Istorija ir viešoji erdvė Vokietijoje: kolektyvinė atmintis ir besiginčijantis istorikų cechas po 1945 m.

Laikantis Maurice’o Halbwachso „kolektyvinės atminties“ idėjos1, bendruomenės požiūris į praeitį yra pagrindinis socialinių atminties grupių skiriamasis požymis. Tačiau vidinį grupės sutarimą gali išklibinti kitoniški kitų grupių požiūriai.

Esant bemaž neribotam grupių kūrimosi potencialui, visuomenėje susiklosto didžiulis įtampų laukas, kuriame kryžiuojasi skirtingos krypties žvilgsniai į istoriją ir jos interpretacijas. Taip gali rastis diskusijos, kurių objektu kartu tampa ir pati visuomenė, mat pats žinojimas apie šias diskusijas, jų eigą, rezultatus ir netiesiogines pasekmes Vokietijos Federacinėje Respublikoje dabartiniu metu yra sudedamoji kolektyvinės atminties dalis. Tad stebint istorinius debatus Vokietijoje, galima užčiuopti teminius „gravitacijos centrus“, nuo kurių ir kyla diskursyvios savipratos ir vokiškosios istorijos įsisavinimo grįžtamosios bangos.

Kai Halbwachsas ketvirtame dešimtmetyje pradėjo fiksuoti socialines įtakas individų atsiminimams ir atminčiai, jis nė nenujautė, kad jo samprotavimai kada nors taps standartinio istorinės analizės instrumentarijaus dalimi. Šis novatoriškas impulsas, nutiesęs kelią sociologinėms ir sociopsichologinėms idėjoms į istorijos mokslą, rado palankią dirvą pirmiausia įtakingojo Annales žurnalo aplinkoje, ir jo pasekmės pasklido toli už Prancūzijos ribų.

Šiandien „kolektyvinė atmintis“ yra visuotinai paplitusi sąvoka, visiškai nutolusi nuo savo mokslinių ištakų. Nei politikų kalbose, nei memoraliniuose renginiuose, nei per istorines sukaktis, nei istorinio pobūdžio dokumentiniuose ar vaidybiniuose filmuose (doku­-fiction), regis, neapsieinama be „kolektyvinės atminties“ burtažodžio, dažnai redukuojamo į bendrą, nekonkretizuojamą, lankstų santykį su praeitimi. Susiklosto įspūdis, kad „kolektyvinės atminties“ sąvoka visų pirma prašosi pritarimo: pirmame plane yra ne istorinė kritinė analizė, o steigtis, – jei ne tapatybės ar prasmės, tai bent bendrumo.

Tačiau tuo pat metu nepraranda aktualumo ir pagrindiniai Halbwachso samprotavimų elementai, kuriuos galima apytikriai nusakyti „konstruktyvumo“ ir „diskursyvumo“ sąvokomis. Istorinio pažinimo kaip – supaprastintai tariant – konstrukto vaizdinys atitinka šiandienės pažinimo teorijos būklę.

Tas pat pasakytina ir apie žmogų kaip socialinę būtybę, – juk ne kas kita, o grupės tarpusavyje susitaria dėl bendrų gyvenimiškų dalykų, kuriems priklauso ir praeitis. Nors šiandien, kitaip nei Halbwachso laikais, išskirtinį vaid­menį atlieka žiniasklaida, bet tai ne tiek reiškia jo koncepto spragą, kiek jį aktualizuoja. Todėl galima tarti, kad Halbwachsas aprašo istorijos, viešosios erdvės ir žiniasklaidos santykio analizės atspirties taškus, ir kad „kolektyvinė atmintis“ ir toliau suteikia teorinius rėmus viešųjų debatų dėl praeities ir viešo istorijos panaudojimo tyrimui.

Nacionalsocializmo (toliau – NS) laikotarpis vertė su­simąstyti apie vokiečių nacionalinės istorijos lūžius ir tęstinumus. Kokią „vietą“ jaunos Vokietijos Federacinės Respublikos istorijos sampratoje turėjo užimti naujausioji praeitis? Kokios kultūrinės tikrenybės, nenuvertintos genocido ir karo nusikaltimų, galėjo būti išsaugotos?2

Kai kurie vokiečių istorikai mėgino atkurti ryšį su ankstesniaisiais, teigiamai vertintais tradicijos sluoksniais. Otto von Bismarckas arba Frydrichas Didysis čia tapdavo prasmenimis mėginant mentališkai „atsitiesti“ kaip visuomenei NS „katastrofos“ fone. Pastaroji rodėsi netgi kaip „išimtinis atvejis“, kaip vokiečių nacionalinei istorijai iš esmės svetimas elementas.

Tokie istorikai kaip Gerhardas Ritteris, Hansas Rothfelsas ir Friedrichas Meinecke pritarė tam, kad dvasinis susivokimas įvyktų permąstant teigiamai vertinamus tradicijos sluoksnius, o ne atmetant visą vokiečių nacionalinę istoriją kaip patologišką. Dėl tokio NS laikotarpio „išpreparavimo“ iš istorijos eigos atsakant į klausimą apie NS priežastis imta metodiškai ir esmiškai apsiriboti individualaus pobūdžio aiškinimo modeliais. Struktūriniai aspektai arba istorinio tęstinumo galimybių svėrimas šiame konteste nelabai turėjo vietos. Tai iš esmės atitiko pamatines to meto nuotaikas, kai dažnai iškildavo priešprieša tarp asmeniško įsivėlimo į NS režimo tikrovę ir naujausios praeities „apdorojimo“3.

Tam priešindamasis kritinės krypties istorikas Hajo Holbornas teigė, kad nedera „Trečiojo Reicho traktuoti kaip tragiškų – individualių ir bendrųjų – atsitiktinumų sąveikos rezultato“4. Nors jis ir atidengė rimtą istoristinės istoriografijos aklavietę, vis dėlto dauguma jo kolegų ir toliau mėgino pratęsti iki 1933 m. viešpatavusią vokiškosios istoriografijos tradiciją.

Už istorijos specialistų viešosios erdvės ribų susidomėjimas šia diskusija vis tiek buvo menkas, nors ir netikslu būtų čia kalbėti apie NS laikotarpio tabuizaciją ar „išstūmimą“ iš patirties. Veikiau egzistavo „„vokiečius vienijęs visuotinis ekskulpacijos solidarumas“, – solidarumas bendruomenės, kuri galėjo kurti remdamasi savo atsiminimų ir patyrimų sąskambiu“, ir kurios požymiai buvo „ženkli kaltės jausmo, gėdos ir neramios sąžinės stoka“5 – iš čia ir „negebėjimas gedėti“, kaip tai septintame dešimtmetyje aprašė psichologai Alexanderis ir Margarete Mitscherlichai6.

Šiame kontekste ir Vakarų Vokietijos istorijos mokslas, „nepaisant paskirų nesutarimų ir skirtingų atskirų tyrimo problemų sprendimų, šeštame dešimtmetyje buvo paženklintas akivaizdaus „taikingumo ir kontroversijų skurdo“. Vis dėlto tai buvo hipoteka ateičiai, nes „šeštojo dešimtmečio integrali viešoji tyla galėjo stipriai paskatinti jaunos Bonos demokratijos priėmimą milijoninės buvusių nacionalsocializmo partiečių gretose; tačiau jos moraliniai ir politiniai kaštai irgi buvo ženklūs ir tai tapo viena priežasčių, kad nacionalsocialistinių nusikaltimų apmąstymas Vokietijos viešojoje erdvėje (pa)vykdavo tik praėjus kuriam laikui ir dažnai tik prievartiniais proveržiais“7. Fischerio debatai

1961 m. istorikas Fritzas Fischeris, pasiremdamas itin kruopščiu šaltiniu tyrimu, pateikė viešuomenei net 900 puslapių apimties veikalą „Pasišovimas tapti pasauline galybe“8, aptariantį Vokietijos karo politiką Pirmojo pasaulinio karo metais9. Dar prieš dvejus metus specialistų aplinkoje buvo prasidėję diskusijos dėl viename Fischerio straipsnyje išdėstytos pozicijos, traktuojančios Vokietijos kaizerinės imperijos politiką Pirmajame pasauliniame kare anaiptol ne kaip gynybinę, o kaip agresyvią ir ekspansinę.

Fischerio tezės išklibino ligtolinį sutarimą dėl imperijos vyriausybės kariauto karo gynybiškumo. Tokiam prasižengimui tradicijai iš pradžių buvo pritaikyta įprasta naujų tezių revizijos ir diskusijų iš kolegų istorikų pusės procedūra. Tarp ryškiausių Fischerio kritikų paminėtinas Ger­hartas Ritteris, su išlygomis ir Andreas Hillgruberis, o Immanuelio Geisso parama išreiškė Vokietijos istorikų cecho aiškios mažumos poziciją.

Tačiau greitai, dienraščiams ir savaitraščiams ėmus publikuoti (iš pradžių palankias) Fischerio veikalo recenzijas, atsidaro kitas veiksnys, kuris dėl trumpesnio reakcijos laiko, nei jo reikia mokslinei pozicijai parengti, trumpomis, argumentuotomis replikomis ir intensyvino diskusiją, ir padarė ją prieinamą viešajai nuomonei.

Die Welt, Die Zeit, Süddeutsche Ze­itung, Frankfurter Allgemeine Zeitung bei Der Spiegel, publikuodami vis naujus šio ginčo dalyvių pasisakymus, netruko perimti vairą iš Historische Zeit­schrift, kurio puslapiuose ir prasidėjo mokslinė diskusija. Kas gi nutiko ir kodėl šis specialistų ginčas susilaukė tokio plataus viešo atgarsio, kuris tapo vis polemiškesnis ir kurio jau tikrai nebebuvo įmanoma nepastebėti nuo 1964 m. Vokietijos istorikų suvažiavimo, kur buvo surengta podiumo diskusija tarp Fischerio ir jo oponentų?

Iš esmės čia viskas sukosi apie jau pokario metais ir šeštame dešimtmetyje turėtą mintyje, bet veikiau vis apeitą Vokietijos istorijos tęstinumų ir lūžių problemą. Fischerio pasiūlytoji 1914 m. „liepos krizės“, kilusios po pasikėsinimo Sarajeve, interpretacija sukėlė karo kaltės klausimo pervertinimą kaizerinės Vokietijos nenaudai. Nuo čia jau tetrūko mažo žingsnelio platesniame kontekste iškelti klausimui apie tęstinumą tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų.

Tiesą sakant, tai buvo nuosekli pasekmė, – „juk galiausiai Fischeris vis dėlto parašė knygą apie Hitlerį“10. Neretai itin emocingas Fischerio tezių atmetimas tarp vokiečių istorikų aiškiai kontrastavo su jo darbų veikiau pozityviu vertinimu užsienyje. Kita vertus, debatų emocingumą sąlygojo ir asmeniniai vyresniųjų kolegų istorikų patyrimai iš Pirmojo pasaulinio karo: juk nutrūktgalviškas imperijos vyriausybės kursas susižavėjusiam jaunimui buvo „prakištas“ kaip lemtinga kova dėl idealų, ir daliai jaunuolių tai tapo motyvu išeiti savanoriais į kariuomenę.

Fischeris kaip tik ir atskleidė propagandinį šios avantiūros pobūdį ir demaskavo karą kaip „šaltakraujišką azartinį lošimą dėl hipertrofuoto pasaulinės galybės statuso“. „Tad Fischerio debatai buvo ne vien mokslininkų ginčas; tai buvo taip pat ir ankstyvosios Vokietijos Federacinės Respublikos kartų ginčas, kai vienoje pusėje stovėjo tebegyvenančiųjų atmintis, o kitoje – vėliau gimusiųjų gyvenamoji istorija“11.

1964 m. istorikų suvažiavimas, kuriame garbinga vieta atiteko debatams dėl Fischerio publikacijos, kaip tik ir pasižymėjo šio iš pradžių vien specialistų ginčo mediatizacija ir populiarizacija. Didžiausio dėmesio susilaukė tiesioginis „žodžių mūšis“ podiumo diskusijoje ir vėlesnė dokumentacija žiniasklaidoje. Per tokius ir vėlesnius debatus vie­šojoje erdvėje, mėginant už­sitik­rinti savo pozicijos pripažinimą ir pretenduojant į istorijos interpretavimo autoritetą, vienu reikšmingiausių veiksnių tapo publikos prielankumas, kurį reikėjo laimėti nurungiant konku­rentus. Šis kontekstas išryškėjo per „Istorikų ginčą“.

Jis taip pat vyko aplinkybėmis, kurių ištakos buvo nemokslinės, ir jų nepraskleidus didžioji dalis ginčo eigos liktų nepaaiškinama. Socialliberaliąją koaliciją val­džioje pakeitus kancleriui Helmutui Kohliui, savo 1982 m. vyriausybės deklaracijoje iškėlusiam „dvasinio ir moralinio posūkio“ šūkį, kritikų akyse ėmė telktis revizionistinio roll back ženklai.

Šis požiūris buvo pastiprinimas kanclerio simbolinių veiksmų. Jo nenusisekusi ištarmė apie „malonę būti gimus vėliau“ pradedant kalbą Knesete vizito į Izraelį metu sukėlė būgštavimų, kad šitaip vienas pagrindinių Vokietijos Federacinės Respublikos atstovų reikalaująs „padėti brūkšnį“ po tamsiausiu Vokietijos istorijos etapu ir mėginąs nusikratyti vokiečių atsakomybės už NS laikotarpį. Šį įspūdį sustiprino simbolinis susitaikymo gestas su JAV prezidentu Ro­naldu Reaganu Bitburgo karių kapinėse Vokietijos kapituliacijos 40-mečio proga, ypač kai tapo žinoma, jog tarp ten palaidotų Vėrmachto kareivių būta ir priklausiusių Waffen-SS.

Tai, kad Kohlis neatsisakė simbolinės inscenizacijos, nepaisydamas viešos kritikos šalyje ir užsienyje, galėjo pasirodyti kaip sąmoningas mėginimas vykdyti „kaltės nusimetimo“ istorijos politiką, ir dar 1982 m. paviešintas sumanymas statyti „Vokietijos istorijos rūmus“, kritikų požiūriu, neleido tikėtis nieko gero.

Tokia buvo situacija prieš prasidedant 1986–1987 m. „Is­torikų ginčui“. Jį sukėlė savaitraštyje Die Zeit paskelbta filosofo Jürgeno Ha­ber­maso replika13 į prieš tai Frankfurter All­ge­meinen Zeitung pasirodžiusias is­­toriko Ernsto Nolte’s tezes, pavadintas „Nenorinti praeiti praeitis“14. Šitaip nuo pat pradžių diskusija ne pa­suko įprastu specialių mokslinių leidinių keliu, o atsigręžė į plačiąją visuomenę, įtraukdama į debatus ir ją.

Suteikdamas Nolte’s tekstui paantraštę „Kalba, kuri buvo parašyta, bet negalėjo būti perskaityta“, Frankfurter Allgemeinen Zeitung iš pat pradžių pateikė jos autorių kaip auką, kuri palietusi ligi tol „uždraustus klausimus“, ir todėl – taip metant neišsakytą priekaištą – neturėjusi galimybės viešai paskleisti savo pozicijos. (Priešistorė tokia: renginio, kuriame Nolte iš pradžių ir turėjęs sakyti savo kalbą, sumanytojams kilę organizacinių problemų, kurių įskaudintas Nolte savo dalyvavimą renginyje atšaukė.)

Nolte straipsnyje pakartojo savo tezes apie NS ištakas. Jos glūdinčios priežastiniame sąryšyje tarp „socia­linio naikinimo“, kurį vykdę bolševikai, ir NS „bio­loginės naikinamosios akcijos“: „Argi „GULAG’o Archipelagas“ nebuvo pirmapradiškesnis už „Aušvicą“? Argi bolševikų „klasinės žudynės“ nebuvo logiškai ir faktiškai pir­miau už nacionalsocialistų „rasines žudynes“?“15 Kritikai tokio priežastinio ryšio teigimą suvokė kaip žingsnį link nacionalsocialistinių žiaurumų ir holokausto „nurašymo“, jei ne pateisinimo.

Tačiau vien ši skandalinga aplinkybė dar nepaaiškina viešųjų debatų, nueinančių kur kas toliau už diskusiją dėl šios provokuojančios tezės. Tai, į ką iš pat pradžių galėjo būti „numota ranka kaip į istorikų cechui nepriklausančio istorijos filosofo spekuliatyvų išsišokimą, buvo rimtai priimta kaip pavojų keliantis „laiko ženklas“, esą rodantis pakitusią pačios Vokietijos Federacinės Respublikos atminties politikos būklę“16.

Taip susiformavo dvi, ne tik dėl Nolte’s pozicijos vertinimo išsiskyrusios priešingos stovyklos. Nolte ir jo gynėjus, kuriems antai priklausė istorikas Michaelis Stürmeris, jų priešininkai suvokė kaip įkūnijančius dešinįjį konservatyvųjį posūkį atminties politikoje, kurio pagrindinė kryptis – revizionizmas. Na, o patys kritikai buvo daugiausia kairiojo liberaliojo „Bylefeldo mokyklos“ socialinio istorijos mokslo atstovai, tarp jų ir Hansas-Ulrichas Wehleris und Jürgenas Kocka. Tad aršus, viešojoje erdvėje vykęs ginčas buvo ne tiek dalykinių klausimų išsiaiškinimu suinteresuoti debatai, kiek veikiau „kova dėl teisės viešai interpretuoti naujausiąją istoriją“17.

Kartu istorikų ginčas buvo „ginčas dėl teisėtų ribų [...], iki kurių leidžiama, ar dar svarbiau, galima eiti stengiantis suprasti istoriją. Kitaip tariant, tai buvo ginčas tarp istorijos ir viešosios atminties, kurios ribų aiškiai nubrėžti nebeįmanoma“18.

Jau „Istorikų ginčas“ parodė, kad dalyvavimas žiniasklaidoje yra svarbus veiksnys „kovoje dėl Vokietijos Federacinės Respublikos kolektyvinės atminties“; ypač tai galioja kalbant apie ginčus dėl Danielio Goldhageno knygos Hitler’s Willing Executioners20. Juolab kad šie iš JAV Vokietiją pasiekę debatai, kaip ir „Istorikų ginčas“, buvo pradėti žurnalistų ir laikraščių redaktorių. Taigi kartu tai buvo „pirmoji didžiulė kontroversija dėl naujausios istorijos, išplitusi transnacionalinėje komunikacijos ir atminties erdvėje“21.

Goldhagenas knygos pavidalu publikuotoje disertacijoje mėgino pagrįsti tezę, jog vokiečių „eliminacinis antisemitizmas“ atvėręs kelią holokaustui, kuris buvęs realizuotas atitikus Hitlerio ir Vokietijos gyventojų ideologijoms. Didžiajai daliai šiuolaikinės istoriografijos stengiantis identifikuoti struktūras, sprendimų ir jų įgyvendinimo kelius, Gold­hagenas daugiausia susitelkia į vaizdingą konkrečių žudynių situacijų aprašymą.

Žydų sušaudymuose dalyvavusio „101-ojo policijos bataliono“ tyrimas sureikšmino jau žinomą faktą, kad šio bataliono nariai savo svarbiausiais bruožais, neišskiriant nė politinių, iš esmės atitiko tuometinės Vokietijos gyventojų vidurkį. Goldhageno atvirkštinė išvada – kas buvo padaryta šių „visiškai normalių vokiečių“, to buvo galima tikėtis ir iš kitų normalių vokiečių – rodė polinkį paaiškinti holokaustą viena priežastimi – vidujausiu, radikaliu visų vokiečių antisemitizmu.

Platus poveikis viešojoje erdvėje būtų nesuprantamas, jei viską suvestume į šias kritikuotinas Goldhageno tezes. Daugiau čia dėtas elegantiškas jo rašymo stilius ir moralinė, įtaigi argumentacija, kuria Goldhagenas kreipiasi į plačiuosius skaitytojų sluoksnius. Vokietijoje ginčai dėl Goldhageno prasidėjo Die Zeit ėmus spausdinti vokiškai dar nepublikuotos knygos ištraukas. Die Zeit nujautė kontroversinį publikacijų potencialą ir tuojau įrikiavo jas į didžiųjų diskusijų gretas, šalia „Fischerio debatų“ ir „Istorikų ginčo“.

Kadangi savaitraštis pats šiuose debatuose buvo dalyvavęs kaip veikėjas, tai šitaip „Die Zeit […] vėl pareiškė savo pretenziją dominuoti spaudos pasaulyje“22. Dar prieš diskusijai pasiekiant turinio dalykus, Die Zeit jau buvo nusprendęs suteikti Goldhagenui viešą tribūną, pretekstą bemaž anksčiau laiko paleistai pirmajai debatų žiniasklaidoje bangai. Įsidėmėtinas čia pasireiškiantis žiniasklaidos sistemos autoreferentiškumas: jau dalykinės diskusijos prieangyje, pradedant naują ginčą dėl Vokietijos istorijos interpretavimo pirmenybės, pačiame žiniasklaidos pasaulyje apsibrėžiamos ribos ir užimamos pozicijos.

Tačiau didžiausio viešo dėmesio susilaukė 1996 m. Goldhageno kelionė į Vokietiją, skirta susitikimams su skaitytojais. Kelionė ir susitikimus užbaigiančios podiu­mo diskusijos atsidūrė žiniasklaidos dėmesio centre, ir tai vyko tuo metu, kai istorikai ir Vokietijoje, ir pasaulyje jau buvo pasiekę reto vieningumo, metodo ir turinio požiūriais iš principo kritikuodami Goldhageno darbą.

Publika tai išgyveno it „asmeniškai „užkabinantį“ ginčą“, kur jauną, telegenišką Harvardo dėstytoją pasitiko simpatijų bangos, mat dramaturgiškai sumanyti vaidmenys buvo paskirstyti aiškiai: „iš vienos pusės – atviras ir drąsus nemėgiamos tiesos pranašas, iš kitos – įsitvirtinusi kunigija, neleidžianti jaunajam išsišokėliui įžengti į šventyklą“23.

Ginčo dalyviai labiau rungėsi dėl publikos palankumo, šiuos debatus sekančios žiniasklaidos priemonės – dėl reitingų ir dėmesio. Dalykinius nesutarimus greitai į šoną nustūmė moraliniai, taigi viešumoje veiksmingesni ginčo aspektai. Goldhagenas atitiko plačiosios publikos skaitymo ir bendro išgyvenimo poreikius, nes emocinės kategorijos jam buvo mielesnės nei pažintinės.

Todėl galima tik pritarti šiek tiek rezignacinei Klauso Große Krachto išvadai: „Nors Goldhagenas ir nesukėlė naujo „istorikų ginčo“, bet dėl jo knygos kilę debatai aiškiai parodo specialistų komunikacijos informacinėje visuomenėje ribas: siekiant būti išgirstam viešojo istorinio diskurso forume, vien racionalios, mokslinės kritikos nepakanka. Publika renkasi favoritus pagal savo pageidavimą, net jei šie iš specialistų ir gauna tik „blogus pažymius“. Bent jau Goldhageno debatuose Vokietijos istorikai turėjo pagaliau suvokti, kad „naudojant istoriją viešumoje, jie yra praradę galios aiškinti prerogatyvą“24.

Ką šie bendrais bruožais apžvelgti debatai ir momentinės nuotraukos, žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, reiškia kalbant apie kolektyvinę atmintį ir viešąsias naujausios Vokietijos istorijos svarstybas?

Būtų per striuka pasitenkinti konstatavimu, kad istorijos mokslas arba bent viešasis istorijos gvildenimas esąs pasidavęs bendrajai gyvenamojo pasaulio mediatizacijos tendencijai, todėl ir šioje srityje vis stipriau pasireiškiančios audiovizualinės technikos. Atvirkščiai, pritariant Halbwachso minčiai, pliuralistinėse visuomenėse bemaž savaime susiformuoja skirtingos atminties grupės ir kartu susikuria skirtingų požiūrių į praeitį įtampos laukas.

Ir įsitvirtinimas šių grupių viduje, ir keitimasis perspektyvomis su kitų grupių nariais vyksta per komunikaciją. Kitaip tariant, komunikacija yra ir moderniųjų demokratinių visuomenių, ir (istorijos) mokslo kaip tokio modus operandi, o diskursyvumas sudaro sąlygas prireikus patikrinti pretenzijas į mokslinį autoritetą. Tačiau kolektyvinis kalbėjimasis apie istoriją reiškia ir vis intensyvesnį žiniasklaidos tarpininkavimą, kur veikia kiti mechanizmai nei moksle (kaip antai naujienos vertė; varžymasis dėl dėmesio informacijos rinkoje; turinių emocingumas, perteikiamumas ir plakatyvumas).

Svarbų vaidmenį atlieka ir diskusijos aplinka, bekintančios formos bei konkretus diskutavimo metas. Šie me­chanizmai, įkūnydami žiniasklaidos vidinę konkurenciją, kartu dažnai nukonkuruoja varginančias pastangas pasiekti metodišką tikslumą ir adekvatų istorinės problemos sprendimą. Gold­hageno debatai parodė, kad ir pamatiniai ginčai dėl savipratos gali vykti paskutinio žodžio netariant universitetiniams naujausios istorijos autoritetams.

Tarpusavio sąveika tarp, viena vertus, besidominčiųjų nespecialistų kolektyvinių atsiminimų, lūkesčių ir poreikių ir, kita vertus, mokslinio istorinio tyrimo rezultatų, nėra jokia naujovė; o jei perėjimai tarp šiųdviejų sferų tampa skaidrūs ir kritiškai reflektuojami, tai jie yra netgi sveikintini, nes produktyvūs25.

Ir vis dėlto publikos reikalavimas suteikti pramogą atrodo nepalyginti stipresnis už pažintinį interesą, ir čia dažnai nukenčia istorinio sprendimo geba. Didžiuosiuose istoriniuose debatuose paskiri susirūpinę balsai vis įspėdavo apie istorinio revizionizmo pavojus, o štai dabar ši tendencija – manytina, kur kas paveikesnė – aiškiai pastebima Vokietijos televizijose.

Išlaikydami paskutinių XX a. dešimtmečio mokslo populiarinimo publikacijų konjunktūrą, oficialūs nacionaliniai transliuotojai irgi skiria vis daugiau dėmesio Vokietijos bombardavimo arba bėgimo ir išvarymų iš buvusių Vokietijos rytų teritorijų tematikai. Tai tampa medžiaga tokių filmų kaip Die Flucht („Bėgimas“) arba neseniai pasirodžiusio Untergang der „Wilhelm Gust­loff“ („Wilhelmo Gustloffo žūtis“) siužetams.

Tokiai labai didelio populiarumo susilaukiančiai kino produkcijai būdingas istorinių dekoracinių detalių panaudojimas, dėl kurių vaidybinio filmo siužetas įgyja menamo istorinio autentiškumo. Šių pusiau oficialių tapatybės „modelių“ trūkumas yra vaizduojamų dalykų neįterpimas į istorinį kontekstą. Čia visuomet dėmesio centre atsiduria kenčiantieji vokiečiai, sprendžiant iš elgesio – jokie ne nacionalsocialistai, o nacių nusikaltėliai, jei jiems apskritai tenka koks nors vaidmuo, pasirodo tik epizodiškai.

Jų nusikalstama veikla aiškinama kaip charakterio ydų nulemti individualūs paklydimai, o struktūriniai ir politiniai procesai neturi jokios reikšmės aiškinantis ir suvokiant NS laikotarpį ir jo antihumanišką dinamiką. Šitaip, nuneigiant vokiečių kaltę, pradeda įsitvirtinti „padorių vokiečių“ naratyvas, – jie bemaž patys yra tapę mažos nacių sąmokslininkų klikos aukomis.

Abejotina, ar aiškinamųjų laikraščių straipsnių pakanka, siekiant atsverti vaizdų poveikio galią ir to sąlygojamą atkrytį žemiau paskutinių 15 metų diskusijų lygio26. Juk „dokumentiškumo paradigma yra vis labiau pranokstama estetiškumo paradigmos, formos pirmenybės, turinčios sprendžiamąją galią mūsų dėmesingumui tam, kas istoriška“27.

Šiuo metu dar negalima pasakyti, kaip tai ilgainiui paveiks nuolat kovų draskomą naujausios Vokietijos praeities vaizdą. Tačiau aišku, kad visuomenėje istorikai specialistai neturi aiškinimo prerogatyvos, savo požiūrio pirmenybės garantijų, – jei taip apskritai kada yra buvę. Ši tendencija pasireiškė ir ligtoliniuose didžiuosiuose istoriniuose debatuose, per kuriuos greta dalykinių aspektų visuomet ir esmingai buvo kalbama apie viešuomenės santykį su naujausiąja Vokietijos istorija.

Iš esmės NS laikai ex negat­i­vo ir toliau, nepaisant su oficialiąja valstybės doktrina konkuruojančių požiūrių į praeitį, lieka pagrindiniu dabartinės Vokietijos Federacinės Respublikos savipratos reikšmeniu. Kadangi naujausioji istorija įmanoma tik kaip „ginčų istorija“, tai diskusijos dėl vokiečių kolektyvinės atminties neabejotinai tęsis – ir istorikų cecho viduje, ir už jo ribų.

Sören Philipps (g. 1971) – dr., istorikas, triatlonininkas, Hanoverio universiteto Politikos mokslų instituto „Europos studijų“ programos koordinatorius. Svarbiausias veikalas: Kollektives Gedächtnis, Gedächtnisort und öffentlicher Raum (2002). Tekstą, parašytą specialiai šiai NŽ-A temai, iš vokiečių k. vertė Nerijus Šepetys.

1 Maurice Halbwachs, La mémoire collective, Paris: Presses Universitaires de France, 1950, (11939); vokiškai: Idem, Das kollektive Gedächtnis, Frankfurt/M.: Fischer, 1985; Idem, Les cadres sociaux de la mèmoire, 1952; vokiškai: Idem, Das Gedächtnis und seine sozialen Bedingungen Frankfurt/M.: Suhrkampf, 1985&2006 (11966).

2 Čia ir toliau pagal: Klaus Große Kracht, Die zankende Zunft: Historische Kontroversen in Deutschland nach 1945, Göttingen: Vanden­hoeck­ & Ruprecht, 2005, p. 24–29, 37–45.

3 Plg. Helmut König, Die Zukunft der Vergangenheit: Der Nationalsozialismus im politischen Bewusstsein der Bundesrepublik, Frankfurt/M.: Fischer, 2003, p. 23.

4 Cit. pagal: Klaus Große Kracht, op. cit., p. 38.

5 Helmut König, op. cit., p. 26.

6 Alexander Mitscherlich, Margarete Mitscherlich, Die Unfähigkeit zu trauern: Grundlagen kollektiven Verhaltens, München: Piper, 2007 (11967).

7 Klaus Große Kracht, op. cit., p. 40, 41.

8 Fritz Fischer, Griff nach der Weltmacht: Die Kriegszielpolitik des kaiserlichen Deutschlands 1914/1918, Düsseldorf: Droste, 1961.

9 Konrad H. Jarausch, „Der nationale Tabubruch: Wissenschaft, Öffen­tlichkeit und Politik in der Fischer-Kontroverse“, in: Martin Sabrow, Ralph Jessen, Klaus Große Kracht (Hrsg.), Zeitgeschichte als Streitgeschichte: Große Kontroversen seit 1945, München: Beck, 2003, p. 20–40.

10 Klaus Große Kracht, op. cit., p. 50. Fritz Fischer, Hitler war kein Betriebsunfall: Aufsätze, München: Beck, 1992.

11 Ibid., p. 54.

12 Istorikų ginčo medžiagą ir apžvalgą žr. Reinhard Kühnl (Hrsg.), Vergangenheit, die nicht vergeht: Die ‘Historiker-Debatte’: Dokumentation, Darstellung und Kritik, Köln: Pahl-Rugenstein, 1987.

13 Jürgen Habermas, „Eine Art Schadensabwicklung“, in: Die Zeit, 1986-07-11.

14 Ernst Nolte, „Die Vergangenheit, die nicht vergehen will: Eine Rede, die geschrieben, aber nicht gehalten werden konnte“, in: Frankfurter Allgemeine Zeitung, 1986-06-06.

15 Ibid.

16 Klaus Große Kracht, op. cit., p. 95, 96.

17 Ibid., p. 108.

18 Ibid., p. 114.

19 Bendrą apžvalgą žr. Julius H. Schoeps (Hrsg.), Ein Volk von Mördern? Die Dokumentation zur Goldhagen-Debatte um die Rolle der Deut­schen im Holocaust, Hamburg: Hoffmann und Campe, 1996; Jo­hannes Heil, Rainer Erb (Hrsg.), Geschichtswissenschaft und Öffen­tlichkeit: Der Streit um Daniel J. Goldhagen, Frankfurt/M.: Fischer, 1998.

20 Daniel Jonah Goldhagen, Hitler’s Willing Executioners: Ordinary Germans and the Holocaust, New York: Alfred A. Knopf, 1996; vokiškai: Idem, Hitlers willige Vollstrecker, München: Siedler, 1996.

21 Klaus Große Kracht, op. cit., p. 140.

22 Ibid., p. 147.

23 Ibid., p. 153.

24 Ibid., p. 155.

25 Plg. Ibid., p. 8.

26 Tanja Dückers, „Alles nur Opfer“, in: Die Zeit, 2008-03-06, in:https://www.zeit.de/online/2008/11/gustloff-ns-zeit-dueckers?page=all (žiūrėta: 2008-03-07).

27 Klaus Große Kracht, op. cit., p. 174.