„Jiesios istorija ir žmonių gyvenimai verti poeto plunksnos. Aš stengiausi užrašyti kiek įmanoma daugiau senų žmonių, savo senelių, tėvų, tetų, kaimynų pasakojimų. Rankraščiuose gausu ir mano pačios prisiminimų“, – pasakojo garbaus amžiaus sulaukusi energija trykštanti G.Žitkutė-Kaušinienė.
Jiesioje gimusi ir ligi šiol gyvenanti 87 metų moteris tvirtino, jog šiuose kraštuose gyveno dar jos seneliai. G.Žitkutės-Kaušinienės tėvai Jiesioje turėjo 2,3 hektaro žemės, kuri ribojosi su kitų artimų giminaičių laukais. Nuo vaikystės autorė yra išmaišiusi kiekvieną dabartinės Aleksoto seniūnijos dalies, o anksčiau buvusio Jiesios kaimo kampelį.
20 metų Jiesios istoriją rašanti moteris pasakojimą pradeda nuo seniausių laikų ir baigia pokario laikotarpio prisiminimais. Chemikės išsilavinimą turinti dėstytoja dirbusi kaunietė norėtų, kad jos rankraščiai išvystų pasaulio šviesą, tačiau pinigų išleisti knygai ji neturi.
Žygiavo Napoleono kariai
Pasakodama gimtųjų vietų istoriją kaunietė pabrėžė, kad Jiesios kaimas matė daugybę svetimtaučių. Jo keliais žygiavo galinga Prancūzijos imperatoriaus ir karvedžio Napoleono vedama kariuomenė. Šių vietų žemę per karus mynė rusų ir vokiečių kareiviai. Jų žygiai palietė kone kiekvieną Jiesios gyventoją – kariams reikėjo maisto, drabužių, prieglobsčio.
„Voila!“ – sušuko Napoleonas Bonapartas, slėpdamas žiūroną po plataus apsiausto skvernais, ir valdingai mostelėjo raudonuojančių anapus upės miesto bokštų link. Imperatoriškoji prancūzų gvardija iš Pajiesio pajudėjo 1812 metų birželio 24 dieną.
Tris dienas truko persikėlimas per Nemuną ir lemtingas Napoleono žygis į Rusijos imperijos gilumą. Įveikusi Nemuną, imperatoriškoji kariuomenė nužygiavo pasitikti savo tragiškos lemties.
Kaip teigia pusiau legendinė versija, lemtingąjį persikėlimą Napoleonas tris dienas ir tris naktis stebėjo nuo Jiesios piliakalnio, vietos gyventojų dar vadinto Žydakalnio. Vėliau piliakalnis pavadintas Napoleono kalnu.
Persikėlus kariuomenei, per Nemuną kėlėsi ir pats vadas. Tačiau žirgui pasibaidžius bėgančio zuikio, Napoleonas neva nuo jo nukrito. Dar ir dabar kalbama, kad tai buvo vienas iš pralaimėjimą išpranašavusių ženklų.
Mamą sužavėjo Rusijos caraitės
Į rengiamą spaudai knygą G. Žitkutė-Kaušinienė įtraukė ir pasakojimą apie dar vienos istorinės asmenybės, Rusijos caro Nikolajaus II, apsilankymą Jiesioje. Jį moteris išgirdo iš savo mamos.
Napoleono žygio 100 metų sukakties proga 1913 metų rugpjūčio 15 dieną į Jiesią traukiniu atvažiavo caras. Šiam itin svarbiam įvykiui buvo ruošiamasi ištisą mėnesį.
Napoleono kalne buvo iškirsti krūmai ir net dalis medžių. Iki pat kalno viršaus buvo įrengti lentomis sutvirtinti laiptai, kurie prieš pat atvykstant carui buvo nukloti kilimais.
Aplink kalną keliomis eilėmis išsirikiavo kareiviai. Caras su šeima ir maždaug septynių žmonių palyda užkopė į kalną, nuo kurio prancūzų karvedys stebėjo savo armijos persikėlimą per Nemuną.
Kaimo žmonėms iš anksto buvo įsakyta užsidangstyti langus ir neiti iš namų. Atvykęs caras pradėjo teirautis, kodėl nematyti nė vieno vietinio žmogaus. Tuomet žandarai pradėjo bėgioti po namus, ragindami žmones išeiti į lauką, rinktis prie Napoleono kalno ir garsiai šaukti „ura“.
„Mama ne kartą yra minėjusi, kad kaimiečiams nebuvo leista prisiartinti prie caro ir jo artimųjų, tačiau ji, tuomet dar jauna mergina, su draugėmis sugebėjo prieiti prie nuo kalno nulipusių ir vaikštinėjančių caraičių ir iš arti pamatyti jų veidus, žavesį kėlusius puošnius drabužius“, – pasakojo G.Žitkutė-Kaušinienė.
Per karą kentė nepriteklių
Neseniai baigtuose rašyti 100 puslapių rankraščiuose kaunietė apžvelgė žmonių gyvenimą Jiesioje Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais.
„Tai buvo labai sunkus laikotarpis. Ypač kentėme, kai 1944 metais į Kauną sugrįžo sovietai. Prasidėjo suėmimai, trėmimai, žmonių žudynės. Mano tėvas ir vienas iš brolių taip pat buvo išvežti į Sibirą“, – pasakojo karo sunkumus išgyvenusi moteris.
G.Žitkutė-Kaušinienė rašo, kad tuo metu daugelis jiesiškių buvo priversti gyventi pusbadžiu, drabužiai buvo persiuvami iš rusiškų ir vokiškų karinių uniformų. Žmonės šalo neturėdami kuo šildyti savo namų, kurį laiką Jiesioje teko gyventi be elektros.
„Tačiau net ir tuo sunkiu metu daugelis kaimiečių neprarado žmogiškumo.
Mūsų namuose per karą ir po jo yra gyvenusios kelios rusų moterys.
Teko suteikti prieglobstį ir pro Jiesią nuo karo baisybių bėgusiai vokiečių šeimai su vaikais. Su jais dalijomės paskutiniu kąsniu“, – prisiminė jiesiškė.