R.L.Foxo knygą „Pagonys ir krikščionys Viduržemio pasaulyje nuo antro
amžiaus iki Konstantino atsivertimo“ (694 p., vertė dr. Mantas Adomėnas)
padovanojo - kitas žodis šiais medžiaginiais litų ir eurų laikais čia
vargiai tiktų - leidykla „Aidai“.
Apie ką ši knyga? Kodėl apie ją reikia kalbėti su patosu ir stebėtis,
kad ji jau pasirodė lietuviškai? Kodėl ją reikėtų įsigyti ar bent
pasiskolinus perskaityti?
Jeigu nesate abejingas Europos istorijai, o Europos istorija yra ne kas
kita, kaip tik ištisa krikščionybės istorija, prieš jūsų akis atsivers
paslaptingas ankstyvosios krikščionybės ir vėlyvosios antikos pasaulis.
Epocha, kai ne tik valstiečiai, bet ir imperatoriai patiria regėjimų,
kai moterys ryžtasi baisioms kančioms, bet neišsižada tikėjimo, o
pagonys intelektualai žavisi misterijomis ir magija.
Istoriko R.L.Foxo knyga - viena skaitomiausių istorinių knygų
pasaulyje.
Puikus pasakojimas, geras stilius su meistriškai pateikiamų detalių
kaskadomis šią knygą paverčia šiuo tuo daugiau negu istorijos studija,
pagauna skaitytoją taip pat, kaip talentingo rašytojo romanas.
Bet tai - ne romanas. Tai - pats gyvenimas, kuris kažkada taip gyvai
kunkuliavo artėjant Romos imperijos saulėlydžiui, ir kurio niekada
nebebus. Laikas, kai paprasti žmonės bandė pažini Jėzų Kristų, o
valstybės mašina stūmė juos už gyvenimo ribų ir triuškino tiesiogine to
žodžio prasme.
Netikite, kad istorikas gali rašyti taip pat vaizdingai, kaip ir
rašytojas?
Štai pirma pasitaikiusi citata: „III a. viduryje, kai tebekalbėjo
orakulai, ir savo klientams vis dar atsakinėjo Apolonas, Egipto Arsinojos
nomo kaimų gyventojams ramybės nedavė kitokie klausimai. Kuomet po
šešių tūkstančių metų Dievas užbaigs šį pasaulį, ar jie savo pačių
kūnais tūkstantį metų mėgausis kūniškais malonumais, ar šventųjų
karalystė bus bekūnė ir ne tokia apčiuopiama? Šis klausimas skaldė jų
bendruomenes ir kėlė nesutarimų. Vietos vyskupas argumentuotai gynė
kūnišką prisikėlimą, kruopščiai jį grįsdamas Apreiškimo Jonui knyga“ (p.
215).
Žmonėms toks aiškinimas taip patiko, kad jie jau po vyskupo mirties
atnešė jo knygą, „tarsi ginklą ar nesugraiunamą sieną“, vizituoti atvykusiam Aleksandrijos vyskupui Dionisijui, bet šis per tris dienas ano gerojo vyskupo mokymą sumalė į miltus.
Ir ką gi? „Klausytojai sutartinai atsikvėpė: visi sutiko, kad seksas po
mirties nieku gyvu neįmanomas“.
Taip ir matai vizituojantį vyskupą Dionisijų, didžiai išsilavinusį
mokytoją, išmanantį filosofiją ir retoriką bei galintį paprastiems
žmonėms, negalintiems studijuoti Aleksandrijoje, skirti tris dienas jų
klaidoms ištaisyti.
O kokie krikščionys buvo laikomi geriausiais ankstyvojoje Bažnyčioje?
Tikrai ne skaistuoliai ir ne regėtojai. Tie, kuriuos nužudė pagonys.
Krikščionių mirtis buvo imta idealizuoti kaip kankinystes, t.y.
„antruosius krikštus“, kurie panaikindavo visas anksčiau padarytas
nuodėmes ir garantuodavo greitą apvainikavimą Rojuje (p. 349).
Krikščionybė, nors ujama ir engiama, nuo pat pradžių keitė senąjį
pagonių pasaulį. Krikščionybė mokė idealų, teigusių labdaringumą ir
dvasinius neturtėlių turtus.
Nors krikščionys dažnai ir nepaisė krikščioniškų vertybių, bet
jų pažiūros ir teikiamas atlygis buvo išplatintas tokiu
mastu, kad jos keitė žmonių požiūrį į didžiuosius gyvenimo susidūrimus,
vyrų ir moterų, žmonių ir jų dievų.
Tie susidūrimai ir yra pagrindinė R.L.Foxo studijos tema.
Kam įdomesni pagonys, galės labiau įnikti į pirmąją knygos dalį (skyriai
„Pagonys ir jų miestai“, „Pagonių kultai“, „Dievų regėjimas“, „Dievų
kalba“). Antroji dalis skirta krikščionims („Krikščionybės plitimas“,
„Gyventi kaip angelams“, „Vizijos ir pranašavimas“, „Persekiojimas ir
kankinystė“, „Vyskupai ir jų valdžia“).
Skaitytojo laukia daugybė nežinomų ar mažai žinomų krikšionių istorijos
vingių. Pirmosios gausios schizmos (Bažnyčios skilimai) ir erezijos. Kaip elgtis su
krikščioniu, kurį pakrikštijo kažkas, kas nepriklausė „tikrajai“ Bažnyčiai - ar jis priklauso būti pakrikštytas dar sykį, ar ne? (Skyrius „Nusidėjėliai ir šventieji“).
O ar daug žinome apie Konstantintą - imperatorių, pakrikštijusį
Romos imperiją (skyrius „Konstantintas ir Bažnyčia“)?
Štai kaip aprašo R.L.Foxas imperijos apkrikštijimo pradžios situaciją: „Konstantino
atsivertimas įvyko mažiausiai krikščionių vienybei palankiu metu.
Pačioje Romoje Bažnyčia buvo be vyskupo, ir jau kelerius metus čia vyko
disputai, kurių metu pripažinta galimybė persekiojimo metu krikščionims
atkristi nuo tikėjimo <...> Afrikoje nuo savo nepatikimų tikėjimo brolių
atsiskyrė „tikroji“, kompromisų nepripažįstanti krikščionių „dotanistų“
Bažnyčia <...> Kartaginoje viena krikščionių grupė už kalėjimo sienų
pastatė ginkluotus protestuotojus, idant šie sukliudytų tiekti maistą ir
gėrimą kitai grupei, buvusiai kalėjime“.
Štai tuomet, IV a. pradžioje po Kristaus imperatoriaus Konstantino vizija tapo
kūnu. Entuziastingi krikščionys, pasijutę saugūs naujoje
imperijoje, savo pačių noru pradėjo versti pagoniškus stabus.
Tačiau, kaip ir kokiomis aplinkybėmis grūmėsi pagonių bei krikščionių pasaulis,
geriau skaitykite patys.
Tik kol dar neišlėkėte ieškoti „Pagonių ir krikšionių“ į artimiausią
knygyną, būtina išklausyti ir vieną išlygą. Jei D.Browno „Da Vinčio
kodą“ laikote fantastiška knyga, „Pagonys ir krikščionys“ - tikrai ne
jums. Na, gal kiek švelniau - ne visiems jums, bent nemažai daliai.
Ne todėl, kad, kaip pratarmėje rašo pats Oksfordo profesorius R.L.Foxas,
„šiuolaikiniai krikščionys turi polinkį žvelgti į daugelį ankstyvųjų
krikščionių su pasibodėjimu“.
Bet tie, kurie net ir šiais laicistiniais laikais vis dar trokšta
atrasti savo neaiškias ar tiesiog nežinomas krikščioniškas šaknis,
nepriklausomai nuo istorinio išsilavinimo ar jo spragų, profesijos,
ideologijos, R.L.Foxo studijoje ras tai, kas nušvies sąmonę ir galbūt
uždegs naujiems plaukiojimams Europos krikščionijos istorijos vandenyse.
Gal būtent tokius skaitytojus turėjo galvoje pats autorius pratarmėje
pasakydamas: „Tačiau aš ilgainiui suvokiau, kad ankstyvąją krikšionybę
dažnai geriausiai supranta tie, kurie niekuomet nenorėtų apie ją rašyti“.
O dabar jau be išlygų: R.L.Foxo „Pagonys ir krikščionys“ yra privalomi
kiekvieno istoriko, istorijos mokytojo ir net istorijos mėgėjo
bibliotekoje. Taip pat - kiekvieno žurnalisto ir žurnalistikos
studento. Tiek kvailysčių, kiek prirašoma ir prikalbama Lietuvoje, kai
kalba pasisuka apie vyskupus, konfesijas, sakramentus, tikrai nebūtų,
jei mūsų plunksnos broliai bent laisvalaikiu pasidomėtų krikščionybės
istorija.
Pagaliau, kiekvienas mąstantis ir atliekamą litą kišenėje turintis
krikščionis taip pat turėtų įsigyti šią studiją. Be abejo, „turėtų“
nereiškia „privalo“, kaip nebuvo ir būtinybės perkaityti iki šios vietos
panegiriką vienai geriausių XXI amžiuje lietuviškai išleistų knygų.