Telšiškis V.Petraitis: „Lietuvai vėl reikia Sąjūdžio“ (XI) (nuotraukos)

Sąjūdžio įkūrimo 20-metį ir savo 80-metį beveik tą pačią dieną švenčiantis pedagogas sako, kad jo veikla Sąjūdyje ir šių datų sutapimas – lemtingi atsitiktinumai.

„Jei šiandien vėl kiltų Sąjūdis, eičiau į jį nesvarstydamas. Tik gaila, kad dabar tam jau nebeturiu jėgų“, – prisipažįsta žilagalvis mokytojas. Prie sąjūdininkų iniciatyvinės grupės vairo Telšiuose jis stojo būdamas šešiasdešimties.

– Labai reikia, nes šalyje prasidėjo moralės krizė. Senovės romėnai sakydavo, kad pavyzdys patraukia. Šiandien matau: sekti blogu pavyzdžiu tapo įprasta: jei svarbiam viršininkui galima peržengti padorumo ar įstatymo ribą, galima ir ne tokiam svarbiam.

Tokios mintys kyla girdint nuolatinius skandalus dėl neleistinų statybų. Jei yra statybų ir teritorijų planavimo įstatymai, jų privalu laikytis visiems. Negi valstybė nebeturi priemonių kovoti su šia blogybe? Kodėl savavališkos statybos šeimininko negalima priversti, kad jis ne tik nusigriautų savo statinį, bet atkurtų sudarkytą vietovę iki žolynėlio?

Susidaro įspūdis, kad valstybėje netvarką palaiko ne tik kai kurie įstatymų sergėtojai, bet ir jų kūrėjai. Nors aukščiausiems teisingumo vykdytojams paskirti didžiuliai atlyginimai, tačiau teisingumo mūsų šalyje nepadaugėjo. Turime Švietimo įstatymą, bet šis mokyklos prestižo nepakėlė. Dvasinės vertybės nuvertėjo, kaimas prasigėrė. Ne už tokią Lietuvą mes kovojome. Todėl šiandien galima sakyti, kad Sąjūdžio namų darbai atlikti su klaidomis.

Sąjūdis kelią į laisvę ir demokratiją atvėrė formaliai. Gyventi naujomis sąlygomis turėjome išmokti kiekvienas. Tauta privalo persirgti idėjinėmis ligomis, išgyventi ir tobulėti mokydamasi iš savo klaidų.

Tik žmogaus gyvenime dvidešimt metų yra daug ir savo klaidoms ištaisyti gali neužtekti laiko. O valstybės gyvenime tie du dešimtmečiai – tik dalelė jos istorijos. Todėl neturime prarasti vilties, gyventi ir kurti siekdami aukščiausių idealų.

– Kad atsidūriau pirmajame Sąjūdžio rėmėjų susirinkime Telšių 4-ojoje vidurinėje mokykloje, lėmė atsitiktinumas. Jis įvyko 1988-ųjų rugsėjo 8-ąją. Apie susirinkimą sužinojau iš gatvėje sutikto pažįstamo. Iki tol nieko nebuvau girdėjęs apie telšiškių iniciatyvas, nors per Lietuvą jau ritosi bręstančių permainų banga.

Tame susirinkime buvo perskaityti Kauno sąjūdžio iniciatyvinės grupės įstatai ir salėje stojo nejauki tyla. Man pasirodė, kad šio susirinkimo iniciatoriai nebežinojo, ką daryti toliau. Kilo nenumaldomas noras jiems padėti ir aš ėmiausi iniciatyvos – pasiūliau sekti kauniečių pavyzdžiu ir steigti Sąjūdį Telšiuose. Pats nepajutau, kaip atsidūriau susirinkimo organizatorių priekyje.

Tame pačiame susirinkime buvo išrinkta Telšių Sąjūdžio taryba, o aš sutikau jai pirmininkauti. Taip prasidėjo patys įdomiausi šalies gyvenimo metai, tuomet stipriai pakeitę ir manąjį gyvenimą. Buvau pensininkas, mokykloje dirbti jaučiausi pavargęs, o Sąjūdis tarsi grąžino visas jėgas.

Su didžiule energija ir atsidavimu dirbo visi Sąjūdžio tarybos nariai. Jautėme begalinę atsakomybę. O tuo metu Sąjūdžio renginiai jau ritosi per šalies miestus ir rajonus. Nerimo ir telšiškiai: „Kada pas mus bus mitingas?“

Pirmąjį surengėme po mėnesio, spalio 16-ąją, prie seniausios Telšių mokyklos – dabartinės Žemaitės gimnazijos. Čia pirmą kartą viešai buvo prabilta apie žudynes Rainių miškelyje 1941 m. birželio 24-ąją, tikruosius jų kaltininkus ir vykdytojus, Sovietinę armiją. Drąsūs mitingo dalyvių pasisakymai siutino tuometę rajono valdžią. Rajono miesteliuose, įstaigose ėmė kurtis Sąjūdžio rėmimo grupelės.

- Labai gaila, bet mokyklos liko Sąjūdžio veiklos nuošalėje. Gal dėl to, kad pirmaisiais Sąjūdžio metais dauguma mokytojų, kaip tie viščiukai, spietėsi po motinos partijos sparnu. Tik vėliau įsikūrė ir aktyviai ėmė veikti į atskirą organizaciją susibūręs Mokytojų sąjūdis.

Tačiau visus mus vienam bendram tikslui jungė tos pačios idėjos. Kūrybos vakarai, susitikimai su tautos dvasios žadintojais – rašytojais, poetais ir aktoriais, stiprino tikėjimą tautos prisikėlimu. Įsimintini susitikimai su Laimonu Noreika, Bernardu Brazdžioniu, Justinu Marcinkevičiumi, Kaziu Saja, Stasiu Kašausku.

Laisvės troškimą įkvepiantis jų žodis žmones drąsino, o partiniams darbuotojams kėlė nerimą. „Nekviesti šių menininkų – ir Telšiuose bus ramu“, – taip buvo nuspręsta partijos komitete. Tačiau upės tėkmę stabdyti buvo vėlu. Telšių Sąjūdis jau buvo jėga, su kuria teko skaitytis. Aktyviausių sąjūdininkų gretas papildė į klubą susibūrę tremtiniai, būrelis skautų. Į Sąjūdžio veiklą ėmė jungtis ir komunistai. Vėliau tapo aišku, kad daugelio jų tikslas buvo skaidyti sąjūdiečių vienybę ir menkinti pilietinį žmonių aktyvumą.

– Manau, Sąjūdis, siekdamas atkurti demokratinę valstybę, negalėjo laužyti demokratijos principų. Todėl atviras tapo ir buvusiems komunistams. Dabar aišku, kad įsiliedami į naują politiką jie siekė užsitikrinti sau ateitį arba puoselėti iliuzijas ir susigrąžinti turėtas nomenklatūros pozicijas.

Neišvengiama tai buvo ir Telšiuose. Prisimenu, vyko Telšių rajono deputatų sesija. Krikščionys demokratai išėjo iš salės protestuodami prieš Sąjūdyje įsitvirtinusius partinukus. Tarp sąjūdiečių kilo priešprieša ir nesutarimų. Vieni kitus ėmė kaltinti nuolaidžiavimu, neprincipingumu. „Petraitis nesupranta padėties sudėtingumo“, – tuomet buvo mesta man.

Tačiau tai buvo tik emocijos, nes svertų, kuriais remdamiesi galėjome buvusiems partinukams neleisti dalyvauti Sąjūdžio veikloje, neturėjome. Laikiausi nuomonės: jei Dievas davė ir dešinę, ir kairę, reiškia, kad turi būti abi pusės. Tas nuostatas tekdavo prisiminti ir anuometiniuose rinkimuose, kai rajono partijos komitetas kaimo žmonėms brukdavo pasirinkimą iš vieno komunistams parankaus kandidato.

– Nepamirštamas „Pabudome ir kelkimės“. Juk tai buvo visraktis į kiekvieno širdį. Ar dabar surastume žodžius, kurie tokia pačia jėga telktų tautą ir žadintų pilietinį sąmoningumą? Vargu.

Vienybė, kuri mus jungė Sąjūdžio mitinguose, suvažiavime ar Baltijos kelyje, yra nuostabiausias reiškinys, lėmęs istorinius valstybės įvykius. Man įsimintinesnio nieko nebebus.