Kaunas visada buvo nėščias laisvės dvasia (X) (nuotraukos)

Norėdama pažadinti savo ir savo amžininkų prisiminimus apie laiką Kaune iki 1988 m. birželio jaučiau, kad sparnuotas teiginys „Sąjūdis pažadino Lietuvą iš miego“ Kaunui visai netinka. Norėdama tuo įsitikinti dar kartą, pirmiausia artimų draugų ir pažįstamų paprašiau: „Pabandyk prisiminti, kaip tave asmeniškai iš miego pažadino Sąjūdis.“ Tokiu prašymu, suprantama, įžeidžiau kiekvieną, kuris visada jautėsi antitarybininkas.

„Kada mes miegojome? Sąjūdis tik įteisino, paviešino tai, ką seniai darėme. Argi tu to nežinai? Kaunas mažiausia 16 metų, ypač nuo 1972-ųjų pavasario „kalantinių“ įvykių buvo pastebimai nėščias laisvės dvasia“, – skubėjo aiškinti mano pašnekovai, neslėpdami nuostabos, ar tik nepraradau atminties.

Ne, atminties nepraradau, nes žinau, kaip aktyviai veikė Kauno centre, Žaliakalnyje ir Garliavoje jaunimo, įvairios studentų grupės, solidesnio amžiaus disidentų kompanijos, nelegalūs Vakarų literatūros, dramaturgijos skaitymo bei kino filmų peržiūrų klubai, kur nuo neatmenamų laikų viskas buvo daroma priešingai, negu reikalavo tuometis režimas.

Kaune klestėjo daug žavingų kamerinių meninės savišvietos formų, kurias sužvejoti KGB bildukams buvo tikrai nelengva.

Šiltuoju metų laiku aptarti rūpimus klausimus, apsikeisti „samizdato“ būdu išspausdinta Vakarų pasaulio literatūra ir tuo pačiu pasiautėti bei panaktinėti ypač puiki vieta studentams buvo taip vadinamas „Beržyno trikampis“ garsiajame Kauno Ąžuolyne.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje bet kuriuo metų laiku, gavus patikimų žmonių rekomendaciją sovietinės Lietuvos nevalgomo Oscaro Miloszo kūryba buvo galima gėrėtis saugumiečių ypač terorizuoto poeto ir vertėjo Vaclovo Šiugždinio bute, Laivės alėjoje, šalia buvusių „Aerofloto kasų“.

Prancūziškos kultūros inteligencija dvelkiančiuose namuose poeto ir vertėjo žmona patiekdavo arbatą su sausainiais, o pats elegantiškasis V.Šiugždinis iki užsimiršimo, su ypatingu aktoriniu talentu galėjo prancūziškai ir lietuviškai skaityti O.Miloszo eilėraščius, kuriuos jaunieji gerbėjai į savo sąsiuvinius persirašinėdavo tiesiog ranka.

Kaunas, kaip kokia visos valstybės Laisvės alėja, dešimtmečiais buvo užsiminavęs pasipriešinimo sovietinei sistemai paraku. Sąjūdžio atsiradimas suveikė tik kaip detonatorius.

Gal todėl Kauno sąjūdininkai visada buvo aršesni, radikalesni – tarsi perdegę, praradę kantrybę laukiant esminio sprogimo. To sprogimo, kuris nuo savos žemės pagaliau nušluotų svetimuosius.

Neveltui, kaip dabar aiškėja iš jau publikuojamų KGB operatyvinės veiklos dokumentų, į Kauną buvo siunčiamos vis naujos ir vis galingesnės kvalifikuotų seklių ir pigių „bildukų“ ordos, turėjusios paralyžiuoti nepaklusnaus jaunimo, sistemai priešiškai nusiteikusių kūrybinių darbuotojų, dvasininkų ir kitų antitarybininkų veiklą.

Vienas pirmųjų Kauno sąjūdininkų Aleksandras Abišala įsitikinęs, kad buvusios laikinosios sostinės Sąjūdis prasidėjo netgi nuo 1941 metų sukilimo, brendo ir tvirtėjo nuolat veikusiuose įvairiuose pogrindiniuose judėjimuose, „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos ir platinimo veikloje.

Po Romo Kalantos susideginimo 1972 metais neapykantos sistemai dvasia tik dar labiau sustiprėjo ir uždegė pačią jauniausią – tuomečių paauglių kartą.

Su pašnekovais apskaičiavome, kad daugumos Kauno sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių amžiaus vidurkis buvo apie 30–35 metus. Tai – „kalantinių“ laikų paauglių karta, kurios laisvės jausmą 1972-ųjų pavasarį krikštijo sovietinės milicijos bananai, saugumiečių teroras, o geriausiu atveju – savos mokyklos direktorių teismai.

„Jeigu Vilniaus sąjūdį kūrė amžiumi ir autoritetu solidūs to meto Lietuvos politinio ir profesinio elito atstovai, tai Kaune į sąjūdį būrėsi paprasti, jauni, niekam nežinomi „šlapukai“, – prisiminė dabar jau ne tik Lietuvoje, bet ir ES garsus valstybininkas A.Abišala. – Sąjūdis man tada asocijavosi su spalva, kuri reiškė pasiryžimą, atsakomybę už visus – už visą Lietuvą.“

1987–1988 metais Kauno ore jau tiesiog tvyrojo sprogimo kvapas. Buvo aišku, kad, jeigu neatsiras oficiali jėga, kuri gali prabilti apie nepriklausomybę, ją paskelbs gatvės minia.

Idėjos euforija buvo stipresnė už savisaugos instinktą, todėl baimė nebeegzistavo.

Pasak tuomečio Radiotechnikos mokslinių tyrimų instituto darbuotojo A.Abišalos, negalima buvo laukti ir leisti, kad sovietinė valdžia sušaudytų minią. Sąjūdžio atsiradimas Kaune buvo kaip greitoji pagalba, atskubėjusi paskutinę minutę.

„Kai tapome rimta jėga, liko vienas klausimas: arba mes juos, arba jie mus, – prisiminė politinių kalinių šeimoje užaugęs A.Abišala. – Tada laisvę suvokėme tik bendrais bruožais. Svarbiausia buvo išsivaduoti iš Sovietų sąjungos, išvaryti svetimą kariuomenę, bet niekas net sapne neregėjo, kad jau po 15 metų Lietuva taps NATO ir ES nare.“

Pasak kito kauniečių Sąjūdžio pradininko – architekto Algirdo Kaušpėdo, „Sąjūdį kūrė žmonės, kuriems nusibodo bijoti, kalbėti dviprasmybėmis. Savijauta buvo tokia: kas bus, tas bus, bet reikia veikti“.

KGB ir sovietinių jėgos struktūrų daliniai buvo nuolatinėje parengtyje. O mes – nuolat pasiruošę keliauti į tolimiausius gulagus. Ir po mitingų ginant Šv.Gertrūdos bažnyčią nuo komunistų partijos komiteto pastato statybos, ir po garsiųjų Santakos mitingų.

O apskritai visa ta mūsų kova ir euforija galėjo pasibaigti per 1991 metų pučą Maskvoje. Tomis dienomis būtent ten sprendėsi Lietuvos likimas.

Kalantinėmis vadinami 1972 metų pavasario įvykiai pasipriešinimo okupantams jausmu įaudrino didžiąsias kauniečių mases, o tarp inteligentų ypatingą vaidmenį palaikant ir stiprinant nepriklausomą lietuvišką dvasią suvaidino Kauno valstybinis dramos teatras.

Būtent tais pačiais 1972 metais, po Juozo Grušo istorinės dramos „Barbora Radvilaitė“ premjeros, Kauno teatre įvyko pirmasis rimtas sprogimas, kurį išgirdo ne tik visa Lietuva, ne tik visa Sovietų Sąjunga, bet netrukus ir Vakarų pasaulis.

Režisierius Jonas Jurašas, atsisakęs pagal sovietinės cenzūros reikalavimus žaloti spektaklį „Barbora Radvilaitė“, nesutaikomai sukonfliktavo su sovietine valdžia ir buvo priverstas emigruoti į Vakarus. Šis incidentas į kauniečių širdis įpylė dar daugiau neapykantos sistemai.

Ir visai nesvarbu, kad vėliau, norint išsaugoti unikalų spektaklį, aktorių lūpose žodis Lietuva prievarta buvo pakeistas žodžiu Tėvynė. Vis tiek tame žodyje žiūrovai girdėjo Lietuvą.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje prasidėjo kito sovietinei sistemai nenormaliai nepaklusnaus ir niekur pasitraukti nesiruošusio režisieriaus Jono Vaitkaus era.

„Kaip gera ir šilta – aplink vieni rusai“, – apykvailio Karaliaus Ūbo vardu nekaltai ištardavo aktorius Kęstutis Genys arba Viktoras Valašinas, ir publika jausdavosi tokia laiminga, tarsi davusi į snukį okupantui.

„Karalius Ūbas“, „Kingas“, „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“, „Literatūros pamokos“, kiti J.Vaitkaus spektakliai varė į neviltį storu sluoksniu teatrą apgulusius saugumiečius ir sovietinius cenzorius.

Kaip dabar paaiškėjo iš paskelbtų KGB bylų, J.Vaitkus buvo vienas svarbiausių Kauno saugumiečių herojus, tituluotas teatralo vardu.

Žiūrovai per naktis stovėjo eilėse prie teatro kasos, nes teatras veikė kaip vienintelis patikimas, stiprus ir protingas suokalbininkas prieš sistemą.

Pirmaisiais atgimimo metais vieno interviu metu J.Vaitkus, išgirdęs pagyrimą – kaip gerai, kad jis savo spektakliais gelbėjo sovietmečio nualintą žmonių dvasią, kietai atkirto: „Nieko specialiai negelbėjau. Pirmiausia sau neleidau numirti.“

Tokia asmeninė pozicija labai charakteringa ir nuolatiniu pasipriešinimo, nepaklusnumo, budėjimo režimu iki Sąjūdžio gyvenusiam Kaunui.

Dabar J.Vaitkus, paklaustas, koks vaizdinys pirmiausia iškyla išgirdus žodį „sąjūdis“, sakė: „Plaukimas plaustais upe. Tai buvo labai jaukus Žaliųjų judėjimo žygis į Kaliningrado sritį. Ten mus terorizavo, nenorėjo praleisti, bet vis tiek jautėmės labai gerai. Prisimenu, kaip gražiai visi šventėme Jonines.“

Paklaustas, kada asmeniškai jam prasidėjo Sąjūdis, režisierius, kaip ir reikėjo tikėtis, atsakė, kad „Sąjūdis jame niekada nebuvo pasibaigęs, todėl ir prasidėti iš naujo nebebuvo kam“.

Pasak J.Vaitkaus, jo asmeninę, kaip būsimo režisieriaus, poziciją sistemos atžvilgiu radikaliai paveikė būtent R.Kalantos susideginimas 1972 metais.

„Tuo metu dar mokiausi dabartiniame Sankt Peterburge, mokomajame teatre stačiau J.Grušo spektaklį „Meilė, džiazas ir velnias“, kurio man net neleido rodyti. Tada mano vidus labai užvirė, – prisiminė J.Vaitkus. – Dabar KGB bylose skaitau, kaip jie mane sekė ir viską fiksavo.“

Artimajame Sąjūdžio priešaušryje, kai J.Vaitkus jau buvo garsus režisierius, kartu su kitais bendraminčiais rinkdavosi vieno bičiulio pirtyje ir aptarinėdavo naujausius Kauno ir Lietuvos įvykius.

„Aš įsivaizdavau, kad kiekvienas turime dirbti darbą Lietuvai pagal savo profesiją, o ne bėgioti į politinius kovos dėl valdžios susirinkimus. Maniau, kad galiu padėti visiems savo profesiniais ginklais. Tai ir dariau“, – sakė J.Vaitkus.

Paklaustas, ar labai toli į šoną nusuko Lietuva nuo Sąjūdžio idėjų, režisierius nedvejodamas atsakė: „Radikaliai nusuko. Tikrieji Sąjūdžio žmonės buvo idealistai, jie nedarė verslo iš Nepriklausomybės ir tokiu būdu užleido pozicijas pragmatikams. Jie buvo kaip vaikai, kuriais pasinaudojo visokie savo organizuotos įtakos ir veiklos kioskus nuo pat pradžių turėję socdemai.

Pirminis idealizmas tuoj buvo paskandintas melo, komercijos ir savanaudiškumo liūne. Dalinome trispalves vėliavas, giedojome giesmes ir galvojome, kad taip susikibę už rankų jau ir kursime tą Lietuvą, o jie ramiai susikibę už rankų pardavinėjo metalą kartu su mūsų svajonėmis.

Ką bepaimtume dabar iš mūsų Seimo, akivaizdu, kad Sąjūdis, kaip graži pasaka, nuėjo sau, o Lietuva – sau. Tada negalvojau, kad Lietuvą į rankas gali paimti žmonės su taip žiauriai sumuštais stuburais, kad jie gali taip lengvai nuolaidžiauti melui, asmeninei naudai.

Tikėjau, kad iš tų esminių susidūrimų su buvusia sistema išeisime daug tvirtesni ir patikimesni valstybei. Dabar paaiškėjo, kad sovietinės ideologijos teroro vietą užėmė visiškai ciniškas lietuviškas piniginis teroras.

Sovietmečiu mažiau jaučiau baimės, negu dabar. Tada žinojau, su kuo kovoju, kam priešinuosi, kam prieštarauju. Kaip man dabar kovoti su savo valstybe, kuri nepalanki mano idėjoms, – todėl aš jos bijau, nesijaučiu reikalingas ir saugus.

Kas iš to, kad galiu kalbėti apie viską, jeigu mano kalbos valstybei nereikia. Vienintelė viltis – jauni žmonės, kurie tarsi jau nori švaresnės, ramesnės, atlaidesnės tiesos.“

Ruošdama šį tekstą ilgiausiai ieškojau vietos, kur, prie ko įterpti visiems žinomą legendinį Kauno valstybinio dramos teatro aktorių, poetą, skaitovą, visai šaliai iki kaulų smegenų įsiminusį Lietuvos laisvės šauklį – Kęstutį Genį (1928–1996).

Būtent K.Genio eilėraščio „Pabudome ir kelkimės“ eilutės ir šiandien skamba visuose muzikiniuose Sąjūdžio reklamos leidiniuose ir žmonių širdyse. Vadinasi, nieko geresnio nesugalvota.

Išskirtinio ryškumo asmenybė netelpa į bendrą kontekstą, todėl K.Genio vaidmens Kauno sąjūdžio ištakose reikšmingumą būtina išskirti.

Kęstutis jau 12 metų nurimęs amžiams ir nebedeklamuoja savo eilėraščių. Dabar jo atmintį saugo Sąjūdžio archyvai ir našlė, ištikima gyvenimo bendražygė Aleksandra Genienė, kuri velionio vyro ir artimų žmonių yra vadinama Lolita.

Kaunietiško bebaimiškumo kovoje už Lietuvos nepriklausomybę tradiciją liudija istorija apie K. ir L.Genių žygį į Vilnių – į legendinį mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo.

„Tą dieną Kaune vyko Kęstučio tetos laidotuvės. Buvo svečių net iš Amerikos, bet mes nutarėme suspėti ir į tą mitingą Vilniuje, – pasakojo K.Genio našlė, vadinama Lolita. – Užrakinę savo namų Kaune duris nežinojome, ar grįšime, bet mums svarbiau buvo važiuoti.“

Po istorinio mitingo K.Genį, kaip ir kitus renginio dalyvius, teatre tampė saugumiečiai ir jų prispausti įstaigos viršininkai.

„Vietinės partinės struktūros ir saugumiečių įpareigotas teatro direktorius Vidmantas Dobrovolskis Kęstučiui patarė sakyti, kad mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo atsirado visai atsitiktinai, ir kad žmona ten apskritai nežinia iš kur atsirado, – prisiminė L.Genienė. – O mano vyras jam pasakė: „Aš ten buvau visai neatsitiktinai ir mane savo noru lydėjo mano žmona – kaip anuomet dekabristus žmonos lydėdavo į tremtį.“

Žymus, seniai sovietinio saugumo globojamas K.Genio veidas iš Kauno labai trikdė tuomečius Vilniaus saugumiečius.

„Kokie jie primityvūs: visi sėdėjo ant suoliukų ir visi buvo prisidengę laikraščiais, kaip filmuose“, – dabar jau su šypsena pasakojo ponia Lolita.

Kai Nijolė Sadūnaitė pasakė, kad po mitingo gali prasidėti provokacijos, toli nuo įvykio vietos savo automobilį pasistatę L. ir K.Geniai paklusniai laikėsi taisyklių, nes nenorėjo pakenkti renginio idėjai.

„Kol Kęstutis dar su kažkuo kalbėjosi, aš mūsų automobilio link ėjau Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, kur išgirdau vyriškus keiksmus. Pakėliau galvą ir pamačiau, kad viršutiniuose aukštuose prie atvirų langų pilna vyrų, kurie tyčiojosi ir lietuviškai, ir rusiškai. Tada supratau, kad Vilnius tą dieną pasiskirstė į dvi dalis: į tuos, kurie buvo mitinge prie A.Mickevičiaus paminklo, ir į saugumiečių pulkus.“

L.Genienė, kuri su vyru įdėmiai klausėsi to meto radijo ir spaudos pranešimų apie mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo prisimena, kad tuo laiku Algimanto Čekuolio redaguotas laikraštis perspėjo, jog ten gali būti žmonių, kurie turės neapykantos Lietuvai akmenį užantyje.

„Mes iš Kauno į Vilnių važiavome nesiveždami jokio akmens. Važiavome turėdami šviesiausių vilčių. Gal akmenis ten vežė tie, kurie norėjo viską sužlugdyti. Aš iš viltingo džiaugsmo praverkiau visą mitingą.

Iki Sąjūdžio ir jo metu K.Genys surengė šimtus savo poezijos vakarų Kaune ir visoje Lietuvoje. Visur jis jautėsi tarsi kalbėtų, skaitytų savo poeziją paskutinį kartą gyvenime. Be jokios baimės.

Kodėl K.Genys, žymus aktorius, poetas, Sąjūdžio ir Atgimimo žmogus, nepriklausė jokiai partijai? Jis laikėsi savo eilėraščio strofos: „Mano partija – laisva Lietuva.“

Jis visiškai nesuprato komercinės ir dalykinės meilės Lietuvai naudos. K.Genio namų rūsyje neatlygintinai veikė Sąjūdžio laikraščio „Kauno aidas“ redakcija. Ten būriuodavosi Voldemaras Katkus, Kazimira Prunskienė, Klemensas Rimšelis, Algirdas Saudargas ir visi kiti Sąjūdžio veikėjai.

„Nebežinau partijos, kuri nebūtų siūliusi Kęstučiui tapti jos nare, bet jis visiems sakė, kad meilė nepriklausomai Lietuvai yra vertesnė už meilę vienai partijai“, – prisiminė ponia Lolita.

K.Genys visur buvo kviečiamas, visur sutinkamas publikos atsistojimu ir ovacijomis, bet jis niekada nepasidavė kokios nors vienos partinės grupės interesams. Jam svarbiausia buvo jaustis laisvam.

Kaip iki kaulų smegenų idealistas K.Genys reagavo į nepriklausomą Lietuvą, kai ji, pragmatiškesnių vedlių valia pasuko Mamonos keliu?

L.Genienės liudijimu, sąjūdietiško hito „Pabudome ir kelkimės“ autorius, laisvės šauklys K.Genys iki mirties tikėjo, kad viskas susitvarkys: „Visada šūdas pirmiausia išplaukia į paviršių. Reikia išlaukti, kol jis bus nugriebtas.“