Išsamia dokumentine medžiaga pagrįstu leidiniu A.Pociūnas stengėsi atskleisti svarbiausius karinius įvykius, palietusius 1915 metų Kauną, kai jis buvo Rusijos imperijos pirmosios klasės sausumos tvirtovė.
1914 metų rugpjūčio 1 dieną prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, dar vadinamas Didžiuoju karu, žmonijos istorijoje buvo vienas žiauriausių ir kruviniausių.
Dvi didžiosios pasaulio galybės savo grumtynes pradėjo kaip tik mūsų krašte – Mažojoje ir Didžiojoje Lietuvoje. Čia pasigirdo pirmieji rusų ir vokiečių kariuomenių šūviai, krito pirmosios karo aukos, suliepsnojo Lietuvos viensėdžiai, kaimai, miesteliai, o gaisrų dūmai juodais debesimis užklojo dangų, aptemdė žemę.
Laikė 328 karvelius
Rašytiniuose šaltiniuose galima užtikti nemažai faktų ne tik apie to meto fortifikacijos sistemos išdėstymą, inžinerijos, ginkluotės rūšis ir mūšių aprašymą, bet ir apie visuomenei mažiau ar net visai nežinomas priemones apsiginti nuo priešo atakų.
Šiandien ne vienam sukelia šypseną faktas, kad nugalėti vokiečius turėjo padėti ir karveliai.
A.Pociūno leidinyje galima rasti žinių ir apie tai, kad 1912 metų pradžioje Šančiuose, tvirtovės 4-osios klasės karinėje karvelių stotyje, buvo laikoma 328 karveliai.
Juos prižiūrėjo vienas samdomas prižiūrėtojas ir du eiliniai kariai. Čia balandžiai buvo dresuojami – pratinami skraidyti dviem kryptimis – į Baranovičius (285 varstai) ir Vladislavovą (Kudirkos Naumiestį) – 80 varstų.
Skraidino svarbią informaciją
Sausio 22 dieną buvo surengtas tvirtovės karvelių dresavimo rezultatų patikrinimas. 284 karveliai buvo paleisti skristi į Baranovičius. Tikslą pasiekė ir į tvirtovę grįžo 258.
Prasidėjus karui, tvirtovės komendantas pareikalavo, kad karvelius laikantys miesto gyventojai juos visus sunaikintų, ir įspėjo, jog nepaklusę nurodymui bus baudžiami pagal karo meto įstatymus.
284 karveliai buvo paleisti skristi į Baranovičius. Tikslą pasiekė ir į tvirtovę grįžo 258.
Turėjo išlikti tik tvirtovės karveliai. Paukščiams prižiūrėti buvo bandoma verbuoti vietos ūkininkus.
Žinoma, kad trys ūkininkai iš Mauručių (Pabartupio rajono) privalėjo išsiųsti apmokytus karvelius su žvalgybos duomenimis snapuose į tvirtovę, jeigu priešininkas užimtų jų gyvenamąją teritoriją.
Tačiau tikslesnių duomenų apie tvirtovės karvelių naudojimą gynybai pasigendama.
Kabino ant sausų medžių
Fortų karinės technikos rengėjai pasirūpino, kad juose būtų įrengti ir galingi prožektoriai, turintys tapti svarbia priemone naktinių veiksmų metu.
Pirmasis gynybos skyrius turėjo 24 prožektorius, kurie buvo išdėstyti priešais įvairių fortų gynybos skyrius. Jie buvo kabinami ant sausų medžių.
Srove juos parūpindavo lauko elektros stotys, įrengtos ant dviejų tiltų vežimo su varikliu, varomu žibalu arba nafta, ir nuolatinės rovės generatoriumi.
Tačiau nesnaudė ir vokiečių kariuomenė, kurios prožektoriai, palyginti su fortų gynėjų, buvo gerokai galingesni. Bendradarbiaudami su galinga artilerija, vokiečiai sugebėjo išvesti iš rikiuotės tvirtovės prožektorius ir jų komandas.
Netekusi prožektorių, tvirtovės artilerija naktį tapo tarsi akla ir šaudė spėliodama. Puolančių vokiečių užduotis labai palengvėjo, be to, jos tapo saugesnės.
Žuvo ir darbininkas
Knygoje aprašyta ir daugelio prievarta paimtų į fortų gynybą kauniečių bei aplinkiniuose kaimuose gyvenančių civilių lietuvių žūtis.
39 puslapyje rašoma, kad 1915 metų gegužės 2 dieną per audrą nuo žaibo sprogus fugasinei bombai ties Marvele žuvo iš vienos Kauno bažnyčios grįžtantis I forto darbininkas Jonas Mačiulis.
Rusų fortai griuvo nuo pirmųjų vokiečių artilerijos smūgių. Sutelktos kaizerio pajėgos Lietuvoje sugebėjo įvykdyti „blickrygo“ taktiką – rusus išstūmė greitai. Kelias dienas Kaune vyravo anarchija, gyventojai plėšė savininkų paliktas parduotuves.
Vokiečiai netruko įvesti griežtą tvarką, kuri kauniečių nedžiugino. Už menkiausią prasižengimą buvo griežtai baudžiama, gyventojai apkrauti dideliais mokesčiais.
Prasidėjo kova už laisvę
Vokiečiams užėmus Lietuvą, Kaune lankėsi tuometis Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vadas Paulius von Hindenburgas. Po karo jis tapo ilgamečiu Vokietijos (Veimaro Respublikos) prezidentu, priėmė 1933 m. kancleriu paskirto Adolfo Hitlerio priesaiką. Išviję rusus vokiečiai sukūrė okupacinį režimą, Lietuva buvo administruojama kaip Oberosto („Oberbefehlshaber Ost“) okupacinės zonos dalis. Tačiau būtent Pirmojo pasaulinio karo išdavos – caro rusų išvijimas, bolševikų perversmas Petrograde (Sankt Peterburge), vokiečių pralaimėjimas – sudarė prielaidas Lietuvos nepriklausomybei.
Kauno fortai daugiau niekada nebeturėjo tokios strateginės reikšmės kaip caro laikais. Tarpukario ir sovietinės okupacijos metais Kaunas jau nebuvo pasienio, potencialios pafrontės miestas.