1986 metų roko festivalis „Lituanika“ rengiamas daug didesnis negu prieš tai buvęs, panašus į prieš kelerius metus nugriaudėjusį ir todėl uždraustą legendinį Vilniaus inžinerinio statybos instituto OPUS festivalį. Gaila, bet roko žvaigždžių iš Vakarų pakviesti negalima, juk Lietuva net tiesioginio ryšio su užsieniu neturi. Reikia skambinti į Maskvą, užsakyti pokalbį ir laukti, kol sujungs. Jeigu apskritai sujungs.
Tačiau vis dėlto žinomam roko ekspertui iš Maskvos Artiomui padedant pavyksta pakviesti žymiausias Sovietų Sąjungos roko žvaigždės: „Akvarium“ ir „Bravo“ iš Rusijos, metalo grupę iš Estijos ir Latvijos rokerius „Livi“.
Kaip visuomet, problemos – Lietuvoje. Trūksta originalių lietuviškų roko grupių, nes mes mėgstame muzikuoti saldžiai ir gražiai. Tad čia rokerių reikia ieškoti specialiai. Draugė Angelė pasakoja apie kažkokius architektus – keliaujame pažiūrėti, kaip jie groja, regis, Chemijos fakulteto „fuksų“ krikštynose. Nors pustuštė Aktų salė nuteikia nykiai, publika atrodo įkaitusi.
Nuo keistai apsirengusių vyrukų scenoje dvelkia energija, groja jie mėgėjiškai, bet dainos skamba labai originaliai ir tikrai „veža“. Labai patinka daina apie alyvas: „...pražydo, pražydo begėdės alyvos...“ – ach, pavasaris jau už lango. Koncerto pabaiga apskritai pribloškianti: kartu su „fuksais“ pašokame iš savo vietų – skamba dainos „Ne tau, Martynai“ melodija, kuri greitai taps viena mėgiamiausių jaunimo dainų.
Ekscentriški architektai mielai sutinka dalyvauti Lituanikos festivalyje. Dabar tereikia sugalvoti, kaip apeiti galiojančią taisyklę, kad viešame renginyje galima atlikti tik dainas, patvirtintas specialios Kultūros ministerijos komisijos. Dainos turi atitikti nustatytą meninį lygį, paprasčiau tariant – ideologinius standartus. „Antis“ – taip vadinasi grupė – jokių patvirtintų dainų sąrašo neturi, o jų dainos ir yra tokios, kokias tie standartai draudžia.
Grupės solistas Algis kaunietišku stiliumi pataria: „Ponička, o jūs sakykite, kad čia parodija, tuomet tiks.“
Gera pradžia – pusė darbo, bet norint vieną festivalio koncertą paskirti lietuviškam rokui reikia surasti daugiau grupių. Dovydas siūlo pakviesti naują bliuzo grupę, sako, vokalisto balsas labai savitas. Ką gi, koks rokas be savo ištakų – bliuzo.
Bet ypač sudomina Naro atneštas įrašas. Nepaisant blogos jo kokybės, jaučiasi, kad dainos nuoširdžios ir originalios – viena lyg ir apie laužus. Tie inteligentiški vaikinai iš 18-tos vidurinės mokyklos labai norėtų dalyvauti festivalyje, bet neturi vietos repeticijoms. Ne veltu grupė vadinasi „Fojė“. Gerai, kad mieste kultūros reikalus tvarko Dalia, ji tikrai suras, kur galėtų prisiglausti jaunieji talentai.
Atrodo, pavyko – turime tris grupes ir galime surengti lietuviško roko vakarą.
Tiesą sakant, net ne vakarą, o sekmadienio popietę. Lietuviškos grupės neturi patvirtintų programų, tad oficialiai renginyje nedalyvauja, o tas dieninis festivalio koncertas yra lyg ir nelegalus.
Muzikantai, atvykę iš svetur, atsiveža kažkokius neaiškius popierius. Nors dainas patvirtinusių įstaigų vadovų parašai sunkiai įskaitomi, bet dokumentai yra, antspaudai taip pat savo vietoje, todėl oficialiai kelias į sceną atviras. Blogai tai, kad grupės groja visai kitas dainas, negu nurodyta jų pseudo programose – tai akivaizdu net funkcionieriams. Komjaunuoliškos dvasios nėra nė kvapo. Nenuostabu, kad jaunieji komunistų partijos vadovai ir instruktoriai nervinasi dėl savo karjeros. Kas bus, jeigu draugas Mitkinas supyks?
Dieninis koncertas turėtų mažiau atkreipti į save dėmesį, bet vis tiek tenka atidėlioti jo pradžią, laukti, kol iš VRM rūmų, kur vyksta festivalis, išeis visi prižiūrėtojai. Už kulisų laikas slenka lėtai, muzikantai jaudinasi, kad nesulaukęs koncerto pradžios išsiskirstys ir taip jau nedidelis žiūrovų būrys. Reklamos apie renginį nėra, informacija sklido iš lūpų į lūpas.
Pagaliau durininkai moja ranka, o tai reiškia, kad įkyrūs svečiai išėjo ir galima pradėti koncertą. Po kelių minučių salėje gęsta šviesa ir skamba pirmi aštrūs gitaros akordai. Toks jausmas, kad koncertas truko tik akimirką – tiek kūrybinės energijos buvo išlaisvinta. Tai buvo tikras energijos smūgis, ir žiūrovai atrodė kaip apkvaitę nuo iki šiol nepatirto laisvės jausmo.
Tą saulėtą gegužės sekmadienio popietę tapo aišku – „Kažkas atsitiko“.
Galbūt kol kas tik nedidelėje salėje, bet gyvenimas Lietuvoje jau nenumaldomai pasuko laisvėjimo keliu. Greitai šis roko koncertas bus pakartotas Kalnų parke filmuojant muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“ ir dalyvaujant šimtams žiūrovų.
Žygiuojant Roko maršui per Lietuvą, dainos laisvai skambės jau tūkstantinėms minioms stadionuose, koncertų metu bus rengiami mitingai, iškeltos trispalvės Sąjūdžio vėliavos, o laisvė kūryboje ir gyvenime taps savaime suprantama, todėl ir nepastebima vertybe.
***
M.Starkevičiūtė šiuo metu yra Europos parlamento narė, o tais laikais radijuje vedė laidas apie roką.