***
PROLOGAS
Pirma dalis
1940 birželis–1941 birželis
Palaužti sparnai
1940-ųjų vasara–žiema, Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas
Kapitonas Bronius Kirkila
Jį dusino.
Tvanku. Dešimties vyrų prakaito ir šlapimo dvokas tvyro ore, veržiasi
į nosį, kemša gerklę. Jau pusę metų jis kalėjimo kameroje…
Nesibaigiantys, tačiau keistai reti, neskubūs tardymai ir tie kvaili
klausimai apie slaptą karininkų organizaciją sovietų valdžiai nuversti.
„Kokios organizacijos?“ – norėjo jis šaukti NKVD tardytojams,
– juk tuomet, 1940 metų vasarą, mes net nespėjome gerai
susitarti, ką reikia daryti… Oho, kas būtų, jei taip pasakyčiau…
Visus rankų nagus nuluptų tikrų tikriausiai. Mušė dar tik tris kartus
– kai neprisipažino ir nepasirašė enkavėdistų surašytų parodymų,
kurių dalis buvo paties tardytojo sukurpti, paskui mušė, kai
pasikeitė tardytojai ir jau tardė du atvykėliai iš Rusijos. Dar daužė,
kai nepasakė, kas dar, be jo paties, rengė riaušes Marijampolės centre,
kas agitavo nebalsuoti už Liaudies Seimo priimtas rezoliucijas
paskelbti Lietuvoje Tarybų valdžią ir prisijungti prie SSRS, o vėliau
ragino nepriimti Stalino konstitucijos.
Kapitonas Bronius Kirkila neabejojo, kad jį tardys bei muš ir
daugiau kartų, nes matė, jog tardytojams labai nepatinka, kad jis
nepripažįsta jokių kaltinimų, apie nieką nepasakoja. Jautė, kad tai
tik „gera“ pradžia. Tas jo įsitikinimas stiprėjo suimtųjų skaičiui
vis augant, vienus išvedant, kitus įvedant į kamerą, ir ne šiaip sau
niekam nežinomus žmogelius – vieną dieną į kamerą įstūmė pulkininką
Joną Petruitį, profesorių Igną Končių, du kunigus, kurių
anksčiau jis niekuomet nebuvo matęs (abu apkaltinti šnipinėję Vokietijai)
ir paeiliui net kelis jo paties 9 pėstininkų pulko leitenantus.
„Vadinasi, žmonės nemiega. Veikia, jei jau tiek areštuoja“, – ateidavo
į galvą ir džiugesnė mintis.
Kameroje kone kasdien žmonės keitėsi, vieni išnykdavo nežinia
kur, kiti atsirasdavo…
Vienas dalykas jį palaiko – tai keršto jausmas. Kas vakarą kapitonas
Bronius Kirkila galvoja, ką jis darys, kai išeis iš kalėjimo. Visų
pirma galvoja, kaip jis išeis? Pabėgs? Galbūt. Galbūt jį išvaduos, kai
Vokietija užpuls nekenčiamus sovietus… Štai tada išmuš jo valanda,
tuomet jis rimtai pasikalbės su žydais politrukais, agitatoriais, kalėjimo
prižiūrėtojais, visais tais, kurie pardavė Lietuvą ir užrašė ją
Stalinui, kurie važiavo į Maskvą Stalino saulutės parvežti… Ne ne,
jis nebus vienas, nes ne vien jis, kapitonas Bronius Kirkila, dabar
Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kameroje rezga keršto planus…
Juk ne vien Kauno kalėjimuose sėdi dori lietuviai…
O keršto jausmas saldus, tik apie deramą atsiteisimą kalintojams
ir kankintojams pasvajojus ir tegalima užmigti tvankioje kameroje.
Keršto jausmas tikrai saldus, dar saldesnis bus pats kerštas.
Jį apima įsiūtis, kad yra bejėgis, ir dabar jau net nebenori galvoti
apie vaikus, šeimą, namus, žmoną… Kerštas apramina, suteikia
viltį, kad už neteisybes bus atsiskaityta, o tai ir guodžia, ir suteikia
jam stiprybės kentėti, sulaukti saldžiosios atpildo valandos.
Kapitonas Kirkila dažnai prisimindavo 1940 metų birželio 15 dienos,
šeštadienio, įvykius.
Jam buvo garbė tarnauti Marijampolėje, 9
pėstininkų Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulke, jo istoriją žinojo
atmintinai ir smulkiai. Pulkas susiformavo kovose dėl nepriklausomybės
iš partizanų būrių 1919 metų pradžioje Biržų, Šiaulių ir
Panevėžio apskrityse.
Gegužės mėnesį partizanų daliniai, tapę atskiruoju
partizanų batalionu, vijo bolševikus iki Dauguvos. Kita jų
dalis tapo Joniškėlio batalionu. Gruodį jis, pavadintas 9 pėstininkų
pulku, laikė frontą prieš lenkus apie Turmantą, o 1920 metų kovo
1 dieną jam suteiktas Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko vardas.
Vėliau gynė Vilnių, dalyvavo operacijose prie Širvintų ir Giedraičių,
saugojo demarkacinę liniją. 1923 metais perkeltas į Marijampolę.
Už kovinius nuopelnus valstybės Prezidentas 1929 metais įteikė vėliavą
su aukso siūlais išsiuvinėtu pasižadėjimu: „Amžiais už Vilnių
dės galvą lietuvis“.
O tą kartą pulkas ruošėsi vieno karininko išleistuvių vakarui,
nupirko išvykstančiajam atminimo dovaną, paskui laisvi nuo budėjimo
karininkai nuėjo į upę maudytis, paplaukioti, pasimankštinti.
Smagiai plaukiojant upėje ir atėjo žinia, kad senasis Antano
Merkio ministrų kabinetas atsistatydino ir kad naujam kabinetui
vadovaus buvęs krašto apsaugos ministras, buvęs kariuomenės vadas brigados generolas Stasys Raštikis.
Karininkus tai akimirksniu pradžiugino, be to, kasdienybės
rutiną turėjo išblaškyti kolegos išleistuvės, tad būsimo pokylio
nuotaika kelte kėlė dvasią. Tačiau išeigines uniformas, skirtas vilkėti vakaro metu, netikėtai
liepta pakeisti į rikiuotės.
Grėsminga nauja žinia net pašiurpino
odą – sovietų kariuomenė įžengia į Lietuvą.
„Vis dėlto okupuoja, kaip ir manyta…“ – nudiegė širdį kapitonui Kirkilai.
Tačiau, visų didelei nuostabai, Kauno radijas nieko neskelbė, tad
klaiki nežinia tarsi tamsus debesis pakibo karštame vasaros ore.
Aštuntą valandą vakaro į išleistuves atvyko pats 9 pėstininkų
Lietuvos kunigaikščio Vytenio pulko vadas, Generalinio štabo
pulkininkas Antanas Gaušas. Trumpai atsisveikino su išvykstančiu
į kitą tarnybos vietą karininku, pagyrė už tarnybą, palinkėjo
sėkmės ir atsisėdo. Vakarienė kaip niekad kukli, tyli ir po poros
valandų baigėsi.
Tik tada vadas per batalionų vadus davė nurodymus. Ruoštis žygiui
pilna apranga ir ginkluote.
Karininkai ruošėsi atsakingai – visi suprato, kad gali atsitikti ir
taip, jog teks stoti į mūšį su įsiveržusia Raudonąja armija.
Kareivinėse bruzdesys, ruošiasi žygiui ir kareiviai. Vidurnaktį
pasigirdo pavojaus trimitas. Karininkai perdavė pulko vado įsakymą
– žygiuojame į Vokietiją.
Rengėsi pilna kautynių apranga, kariai jaudindamiesi krovėsi iš
sandėlių šovinius, sviedinius pabūklams – visi suprato, kad artėja
galbūt net pačios svarbiausios jų gyvenimo akimirkos.
Trečią valandą ryto pėstininkai jau žygiavo Marijampolės gatvėmis.
Žmonės stebėjo žygiuojantį pulką, mat daugelį pažadino motorų
triukšmas, nes prieš pėstininkus išvyko motorizuota kolona,
praburzgė ir keli pulko autobusai, paskui juos mynė dviratininkai.
Įprasti kolonos maršo garsai – retkarčiais tarškėjo šautuvų buožės
į dviračių rėmus, ausis kirbino čerškiantys netyčia paliesti dviračių
skambučiai, skleidę retai girdėtą metalo muziką.
Kapitono Kirkilos vadovaujamas pėstininkų batalionas perėjo
Vilkaviškio tiltą ir pasuko vieškeliu. Tada nuaidėjo daina, kurios
kapitonas dar nebuvo girdėjęs:
Sudie, laukai ir gimtos pievos,
Sudie ir sese dobiluos –
Mes iškeliaujame. Su Dievu. –
Kad jūs galėtumėt žaliuot.
Ir tau, Tėvyne, mūsų žygis,
Tavęs keliaujame apgint –
Nors mūsų pajėgos nelygios –
Bet tu esi mums taip brangi.
O jei negrįžtume, tai žinom –
Kiti į mūsų vietą stos,
Kurie tave, brangi Tėvyne,
Išves iš vargo ir klastos.
Jau skamba dainos, žvanga plienas.
Širdie, ir tu dar plak karščiau –
Mes iškeliaujame kaip vienas,
Visi kaip vienas pagrečiui.
„Leitenanto Naikelio kuopa tą dainą užtraukė, šaunus vaikis tas
Naikelis, – sumetė sau kapitonas, – ten geri vyrai, ir dainą štai sukūrė…
Labai jau tinka tie žodžiai šiam rytui.“
Prieš Pilviškius sustota pirmam poilsiui. Tada kapitonas Kirkila
gavo naują visus nustebinusį įsakymą: pulkas turi grįžti į kareivines.
Per pulko vado adjutantą atėjo negeras gandas – pulką sustabdė
Vyriausybės komisijos narys. Ta komisija pasiųsta nuo pasienio
Kaunan sugrąžinti, pasirodo, ten jau atvykusį su šeima prezidentą
Smetoną ir krašto apsaugos ministrą generolą Musteikį.
Nors Musteikis
žodžiu įsakė Gaušui išvesti pulką į Vokietiją, tos komisijos
narys – generolas Vincas Žilys – pareikalavo jau pradėtą žygį į Vokietiją
nutraukti ir sugrįžti į kareivines. Tai, suprantama, kapitonas
Kirkila sužinojo jau vėliau, o kiti dar kalbėjo, kad įsakymą sugrįžti
atvežė generolas Talat-Kelpša. Viena tapo aišku – pulko vadas
iš pradžių pakluso vienam įsakymui, o vėliau – visiškai kitokiam,
priešingam Kauno įsakymui. Kas ten darosi Kaune?
Kirkila dirstelėjo į laikrodį. Jau devinta valanda ryto. Vis labiau
kepino saulė, apkrautų nešuliais karių nugaras drėkino jau kažkelintas
prakaitas. Pabjuręs po vakarykščio lietaus kelias bežygiuojant
akyse išdžiūvo ir karių kojos kėlė debesis dulkių. Abipus voros
perdžiūvusioje žolėje čaižiai skardena svirpliai, įkyrus garsas tarsi
skelbia pavojų. Kariai piktai žvelgia į retus debesis – ne, iš dangaus
pasigailėjimo nebus, saulės jie neuždengs…
Pulkas grįžo į kareivines padaręs didelį lankstą nuo Kalvarijos
pusės. Per miestą žygiuoti visiems gėda. Kariai ir karininkai išvargę
ir pikti, suka veidus nuo sutiktų praeivių.
Kareivines pasiekė apie antrą valandą dienos. Pagaliau paskirtas
lauktasis poilsis. Koks, po galais, dabar poilsis?
Pulko vadas po kelių valandų įsakymu iškviečiamas į Kauną,
jį laikinai pavaduoti skiriamas Generalinio štabo pulkininkas
Matas Naujokas, iki tol buvęs pulko štabo viršininku. Tiesa, tuo
neilgu tarpuvaldžiu Kirkilos batalione įvyko nemalonus incidentas
– jaunesnysis leitenantas Jonas Naikelis atėjo ir nervingai pranešė,
kad jo būryje kilo konfliktas ir kareiviai daužo, gadina ginklus.
Kai jie nubėgo į vietą, pasirodė, kad tai tiesa – trys kareiviai,
pasiėmę už vamzdžių šautuvus, daužė juos į žemę, kiti niauriai
stebėjo daužytojus.
– Stot. Ramiai. Ką jūs čia darote? – suriko kapitonas Bronius Kirkila.
– Atiduosiu jus kariuomenės teismui už tokius dalykus, tada
jau prokuratūra spręs, ką su jumis daryti.
Kareiviai šnopuodami, įraudusiais veidais, atsitiesė ir žiūrėjo į
savo vadą. Jie tylėjo. Negerai tylėjo.
– Gal pamiršote bausmes už tyčinį ginklo gadinimą? – dabar jau
šaukė ant karių kapitonas.
„Uždrausiu išeiti iš kareivinių dvidešimčiai dienų. Ne, be eilės į
darbus aštuoniems kartams mažiausiai. Jokių atostogų. Arba pastatysiu
po šautuvu dešimčiai dienų po dvi valandas kasdien…“ –
Įtūžusio Kirkilos galvoje sukosi, kaip nubausti kaltuosius, – papeikimo
čia mažai…
– O kam reikia… tų ginklų? – pasakė staiga vienas. – Kad rusams
atitektų? Juk kaip kokie veršiai mykiame ir nesipriešiname krašto
okupacijai.
– Atimti ginklus. Tuos tris į daboklę. Parai, kad atvėstų. O ginklų
dar prireiks… – davęs komandą, net nebežiūrėdamas, ar ji vykdoma,
kapitonas Kirkila sunkia širdimi pasuko iš kareivinių namo.
Tik tada suvokė, jog karių rimtai ir nenubaudė. Nesumojo, kokią
bausmę skirti. O kodėl tą ir daryti? – pajuto, kad širdyje jautė tokį
pat apmaudą kaip ir kareiviai.
„Gerai pasakė – mykiame sau patys kaip veršiai…“
Daugiau kitomis dienomis nieko neatsitiko, keista tyla, panaši į
kapinių ramybę.
Tiktai vėliau išgirdo, jog tą pačią popietę trys karininkai desperatiškai
sulaužė virš galvų paradinius kardus, su ašaromis akyse žvelgdami
į geležčių gabalus. Nieko gero, kai vyrai braukia ašaras…
Bronius Kirkila kone iki kraujo kramtė lūpas. Piktais veidais
karininkai aptarinėjo pasikeitimus valdžioje, sklandė viena už kitą
baisesnės pranašystės – Lietuvą sovietins...
Praėjus kelioms dienoms po žygio, vis dar vyko rutiniški, kareiviams
įprasti mokymai.
Tačiau vieną vakarą, apie 21 valandą, kapitonas Bronius Kirkila
išgirdo kalbas, kad mieste vietiniai žydai sumušė pulko kareivį. Jį
bematant suėmė baisus apmaudas, tuoj pat peraugęs į pyktį, deginte
deginantį įniršį.
Kareiviai vienas per kitą pasakojo, kad einant centrine miesto
gatve vienam iš jų su savo pažįstamu, ten būriavosi nemažai žydų
ir keli, kaip kažkam pasirodė, tyčia neleido jiems praeiti. Kareivis
esą tik garsiai nusistebėjo, iš kur čia atsirado tiek daug žydų, juk
anksčiau jų beveik nesimatydavo?
Tada žydai pradėjo šaukti, kad
gana fašistams šeimininkauti, ir žodis po žodžio, bet atsitiko taip,
kad kilo muštynės – kiti sakė, kad tie žydai pirmi pradėjo mušti
kareivį, o vienas net spyrė jam koja. Netoliese buvę darbininkai tai
pamatė ir kareiviui padėjo apsiginti, užpuolikus žydus išvaikė. Tokie
vis labiau audrinantys gandai sklido pulke ir tarp karių, ir tarp
karininkų, nors tikros padėties niekas gerai nežinojo.
Tačiau kapitonas Kirkila dabar visai nesuko sau galvos, ar čia
tiesa, ar pramanas.
Gatvė ir tai, kas dedasi gatvėje, jam, lietuviui patriotui, netgi labai
svarbu. Gatvė yra lietuvio stebimas dalykas, nes jis yra svečias
miesto gatvėje, jis dar nėra tos gatvės gyventojas, jos senbuvis. Kirkila
prisiminė, kaip atvykus sekmadieniais į miestelio turgų, tėvui
vis užeinant į vieną ar kitą žydo krautuvę, jį, paliktą saugoti arklių,
visuomet užkabindavo tos gatvės gyventojai – žydukai.
Jie juokdavosi
iš jo naminio audimo milinių rūbų, iš jo drovumo, nevikrumo,
iš jo tylėjimo, nežinojimo net ką reikia sakyti, kai gatvėje kas nors
tave taip netikėtai piktokais pokštais erzina, vartodami dar negirdėtus
žodžius. Jie tyčiojosi iš jo, matyt, pastebimos, net akyse atsispindinčios
nepažįstamų ir neįprastai drąsių, kone agresyvių miesčioniukų
baimės. Vienkiemio vaikui jie atrodė tarsi plėšikai – lįsdami,
grūmodami, juokdamiesi, šaipydamiesi iš jo... O-o-o-o! kiek naktų
jis svajojo, kaip atsikeršys tiems priekabiautojams, kaip suaugęs ir
sustiprėjęs savo kumščiais ims ir prilups juos sutikęs miestelio gatvėje…
Jis prisiminė ir tai, kaip Kauno karininkai įsižeidė išgirdę,
kad bolševikėliai gatvėje apstumdė garbaus amžiaus generolą Bulotą,
kuriam net numušė kepurę. Kalbėjo, kad ir pats 1926 metų
karinis perversmas surengtas dėl tos nelemtos generolo kepurės…
Tikrai – kiek galima kęsti tų bolševikuojančių žydų patyčias?
O dabar štai žydai muša Lietuvos kareivius Lietuvos miesto Marijampolės
gatvėje…
Kapitonas Bronius Kirkila nemėgo žydų, gal todėl jis nesunkiai
rado paskutiniųjų Lietuvos nelaimių kaltininkus. Pagalvojęs tuoj pat
sumojo, ką reikia daryti – pasikvietė dviejų būrių vadus ir pamokė,
kaip atkeršyti dabar staiga, vos tik Raudonajai armijai pasirodžius,
be galo suįžūlėjusiems žydams. Sutikus juos – nieko nelaukiant lupti,
nesutikus nieko – daužyti žydų namų langus. Tegul žino… Po tokių
pamokymų išdavė tiems būriams leidimus į miestą.
Įsiutę kareiviai patraukė į gatves gniauždami kumščius. Apkūlė
vieną kitą sutiktą – taip tada ir prasidėjo pogromas, kuris truks
beveik tris dienas. Be to, Kirkilos įkalbėti karininkai leido „savavališkai“
į miestą išeiti trečio artilerijos pulko antro būrio kareiviams,
kurie pradėjo be atodairos daužyti žydų langus ir mušė kiekvieną
sutiktą gatvėje žydą. Prie kareivių mielai prisidėjo ir kai kurie vietiniai,
– tada į miestą įvesti kariniai patruliai.
Birželio 22 dieną atvyko naujas pulko vadas, Generalinio štabo
pulkininkas leitenantas Karolis Dabulevičius, perėmė pulką ir sukvietęs
karininkus pasakė kalbą, kurios pagrindinė mintis – dabartinę
padėtį visi suprantate, karininkai turi laikytis ramiai, atsargiai,
taktiškai... Nepasakė, bet aišku, jog pulkininkas Gaušas pateko į
vadovybės nemalonę. Ir už ką? Už pradėtą žygį į Vokietiją?
Tačiau visi sutarė, kad naujasis pulko vadas supranta reikalą, kad
tai savas žmogus.
Vis dėlto neapykantos tai nesumažino – miesto
valdžios ir pulko vado pastangas įvesti tvarką, išdygusias karinių
patrulių sargybas gatvėse, griežtą įsakymą nieko nebeišleisti į
miestą kareiviai įvertino savaip:
– Matai, kaip šita valdžia klauso žydų skundų. Žydų valdžia…
To negana – liepos 3 dieną pulkas gavo įsakymą išvykti į Švenčionėlių
poligoną mokymams. Išvykti nedelsiant, paprastu traukiniu,
pasikrovus visą mantą, palapines, ginklus, šaudmenis.
Ruošiantis išvykti visur buvo girdėti karių ir karininkų keiksmai.
Keikiamasi, tiesa, kol kas drausmingai, nes lietuviškai – 1929 metais
išleistas Krašto apsaugos ministerijos aplinkraštis, uždraudęs
kariuomenėje rusiškus keiksmažodžius, dar tebegalioja, tad tvankiame
ore šlapi nuo prakaito kariai svaidosi tūkstančiais rupūžių,
velnių ir gyvačių… Negirdėti dar nė vieno matj perematj…
Marijampolės žydai džiaugsmingai triumfavo, kad pagaliau
kariškiai palieka miestą – dabar jau visi kareiviai buvo šventai
įsitikinę, jog pulko iškėlimas į vasaros poligoną tai jų, žydų, darbas – palikti patogias kareivines ir gyventi lauko sąlygomis barakuose ar palapinėse jų visai neviliojo. Į Švenčionėlius išvyko prekiniais vagonais, po gatvės įvykių jau nurimę kareiviai snaudė ant paskleisto šieno.
Karininkai įsikūrė mediniuose namukuose prie Šalnaičio ežero.
Slenkant nuobodžioms dienoms ir naktims poligone, atėjo įsakymas, kad pulkas
gauna politruką (ilgas karių gagenimas: kokia gera nauja valdžia –
skyrė kareiviams po litruką… ) – o tuo politruku pradės dirbti toks
„draugas“ Jonas Kleiva. Neilgai laukus ir sulaukta politinio vadovo,
rusiškai vadinamo santrumpa „politruk“.
Jis besąs toksai Kleiva –
stambia raudona nosimi, drėgnomis lūpomis, nedidelėmis akutėmis,
lakstančiomis į visas puses. Politrukas Kleiva kapitonui Kirkilai labiau
priminė miestelio girtuoklį, o ne idėjinį karių vadovą. Prisistatydamas
pulko vadui Dabulevičiui stovėjo nuleidęs galvą, išsižergęs,
susikišęs rankas į kišenes. Kalbėjo – kaip akmenis nešė… Sunkiai,
lankstydamasis net per liemenį, lyg riste rito nelengvai įsimintus,
tik neseniai išmoktus laikraštinius žodžius, paskiras komunistines
frazes, vis jaudindamasis, kliūdamas.
Kalbėjo jis, kad reikės eiti į mitingą dėl būsimųjų Liaudies Seimo
rinkimų. Visi turės dalyvauti.
Teisybę, pasirodo, sakė tas nevykęs politrukas…
Po kelių dienų pulkas išrikiuotas – pašaukti iš rikiuotės komjaunuoliai
ir prijaučiantieji gavo į rankas po nemažą plakatą ar
bolševikų vado paveikslą. Tarp jų įmaišyti ir keli Vinco Kudirkos
bei Žemaitės portretai. Tuos, išrikiuotus jau su paveikslais rankose,
kareiviai trumpai prisiglausdami žnaibė, o jau einant slapčia, kad
karininkai nepastebėtų, smūgiuodami strėnomis iš rikiuotės išstumdavo.
Tada tie su plakatais, piktai murmėdami, vienas po kito
perėjo į rikiuotės priekį ir tik ten, dviejų pulko komjaunuolių nuolatos
padrąsinami, pasijuto saugesni.
Po poros dienų, liepos 15-ąją, sušauktas pulko mitingas išrinkti
kandidatus į Liaudies Seimą. Mitingui vadovavo niekam anksčiau
negirdėtas neregėtas Jevsiejus Jacovskis, kalbėjo šoferis Petrauskas
ir ypač stengėsi ką tik baigęs karo mokyklą jaunesnysis leitenantas
Vincas Rurinkevičius, tautininkų valdymo metais susitrumpinęs
pavardę į Rimą.
Ugningos komunistų kalbos ir karščiausi raginimai balsuoti nedaug
padėjo – kaip vėliau paaiškėjo, Jacovskis, tikriausiai vien todėl,
kad buvo žydas, kaip kandidatas į Liaudies Seimą pulke negavo
nė vieno balso.
Jaunesnysis leitenantas Rimas po to įvykio į pulką ilgai negrįžo,
nes keli karininkai garsiai pažadėjo jį nugalabyti pirma patogiausia
proga.
Atrodė, kad pulkas užsitarnavo nekokį vardą naujos valdžios akyse
– viena po kitos pulke įvestos visokiausiais pavadinimais politinės
valandėlės, trukusios kasdien net po dvi valandas, atvažiuodavo auklėti
pulko karių iš Kauno vis nauji ir, kaip manyta, vis labiau pasiruošę
kalbėtis su kariais žmonės, pavadinti agitatoriais. Tačiau karininkams
ir puskarininkiams tose paskaitose neleista dalyvauti.
Atvykę kalbėtojai, agitatoriai, lektoriai neretai atrodė net prasčiau
pasiruošę nei jų klausytojai, todėl dažnai tapdavo karių pajuokos
objektu.
Jau Švenčionėliuose, naujoje dislokacijos vietoje, įvyko bendras
rinkiminis mitingas. Jam vadovavo kasdien vis daugiau drąsos
įgaunantis jaunesnysis leitenantas Vincas Rimas. Po šio renginio
pulke buvo dar vienas labai svarbus susirinkimas dėl Stalino konstitucijos
priėmimo.
Svarbiausias Stalino konstitucijos aiškintojas besąs aspirantas
Avižienis, kuris pasirodė toks neišmanėlis, kad kareivių buvo tuojau
pat suvarytas į ožio ragą.
Avižienis išaiškino trumpai ir, kaip jam atrodė, suprantamai kiekvienam
paprastam kareiviui:
– Stalino konstitucija nurodo ir garantuoja, kad kiekviena sąjunginė
valstybė turės savo kariuomenę, tačiau ši kariuomenė iš mūsų
respublikos niekur neišvyks ir nebus išsiųsta kada ir kaip papuola...
Taikyta, be abejo, pulko kariams, kad tokia žinia jiems tikrai patiktų.
Tačiau tai sukėlė karių nepasitikėjimą:
– O ką darys Lietuvos kariuomenė, jei Sovietų Sąjungą užpuls Japonija?
Ar mums reikės sovietams padėti gintis, ar ne? – klastingas
balsas privertė net krūptelėti politruką.
Avižienis suraukė antakius, pasikasė kaktą ir netvirtai pratarė:
– Ne, nereikės. Kurią valstybę užpuls, ta pati ir ginsis, o Lietuvai
kas darbo...
Iš galinių karių eilių iki Avižienio ausų atplaukė linksmas gagenimas.
– Tai jeigu Lietuvą užpuls Vokietija, išeitų, jog Lietuva viena pati
ir turės kovoti prieš Vokietiją? – staiga dirbtinai pasipiktino pokštininkas iš to tebegagenančio būrio. – Tai kam tada Lietuvai reikalingata Stalino konstitucija?
Avižienis sutrikęs varstė akimis karius, galų gale sumodamas,
kaip čia reikėtų išsklaidyti jų abejones, ir dabar, jau šiek tiek abejodamas
savo žinojimu, pridūrė:
– A-a-a-ammm, tamsta drauge, dėl to klausi… Na tai… jo jo jo...
Jeigu Lietuvą užpuls Vokietija, tai… žinoma… jo jo jo… Na tai Lietuvai,
aišku, ateis padėti visa Sovietų Sąjunga su savo nenugalimomis
armijomis...
– Ar tamsta kvailas, ar mus laikai kvailais, kad aiškini, ko pats
nesupranti. Mes sovietams nepadedame kariauti, o jie mums padeda…
Ar iš balos toks gerumas rusų prigimimo? Kvaili jie ar ką,
kad už mus galvas guldytų? Kas čia per nesąmonė? – vėl tas pats
pašaipus balsas. – Neieškok durnių, drauge.
Vėl linksmas gagenimas, garsios ir tylios patyčios iš politruko.
To nugara šlapia, prakaitas žliaukia net skruostais.
Balso, kilstelėjęs ranką, netikėtai prašo jaunesnysis leitenantas
Jonas Naikelis. Gavęs leidimą atsistoja ir išeina kalbėti. Susijaudinęs,
skruostai ir lūpos pamėlyniję, veidas baltas kaip kreida, kakta
nuo įtampos ir susirūpinimo suraukta, plaukai ant kaktos nuo šalto
prakaito net sulipę.
Visi nutilo, laukia, nes puikiai mato – kalbės leitenantas taip,
kaip galvoja, tikrai ne pagal politrukų norus.
Pakalbėjo Naikelis taip, kad Avižienio keistokai skambėjusi sovietinė
propaganda nyko ir išnyko kaip rūkas saulėje.
– Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt, o jeigu reikės
– už Lietuvą ir žūt, – dėjo be užuolankų, kariškai kapodamas
žodžius jaunesnysis leitenantas Naikelis.
Po tokios pradžios – sutartinis karių valio ir plojimai.
– Jei mes priimame svetimą konstituciją, tai išduodame Lietuvą,
parduodame ją svetimiesiems, – antroji ištarta leitenanto Naikelio
frazė skamba nenuginčijamai, ne ką silpniau už pirmąją.
Vėl šūksmai ir plojimai.
– Ar tam mes sukūrėme savo – Lietuvos Respublikos – Konstituciją
ir ją priėmėme, kad pirmai progai pasitaikius jos atsisakytume?
Kariai vėl pritariamai sugaudė, kažkuris net suriko: „Aišku,
kad ne!“
Kapitonas Bronius Kirkila patenkintas perbėgo žvilgsniu ryžtingus,
tačiau nervingai piktus karių veidus.
– Ką mums pasakys tėvai, broliai, kurie už Lietuvą kovojo nepriklausomybės
karuose, savo galvas guldė, kraują liejo?
Dabar jau pasigirdo drąsūs pritarimai, net valiavimai, o kai kurių
karių akyse kapitonas Kirkila pastebėjo ašaras.
– Kur dėsime mūsų laisvės kovotojų paminklus? Ar tam jie statyti,
kad dabar nugriautume? O kur dėsime Nežinomo kareivio, kuris
žuvo už Lietuvos laisvę, kapą?
Šauksmai ir plojimai, visi staiga atsistoja. „Koks saldus vienybės
jausmas“, – galvoja sau kapitonas Bronius Kirkila. Ir Naikelio akyse
ašaros, jaudinasi – jis nepratęs viešai kalbėti, nervinasi, tačiau karių
solidarumas jį įkvepia. Atsipeikėjęs politrukas visiškai nukrypusį
nuo „linijos“ kalbėtoją grubiai nutraukia, o mitingą ryžtingai baigia.
Politrukai dabar jau traukė iš Kauno net sunkvežimiais. Ir vis
skaito, skaito nesibaigiančias paskaitas. Jiems nesiseka, kaip ir jų
pirmtakui Avižieniui.
Liepos 22 dieną atvyko dar du komunistai
iš paties rinkimų centro ir vėl sukvietė į mitingą dėl tos nelemtos
draugo Stalino konstitucijos. Mitingą pradėjo naujasis, Gaušą jau
nebe laikinai, o pagal atskirą Kauno įsakymą visam laikui pakeitęs
pulko vadas, Generalinio štabo pulkininkas Karolis Dabulevičius,
prašydamas laikytis drausmės, tvarkos. Po to suteikė žodį vienam
iš atvažiavusiųjų komunistų.
Komunistą išklausė drausmingai, tyliai. Tada pasisiūlė kalbėti pirmos
kulkosvaidžių kuopos eilinis Juozas Čepas. Kapitonas Kirkila
prieš tai ilgai su juo kalbėjosi, tad Čepas rikiavo mintis sklandžiai.
Varo jis gudriai – pirmiausia paklausia karių, kas gi darbininkus
taip sunkiai išnaudodavo? Atsako pats – ogi prakeiktieji kapitalistai,
kurie, beje, visi Lietuvoje ir buvę žydai. Kas turėjo geriausius namus
miestų centruose? Pats atsako, kad žydai kapitalistai. Pasidomi gar24
siai Čepas, kieno gi didžiausios parduotuvės? Atsako pats, kad tų pačių
žydų… Na ir kitaip dar „varo“ ant žydų kaip išnaudotojų...
Mitingas, dorai net neprasidėjęs, vėl sužlunga.
Dėl to gal ir nieko nebūtų atsitikę – bolševikai puikiai žino, jog
tarp karių yra nacionalistų… Tačiau maža to – po mitingo tuos du
atvykusius komunistų agitatorius kareiviai vos neprimušė, nes anie,
sustoję prie bufeto, nutarė pabendrauti su karių „masėmis“ ir gana
padrikame pokalbyje netyčia prasitarė, kad pulkas visai be reikalo
vargstąs sunkiuose mokymuose, o taip esą tik todėl, kad vis nepriimąs
Stalino konstitucijos.
Kiti pulkai, girdi, jau seniai priėmę ir jų
kareiviai vartosi kaip inkstai taukuose. Kariai ne tik tokios žinios
buvo įsiutinti – taip jau sutapo, kad būtent tą dieną atėjo dar viena
žinia: 1-asis pulko batalionas perkeliamas į Vilnių, o 2-asis – į Kauną,
kitaip sakant, pulkas negailestingai išsklaidomas. Ir dėl ko?
Visi įsitikinę – dėl tų prakeiktų Marijampolės žydų skundų…
Štai tada ir prasidėjo… Kitą vakarą atvyko visa karinė valdžia, o
pulko dislokacijos prieigose pasirodė daug šarvuočių, sušmėžavo dar
daugiau politrukų, netgi visai nematytų civilių. Kapitonas Bronius
Kirkila tik vėliau sužinos, kad tą vakarą pulkas buvo apsuptas sovietų
tankų iš netoliese dislokuotos rusų tankų brigados. Dėl visa ko…
Karininkai ir politrukai sukviesti į štabą. Kapitonas Kirkila pastebėjo,
jog viena po kitos pakeistos pulko sargybos. Naujų sargybų
kariai jam pasirodė iki tol niekad nematyti.
Karininkus pradėjo po vieną šaukti į štabą – kapitoną Antaną
Malakauską, kapitoną Viktorą Klimavičių, majorą Joną Brizgį, kapitoną
Adolfą Pilvelį, pašaukė ir kapitoną Bronių Kirkilą, dar kelis
karininkus. Iškviestuosius karininkus, kaip ir apklaustus kareivius,
be ceremonijų čia pat areštavo. Karininkai uždaryti pulko areštinėje
ir laikyti tol, kol visus areštuotuosius išvežė į Kauną. Visi jie, 31
karys ir karininkas, įkalinti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime VSD
Kvotų skyriaus viršininko, žinomo komunisto Jevsiejaus Razausko
nurodymu liepos 24 dieną.
Nukraujavęs po areštų pulkas ramios dienos nebematė – vienas
po kito jame lankėsi krašto apsaugos ministras divizijos generolas
Vincas Vitkauskas, kariuomenės vadas brigados generolas Feliksas Baltušis-Žemaitis, neseniai iš Rusijos
atvykęs, taip pat iš Rusijos atgabentas ir kariuomenės vyriausiuoju
politruku paskirtas Juozas Macijauskas.
Tačiau kapitonas Bronius Kirkila tai sužinojo iš kitų, vėliau suimtų karininkų. Sužinojo ir tai,
kad pulko likučiai išvežti į Alytų ir stato karinį lauko oro uostą.
Tačiau kamera, ilgos kalėjimo dienos vis labiau bukino jo dėmesį. Jo dvasią dabar palaikė tik mintys
apie laisvę ir ką jis darys ją atgavęs. Dar galvojo apie žmoną ir du
savo berniukus, kurie nežinia kaip be jo verčiasi. Mintys apie šeimą
jį siutino – Kirkila kasdien planavo, kaip žiauriai atkeršys tiems,
kurie jį įkišo, kaip kokį baisų nusikaltėlį, į kalėjimą, kurie mūrine
siena atskyrė jį nuo visko, ką jis mylėjo, saugojo, gerbė ir puoselėjo
– nuo jo šeimos, nuo jo karių, nuo pulko draugų karininkų…
– Leitenante, – sako Kirkila Jonui Naikeliui, spoksančiam į kameros
sieną. – Iš kur tą dainą ištraukei, na tą, kurią dainavote, kai
žygiavome į Vokietiją?
Naikelis lėtai pasuka galvą ir gailiai prataria:
– Jau dvidešimtą kartą klausiate, kapitone… – Na, radome „Kario“
žurnale eilėraštį, neatsimenu, kas jį parašė. Tiko žygiavimui,
tai pritaikėme melodiją… ir viskas.
– Padainuokime tyliai, – siūlo kapitonas Kirkila. – Kai iš čia išeisime,
užtrauksime ją garsiai. Taip užtrauksime, kad žemė sudrebės…
Bus daugiau