Su vengrais susipažinau vasaros kursuose Bratislavoje. Paskui keletą
kartų teko apsilankyti Vengrijoje. Prisimenu, koks įspūdingas man
pasirodė Budapeštas - parlamentas, Dunojaus krantinės, Grandinių
tiltas, visa buvusios karalystės dydybė. Ir koks trapus - man rodė
nuotraukas su Stalino statulos galva, velkama pro Didvyrių aikštės
monumentus, su barikadose žūstančiais studentais ir viską traiškančiais
sovietų tankais gatvėse...
Tokajaus kalno papėdėje, paupy, stūkso namelis, kuriame kadaise gyveno poetas Nikolausas Lehnau. Netoliese geltonomis nuo molio bangomis taškosi Tisa, maudžiausi joje, tiesa,
kitoje Karpatų pusėje, prieš keletą metų, kai keliavau Nikolos Šuhajaus
takais. Tokajaus miestas pakalnėje buvo pilnas turistų ir vyno, -
tiesiog nesuprantama, kaip Lehnau sugebėjo tapti poetinio liūdesio
sinonimu.
Kalbos barjeras vis dėlto liko. Nežinodamas literatūros, nesijauti
pažinęs tautą. Iš ankstesniųjų vertimų pisiminiau tik „Egero žvaigždes“
ir „Povilo gatvės berniukus“, tiesa, jau ir anuomet išsiskyrė vengrų
kinas, net ir dubliuojamas - cenzūruojamas. Nieko naujesnio nebuvau
skaitęs ir šiais laikais. Tad juo malonesnė buvo pažintis su ligšiol
negirdėtu vengrų rašytoju. Pažintis per tarpininką - lenkų žurnalą
„Zeszyty literackie“, pernai vieną numerį skyrusiu Sandorui Marai
(Šandorui Marajui). Prieš 25 metus pradėtas leisti išeivijoje,
Paryžiuje, o paskui ir Lenkijoje, dabar tai, mano galva, vienas
geriausių kliteratūros žurnalų.
Suintriguotas tuo, ką apie autorių perskaičiau lenkiškame žurnale,
nusipirkau jo knygos „Žemė, žemė!“ vertimą į čekų kalbą.
Atsiminimai pradedami nuo 1944 m. kovo, kai kaimą netoli Budapešto, kur
tuo metu gyveno autorius, užėmė Rudonoji armija. Tai nepanašu į
išvadavimą - labiau į kosminių ateivių įsiveržimą. Civilizacijų
susidūrimo šokas nuspalvina pirmuosius skyrius, kuriuose gausu
istoriosofinių digresijų, įkvėptų ir tuo metu skaitomo Spenglerio
„Vakarų saulėlydžio“, svarstymų apie vengrų genčių, atklydusių prie
Dunojaus ir atsidūrusių slavų apsuptyje, lemtį ir sąsajas su
katalikiškąja Europos kultūra - laimei, pirmieji karaliai krikštą
priėmę iš Romos, o ne iš Konstantinopolio...
Kitas šokas ištinka sugrįžus į Budapeštą - Marajaus namas sugriautas
bombų, bibliotekos likučiai palaidoti po griuvėsiais, mėtosi tik viena
apysveikė knyga - „Naminio šuniuko priežiūra“.
Labai sunkiai atsikuriančiame mieste gyvenimas taip ir nebegrįžo į
senąsias vėžes. Anaiptol. Valdžią palaipsniui, bet be atodairos,
periminėjo komunistai ir jų parankiniai. Stalinistinis tvaikas smelkėsi
ir į intelektualų sferas, rašytojų bendruomenę. Tokius procesus ir jų
genezę gal kiek nuosekliau „Pavergtame prote“ yra aprašęs Czeslawas
Miloszas.
Skirtingai nuo Miloszo, Marajus buvo ne kairiųjų, o dešiniųjų -
liberalių, gal net konservatyvių - pažiūrų. Jis jautėsi neatskiriamai
susijęs su savo klase - miesto buržuazija, provincijos patriciatu. Šias
savo pažiūras viešai išpažino ir gynė (ikikarinių atsiminimų knyga taip
ir vadinasi: „Patricijaus išpažintis“). Dabartinė Vakarų Europos
civilizacija, - teigė jis - sukurta būtent miestų buržuazijos, kuri ir
kitus gyvntojų sluoksnius palaipsniui kėlė iki savo lygio.
Šandoras Marajus gimė 1900 metais vokiškai kalbančioje šeimoje,
priklausačioje vietiniam elitui, Kassos mieste, kuris po
Austrijos-Vengrijos žlugimo atiteko Čekoslovakijai ir imtas vadinti
Košice. Studijas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, Marajus išvažiavo
į Vokietiją, kur planavo baigti mokslus ir tapti vokiečių rašytoju,
tačiau Berlyne susipažino su mergina, kilusia iš Kassos, su ja persikėlė
į Paryžių ir pradėjo bendradarbiauti vengrų spaudoje. Kad geriau išmoktų
vengriškai, 1928 m. grįžo į Budapeštą, daug rašė - iki Antrojo
pasaulinio karo pradžios išėjo 16 jo knygų.
Ir štai iš viso to likę vien griuvėsiai. Vėl jis stovi ant jų krūvos
tarsi vengrų protėvis, prieš tūkastantį metų atklydęs į Dunojaus
slėnį...
„Jau slavai pabudo. Nuo Juodmarių krašto pavasaris eina Karpatų
kalnais...“ Iš tikrųjų ta erdvė į pietus nuo Karpatų jau kitokia. Kai
pravažiuoji karališkąjį Krokuvos miestą su centre stūksančiu Žalgirio
monumentu, atsiveria kraštai, kur kadais siekė laimės, pasak
Ovidijaus, ir Romos galybė, kur ligšiol atkasamos buvusių imperijos
miestų liekanos (toks, pavyzdžiui, jeigu kalbame apie Vengriją,
Budapešto priemiestis Aquincumas su visais civilizacijos atributais -
amfiteatru ir akveduku).
Kai po autobuse praleistos nakties perkerti Čekijos sieną, pasitinka
tave, lyg norėtų užglaistyti naktinius košmarus su po jais slypinčiais
kompleksais, Sigmundo Freudo gimtasis miestas Pržyboras. Prakilniais
Napoleono pergalės prieš kitus du imperatorius akordais nuaidi
Austerlico kautynių laukas prie dabartinio Slavkovo, o mus greitai
priglaus senoji ir modernioji Brno architektūra, Masaryko universitetas
su ne mažiau šlovinga baltistika...
Vengrų kalba, rašo Marajus, giminiška tik suomių kalbai, kurią taip pat
mažai kas supranta, nebent studijuojantys ugrofinistiką. Genčių,
kurios, ieškodamos ne naujos tėvynės, o naujų ganyklų, atklydo iki
Dunojaus, žodynas buvęs ribotas, rašto tradicijos jos irgi neturėjo, tad
verkiant reikėjo skolinių. Bepigu, tarkim, čekų rašytojui - pasigedęs
kokio nors žodžio naujam dalykui įvardyti, jis visada gali siektelėti
kitų slavų kalbų žodyno. Vengrų rašytojas turėjo suktis kitaip. Todėl
čia tiek skaityta kitomis kalbomis, tiek daug versta. Skaityta ir
versta, skolintasi ir krauta į savo lobyną. Su kaupu, ligi perviršio,
nes literatūra atsiranda ne iš stygiaus, o iš pertekliaus. O su
literatūra randasi ir tauta.
Daug vengrų rašytojų įvardija Marajus, daug apie juos pasakoja
pateikdamas, sakyčiau, diachroninį šios bendrijos pjūvį, skirtingai nuo
Miloszo „Pavergtame prote“ pateikiamo sinchroninio. Panašu, kad ši, nors
ir nebyli, tačiau gausi, bendrija tapo jam pagrindine atrama pernelyg
drastiškai beskeičiančiame Budapešte. Prisiminė jis ir Lajoso Kossutho
(Lajošo Košuto) XIX amžiaus viduryje suformuluotą Dunojaus
konfederacijos idėją, - tuometinė Vengrija, Lenkija, Rumunija,
Transilvanija, Kroatija ir galbūt Serbija, apimdamos teritoriją nuo
Karpatų iki Balkanų, atsvertų didžiųjų valstybių, pirmiausia Rusijos ir
Vokietjos, įtaką regione, išlaikytų Europoje politinę pusiausvyrą ir
apsaugotų ne tokias gausias tautas. Žodžiu, Vidurio Europa dvasios
akimis regėta jau ne kartą ir ne vienoje vietoje...
1946 m. žiedą Marajui su rašytojų grupe leista apsilankyti Vakarų
Europoje. Kelionė jį nuvylė - Vakarai nieko nepasimokė iš karo, gyveno
kaip gyvenę, tarsi nieko nebūtų įvykę, skęsdami smulkiuose reikaluose
ir suvedinėdami senas sąskaitas. Net ir Prancūzijoje vietoj didžiosios
Literatūros viešpatavo knygų rinka, tiesa, ten dar dunksojo Prousto ir
jo užbaigtojo veikalo šešėlis. Grįždamas į Vengriją su nuostaba ir su
palengvėjimu konstatavo: sovietinių pasieniečių elgesy bent jau nejusti
paniekos, lydėjusios jį visur Europoje.
Tačiau grįžęs ištvėrė Vengrijoje tik devyniolika mėnesių. Tai buvo
laikas, kai nusileido geležinė uždanga ir prasidėjo Šaltasis karas, o
Vengrijoje - pirmieji parodomieji procesai ir vis spartėjanti
sovietizacija. Nenorėdamas būti atplėštas nuo vengrų kalbos ir unikalios
vengriškos vienatvės, buvo nusprendęs tylėti ir laukti. Bet greitai
įsitikino, kad negalės ne tik laisvai rašyti, bet ir laisvai tylėti.
Nusprendė pasitraukti, kol nesusitaikė su tuo, kas vyksta, kol dar gali
bent vidujai protestuoti ir išsaugoti asmenybės vientisumą.
Visa tai aprašė jau gerokai vėliau. Knyga išleista Kanadoje 1972 metais.
Joje daug nelengvos patirties, karčios išminties. Išeivio gyventa
Šveicarijoje, Italijoje, JAV, vėl Italijoje, vėl Amerikoje.
Šandoras Marajus nusižudė 1989 metais. Anksčiau kiek labiau jis buvo
žinomas Vokietojoje, kur 1931-1978 metais išverstos 22 jo knygos, o
pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau jo prozos vertimų ir į kitas
kalbas.
...Pietvakariniame Moravijos pakrašty ant uolėtų Dyjos šlaitų glaudžiasi
senąja architektūra garsus Znoimo miestas. Čia sanatorijoje trumpai
gydėsi Franzas Kafka, o miesto centre buvusioje Korso kavinėje kartą
apsilankė pats imperatorius Pranciškus Juozapas. Išgėrė puodelį ir
svečių knygoje užrašė, kad tokios geros kavos niekur visoj imperijoj dar
negėręs. Tokia tad toji Vidurio Europa. Viskas ranka pasiekiama.