Prieš du dešimtmečius bundantys Biržai ir Lietuva – biržiečio verslininko Arūno Vaitaičio, aktyviai dalyvavusio Biržų Sąjūdžio Tarybos veikloje, akimis.
– Kodėl ir kaip įsitraukėte į Sąjūdį?
– Supratimas, kad gyvename totalitarinėje, iškreiptos ekonomikos šalyje, buvo subrendęs gerokai anksčiau, negu prasidėjo Sąjūdis. Melas apie neva savanorišką Lietuvos įsijungimą į SSRS taip pat buvo akivaizdus. Tiesiog gyvenome nebeturėdami vilties, kad kada nors viskas pasikeis. Permainos, prasidėjusios su Sąjūdžiu, buvo kažkas neįtikėtina.
Aš manau, kad absoliuti tautos dauguma įsijungė į Sąjūdį. Kitaip jis, kaip judėjimas, nebūtų turėjęs prasmės ir tokios jėgos. Buvo du keliai: būti tik rėmėju arba įsijungti į besikuriančias Sąjūdžio struktūras. Kai sužinojau apie rengiamą Sąjūdžio rėmėjų susirinkimą Biržų pilyje 1988 m. rudenį, klausimo, ar dalyvauti, nekilo.
– Kokie buvo impulsai iš Biržų. Ar jie nevėlavo?
– Biržai nebuvo kažkoks išskirtinis rajonas visos Lietuvos kontekste. Tiesiog provincijoje gal baimės buvo daugiau. Todėl ir formali Sąjūdžio struktūra – įniciatyvinė grupė, buvo įkurta gal kiek vėliau, negu kitur Lietuvoje.
– Ar keitėsi Sąjūdis jūsų akyse? Pradžia buvo optimistiška, regis, visus subūrė vienas tikslas. Bet vėliau idealistus pakeitė kitokie veikėjai? Nenusivylėte?
– Keitėsi, žinoma, juk tai neišvengiama. Sąjūdis, kaip politinis judėjimas, kūrėsi ir brendo tuo pačiu metu. Vienas tikslas sujungė skirtingas visuomenės grupes. Įvairiausios nuomonės ir tikslo siekimo būdai negalėjo jo nepaveikti. Idealistai visada būna priekyje, tai nieko naujo. Vėliau visada atsiranda gudresnių. Yra tokia frazė, rodos, prancūzai sugalvojo: revoliucija suėda savo vaikus.
Su bendraminčiais tada net diskutuodavome, kas bus po to, kai Sąjūdžio tikslai bus pasiekti. Kokiu keliu Lietuva, kaip laisva valstybė, pasuks, kas jai vadovaus? Jau tada buvo aišku, kad vėliau bus visko. Tuo metu gal ir buvo tam tikro nusivylimo, bet dabar atrodo, kad gal kitaip ir negalėjo būti.
– Kas iš Biržų važiavo į Steigiamąjį suvažiavimą? Kas vadovavo Biržų skyriui, ir kokios buvo jūsų pareigos?
– Jei neklystu, į Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą vykome šešiese: amžiną atilsį Gytis Januševičius, Feliksas Grunskis, Kęstas Armonas, Vladas Butkus, Algis Bukys ir aš. Mus išrinko tame pirmajame susirinkime pilyje.
Biržų Sąjūdžio Taryba buvo išrinkta steigiamojoje konferencijoje, jei neklystu, 1989 m. sausio mėnesį. Tarybos pirmininku buvo išrinktas Povilas Gasiulis. Aš buvau Tarybos narys. Kiek pamenu, man visą laiką labiau rūpėjo politiniai ideologiniai dalykai, negu kokio vietinio viršininko nuvertimas, ar „teisingas“ deficitinių prekių paskirstymas.
Buvau rinkimų koordinatorius, dalyvaudavau renginiuose kaip agitatorius, kandidato patikėtinis, rašydavau straipsnius į vietos spaudą, važinėjau į susirinkimus Sąjūdžio būstinėje Vilniuje. Labai įdomus buvo laikas. Bendraudavome su Sąjūdžio būstinės darbuotojais Angonita Rupšyte ir Andriumi Kubiliumi. Net su profesoriumi Vytautu Landsbergiu kartą diskutavome Sąjūdžio būstinės laiptinėje.
– Jautėtės didvyriai ar tiesiog savo darbą dirbantys žmonės?
– Dėkingas likimui, kad teko dalyvauti Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime. Tokio emocinio pakilimo ir tautos vienybės jausmo jau turbūt nebeteks patirti. Jokiais didvyriais nesijautėme, tiesiog teko garbė atstovauti savo rajonui. Gerai pamenu palydėtuves į Suvažiavimą prie kino teatro. Kažkam juk reikėjo pirmam lipti ant bačkos.
– Iki kada aktyviai dalyvavote Sąjūdyje. Kaip ir kada baigėsi jūsų veikla?
– Aktyviai Sąjūdžio renkamoje struktūroje – Taryboje dalyvavau iki rinkimų į Aukščiausią Tarybą 1990 m. vasarį. Oficialiai mano, kaip Sąjūdžio Tarybos nario, veikla baigėsi, kai mano darbo kolektyvas išrinko mane kandidatu. Nepriklausomu kandidatu.
Šis mano sprendimas nesutiko su Tarybos nuomone, ir taip mano aktyvi veikla Sąjūdyje baigėsi. Tuo metu man atrodė, kad aš esu teisus. Dabar jau taip nebeatrodo.
– Ką jums Sąjūdis reiškė tuo metu ir ką jis jums reiškia dabar?
– Tuo metu Sąjūdis buvo viltis, kad viskas pasikeis, kad mes ir mūsų vaikai gyvensime laisvoje šalyje, laisvoje visuomenėje. Taip ir įvyko, ačiū Dievui. Toliau tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip gyvensime.
Aš manau, kad Sąjūdis, kaip visuomeninis politinis judėjimas, buvo svarbiausias veiksnys siekiant nepriklausomybės. Aš turiu galvoje judėjimą, o ne formalias struktūras.
– Prabėgo 20 metų. Ar iš Sąjūdžio liko vien tik jaunystės dienų prisiminimai?
- Ne tik prisiminimai. Dalyvavimas Sąjūdyje man davė labai daug. Ta patirtis praverčia ir dabar.