nepriklausomybės
Atkūrimo Aktą. Po ilgesnio laiko jis perskaitomas vis kitaip. Ir tai
patvirtina šito Akto gyvybingumą.