Ciuriche klesti didžiausia Europos žydų bendruomenė (nuotraukos)

Daugiakultūrinio didmiesčio širdyje – lyg iš senovinio juodai balto kino ekrano išniręs žydų miestelis „štetli“ traukia akį neįprastais vaizdais. Dviračiais pravažiuoja barzdočiai plačiabrylėmis juodomis skrybėlėmis, iš po kurių ilgų juodų apsiaustų skvernų minant pedalus švysčioja baltos pėdkelnės, vėjyje plaikstosi nuo smilkinių nutįsusios rūpestingai pagarbanotos plaukų sruogos. Šaligatviu oriai žingsniuoja solidus, vėlgi barzdotas ponas, pasipuošęs juodais kulnus siekiančiais apdarais ir baltomis pėdkelnėmis, o ant pakaušio užsidėjęs storą kailinę kepurę.

Eidamas įdėmiai skaito maldaknygę, kurią pagarbiai laiko priešais save. Namo skuba žvalios merginos, nešinos pilnais knygų krepšiais. Pilkos kuklios palaidinukės, juodi ilgi sijonai, nepermatomos kojinės, uždari bekulniai juodi bateliai. Linksmai gatve strykčioja berniukai juodais kostiumėliais. Juodos mažos kepuraitės, vadinamos kipomis, dengia trumpai skustus viršugalvius, o ilgos smilkinių sruogos nerūpestingai krenta ant pečių.

Ši rengimosi tradicija – ne tiek religingumo, kiek savitos kultūros apraiška, teigia Ciuricho žydų bendruomenės nariai. Jiems visiems būdinga tokia pati veido išraiška – lyg net nepastebėtų smalsių praeivių žvilgsnių, ištįsusių iš nuostabos pro šalį keliaujančių turistų veidų, lyg jų sielos giliai užsisklendusios tūnotų savo ypatingame – švaraus ir teisingo gyvenimo būdo – pasaulyje.

Šiuo metu Šveicarijoje gyvena 18 tūkst. žydų, trečdalis jų (daugiau kaip 6 tūkst.) įsikūrę Ciuriche – viename iš nedaugelio miestų, nepaliesto holokausto šmėklos. Jau 130 metų trijuose jo kvartaluose – Engėje, Auzersihle ir Viedikone – klesti didžiausia Vakarų Europoje ortodoksinio žydų tikėjimo bendruomenė.

Be sinagogų ir kapinių, čia veikia žydų knygynai, vaikų darželiai, mokyklos, kepyklos, vyno parduotuvės, netgi košerinio maisto restoranai ir picerijos. Žydų tikėjimo žmonės lygiai taip pat, kaip dauguma miestiečių, domisi, kas vyksta pasaulyje, skaito laikraščius, naršo internete, eina į darbą, bet prieš jį ryte visada užeina pasimelsti į sinagogą, valgo tik košerinį maistą bei švenčia šabą.

Ne tik ortodoksai, bet liberalios pakraipos Ciuricho žydai griežtai laikosi košerinio („košer“ reiškia „teisingas, tinkamas“) maisto taisyklės – mėsos ir pieno produktų atskyrimo, simbolizuojančio mirties (mirusio gyvūno mėsa) ir gyvenimo (pienas, būtinas naujai gyvybei) skirtybę.

Šių dviejų grupių produktai kartu negali būti nei plaunami, nei laikomi, nei gaminami, nei valgomi tuose pačiuose induose ar su tais pačiais įrankiais. Paragavus vienos, valgyti kitos grupės maistą galima ne mažiau kaip po 4 valandų. Todėl jų virtuvės padalintos į dvi sritis – su atskiromis kriauklėmis, indais, įrankiais, puodais, o ortodoksai – net ir indaplovėmis. Liberalieji žydai leidžia sau mazgoti abiejų rūšių maisto indus vienoje indaplovėje, tik, žinoma, ne per vieną plovimą.

Iš mėsos produktų draudžiama valgyti kiaulieną, plėšrūnų bei paukščių giesmininkų mėsą. Žuvis valgoma tik ta, kuri turi pelekus ir žvynus, taigi – jokių jūros gėrybių.

Ypatingas turi būti ir mėsos paruošimas: draudžiama galabyti sąmonės neturintį gyvulį, būtina jam gyvam aštriu peiliu vienu pjūviu perpjauti gerklę ir ištekinti visą kraują. Tikima, kad tokiu būdu gyvulys kenčia mažiausiai. O jei mėsą tenka pirkti iš ne žydo mėsininko, Ciuricho žydai ją pusvalandį mirko vandenyje ir dar valandą druskoje, kol nebelieka nė lašo kraujo, ir ji tampa švari.

Visi kiti maisto produktai, tokie kaip vaisiai, daržovės, kiaušiniai, vynas, dera su abejomis maisto grupėmis. Lapiniai augalai – salotos, kopūstai, petražolės, krapai – kruopščiai patikrinami dėl vabzdžių, kuriuos naudoti maistui draudžiama. Pagal žydų įstatymą tai – netgi didesnė nuodėmė už kiaulienos valgymą.

„Šeštą dieną turi ilsėtis“, skelbia Dievas Mozės lūpomis. Šabas prasideda penktadienio saulėlydį ir baigiasi sulig šeštadienio saulėlydžiu. Kad žinotų tikslią šabo pradžią, kiekviena Ciuricho žydų bendruomenės šeima kasmet aprūpinama specialiais kalendoriais.

Penktadienio rytais „štetlyje“ šurmuliuoja minia. Stovėjimo aikštelės šalia žydų parduotuvėlių ir kepyklėlių pergrūstos erdviais automobiliais (dauguma žydų – daugiavaikiai). Ypač dideliais kiekiais perkamos chalos – specialios pynutės, keptos be sviesto ir pieno, kurios laužomos šabo dieną, nes raikymas šabo metu draudžiamas. Sąžiningumas čia savaime suprantamas. Žydų parduotuvėse nėra kontrolės, klientai tiesiog ima tai, ko jiems reikia ir prie kasos išvardina, ką įsidėjo į krepšius. Kas neturi pinigų, suma tiesiog užrašoma į skolų knygą.

Šabo parą draudžiama dirbti bei užsiimti bet kuo, kas susiję su darbu. Bet išradingi Ciuricho žydai beveik viskam randa sprendimų: draudžiama paspausti elektros jungiklį – prieš pat šabą uždegamos žvakės; draudžiama gaminti valgį – jis paruošiamas iš anksto ir laikomas šiltai ant viryklių, kurios įjungiamos dar prieš prasidedant šabui su įmontuoto laikrodžio pagalba; draudžiama vairuoti – žydai kuriasi gyventi netoli sinagogos, kad būtų lengvai pasiekiama pėsčiomis; moterims draudžiama išeiti iš namų neprisidengus plaukų – jos puošiasi dirbtinių plaukų sruogomis ir perukais.

Yra draudimų, kuriems sunku rasti racionalių išeičių, bet žydų tikėjimo išpažinėjai tiesiog su tuo nuolankiai susitaiko ir nesijaučia suvaržyti. Prie tokių priskirtinas draudimas šabo metu krapštyti nosį, nes per šį procesą gali būti netyčia išrautas koks nors plonas nosies plaukelis, o kirpti plaukus per šabą draudžiama.

Mažų vaikų tėvai pripažįsta, kad sunku laikytis draudimo šabo metu ką nors viešumoje nešti ar kelti, net jei tai – tik vaikiškas vežimėlis. Antverpene ir Londone žydai, norėdami išspręsti šią problemą, apstatė savo kvartalus simbolinėmis tvoromis, žyminčiomis privačią teritoriją: jos ribose galima kilnoti vaikus ir jų vežiojimo priemones. Ciuriche tėvai su mažais vaikais kol kas šeštadienius priversti leisti namie. Ūgtelėję vaikai kartais nuliūsta, kad puikiomis snieguotomis žiemos dienomis negali ridenti sniego senių su kito tikėjimo bendraamžiais.

Tačiau Ciuricho žydai tvirtina, kad nesijaučia kažką aukojantys, o atvirkščiai – mano, tai esant reikalinga ir sveika.

Po sunkios darbo savaitės, varginančio sėdėjimo biure ar banke kartu su penktadienio saulėlydžiu – parai atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Jokių telefono skambučių, elektroninių žinučių, kompiuterių, televizorių, radijo, automobilių. Vien jauki šeimos namų aplinka, nesibaigiančios šnekos ir dainos žvakių šviesoje, skanūs valgiai, tradicinė įdaryta žuvis su krienais, pyragėliai, saldumynai, vynas. Šeimos ryšiai žydams yra patys svarbiausi. Sakoma, kad todėl jų bendruomenėse itin mažas skyrybų skaičius, nors jos yra leidžiamos, pasitarus su rabinu – žydų šventiku.

Tuokiamasi bendruomenėje anksti, jauni Ciuricho žydai sako nesidomintys atsitiktinėmis pažintimis, laikosi ne tik ikisantuokinio sekso, bet netgi prisilietimo draudimo. Jie ieško sau skirtojo ar skirtosios specialiame žydų pažinčių portale arba naudojasi profesionalių ar pusiau profesionalių piršlių paslaugomis. Įprasta, kad potencialios antrosios pusės atskrenda net iš kitų žemynų.

Moterys nedirba, kol užauga vaikai, sinagogoje sėdi atskirai nuo vyrų, menstruacijų metu ir dar septynias dienas po jų jos laikomos nešvarios, todėl draudžiama prie jų prisiliesti, bet po šio periodo, atlikus privalomą moters ritualinio apsišvarinimo procedūrą, bendruomenės rabinai teigia, kad seksas būtinas. Nedraudžiamos netgi apsisaugojimo nuo nėštumo priemonės, bet su sąlyga, kad pora jau turi nors vieną vaiką.

Šveicarijoje įsikūrusios musulmonų bendruomenės – daugiausia turkų ir buvusių jugoslavų – skundžiasi minaretų kūrimo draudimu, tai įvardydamos kaip laisvės išpažinti savo religiją pažeidimą. Žiniasklaidoje plačiai diskutuojama, kodėl musulmonams nesuteikiamos tokios pačios teisės, kaip kitai mažumai – žydams.

Ir čia išryškėja esminis kultūrinis skirtumas: žydai teigia, kad jų sėkmingos integracijos priežastis yra pagarba šaliai, kurioje gyvena, ir jos gyventojams. Tai reiškia, kad kiekvienas mažumos atstovas privalo mokėti vietinę kalbą ir gerbti jos įstatymus. „Šalies įstatymas yra aukščiau religinio įstatymo“, nurodo šventoji žydų knyga. O Ciuricho žydų bendruomenės pavyzdys rodo, kad galima prisitaikyti ir neprarandant savo tautinės tapatybės.

Jų gyvenimo būdo egzotika, daugeliui nesuprantami ritualai gali sukelti neigiamą reakciją, bet priešiškumas tautinėms ar socialinėms mažumoms paprastai kyla dėl informacijos trūkumo ir klaidingų išankstinių nuostatų, teigia mokslininkai.

Žydai tūkstantmečius buvo tremiami iš miestų į priemiesčius, persekiojami ir naikinami daugiausia dėl to, kad jie kitokie. Ne tik papročiais bei religija, bet ir išvaizda. Tačiau jie ir nori likti kitokiais, ypatingais.

Anot Toros, šventosios žydų knygos, Dievas išsirinkęs izraelitus iš visų Žemėje gyvenusių tautų. Ciuricho rabinai aiškina, kad jie išskirti Dievo ne todėl, kad jaustųsi pranašesni už kitas tautas, o tik dėl to, kad rodytų pasauliui teisingo ir švaraus gyvenimo pavyzdį.

43 % Šveicarijoje gyvenančių žydų turi aukštąjį išsilavinimą, 44 % užima aukštus postus šalies įmonėse ir organizacijose. Dauguma dirba sveikatos apsaugos, finansų ir socialinėse srityse bei jiems patinka priminti, kad, pavyzdžiui, nuo 1901 iki 2007 metų 23 % visų Nobelio premijos laureatų yra žydai. Gamtos mokslų srityse ir ekonomikoje jie sudaro net 41 % visų šios premijos laimėtojų, fiziologijoje bei medicinoje – beveik trečdalį.

Ciuricho žydų miestelis plečiasi. Praėjusiais metais netoli sinagogos buvo pastatyti nauji, specialiai žydų bendruomenės gyvenimo būdui pritaikyti daugiabučiai. Liftas šabo dienomis veikia pats, be draudžiamo mygtuko paspaudimo.

Virtuvės įrengtos pagal košerinio maisto gaminimo principus: kiekvienoje – dvejos kriauklės, dvejos indaplovės, dveji šaldytuvai ir dvejos indaujos bei įrankių spintos. O daugiabučio pirmajame aukšte įkurdintas košerinis teisingų prekių prekybos centras šeštadieniais, žinoma, nedirba.