Lygiai prieš keturiasdešimt metų Ameriką sukrėtusi M.L.Kingo mirtis pažymėjo ilgos ir sėkmingos kovos už pilietines teises pabaigą – kartu baigėsi ir rasinė Amerikos segregacija, o juodaodžiai amerikiečiai gavo teisę balsuoti. Už tai M.L.Kingas turėjo sumokėti savo gyvybe, kurią motelio balkone nusinešė baltaodžio žudiko iš kitapus gatvės paleista kulka.
Nors 306-asis kambarys, dabar virtęs muziejaus dalimi, nuo kruvinosios dienos prieš keturis dešimtmečius nepakito, juodoji Amerika nuo M.L.Kingo laikų pasikeitė neatpažįstamai – ir į gerąją, ir į blogąją pusę.
Kai kuriuos teigiamus pokyčius M.L.Kingui būtų buvę sunku ir įsivaizduoti. Senatorius Barackas Obama kandidatuoja į prezidentus ir gali tapti pirmuoju juodaodžiu šalies vadovu. Daugelyje valstijų bei miestų juodaodžiai politikai užima aukščiausius postus. Juos remia didelė vidurinioji juodaodžių klasė, turtu, suburbanizacija ir išsilavinimu nenusileidžianti baltaodžiams.
Tačiau nuo 1968-ųjų didelę juodosios Amerikos dalį pakirto nelaimės. Šalies getuose gyvena milžiniška varguomenė, kamuojama nedarbo, narkotikų ir gaujų smurto. Miestų centruose net pusė vyrų juodaodžių niekada nebaigia vidurinės mokyklos. Šeši iš dešimties jų dar nesulaukę keturiasdešimties atsidurs kalėjime. Šie žmonės užauga aplinkoje, kuri uždarumu, beviltiškumu ir tykančiais pavojais gerokai pranoksta net XIX amžiaus vergvaldiškuosius JAV pietus.
Tai vienas didžiausių paradoksų, neduodančių ramybės dabartiniams JAV juodaodžių lyderiams – tokiems, kaip paties M.L.Kingo įkurtos krikščioniškos SCLC organizacijos dabartinis prezidentas Charlesas Steele’as.
„Jei M.L.Kingas vis dar būtų gyvas, Amerika jį nuviltų ir keltų sielvartą, – sako Ch.Steele’as. – Ji išliko labai rasistiška. Gal netgi labiau nei anksčiau. Rasizmas įaugęs į sistemą ir žmonių pasąmonę“.
Su tuo sutiktų 68 metų seselė Thelma Townsend, sulaukusi pensinio amžiaus, tačiau vis dar dirbanti ligoninėje Oranžmaunde. Tai garsus Memfio rajonas, juodaodžiams amerikiečiams pastatytas daugiau nei prieš šimtą metų 5 tūkst. akrų vergų plantacijos vietoje.
Seniau rajonas savo juodaodžių kultūra ir ekonomine galia varžėsi su Niujorko Harlemu. Tačiau dabar jį parklupdė nusikalstamumas ir narkotikai. Netgi iš M.L.Kingo gimtosios Auburno gatvės Atlantoje teliko šešėlis.
Oranžmaundas ir kiti Memfio juodaodžių kvartalai nėra išimtys. Gaujos, pasivadinusios tokiais vardais, kaip „Blogio dievai“ arba „Gangsteriai apaštalai“, vadovauja suvešėjusiai narkotikų prekybai. Susišaudymų garsai netyla, o narkomanų daugiau, nei darbo vietų.
Nuopuolio šaknys iš dalies siekia lemtingąjį M.L.Kingą nužudžiusį šūvį. Žmogžudystė išprovokavo rasines riaušes 125 JAV miestuose. Jų metu 46 žmonės žuvo, 2,6 tūkst. buvo sužeisti ir 21 tūkst. suimti. Per naktį sudegė ištisi juodaodžių rajonai. Kai kurie iš jų taip ir neatsitiesė. Dėl smurto iš miestų centrų greičiau ėmė bėgti daugiausia mokesčių sumokantys baltaodžiai gyventojai.
Naujieji pilietines teises garantuojantys įstatymai iš miestų centrų leido bėgti ir viduriniosios klasės juodaodžiams. Likusieji virto varguomene, kurią pakirto aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Ameriką užliejusi narkotikų banga bei neišvengiamas pramonininkų sprendimas perkelti fabrikus į Trečiojo pasaulio šalis.
Statistiniai duomenys rodo, kad čia padėtis ir toliau prastėja. Į kalėjimus patenka daugiau juodaodžių nei prieš dešimtmetį. Tik 31 proc. vidurinės klasės tėvams gimusių juodaodžių vaikų užaugę uždirba daugiau nei gimdytojai – tarp baltaodžių šis rodiklis siekia 68 procentus. Daugiau nei pusė juodaodžių darbininkų prakaitą lieja prastai apmokamuose darbuose.
Daugelio ekspertų nuomone, varguomenės padėtis negerės. „Ateitis atrodo niūriai“, – sako Lorenso universiteto Viskonsino valstijoje pilietinių teisių istorijos specialistas, profesorius Jeraldas Podairis.
Tačiau tai dar ne viskas. B.Obamos kandidatūra padrąsino net mažiausiai vilties turinčius amerikiečius. „Aš didžiuojuosi B.Obama”, – sako Thelma Townsend.
Jo gyvenimas – tai juodaodžių viduriniosios klasės sėkmės istorija, įgyvendinanti M.L.Kingo svajonę, kad juodaodžiai amerikiečiai užims jiems priklausančią vietą tautos gyvenime.
B.Obama toli gražu nėra vienintelis aukštų pareigų siekiantis juodaodis. Niujorko ir Masačusetso valstijoms atstovauja juodaodžiai gubernatoriai – nepaisant to, kad abi valstijos yra Naujojoje Anglijoje, toli nuo didžiųjų juodaodžių bendruomenių pietuose. Dideli miestai – Atlanta, Vašingtonas, Filadelfija ir Niuarkas – turi juodaodžius merus, kurių populiarumas remiasi tokiu pačiu „porasiniu“ sutarimu, kuris įkvepia ir B.Obamos kampaniją.
Tokių merų ir gubernatorių sėkmė ima pakirsti tradicinių juodaodžių lyderių galią – tokių, kaip „senosios mokyklos“ atstovai kunigas Jesse Jacksonas ir kunigas Alas Sharptonas, kurie atėjo iš Bažnyčios. Naujieji politiniai lyderiai geriau jaučiasi posėdžių salėse nei sakyklose. Jie tikslingai ir sėkmingai siekia laimėti ne tik juodaodžių, bet ir baltaodžių rinkėjų simpatijas.
B.Obama šią strategiją išbandys nacionaliniu lygiu. Nors pastaruoju metu rasinius klausimus ėmė kelti ir Hillary Clinton šalininkai bei respublikonai, B.Obama jiems atsakė drąsia kalba, kurioje paragino amerikiečius atvirai ir nuoširdžiai diskutuoti apie rasines problemas. „Amerikoje rasė yra vienas tų klausimų, kurie niekada iš tiesų nebuvo pateikti“, – sako J.Podairis.
Tiesa, ne visi jį ignoruoja. 36 metų Wendi Thomas iš Memfio nuolat taip klausinėja. Vietiniame dienraštyje „Commercial Appeal“ moteris redaguoja rasinėms problemoms skirtą skyrelį. Šiuo metu ji organizuoja projektą, pavadinimu „Bendras pagrindas“, ir kiekvieną savaitę kviečia Memfio gyventojus į susitikimus, kuriuose šie gali atvirai išdėstyti juos kamuojančius klausimus.
Vėliau „absolventai“ bus raginami keliauti į miestą ir griauti rasines sienas. Pirmasis tokių susitikimų ciklas prasidės balandžio 24 dieną, tačiau vietų į jį jau seniai neliko. „Norėjau padaryti kažką apčiuopiamo, o ne tik apie tai rašyti“, – sako W.Thomas.
Memfiui tokio projekto labai reikia. Maždaug po pusę miesto gyventojų sudaro juodaodžiai ir baltaodžiai. Tačiau atrodo, kad šios pusės retai susitinka, gyvena atskirtuose rajonuose, eina į skirtingas mokyklas ir parkus. Rasinis klausimas nuolat verda po šio miesto fasadu, turistams kuriančiu žavių JAV pietų vaizdą. „Visą šios bendruomenės gyvenimą lemia rasė. Privalome atvirai aptarti šiuos klausimus, net jei jie skausmingi ir nepatogūs“, – sako W.Thomas.
Tai tiesa – netgi vidurinės klasės juodaodžiai ir baltaodžiai skirtingai supranta Ameriką. Dauguma baltaodžių B.Obamos šalininkų didžia dalimi ignoruoja jo rasę, o juodaodžiams demokratams jo kandidatūra neatsiejama nuo rasinio pasididžiavimo jausmo. 2008 metais per juodąją Ameriką nuvilnijo entuziazmas ir viltis. „Tai nerealu. Siurrealu. Net nejauku, kad tiek daug tikiuosi. Tačiau nuoširdžiai tikiu, kad M.L.Kingas dabar pratrūktų džiaugsmu“, – sako W.Thomas.
Juodaodžiai ir baltaodžiai amerikiečiai nesutaria ir kitais klausimais. Daugumą baltaodžių papiktino buvusio B.Obamos kunigo Jeremiah Wrighto pastaba, kad rugsėjo 11-osios atakos Niujorke ir Vašingtone buvo „perėti namo grįžtantys viščiukai“, t.y., blogi poelgiai, atsigręžiantys prieš pačius darytojus. Šiuos žodžius jie pavadino skatinančiais sąmokslo teorijas, nepatriotiniais ir priešiškais baltaodžiams.
Tačiau dauguma juodaodžių tik patraukė pečiais. Pasak jų, didžioji dalis J.Wrighto žodžių – netgi kai kurie absurdiški kaltinimai vyriausybei sąmokslų rengimu – yra ir visada buvo pakankamai dažni kai kuriose juodaodžių miesto parapijų bažnyčiose.
Galbūt šokas būtų buvęs mažesnis, jei juodaodžiai ir baltaodžiai – abi šios grupės JAV yra labai religingos – mišias laikytų kartu. Tačiau taip nėra.
Memfyje gimusi W.Thomas ilgus metus ieškojo bažnyčios, kurioje abiejų rasių žmonės sekmadieniais melstųsi kartu. „Dar tokios neradau“, – sako ji.
„Tokia de facto segregacija ir neleidžia juodajai bei baltajai Amerikoms sutarti – juk abi grupės turi labai skirtingą patyrimą, ką reiškia gyventi šioje šalyje. Viduriniosios klasės juodaodžiai vis dar turi tam tikrų abejonių – ar Amerika juos išties pripažino. Esama daugybės įrodymų, kad dar ne“, – sako J.Podairis.
Ironiška, tačiau bene didžiausias akstinas, greičiausiai priversiantis juodaodžius ir baltaodžius imti diskutuoti rasiniais klausimais, yra augantis lotynų amerikiečių skaičius JAV. Mat 44 mln. lotynų amerikiečių iš juodaodžių jau paveržė didžiausios etninės mažumos titulą. Jie visoje šalyje kuria bendruomenes ir iš esmės keičia rasių dinamiką. O juk labai ilgai ši šalis save tapė tik juodomis ir baltomis spalvomis.
Nauja pusiausvyra ima ryškėti net Memfyje. Manoma, kad mažiau nei 800 tūkst. gyventojų turinčiame mieste gyvena 50 tūkst. lotynų amerikiečių. Vienas iš 10 Memfio naujagimių pernai gimė lotynų amerikiečių šeimose. Mieste leidžiamas ispaniškas laikraštis, radijo stotys transliuoja laidas ispanų kalba, o bažnyčiose ja laikomos pamaldos. Daugelio manymu, dialogą apie rasę užmegzti norintys juodaodžiai ir baltaodžiai turėtų paskubėti, nes greitai šis pokalbis iš esmės pasikeis.
Senąją M.L.Kingo mantiją dėvinčiam Ch.Steele`ui atrodo, kad šiuos klausimus reikia palikti ateičiai. Penktadienį SCLC ir daugelis kitų organizacijų rengs M.L.Kingo atminimo ceremonijas. Nors nemažai baltaodžių jo bijojo arba jį niekino, po mirties M.L.Kingas tapo nacionaliniu JAV didvyriu.
Sutapus M.L.Kingo mirties keturiasdešimtmečio minėjimui ir B.Obamos kampanijai, kyla pagunda susieti šiuos du įvykius. Tačiau Ch.Steele`as sako, kad amerikiečiai pamiršta vieną svarbų M.L.Kingo karjeros bruožą.1968-aisiais jo dėmesys nebuvo skirtas vien tik rasiniams klausimams. Paskutinės jo rengtos kampanijos siekė atkreipti dėmesį į skurdą ir darbininkų reikalavimus. Į Memfį M.L.Kingas atvyko paremti streikuojančių darbininkų.
„Memfyje jį nužudė, nes jis savo dėmesį ėmė kreipti į visus vargšus žmones, o ne jų odos spalvą“, – sako Ch.Steele`as. Tai buvo prieš 40 metų, tačiau ir dabar, B.Obamos kampanijai keičiant Amerikos politinį kraštovaizdį, svarbu prisiminti, kad rasė – ne vienintelis politikų vis dar vengiamas klausimas. Skausminga problema išlieka ir socialinė nelygybė.
„Jei manėte, kad Amerikoje keblu užsiminti apie rasę, pamėginkite prabilti apie klasę“, – sako J.Podairis. Prieš 40 metų M.L.Kingas bandė pradėti ir šią diskusiją, tačiau mirtina kulka sujaukė jo planus. Po jo mirties laike sustingo ne tik 306-asis motelio kambarys.