Šešiasdešimt žydų valstybės metų: šventė ir katastrofa (nuotraukos)

Išsiskleidusi praeities meilė leidžia didžiuotis istorinėmis pergalėmis ir tvirtybe, tačiau šalies gyventojai teigia, kad neverta svaigintis nostalgija.

„Ne paslaptis, kad nūdiena nėra tokia didi kaip praeitis, o ateitis - bauginanti. Jeigu nori jaustis smagiai, visada geriau žiūrėti atgal ir ignoruoti problemas“, - dėsto garsios Izraelio hiphopo grupės atlikėjas Shaananas Streettas. Kolektyvo pavadinimas „Hadag Nahash“ lietuviškai skambėtų: „Žuvis yra gyvatė“.

„Visa tai primena 60-ąjį žmogaus jubiliejų. Susirenka giminės, susėda prie stalo, kalba, geria, valgo, o svarbiausia - žiūri skaidres, kurioje užfiksuota jaunystė - laikas, kai jie atrodė daug geriau“, - palyginimą kuria muzikantas.

Nors žydai šiomis dienomis panyra į didingą ir šlovingą praeitį, šalies ekonominiai duomenys rodo, kad Izraelis būtent šiandien yra kaip niekada stiprus ir turtingas. Dienraštis „Yediot Ahronot“ skelbia apklausos rezultatus, kurie rodo, kad 91 proc. Izraelio gyventojų mano, jog šalyje „gyventi gera“. Tyrime dalyvavo 500 respondentų.

Pinigų srautai iš užsienio, laisvos rinkos reformos, investicijos į aukštųjų technologijų sektorių padėjo Izraelio ekonomikai užsiauginti raumenis.

Kai milijardierius Warrenas Buffettas nusprendė investuoti už JAV ribų, jo dėmesį pirmiausia patraukė Izraelis. 2006 metais jis už 4 mlrd. JAV dolerių įsigijo 80 proc. metalo perdirbimo koncerno „Iscar“ akcijų.

Vis dėlto ne visi gyventojai džiaugiasi klestėjimu. Tyrimai rodo, kad daugiau negu pusė Jeruzalėje gyvenančių vaikų kenčia skurdą. Mieste, kuriame gyvena daug žydų ultraortodoksų, savo gyvenimą paskyrusių religijos studijoms, yra didelis nedarbas.

Holokaustą išgyvenę žmonės kaltina Izraelio valdžią, kad ji neužtikrina sočios senatvės. Todėl nepriklausomybės šventė turėtų bent trumpam atitraukti nuo rūpesčių.

Iškilmės Izraelyje trunka visą savaitę. Koncertų salėse netyla Brahmsas, Čaikovskis, Šopenas, Mahleris ir kiti klasikai. Pasirodymus rengia geriausi žydų komedijos meistrai. Menininkai nespėja šluostytis prakaito, o publikos delnai dega nuo plojimų. Tačiau už salės durų tvyro tyla ir šaltos emocijos. Apsaugos pareigūnai griežtai tikrina kiekvieną lankytoją - saugumiečiai žino, kad palestiniečiai į susibūrimus ateina ne tik paklausyti muzikos.

Teroristų taikiniu dažniausiai tampa kavinės ir prekybos centrai. Daugiausia išpuolių užfiksuota 2002 metais - 59. Vis dėlto saugumo tarnybos gerai dirba savo darbą - pernai Izraelyje susisprogdino vos vienas savižudis, šiemet - irgi vienas. Pareigūnai teigia, kad išpuolių sumažėjo, nes Vakarų Krante gyvenantiems palestiniečiams buvo įvesti kelionių apribojimai, o Izraelio teritorija aptverta aukštomis sienomis su jautria aparatūra.

Izraelis vis dar jaučia įtampą, kurią sukelia savižudžių sprogdintojų grėsmė. „Visada turi galvoti, kad gyvenimas gali pasikeisti per vieną akimirksnį“, - lyg priesaką kartoja Tel Avive gyvenanti 25 metų studentė Liat Diamant. - Jeigu visą laiką gilinčiausi į realią padėtį šalyje, tikriausiai manęs čia nebūtų. Bet aš myliu mane supančius žmones - savo šeimą, draugus“.

Kai Izraelis paskelbė nepriklausomybę Ruth Gefen-Dotan buvo 23 metai. Moteris prisimena, kaip tada kibucų vyrai iš vandentiekio vamzdžių patys gamino minosvaidžius ir narsiai kovėsi su arabų pajėgomis. Per ilgus konfliktų metus ji neteko sūnaus ir pustuzinio giminės vyrų, kurie žuvo per karus ir ginkluotus susirėmimus.

Per 60 metų Izraelis atlaikė penkių arabų šalių kariuomenių puolimus.

Dabar R.Gefen-Dotan jau 83 metai. Ji gyvena Ayelet Hašachare, Izraelio šiaurėje esančiame kibuce. Paklausta, kas šalyje pasikeitė į bloga, senutė ilgai mąsto: „Tai, kad žmonės į pirmą vietą iškėlė „aš“, o ne „mes“.Žydai pamiršo, kad viskas yra jų pačių, o ne valdžios rankose. Kiekvienas turi daryti viską, ką tik gali“.

Nors jaunystėje R.Gefen-Dotan atrodė geriau ir nesiskundė sveikata, tačiau praeities ji nesiilgi: „Kai prisimenu savo kibucą, prieš akis iškyla žiaurių mūšių vaizdai, kai viskas skendo geltonose dulkėse, ant kurių krešėjo kraujas. Aplink tvyrojo mirties kvapas. Šiandien aš sėdžiu žydinčiame sode, kuriame žaidžia vaikai ir bendrauja jauni žmonės. Kodėl turėčiau ilgėtis praeities?“.

„Nostalgija stipri todėl, kad šiandien mes jaučiame didelę tuštumą. Matydamas, kas vyksta su dabartine valdžia, aš ilgiuosi tokių asmenybių kaip Davidas Ben-Gurionas, Menachemas Beginas ar Golda Meir. Jie nesirūpino prabanga, gyveno dviejų kambarių butuose ir uoliai dirbo dėl vizijos“, - aiškina dabar teisininku dirbantis Eliadas Shraga, rezervo karininkas, kuris dalyvavo invazijoje į Libaną 1982 metais ir kovojo su „Hezbollah“ smogikais prieš dvejus metus. Dabar jis vadovauja Judėjimui už kokybišką Izraelio valdymą.

Nors į šalį kitą savaitę atvyksta pats JAV prezidentas George'as W.Bushas, iškilmes temdo nuolatinių skandalų šešėliai. Policija tiria premjero Ehudo Olmerto veiklą - pareigūnai aptiko įkalčių, kad būdamas Jeruzalės meras 1993-2003 metais šis politikas buvo įsivėlęs korupcijos tinklą.

Per 60 metų Izraelyje vyriausybė keitėsi 31 kartą. Kai kurie politikos apžvalgininkai tai vadina demokratijos statybomis, kurios išskiria valstybę iš viso regiono.

Nors išpuoštos Izraelio miestų gatvės trykšta džiaugsmu, valdžia nepamiršta, kaip į tai žvelgia kitos regiono šalys. Irano branduolinę programą Izraelis vadina tiesiogine grėsme žydų valstybei. Praėjusių metų rugsėjį Izraelio karinė aviacija subombardavo objektus Sirijoje, kuriuose, JAV žvalgybos duomenimis, Šiaurės Korėjos specialistai padėjo sirams konstruoti slaptą atominį reaktorių.

Izraelio šiaurėje žmonės mėgaujasi atostogų saule ir šiltu vandeniu, tačiau prieš dvejus metus paplūdimiai buvo tušti - daugybė gyventojų lindo į slėptuves, kai „Hezbollah“ sukilėliai ėmė atakuoti kurortus - iš Libano smogikai paleido 4 tūkst. raketų ir paskatino Izraelį pradėti 34 dienų karą. Žydai Libanui smogė galingai ir negailestingai.

Izraelis dar kartą įrodė, kad yra visada pasirengęs karui ir moka duoti atkirtį - tai galima suprasti savaitgalį traukiant per miestų kavines - jos pilnos jaunuolių karinėmis uniformomis. Tarnyba kariuomenėje privaloma visiems izraeliečiams nuo 18 metų. Vyrai tarnauja trejus, moterys - dvejus metus.

Kai kurie kavą gurkšnojantys jaunuoliai gali papasakoti, kokie puikūs kariai buvo jų seneliai, kovoję pirmame arabų ir žydų kare 1948 metais. „Manau, kad daugelį žmonių pasaulyje stebina mūsų šventė, nes ne visi tikėjo, kad Izraelis gyvuos 60 metų, - tikina studentė L.Diamant. - Bet visi, kurie čia gyvena: seni ir jauni, vyrai ir moterys, kairieji ir dešinieji yra pasiryžę likti“.

Izraelis švenčia, o Palestinoje tvyro gedulas. 1948 metai palestiniečiams asocijuojasi su Nakba - katastrofa. Šimtai tūkstančių žmonių prarado savo namus ir žemę. Tačiau jie vis dar skelbia apie teisę sugrįžti.

Alia Shabati buvo 12 metų, kai bėgo iš gimtojo Kabrio kaimo po žydų karių atakų. Dabar A.Shabanti 72 metai, ji vilki gėlėta suknele, o plaukus slepia po balta skarele. Moters prisiminimai apie gimtas vietas - itin ryškūs ir gyvi, nors pats Kabris seniai nušluotas nuo žemės paviršiaus.

„Turėjome žemės ir namus. Auginome alyvmedžius, vynuoges ir datules. Laukuose žydėjo orchidėjos. Ką turime dabar? Nieko“, - žurnalistams guodžiasi moteris. Panašią nuoskaudą jaučia 4,5 mln. žmonių ir jų palikuonių, kurie buvo priversti bėgti iš Palestinos. Pabėgėlių stovyklos įsikūrė Libane, Sirijoje, Jordanijoje, Gazos ruože ir Vakarų Krante. Kai kurie palestiniečiai išvyko gyventi dar toliau.

Tačiau A.Shabanti įsitikinusi, kad jos patirčiai niekas prilygti negali. Moteris prarado tris iš vienuolikos savo vaikų. Jos tėvą užmušė britų kariai 1936 metais, kai Alia buvo dar kūdikis.

Iš Kabrio ji pabėgo kartu su motina, broliu ir močiute. Kai pogrindinė žydų kovotojų organizacija „Haganah“ užpuolė kaimą, gyvi liko tik tie, kurie spėjo pabėgti. Kaime likę A.Shabanti giminės žuvo. Namų netekusi paauglė klajojo iš kaimo į kaimą, bet niekur nesijautė saugi. Tvirtesnį pagrindą po kojomis ji pajuto tik persikėlusi į Libaną, o vėliau - į Siriją.

Pabėgėlės dalia nebuvo saldi. Moteris prisimena, kaip Sirijoje palestiniečių moteris lyg verges rinkosi vietos kaimiečiai. A.Shabanti patyrė daug patyčių, žeminimo, skurdo - arabai ne visada būna svetingi. „Jautėmės taip, lyg mūsų kūnus pjaustytų peiliais“, - sako daug išbandymų atlaikiusi palestinietė. Pabėgėlių stovykloje ji gyveno septynerius metus. Sulaukusi devyniolikos ji ištekėjo už jogurto pardavėjo ir dabar gyvena Beiruto priemiestyje Libane.

Palestiniečiai ir net kai kurie Izraelio mokslininkai tvirtina, kad kurdami valstybę žydai vykdė etninį valymą - tokį planą neva turėjo Sionistų judėjimo lyderiai. Izraelis kaltinimus neigia. Anot jo atstovų, pabėgėlių problemą sukėlė tai, kad palestiniečiai priešinosi Jungtinių Tautų sprendimui, o 1948 metų gegužę pasibaigus D.Britanijos mandatui į teritoriją ėmė veržtis kaimyninės arabų valstybės.

Suirutės pasekmė - pusė iš Palestinoje 1947 metais gyvenusių 1,4 milijono arabų, kurių dauguma - musulmonai sunitai, po poros metų gyveno jau ne savo namuose. Iki 1947 metais prasidėjusių susirėmimų vietovėje gyveno apie vienas milijonas arabų ir 600 tūkst. žydų. Izraelis sugebėjo paveržti 78 proc. Palestinos mandato ir įstūmė arabus į prastesnę padėtį, negu jiems siūlė JT. Iki žydų įsiveržimo, tarptautinė bendruomenė siūlė konfliktą spręsti gražiuoju ir palestiniečiams pasiimti 56 proc. teritorijos, tačiau šie nesutiko.

Iš dabar Šiaurės Izraeliui priklausančių teritorijų prieš šešis dešimtmečius pasprukusi A.Shabanti pasakoja, kad jos 23 metų sūnus Mohammedas žuvo 1982 metais, kai į Libane virė žydų ir Yassiro Arafato vadovaujamos PIO (Palestinos išsilaisvinimo organizacijos) kovotojų mūšiai. Mohammedo brolis Ali krito 1985-aisiais, būdamas 24 metų, kai palestiniečių stovyklas užpuolė Libano šiitai.

A.Shabanti vis dar pasvajoja apie sugrįžimą į gimtąjį Kabrį ir tikina, kad ten galėtų gyventi nors ir palapinėje: „Jeigu turėčiau progą grįžti, galėčiau pėsčiomis įveikti bet kokį atstumą“.

Libane palestiniečiai jaučiasi prasčiau negu Jordanijoje, kuri pabėgėliams suteikia pilietybę, ar Sirijoje, kur palestiniečiai gauna pilietines, bet ne politines teises.

35 metų A.Shabati sūnus Idrissas gali nesustodamas vardyti sunkumus, kuriuos patiria Libane. Pavyzdžiui, septyniasdešimties profesijų sąrašas, kuriomis palestiniečiai negali verstis. Kurdamas gyvenimą Idrissas turėjo įsisąmoninti, kad negalės dirbti gydytoju ar teisininku. „Tačiau gali būti piliečiu“, - ironiškai juokauja vyras.

Į pabėgėlių balsą politikai retai įsiklauso. Kembridžo universitete dirbantis palestinietis mokslininkas Yezidas Sayighas tikina, kad per penkiolika metų Izraelio ir Palestinos derybų pabėgėliai nelėmė nė vieno susitarimų punkto.

„Paprastai jie suvokiami kaip esama ar galima kliūtis taikai“, - sako mokslininkas ir priduria, kad tokio požiūrio Izraelis ar jos šalininkė JAV niekada nepaneigė. Jis kritikuoja ir Palestinos vadovų požiūrį. „Dauguma Palestinos derybininkų į pabėgėlius irgi žiūri tarsi į negęstantį problemų židinį, deginantį taikos viltis“, - pabrėžia Y.Sayighas.

Nors taikos susitarimas atrodo tolimas, palestiniečiai siekia, kad Izraelis bent atsiprašytų „už istorinę neteisybę“ ir pripažintų atsakomybę „už varganą pabėgėlių padėtį“.

„Reikia aiškiai pripažinti tai, kas nutiko 1948 metais“, - įsitikinęs Reem Kelani, D.Britanijoje gyvenanti palestiniečių muzikantė. Britų įrašų studijose ji įrašė daug tradicinių palestiniečių dainų. „Jeigu nenori atsiprašyti, tiesiog pripažink tai. Tik tada bus galima kalbėti apie naują pradžią“, - sako dainininkė. Ji mano, kad palestiniečiai privalo minėti katastrofos metines, jeigu nori išsaugoti savo tapatybę.