Anthony Giddensas – britų sociologas, dažnai apibūdinamas kaip žymiausias Britanijos socialinių mokslų atstovas po Johno Maynardo Keyneso. Jis garsus visame pasaulyje kaip socialistinės „trečiojo kelio“ programos kūrėjas. Lietuvos skaitytojai gali susipažinti su trimis jo knygomis: „Durkheimas“, „Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje“ bei „Sociologija“.
1968 metų gegužė. Aš ne Paryžiuje, bet už 6000 mylių, Kalifornijoje, dirbu asistentu UCLA (Kalifornijos universitetas Los Andžele). Kai atvykstu į Veneciją, paplūdimio miestą, kuriame išsinuomoju butą, pamatau biblinių laikų vaizdą. Kiek tik galima matyti, paplūdimys pilnas žmonių, dėvinčių ilgus ir spalvingus, tačiau netvarkingus chalatus. Ore tvyro marihuanos kvapas. Už žmonių, ant šaligatvio, stovi eilė policininkų automobilių, kurių kiekviename sėdi pareigūnas su pro langą iškištu šautuvu. Visi jaučia grėsmę. Iki tos dienos aš nebuvau susidūręs ne tik su marihuana, bet ir su žodžiu „hipis“. Tuo metu šis žodis buvo mažai vartojamas Britanijoje.
Europoje radikalai buvo palyginti tradiciški. Tai daugiausia buvo siautėjantys studentai ir jų radikalizmas neieškojo gilesnių prasmių. Kalifornijoje, jei tu buvai radikalas, turėjai juo būti visose srityse. Aš turėjau kolegą – tradicinių nuostatų besilaikiusį matematikos profesorių, kuris visuomet vaikščiodavo tvarkingai apsirengęs, gražiai apsikirpęs, turėjo žmoną ir šeimą. Jis dingo iš universiteto miestelio keliems mėnesiams.
Vieną dieną, kai aš atėjau į savo paskaitas, už kalvos viršūnės pasirodė Kristų primenanti figūra. Jo šviesūs plaukai buvo žemiau pečių, jis turėjo ilgą barzdą ir dėvėjo plevėsuojantį chalatą. Aš jo nepažinau, kol jis pats su manimi nepasisveikino. Profesorius metė matematiką, išėjo iš universiteto, paliko žmoną ir vaikus, išvyko gyventi į dykumą Naujojoje Meksikoje, kur hipių komunoje dirbo amatininku.
Tai buvo daugialypių socialinių judėjimų metas. 1968 metų ištakos buvo pilietinių teisių judėjimas pietuose, prasidėjęs prieš kelerius metus, ir žodžio laisvės judėjimas Berklyje. Jie susijungė su sąjūdžiu prieš Vietnamo karą, ir tai daugeliui radikalų buvo svarbus veiksnys. Šie judėjimai iš dalies sutapo su hipių judėjimu, nors dauguma hipių buvo nusistatę prieš bet kokią politinę galią ir valdžią. Buvo ir maoistų, tačiau jie turėjo mažiau įtakos nei Europoje, buvo „Juodosios panteros“ bei kitos disidentinės juodaodžių grupės, vėliau perėjusios į islamą. Žinoma, buvo ir feminizmas, tačiau tuomet jis buvo visa apimantis. Tai buvo 1968-ųjų įvykių šalutinė atšaka, o ne jų dalis. Kai kurios naujoviškos feministės manė, kad revoliucija yra daroma vyrų ir vardan vyrų.
Po dešimties metų aš gavau laišką iš matematikos profesoriaus, kuris ir vėl atsivertė. Jis sugrįžo pas savo žmoną, buvo apsikirpęs kaip seniau, dėvėjo tvarkingą aprangą ir gyveno savo senuosiuose namuose bei ieškojo darbo tame pačiame universiteto fakultete.
Kodėl visas 1968 metų radikalumas ir didelės viltys išnyko taip pat greitai, kaip ir atsirado?
Priežastys tokios pat įvairiapusės, kaip ir pats reiškinys. Vietnamo karo pabaiga atėmė svarbų motyvą maištauti. „Juodosios panteros“ iširo dėl teisėtų ar nesąžiningų valdžios veiksmų. Daugumai hipių jų asmeniniai ir socialiniai eksperimentai baigėsi nemaloniai. Seksualinis išnaudojimas buvo pavadintas laisva meile, o daugelis hipių tapo priklausomi nuo jų dvasią turėjusių išlaisvinti narkotikų.
Dar svarbiau yra tai, kad 68-ųjų karta metė iššūkį tam, ko reikia bet kuriai padoriai visuomenei. Jie buvo nusistatę prieš biurokratiją, tačiau biurokratinis reikalų tvarkymas yra būtinas dalykas sudėtingoje visuomenėje. Jokia visuomenė negali veikti vien teisių pagrindu.
Feminizmas yra svarbiausias dalykas, išlikęs po 1968-ųjų. Taip atsitiko tik todėl, kad feministės tiesiogiai nebuvo 1968 metų dalis. Tie įvykiai tik išprovokavo feminizmą. Šie metai svarbūs ne tik dėl judėjimų, bet ir dėl didelių pokyčių visuomenėje, prasidėjusių šeštajame dešimtmetyje ir galutinai pasirodžiusių septintojo dešimtmečio pabaigoje.
Mes vis dar jaučiame visą šių pokyčių jėgą ir tebemėginame su jais tvarkytis. Tarp jų galima paminėti šeimos pasikeitimus, sumažėjusią vedybų svarbą ir naują polinkį pabrėžti žmogiškųjų santykių ir sekso kokybę, didelio masto moterų įžengimą į darbo jėgos rinką, mažesnį gimstamumą, gyvenimo būdo pasirinkimo būtinybę, tapatumo politikos iškilimą, savaime suprantamos pagarbos žmonėms bei institucijoms sumažėjimą.
Neprotinga 1968 metų pokyčius priskirti vien 1968-ųjų kartai, kuri jais tik pasinaudojo. 1968 metai neatsiejami nuo mistikos, kurios jie nenusipelno. Neteisūs tuos metus už visas mūsų dabartines bėdas kaltinantys dešinieji. Aš negaliu nesižavėti 68-ųjų karta. Jų išsilaisvinimas buvo apgaulingas, tačiau tai buvo kūrybingas visuotinai priimtų duočių abejojimas.
Slavojus Žižekas. Kapitalistinė 68-ųjų maišto „tiesa“
Slavojus Žižekas – slovėnų sociologas, psichoanalitikas, filosofas ir kultūros kritikas. Nors akademikų gretose jo darbai neretai susilaukia aštrios kritikos, tačiau tai netrukdo jam likti populiariam visame pasaulyje. Lietuviškai galima perskaityti šios asmenybės mintis pristatančią Audronės Žukauskaitės knygą „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“.
Vienas iš žymiausių 1968 metais ant sienos užrašytų Paryžiaus šūkių buvo – „Struktūros gatvėmis nevaikšto!“ Taip buvo išreikšta mintis, kad struktūralizmas negali paaiškinti masinių studentų ir darbininkų demonstracijų. Jacquesas Lacanas atsakė, kad 1968 metais struktūros nusileido į gatves. Neįtikėtini įvykiai buvo struktūrinio neatitikimo padarinys. Kalbant Lacano terminais, nuo vieno – pono diskurso – buvo pereita prie kito – universiteto diskurso.
Kas yra šio perėjimo dalis? Boltanski ir Chiapellio knygoje „Naujoji kapitalizmo dvasia“ šį perėjimą tyrinėja detaliai, daugiausia dėmesio skirdami Prancūzijai. Vadovaujantis Weberio metodu, knygoje išskiriamos trys vienas po kitos einančios kapitalizmo „dvasios“.
Pirmoji, verslininkiškoji, kapitalizmo dvasia truko iki Didžiosios depresijos. Antrosios kapitalizmo dvasios idealas yra ne verslininkas, bet algą gaunantis didelės firmos direktorius. Nuo aštuntojo dešimtmečio iškilo nauja „kapitalizmo dvasia“ – kapitalizmas apleido hierarchinį fordistinį gamybos struktūros procesą ir ištobulino naują, tinklais paremtą organizaciją, kuri pasitiki darbuotojo iniciatyva ir autonomija.
Vietoj hierarchinės įsakymų grandinės turime tinklų su daugybe dalyvių, savo darbą organizuojančių komandų ar projektų formomis, o jų tikslas – patenkinti vartotoją. Taip kapitalizmas paverčiamas egalitariniu projektu: pabrėžiama autopoetinė sąveika ir spontaniška organizacija. Pasisavinama radikalios kairės retorika apie darbininkų organizavimąsi ir šis šūkis iš antikapitalistinio tampa kapitalistiniu.
Konstruojamas naujas ideologinis ir istorinis pasakojimas, kuriame socializmas vaizduojamas kaip konservatyvus, hierarchinis ir administracinis. 1968-ųjų pamoka skamba kaip „viso gero, pone socializme“, o tikroji revoliucija – tai skaitmeninis kapitalizmas. Tai pristatoma kaip to maišto tiesa.
Septintajame dešimtmetyje antikapitalistiniuose protestuose standartinio socioekonominio išnaudojimo tema buvo papildyta kultūros kritikos temomis: susvetimėjęs kasdienis gyvenimas, vartojimo suprekinimas, masinės visuomenės neautentiškumas, nes mes „dėvime kaukes“ bei patiriame seksualinę ir kitokią priespaudą. Naujoji kapitalizmo dvasia pergalingai perėmė egalitarinę ir antihierarchinę 1968 metų retoriką, save pristatydama kaip sėkmingą libertalinį maištą prieš engiančias korporacinio kapitalizmo ir „realaus“ socializmo organizacijas. Ši naujoji dvasia šiandien yra įkūnyta madingai apsirengusių „šauniųjų“ kapitalistų – Billo Gateso ir „Ben & Jerry“ ledų firmos įkūrėjų.
Michaelas Hardtas ir Toni Negri sako, kad naujoji dvasia jau yra komunistinė. Panašiai kaip ir K.Marxas, jie aukština revoliucinį kapitalizmo potencialą; panašiai kaip ir Marksas, jie randa kapitalizmo prieštaravimų. Jie reabilituoja seną marksistų mintį apie įtampą tarp gamybinių jėgų ir gamybos santykių: kapitalizmas kuria „bakterijas naujoms gyvenimo formoms“, revoliucinis sprogimas šį naują dalyką turi išlaisvinti nuo senos socialinės formos. Nenuostabu, kad Negri giria „postmodernųjį“ skaitmeninį kapitalizmą, teigdamas, kad jis praktiškai yra komunistinis ir tereikia tik mažo postūmio, beveik tik formalaus gesto, kad jis toks taptų. Pagrindinė dabartinio kapitalo strategija – pridengti save naujais būdais, įtraukiančiais laisvas gamybines mases.
Ironiška, kad Negri kalba apie procesą, kurį šiandienos „postmodernaus“ kapitalizmo ideologai su pagarba vertina kaip perėjimą nuo materialios prie simbolinės gamybos. Negri iš esmės ištikimas Marxui. Jis mėgina parodyti, kad Marxas buvo teisus, sakydamas, jog „visuotinis intelekto pakilimas“ ilgalaikėje perspektyvoje yra nesuderinamas su kapitalizmu.
Postmodernaus kapitalizmo ideologai kalba priešingai, jų nuomone, marksistinė teorija ir praktika lieka suvaržytos hierarchijos ir centralizuotos valstybės kontrolės logikos ir todėl negali susitvarkyti su naujosios informacinės revoliucijos padariniais. Toks teiginys gali būti pagrįstas empiriškai.
Didžiausia istorijos ironija yra tai, kad komunizmo suirimas yra įtikinamiausias tradicinės marksistinės gamybos jėgų ir gamybinių santykių dialektikos pagrindimas, kuriuo marksistai kliovėsi stengdamiesi įveikti kapitalizmą. Komunistinius režimus sugriovė jų nesugebėjimas prisiderinti prie naujos socialinės logikos, kurią palaiko „informacinės revoliucijos“. Jie mėgino valdyti šią revoliuciją kaip dar vieną didžiulio masto centralizuotą valstybinį projektą. Paradoksalu, bet tai, ką Negri apibūdina kaip unikalią galimybę nugalėti kapitalizmą, „informacinės revoliucijos“ ideologai garbina kaip naujo kapitalizmo „be sutrikimų“ iškilimą.
Ar tikrai perėjimas prie naujos kapitalizmo dvasios yra viskas, kas įvyko 1968 metais?
Reikia prisiminti Lacano pasakymą savo studentams: „Jūs, kaip revoliucionieriai, esate naujo pono reikalaujantys isterikai. Jūs jį gausite“. Net jeigu Lacanas ir buvo teisus, išlieka klausimas: 1968 metai buvo vienareikšmis ar nevienareikšmis įvykis, kuriame skirtingos politinės tendencijos kovojo dėl savo hegemonijos? Tuos metus hegemoniškos ideologijos šiandien pasisavino kaip seksualinės laisvės sprogimą ir prieš hierarchijas nukreiptą kūrybingumą. Nicolas Sarkozy savo rinkiminėje kampanijoje sakė, kad jo didžiausias uždavinys yra priversti Prancūziją atsigauti po 1968 metų.
Iš septintojo dešimtmečio seksualinio išsilaisvinimo liko tik tolerantiškas hedonizmas, lengvai įtraukiamas į mūsų hegemonišką ideologiją. Superego imperatyvas patirti malonumus veikia kaip Kanto „Du kannst, den du sollst!“ (Tu gali, nes tu privalai!) apvertimas – „Tu privalai, nes tu gali!“.
Galima teigti, kad šiandienos „nerepresyvaus“ hedonizmo, kuris yra nuolatinė provokacija, iš mūsų reikalaujanti patirti ir iki galo eiti visuose įmanomuose malonumuose, svarbiausias aspektas yra tai, kad leidžiami malonumai paverčiami privalomais malonumais.
Šis vidinis impulsas, vedantis iki autistinių malonumų – narkotikų ar kitokių transą sukeliančių priemonių – iškilo apibrėžtu politiniu momentu, kai 1968 metų pasekmės prarado savo išlaisvinantį potencialą.
Pasiekus kritinį tašką aštuntojo dešimtmečio vidurį, vienintelis likęs pasirinkimas buvo tiesioginis ir brutalus „passage a l‘acte“, įgavęs tris pagrindines formas: ekstremalias seksualinių malonumų paieškas, kairuolišką politinį terorizmą (RAF Vokietijoje, „Raudonosios brigados“ Italijoje) ir, pagaliau, posūkį link tikrosios vidinės patirties, t.y. rytietiško misticizmo. Visoms šioms formoms yra bendras pasitraukimas iš dalyvavimo konkrečioje socialinėje ir politinėje veikloje.
Alainas Badiou formuluoja didįjį klausimą: jeigu 1968 metų gegužė buvo epochos pabaiga, kartu su Kinijos kultūrine revoliucija žyminti galutinį didžiųjų politinių revoliucijų, prasidėjusių su Spalio revoliucija, išsekimą, tai kur mes stovime dabar? Ar mes vis dar tikime radikalia alternatyva hegemoniškam parlamentaristiniam ir demokratiniam kapitalizmui bei pasitenkiname pasitraukdami bei veikdami iš skirtingų „pasipriešinimo vietų“, ar mes galime įsivaizduoti radikalesnę politinę intervenciją?
Tai yra tikrasis 1968 metų palikimas. Tų įvykių pagrindas buvo liberalios kapitalistinės sistemos atmetimas, „ne“ jos totalumui. Tai geriausiai išreiškia formulė „Soyons realistes, demandons l’impossible!“. Tikroji utopija – tai tikėjimas, kad egzistuojanti pasaulinė sistema gali gyvuoti neribotą laiką.
Rogeris Scrutonas. Ritualai ir paklydimai
Rogeris Scrutonas – konservatyvus anglų filosofas. Jis yra parašęs daug knygų įvairiausiomis temomis: apie filosofiją, meną, politiką, kultūrą. Sukūrė dvi operas. Lankėsi Lietuvoje.
Prieš įsibėgėjant 1968 metų įvykiams aš kelias savaites buvau Paryžiuje, bute, kurį man užleido mano draugas, tuo metu leidęs laiką su Armand Gatti ir jo gatvės teatru. Bendruomenė, kurioje atsidūriau, aktyviai atmetinėjo visus ritualus, žyminčius statuso pasikeitimą, ypač tai pasakytina apie tuos ritualus, kurie buvo susiję su brendimu.
Grįžęs į Kembridžą pradėti savo tyrimų, pripažinau autoritetus visose srityse, kuriose ligi tol buvau ne daugiau negu mokinys. Lotynų kvartalo studentai išsilaisvino nuo senų katalikybės ceremonijų ir atsuko nugaras santuokai. Juos pagavo nevaldomas pyktis prieš autoritetus visose jo formose. Jie atsigręžė į Foucault, kaip į savo intelektualinį lyderį, ir gerbė jį ne kaip autoritetą, bet kaip prieš visus autoritetus nukreiptą balsą. Foucault buvo prisiėmęs demoniško tabu laužytojo vaidmenį, kurį jam užtikrino jo knyga „Histoire de la folie a l'âge classique“.
Kai studentai pradėjo įgyvendinti savo „filosofiją“ – deginti mašinas ir mėtyti akmenis į policininkus, tapo aišku, kad socialinio statuso pasikeitimą žymintys ritualai yra ne tik bendruomenės apsauga. Jie yra moralės saugyklos.
Be šitų ritualų jauni žmonės nesugeba suaugti ir negali prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Jie gyvena taip, kaip tai mėgino daryti mano kompanionai, pasaulyje be sveiko proto, džiaugdamiesi savo jaunyste ir galia, bet neturėdami net menkiausios idėjos, ką jie norėtų pastatyti vietoj jų naikinamų dalykų.
Dauguma žmonių, kuriems aš mėginau išsakyti savo mintis į tai žiūrėjo gana niekinančiai – kaip į mano konservatyvių pažiūrų išraišką. Tačiau tuo metu tie prietarai dar neegzistavo. Mano jausmus gerai išreiškia Louiso Powellso 1994 metų novelė „Les orphelins“, kurios veiksmas vyksta 1968 metais. Šioje knygoje puikiai dramatizuojamas pasidalijimas tarp kartų.
Kodėl tiek daug knygų, parašytų pompastiška ir nesuprantama kalba, pasirodė pirmosiomis svaiginančio postmodernaus būvio dienomis?
Visi mano pažįstami su savimi nešiojosi Mao Dzeduno „Raudonąją knygelę“ ir gilinosi į jos tuščias banalybes, tarsi tai būtų šventas tekstas. Akademinėje literatūroje dominavo Louisas Althusseris, po kurio Pouro Marxo skaitymo galėjai pamanyti, kad šią knygą parašė žmogus, nemokantis prancūziškai. Lygiai taip pat pamišęs ir kupinas pragaištingų tikslų buvo Jacquesas Lacanas, kurio seminarai 1968-ųjų kartai siūlė išsilavinimo parodiją. Jo įtaka sunaikino visus pareigos, privalėjimo ir pagarbos ryšius, viską užvaldė „Aš“.
Nuo šio bepročio neatsiliko ir Deleuze`as su Guattari, kurių „L‘anti-Oedipe“ parašyta sub-poetine proza, kurios prasmė yra tik pati proza, ir kuri pateikia paneigtas psichoanalitikų teorijas.
Pranašiškas stilius, kai žodžiai tariami kaip burtažodžiai ir nesistengiama argumentuoti, dominavo raštuose, kurie pasiekė aukštumas po 1968-ųjų. Už Derrida, Kristevos ir jų jaunesniųjų pasekėjų Irigaray bei Cixious vapėjimų slypi išlaisvinanti 1968 metų antireligija. Pasaulyje be autoritetų nebėra prasmės. Net jeigu jūs ir nemanote, kad „Les événements de mai“ buvo moralinė ir dvasinė katastrofa, mėnesį ar du pastudijavę jų rašytinę produkciją sutiksite, kad tai buvo intelektualinė nelaimė, kurią galima lyginti su Aleksandrijos bibliotekos sudeginimu ar Graikijos filosofinių mokyklų uždarymu.
Dabar jauni žmonės dažnai turi per mažai laiko paryžietiškajai biurokratijai, bet jų senstantys mokytojai dažnai neturi ko daugiau jiems pasiūlyti. Jaunimas yra panardintas į išvadavimo ideologiją – išvadavimo nuo idėjos, kad žmonių bendruomenė yra kažkas svarbiau, nei tu pats.