Drobiniu plačiu drabužiu su ano meto užrašais. Prie buvusio teatro namo, kur dabar lošimo namai, ištiesė rankas glėbiui – lyg sparnus. Laimingas, dėl nieko nesigailintis ir neinkščiantis žilas žmogus.
– Kaip kūrėsi Sąjūdis pamaryje?
– Nuo kelių ilgaplaukių laisvų menininkų ir teatralų mažos pirmos akcijos prieš vienos statybvietės vadovą, kuris gadino senamiesčio architektūrą šiurkščiu darbu, laužo šiukšlynais. Iškabinome pirmuosius plakatus. Tai buvo pirma viešai pareikšta organizuotų piliečių valia.
Jautėmė šurmulį, nes nesuderintų su valdžia viešų iniciatyvų iki tol nebuvo. Tai buvo iššūkis.
Vėliau bendraminčių daugėjo. Tiesa, mus dar ilgai ignoravo mokytojų, kitų inteligentų bendruomenės. Mes atrodėme nerimtai – aš su Laužiku barzdoti, ilgais plaukais, ilgaplaukiai buvo ir Julius Katauskas, Vitalijus Šopis, Izidorius Žilinskas bei Vytas Galadauskas.
Mes neturėjome įtakos visuomenėje, jokio svorio. Tad, kai pirmajame susirinkime su visuomene į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinktas ir solidaus amžiaus hidrologas inžinierius Antanas Krušnauskas, kurio gimtinė Prienų rajone, tik tada jo autoritetas tapo visų mūsų atrama. Jo žmona buvo pedagogė, abu senos kartos inteligentai, rimti, žinomi, Sibiro žyme paženklinti žmonės. Jie griovė mitą, kad esame tik vėjavaikių gauja su vėliavoms. Vėliau A.Krušnaukas tapo pirmuoju Šilutės miesto meru.
Tai buvo pradžia. O rugpjūtį Rusnę pasiekę per visą Lietuvą Nerimi ir Nemunu atkeliavusi Kauno „Atgajos“ klubo ekologinio protesto tūkstantinė žygio kolona. Joje sutikau Kauno dramos teatro režisierių Joną Vaitkų. Jis buvo tas žmogus, kuris ir davė asmeniškai man didesnį postūmį, kontaktus saitams su Kauno ir Vilniaus Sąjūdžio pirmeiviais.
Po to buvo Juodojo kaspino diena. Mes, šilutiškių branduolys, jau buvome organizuota, kad ir nelabai didelė, jėga.
– Reikėjo pamiršti kūrybą liaudies teatre?
Teatre virė gyvenimas. Gitaros, poezijos vakarai. Ir politikos, Atgimimo tema. Iš partinių struktūrų staiga pasigirdo žinios – nomenklatūra irgi rengiasi kurti Šilutėje Sajūdį. Prarado iniciatyvą tik dėl nuodėmingų vieno aukšto valdininko savybių. Pakvietėme žmones į senojo teatro salę Lietuvininkų ir Tilžės gatvių kampe. Nors ji ir yra ankšta, talpinanti mažai žmonių.
Tada įsikišo vykdomojo komiteto pirmininkas Adomas Čižauskas, (miręs pernai), kuris pasiūlė kino teatro rūmus. Valdžios rūpesčiu salė buvo ir radiofikuota, parengtas ir scenarijus, ir vedėjas.
Kino teatre „Pamarys“ susirinko sausakimša žmonių salė. Joje buvo eilinių darbininkų ir pensininkų bei komunistų veikėjų, vietos valdininkų ir mes, Sąjūdžio entuziastai. Įvyko nematoma ranka režisuoti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rinkimai. Nedaug trūko, kad mes, komunistinės sistemos ledlaužiai, būtume buvę išmesti už borto, net negavę tautos mandato.
– Bet vis tiek jį gavote atviru balsavimu, pirmu demokratišku krašte?
– Taip, tada, 1988 m. rugpjūčio 25-ąją, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais tapo medikė Jadvyga Ažukaitienė, kraštotyrininkai ir muziejininkai Kazimieras Banys, Algirdas Červinskas, klebonas Zenonas Degutis, Bronius Daugirdas, dailininkas Voldemaras Galadauskas, agronomas mokslininkas Vytautas Gipiškis, medikė Vida Giedrikienė, pedagogai Albinas Endzinas, Jonas Jaunius, tremtinys ir istorijos tyrinėtojas Petras Jakštas, Edmundas Jurevičius, dailininkas Julius Katauskas, hidrologas Antanas Krušnauskas, fotografas ir ekonomistas Šarūnas Laužikas, Evaldas Mikalauskas, teatralai Sergejus Paciukas ir Monika Plėvytė, pedagogas Arūnas Plikšnys, Jonas Purlys, provizorius Virgilijus Skirkevičius, muzikantas Algirdas Skripkauskas, Stasys Smailys, pedagogas Mintaras Smelevičius, medikas Algimantas Sudaris, pedagogas Vitalijus Šopis, Stasys Vaičiulis, medikas Vytautas Vaicekauskas, architektas Izidorius Žilinskas, pedagogas Saulius Sodonis, žurnalistas Stasys Mėlinauskas, Jonas Dagelis, Zigmas Riauka ir net rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Adomas Čižauskas.
Kai kurie iš šių žmonių vėliau į Sąjūdžio susirinkimus nevaikščiojo. Nenorėjo eikvoti jėgų – laukė organizacinio darbo kalnai: piketai, parašų rinkimai, plakatų vežiojimai. Vėliau grupę performavome, išbraukėme nelankančius susirinkimų, posėdžių. Išrinkome sekretoriatą – S.Paciuką, J.Purlį, V.Šopį, I.Žilinską, S.Sodonį, į redakcinę kolegiją – J.Ažukaitienę, Š.Laužiką, S.Mėlinauską.
1988-ųjų rugsėjo viduryje rengėme „Gyvybės žiedo“ akciją, rugsėjo 30-ąją protestavome prieš Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, rinkome parašus. Tada, 1988-ųjų rudenį, padėjome važinėti į seniūnijas ir ten kurti Sąjūdžio rėmimo grupes. Pirmosios įsikūrė Katyčiuose, Saugose ir Švėkšnoje.
Į Sąjūdžio suvažiavimą išvyko M.Smelevičius, V.Šopis, J.Purlys, V.Skirkevičius, S.Mėlinauskas, B.Katilius, Sąjūdžio Seimo nariu delegavome lietuvių kalbos mokytoją M.Smelevičių.
– Po suvažiavimo atsirado daugiau bendraminčių?
– Taip, netrukus Šilutės sąjūdininkai išleido pirmąjį nepriklausomą spaudos leidinį „Santara“,
kurį redagavo V.Šopis, o rengė Š.Laužikas, J.Katauskas, S.Mėlinauskas. Nes dabartinis „Pamarys“ tuomet buvo komunistų citadelė.
Tada, Sąjūdžio suvažiavimo dienomis, spalio 23-iąją, prie Šilutės kultūros namų buvo iškilmingai iškelta ir pašventina tautinė vėliava. Ją iškėlė vyriausias ir labiausiai nuo sovietinės sistemos nukentėjęs iniciatyvinės grupės narys Petras Jakštas.
Ji plevėsavo beveik savaitę – lapkričio 1-ąją buvo perpjauta ir išniekinta. Bet Šilutės vidaus reikalų skyriaus viršininkas P.Mickus atsisakė kelti baudžiamąją bylą, ieškoti vandalų, nes „nėra nusikaltimo sudėties – tautinė vėliava nėra valstybinė“.
Tai buvo ne paskutinis kartas, kai vandalai Šilutėje niokojo trispalvę. Dvi vėliavas Sąjūdžio žmonės rado suplėšytas 1989-ųjų sausio naktį iš 13 į 14-ąją.
1988 m. lapkričio 14-ąją mirė didžiausią autoritetą krašte turėjęs Šilutės sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys 89-erių P.Jakštas – buvęs Nepriklausomos Lietuvos karininkas, švietėjas, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas, spaudos darbuotojas, kraštotyrininkas, bibliografas ir bibliofilas, Gedimino IV laipsnio ordininkas. Jis dar spėjo įkvėpti laisvės oro. Po jo mirties Sąjūdžio žmonių rūpesčiu buvo išleista jo istorinių tyrinėjimų knyga „Senoji Šilutė“.
Atgimimo srovė griovė sistemą iš pamatų. 1989 m. kovo 26 d. Sąjūdžio kandidatai Egidijus Bičkauskas ir Mečys Laurinkus laimėjo triuškinamą pergalę. Jie turėjo vykti į SSRS Aukščiausiąją tarybą ir Lietuvos vardu reikalauti ekonominio suvereniteto. Dar ne nepriklausomybės, bet tauta jau artėjo prie jos.
1989-ųjų Baltijos kelias, į jį iš Šilutės išvyko beveik 4 tūkst. žmonių. Grįžę iš tos laisvės kelionės B.Katiliaus bute paminėjome iniciatyvinės grupės įsikūrimo metines. O 1990 m. į rajono tarybą pamario žmonės išrinko absoliučią Sąjūdžio daugumą. Pirmuoju tarybos pirmininku tapo mokytojas V.Šopis, vienas jauniausių rajonų vadovų Lietuvoje.
– Penkerių metų kadenciją jis atlaikė, bet ar išlaikė išbandymą valdžia?
– Gal ne, nes nuo 1995 m. jo rajono taryboje nėra. Kitas dvi kadencijas – nuo 1995 iki 2000 m. rajono tarybai vadovavo Š.Laužikas, taip pat Sąjūdžio žmogus, o beveik šešerius metus – iki pernai – liberalcentristas A.Jakas, naujosios kartos politikas. Tiesa, jis vienintelis per Atgimimą nebuvo Šilutėje, nedalyvavo mūsų žygiuose už krašto laivę. Bet libralcentristų sąraše iki šiol yra bent du to meto aktyvistai. Ir aš jiems priklausau, tiesa, pernai mandato per rinkimus negavau.
Man teko ilgai – bent šešerius metus – dirbti etatiniu Sąjūdžio Šilutės skyriaus sekretoriumi. Yra dalykų, kurių nesinori iki šiol viešai aptarinėti – juk klydome, klupome. Bet jei vėl kiltų Sąjūdis – eičiau, kaip tada, su anais bendraminčiais už Lietuvą, nors nesu net lietuvis.
Mano tėvas – kariškis ukrainietis, motina – Lietuvos rusė sentikė. Gimiau Rygoje, iki 8 metų gyvenau Ukrainoje, po tėvo mirties su mama atvykome pas močiutę į Šilutę, kuri čia buvo deportuota iš Lenkijos prieškariu. Čia užaugau. Lankiau rusų mokyklą. Kai studijavau, skaičiau rusų disidentus, per „Laisvės“ radiją klausiau emigravusių šviesuolių. Komunistinės sistemos puvėsiai ne tik mano kartai temdė perspektyvas, kartino gyvenimą. Kilome su visa Rytų Europa.
Atgimimas man davė laisvę – tai, ko aš ir norėjau. Juk ji yra didžiausia vertybė, suteikianti pasirinkimą. Iš jos gimsta meilė tėvynei, žmogui, be jos apninka visuomeninės, asmeninės, pilietinės bėdos. Tie, kurie dabar kala Sąjūdį – kala save. Nes ne viską padarė, ką galėjo. O juk Sąjūdis – ne iškeičiama moneta, o pasaulėžiūra. Ji – visam gyvenimui.
Aš asmeniškai nieko daugiau materialaus neįgijau, negu turėjau prieš 20 metų. Tebedirbu teatre režisieriumi. Bet ir nepavydžiu tiems, kurie sugebėjo susikurti daugiau materialinės gerovės, vartosi prabangoje. Į nelaisvę nuveda ir godulys.
– Kokie įvykiai iš Sąjūdžio laikų atmintyje vis niekaip neišsitrina?
- 1990-aisiais iš Sovetsko, Kaliningrado srities, atvykusių iki dantų ginkluotų specnazo kariškių „tvarkos darymas“ dabartiniame Šilutės policijos komisariate, prie sovietinių saugumiečių kabinetų durų. Keturi jų veikėjai jau parą buvo užsirakinę iš vidaus ir atsisakė paklusti Lietuvos valdžiai.
Mes turėjome Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos apsaugos vadų įpareigojimą perimti archyvą, patalpas ir ryšių įrangą. Bet rusai iš anapus Nemuno per karalienės Luizės tiltą atlėkė keliomis mašinomis. Vienas karininkas, vos pravėrus duris į pirmą kabinetą, man įrėmė pistoletą į galvą, kitas V.Šopiui į šoną įrėmė automatą ir laikė prie sienos, kol įėjo pulkininkas. Tada brigada išnešė kažkokią šarvuotą įrangos spintą į lauką, ją pakrovė ir su savanoriais įkaitais išvažiavo atgal. Paliko popierius, kuriuose jokios rimtos informacijos jau nebuvo.
Beje, policininkai vėliau vijosi tą koloną – kad įteiktų paliktus raktus. Kariškiai sustojo ir pasiruošė ginkluotai gynybai.
***
Prieš 10 metų, 1998-aisiais, Šilutės savivaldybė ir dešimt rėmėjų finansavo 1000 egz. tiražu išleistą 216 puslapių knygą „Sąjūdis Šilutėje. 1988–1998“. Ją įsigyti Šilutės muziejuje už 10 litų galima ir dabar.
Knyga sudaryta iš nuotraukomis iliustruotų atsiminimų, kuriuos pateikė A.Červinskas, S.Sodonis, J.Purlys, M.Smelevičius, E.Stankevičius, V.Gipiškis, K.Banys, A.Jankienė, S.Vaičys, A.Norvaišas, J.Dagelis, L.Kukulskis, S.Poška, V.Vaišnoris, A.Andriušaitis, E.Daujotis, G.Stakvilionis, A.Kekienė.
Paskutiniame knygos puslapyje yra maža įklija, įdėta jau po tiražo išspausdinimo. Ant mažo lapelio yra užrašas „Paneigimas“. Jame buvęs pirmosios rajono tarybos narys konservatorius Stasys Poška atsiprašo už padarytą moralinę žalą Švėkšnos gyventojams A.Bumblauskui ir J.Vičiui. „Turiu pripažinti, kad šioje knygoje mano teiginiai, neva V.Bumblauskas ir J.Vičius yra buvę komunistų partijos nariais, neatitinka tikrovės, nes tokiais jie niekada nebuvo.“
Ši detalė primena ir tai, kad vieni kitiems lietuviai skuba klijuoti etiketes, ieškoti dėmių biografijose, net jei jų ten ir nebuvo. Reikėjo laiko, kad išsiplautų ar nuskęstų šiukšlės.
Dabar Šilutėje konservatorius Š.Laužikas vadovauja savivaldybės administracijai, liberalsąjūdietis J.Purlys dirba jo pavaduotoju, „tvarkdarys“ J.Jaunius – rajono mero pavaduotojas, buvęs centristas A.Plikšnys – Švietimo ir mokslo ministerijos departamento vadovas, iš Centro sąjungos išmestas S.Mėlinauskas – Seimo nario liberalsąjūdiečio A.Endzino padėjėjas, liberalsąjūdietė J.Ažukaitienė – Šilutės Pirminės sveikatos priežiūros centro direktorė.