Į laisvę žengusiai jaunamartei – dvidešimt metų (VIII) (2 video, nuotraukos)

Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti:

“Į kuprinę įsidėjau tai, kas būtų reikalingiausia Šiaurėje: veltinius su kaliošais, vatines kelnes, vatinę striukę, lietpaltį, kepurę ir riebaluose džiovintos duonos daug. Kodėl? Atrodo nekaip, nieks nenorės vogti, o sotu – duona ir riebalai”, - dabar jau šypsodamasis gali pasakoti žurnalistas A.Čekuolis, 1988 metų birželio 3-ąją kartu su dar 34 visuomenės veikėjais išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

Žinia apie išrinkimą į iniciatyvinę grupę A.Čekuolį užklupo Antakalnio ligoninėje, kur jis buvo paguldytas priešinfarktinės būklės. “Atėjo į palatą daktaras Gintaras Songaila ir pasakė, kad esu išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Taip paprastai. Ir paklausė, ar priimu tą išrinkimą”, - pasakoja iki šiol žurnalistu dirbantis A.Čekuolis.

Jis tikina, kad jo sveikata anuomet sušlubavo dėl intensyvaus darbo – leido savaitraštį “Gimtasis kraštas”. “Žmonės stovėdavo eilėse, kad galėtų nusipirkti “Gimtąjį kraštą”. Jo tiražas per trejus metus nuo 7 tūkst. pašoko iki 320 tūkst. Tai neregėtas dalykas Lietuvoje. Tai buvo laikraštis, kuris vienas pirmųjų sovietmečiu pradėjo kalbėti teisybę apie trėmimus, Laptevo jūros vaikus, tad buvo natūralu, kad redaktorių išrinktų į tokį Sąjūdžio judėjimą”, - sako žurnalistas.

O kuprinę vis dėlto susikrovė, nes sukaupta patirtis neleido patikėti, kad sovietinė valdžia suteiks galimybę kovoti už laisvę: “Kadangi mokiausi Literatūriniame Gorkio institute, aš žinojau tą jėgą, fanatiškumą. Aš buvau tikras, kad mus, iniciatyvinę grupę, susems ir išveš”.

Savo akimis dar 5-ojo dešimtmečio trėmimus mačiusi vyresnioji karta žinojo, kad sovietinė valdžia žmonės trėmė už kur kas mažesnius “nusikaltimus”. Visi taip pat puikiai prisiminė, kuo baigėsi 1956 metų sukilimas Vengrijoje, 1968 metų “Prahos pavasaris”.

“Mes taip pat nežinojome, kaip baisiai tuomet jau buvo nusilpusi Sovietų Sąjunga – beveik visiškas bankrotas”, - teigė A.Čekuolis.

“Čia mes posėdžiavome spalį, prieš pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą”, - rankos mostu aikštelę už apleistų Vilniaus koncertų ir sporto rūmų parodo R.Pakalnis. 1988 metų rudenį čia susirinkę trys dešimtys žmonių taip pat bijojo akylos saugumo akies. Tikėjosi, kad atviroje erdvėje ant lauko suoliukų įvyksiantis “išeinamasis” Sąjūdžio posėdis bus sunkiau pasiekiamas valdžios ausims.

KGB akys ir ausys buvo stačios. “Pamenu, buvusiuose Pionierių rūmuose vykusiame mūsų posėdyje nebuvo nė vienos filmavimo kameros, bet vėliau sužinojau, kad viskas buvo nufilmuota”, - pasakoja R.Pakalnis, kuris birželio 3-ąją irgi buvo išrinktas į Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę.

Telefoniniai pokalbiai darbe ir namie – taip pat įrašinėjami. “Po Žaliųjų judėjimo susikūrimo jau 1988 metų rudenį Kėdainiuose, vakare grįžtu namo ir skambina man iš JAV “Amerikos balso” žurnalistas Romas Sakadolskis. Aš žinau, kad pokalbio klauso, bet kalbėjau tai, kas vyko, kas svarstyta, įkurta. Nes kas gali drausti žmogui kalbėti taip, kaip galvoja? Nebuvome tokie baikštūs, kad bijotume, jog mūsų klauso. Mes nekalbėjome apie šaunamuosius ginklus ar ką nors tokio. Kalbėjome apie tai, kad reikia keisti gyvenimą, nes toks, koks buvo, jis ėjo į katastrofą”, - tvirtina R.Pakalnis, dabar vadovaujantis Botanikos instituto Kraštovaizdžio ekologijos laboratorijai.

Į Sąjūdį R.Pakalnis taip pat įsitraukė per ekologinę veiklą: dalyvavo rengiant kompleksinę gamtos apsaugos schemą 1982 – 1984 metais, kurioje buvo konstatuota, kad Lietuvos gamta yra niokojama ir aplinka degraduoja, todėl be reformų gali ištikti ekologinė katastrofa; taip pat dalyvavo didžiųjų techninių projektų (naftos struktūros D-6 Baltijos jūroje, Ignalinos atominės veiklos, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės) ekspertizėse, vertino galimą jų poveikį aplinkai.

“Buvau šiek tiek žinomas visuomenėje, nes turėjau savo požiūrį, jį mokėjau pristatyti ir ginti. Jau buvau lankęsis pas tuometį Sovietų Sąjungos dujų pramonės ministrą Viktorą Černomyrdiną. Jam mūsų delegacija pasakė, kad atvežė 300 tūkst. Lietuvos gyventojų parašų prieš tos naftos platformos įrengimą. Ir paklausėme: “Ką jūs darysite, kai atvešime visų Lietuvos gyventojų parašus, juk jūs mūsų neištremsite į Sibirą.” Jis atsakė: “Žinoma, kas čia jūs šiais laikais veš”.

Ginti šalies gamtą nuo monstriškos sovietinės pramonės – jau buvo tam tikras priešinimasis, erzinęs nomenklatūrą. “Lietuvos valdžia mūsų grupę išvadino ekologinėmis šventeivomis”, - juokiasi R.Pakalnis.

“Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje buvo nemažai žinomų žmonių. Tai suteikė jai pagarbos visos besidominčios visuomenės akyse. Manau, kad tai buvo tikras išsigelbėjimas”, - įsitikinęs dar vienas iniciatyvinęs grupės narys, jau tuomet gerai žinomas ir pripažintas architektas Algimantas Nasvytis, su broliu Vytautu suprojektavęs “Neringos” kavinę ir viešbutį, Vilniaus dramos teatrą, “Lietuvos” viešbutį.

Pasak jo, inteligentijos susirinkimai buvo prasidėję anksčiau nei susikūrė Sąjūdis, o susirinkusiems žmonėms rūpėjo ir architektūros paveldas, istorija, tapatybė. “Aš tokią veiklą labai vertinau”, - sako A.Nasvytis.

Už jo nugaros Katedros aikštėje klega daugybė balsų, darda riedlentės, sudunda varpai, vėlyvo pavasario saulę gaudo ant suoliuko susėdę miestiečiai. “Man, kaip architektui, labai smagu matyti tokią gyvą aikštę”, - neištvėręs atsigręžia A.Nasvytis. Prieš dvidešimt metų toje pačioje vietoje į pirmąjį mitingą su trispalvėmis susirinko tūkstantinės minios.

Bet kaip įvyko persilaužimas viduje, kai sovietmečiu pripažintas architektas tapo Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu? - klausimu grįžtame prie istorinių metų.

“Jokio persilaužimo nebuvo, jokio. Sovietinėje tikrovėje aš gyvenau tik tam tikroje plotmėje, o širdyje aš visuomet gyvenau kitoje Lietuvoje”, - tikina architektas. Jis sako su didžiausiu malonumu priėmęs siūlymą tapti iniciatyvinės grupės nariu, nes “iš vaikystės augau patriotinėje šeimoje, tie dalykai taip giliai buvo širdyje, kad bet koks bandymas atsipalaiduoti nuo Blogio imperijos atrodė kaip didžiausia laimė”.

Atgimimo metais architektui darbo netrūko: “Turėdavome konkrečių uždavinių. Vienas pirmųjų – “Trijų kryžių” atstatymas Vilniuje. Architektas H.K.Šilgalis ėmėsi to darbo, o aš jau buvau lyg koordinatorius, nes turėjau daug pažįstamų ir buvo labai lengva juos įtikinti, kad reikia medžiagų, technikos, pagalbos. Todėl, manau, labai greitai ir vykusiai buvo atstatyti “Trys kryžiai”.”

Bendradarbiavimo su sovietine valdžia išvengti nepavyko, o ir nebuvo įmanoma. Už tai Sąjūdžio veikėjams kliuvo ir tuomet, ir dabar: kam reikėjo “persitvarkymo” žodžio? Kaip galima bendrauti su okupacine valdžia?

“Bet juk mergaitė, pradėjusi gyventi su vyru, negali ilgai išlikti nekalta. Taip ir Sąjūdžio santykiai klostėsi su komunistų valdžia”, - teigia R.Pakalnis.

Kalbinti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai pripažįsta, jog reikėjo manevruoti, gudrauti ir flirtuoti su valdžia, bent jau tol, kol bus užsiauginti raumenys.

“Dabar kai kam atrodo, kad nereikėjo “persitvarkymo” žodžio. Bet tuometė situacija buvo tokia, kad tai buvo tam tikra priedanga, garantija, kad mūsų bent pirmą vakarą niekas nekliudys”, - tvirtina R.Pakalnis.

Už kontaktus su užsienio spauda buvęs atsakingas A.Čekuolis pasakoja, kad pirmajame etape Sąjūdis buvo nusprendęs remti “perestroiką” inicijavusį SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą ir tai deklaruodavo per užsienio spaudą. “Užsienio spauda M.Gorbačiovas organiškai labiau tikėjo daug labiau nei mūsų ar savo spaudos pareiškimais, - teigia A.Čekuolis. - Mes laimėjome daug laiko, kol sustiprėjome ir atsirado Sąjūdžio masiškumas, kada tapo aišku, kad jį sugniuždyti galima tik praliejus daug kraujo. Tuomet net partiniai rajkomai buvo už Sąjūdį. Atvažiuoji į Ukmergę ir sekretorius klausia: “Kuo galime padėti? Mes jokie ne konkurentai, pasakykite, kur sušaukti mitingą”.

Architektas A.Nasvytis taip pat pripažįsta, jog su valdžia neišvengiamai teko bendrauti, o žinomas vardas atverdavo daugelį durų. “Paskambini dėl kokių medžiagų, technikos ar kitokios pagalbos, o tau sako: “Tik pasakyk, kur ir kada”. Tai sunku įsivaizduoti”, - tikina A.Nasvytis.

Žinoma, sako architektas, kai kurie valdžios įstaigose dirbantys pažįstami ir bičiuliai ne tik entuziastingai puldavo padėti, bet ir siekdavo perkalbėti Sąjūdžiu užsidegusį kolegą: “Jie visai nuoširdžiai sakydavo: Algi, čia pavojingi dalykai, ar tu negalėtum į šoną pasitraukti. Matyt, jie irgi galvojo, kad čia visko gali būti”.

“Turiu prisipažinti, kad ir aš nemaniau, jog per dvejus metus tokį šuolį padarysime. Galvojau, praeis ketveri ar penkeri metai, kai mes juos apgausime. Mes juos ir apgavome”, - svarsto A.Nasvytis.

Retas kuris iš iniciatyvinės grupės narių nuo pat pradžių tvirtai buvo įsitikinęs, kad Atgimimo judėjimas baigsis nepriklausoma Lietuva.

“Vyko vidinio laisvėjimo procesas. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai bendraudami taip pat augo. Nebuvo taip, kad vieną dieną apšvietė Šventoji dvasia ir pasidarėme kitokie. Tai buvo iš tikrųjų visų bendras augimas, vienas kitą padrąsinant. Tačiau buvo akivaizdu, kad reikia permainų, taip toliau gyventi nebegalima. O kokio masto ir kiek jos bus gilios, kiekvienas turbūt turėjo skirtingą nuomonę.”, - teigia R.Pakalnis.

Buvęs iniciatyvinės grupės narys A.Čekuolis mano panašiai: “Kelio atgal nebuvo. Lietuvoje buvo toks blogas gyvenimas, kad trėmimas iš tikro jau nelabai gąsdino. Kai žmonės privaryti iki kraštutinės ribos, jau sunku juos išgąsdinti”.

Netoli sostinės Vingio parko gyvenantis žurnalistas sako dažnai išeinantis pasivaikščioti jo takais, kuriais prieš dvidešimt metų į mitingus rinkdavosi Lietuvos gyventojai. Kartais jų susiburdavo daugiau nei gyvena visoje Klaipėdoje.

“Sąjūdis buvo švenčiausias Lietuvos laikas. Tai buvo kaip jaunamartė aštuoniolikmetė, einanti į bažnyčią tuoktis, kokie čia sunkumai, kokie prieštaravimai gali būti? Todėl kai išeinu į parką pasivaikščioti, visada jaudinuosi, visada skamba tos mūsų giesmės, matau susikabinusius žmones, jaučiančius bendrumą. Matai “Lietuva, tėvyne mūsų” giedančius žmones ir negali patikėti. Nejaugi, juk prieš metus už tai į kalėjimą galėjai pakliūti”, - sėdėdamas ant Vingio parko estrados pakylos mintijo A.Čekuolis.