* * *
Paskutiniajame “Daktaro Živago” puslapyje Borisas Pasternakas sako: „Laisvės nuojauta tvyrojo ore visą pokario laikotarpį ir buvo jo vienintelis istorinis turinys“.
Šie žodžiai tinka ir Lietuvai, nors su pataisomis. Pirmasis pokario dešimtmetis buvo vienas iš sunkiausių tarpsnių Lietuvos istorijoje; laisvės troškimas tada, žinoma, nemirė, bet apie laisvės nuojautą sunku šnekėti. Pradžioje dar būta iliuzijų, kad Vakarų sąjungininkai privers tarybinę kariuomenę pasitraukti iš Baltijos valstybių; dalis visuomenės tikėjosi bent jau to, kad kraštas nebus beatodairiškai sovietizuojamas, ir jame, ypač kultūroje, pavyks išsaugoti lašą autonomijos. Tačiau apie 1946 metų pabaigą iliuzijos ėmė byrėti arba visai subyrėjo.
Komunistinė valdžia grįžo į Lietuvą nepasikeitusi nuo pirmosios tarybinės okupacijos laikų: totalitarinė, šiurkšti ir ciniška. Represijų ir deportacijų mastas buvo netgi didesnis, negu prieš karą. Valdžia per kelerius metus sutriuškino ir išnaikino antikomunistinius partizanus, taip pat daugybę juos rėmusių valstiečių.
Reikia pasakyti, kad ji patraukė ne tokią jau mažą dalį kaimo gyventojų į savo pusę įvairiais pažadais ir leidimu grobti represuotųjų turtą. Į partizanų būrius, net į pačią jų vadovybę buvo infiltruota tiek ir tiek saugumo agentų. J.Stalino laikotarpio pabaigoje ginkluotas pasipriešinimas jau buvo praeities reikalas. Dauguma lietuviškojo politinio ir kultūrinio elito atsidūrė emigracijoje; ta dalis, kuri liko Lietuvoje, pateko į lagerius bei tremtį, o jei ne, dažniausiai buvo palaužta ir demoralizuota.
Beveik visa inteligentija nusprendė: kad išsaugotum gyvybę, o taip pat pasitarnautum Lietuvai, dera slėpti savo tikrąsias pažiūras ligi geresnių laikų, užsidėti lojalaus valdžiai asmens, pakeleivio arba ir komunisto kaukę. Deja, ta kaukė paprastai prilipdavo, net priaugdavo prie veido.
Laisvės nuojauta ėmė rastis pirmiausia jaunojoje kartoje, ir tiktai po 1953 metų, kitaip sakant, po J.Stalino mirties. Nors totalitarinės valdžios prigimtis išliko ta pati, klaidinga įsivaizduoti, kad padėtis buvo beprošvaistė. Žvelgiant iš dabarties, ryškėja tie dalykai, kurie nesikeitė; asmuo, gyvenęs tais laikais, geriau mato palaipsnę evoliuciją, kuri kartais atrodė gana žymi ir netgi viltinga. Šeštojo dešimtmečio viduryje įvyko aiškūs poslinkiai: komunistinė sistema pradėjo klibėti, netgi davėsi klibinama. Vidurio ir Rytų Europos valstybės – vienos labiau, kitos mažiau – dalyvavo šiame procese, jo neišvengė ir Rusija. Baltijos šalyse, taigi ir Lietuvoje, procesas turėjo ypatingų bruožų.
Visas valstybinio gyvenimo mechanizmas tebebuvo reguliuojamas iš Maskvos. To reguliavimo anaiptol neišvengė Lenkija, Čekoslovakija arba Vengrija, tačiau kontrolė ten nebuvo tokia visaapimanti. Antra vertus, Rytų Vokietija „nelaisvės laipsniu“ nuo Lietuvos nelabai skyrėsi.
Šiaip ar taip, aneksuotos Baltijos šalys neturėjo net formalios nepriklausomybės, iš esmės virto gubernijomis – to pasekmes ekonomikai, kultūrai, krašto identitetui nesunku įsivaizduoti. Kaip ir anksčiau, buvo paneigtos elementarios demokratinės teisės; veidmaininga konstitucija nekliudė represuoti kitaminčių; saugumas gal jau buvo ne visagalis, bet Stalino laikais spėjo tiek įgąsdinti žmones, jog daugeliui atrodė – kartais net šiandien atrodo – absoliučiai neįveikiamas. Visuomenę skaudžiai žeidė senųjų tautinių simbolių draudimas ir kalbinių teisių ribojimas. Nors rusifikacija kai kuriais atžvilgiais buvo švelnesnė už carinę – mokyklos, spauda, kultūrinės įstaigos tebevartojo daugiausia lietuvių kalbą, - strateginėse žinybose, tarkime, kariuomenėje, pašte ir transporte, neginčijamai vyravo rusų kalba, o jos diegimui skirta daug laiko ir jėgų. Beje, kalbinės teisės buvo apribotos ir tradicinėms Lietuvos tautinėms mažumoms, kartais netgi labiau negu lietuviams.
Religijos padėtis taip pat skyrėsi nuo padėties Vidurio ir Rytų Europoje, ypač Lenkijoje. Ten Bažnyčia tebebuvo galingas gyvenimo veiksnys, išsaugojęs nemažą dalį nepriklausomybės ir įtakos visuomenei. Lietuvoje valdžios kišimasis į Bažnyčios gyvenimą, represijos, dvasininkų verbavimas, smulkmeniška tikinčiųjų diskriminacija, arši antireliginė propaganda ir griežtas religinės propagandos draudimas nepalyginti labiau krito į akis ir ardė šalies kultūrinę tradiciją. Tai irgi lietė visas Lietuvos konfesijas. Judėjimo kontrolė buvo kur kas griežtesnė, negu satelitinėse Europos valstybėse; tą patį galima pasakyti apie informacijos barjerus. Be išlygų buvo įdiegta neefektyvi ekonominė sistema, stipriai – in spe, visam laikui - pririšanti Lietuvą prie Rusijos bei kitų tarybinių respublikų (tiesa, ilgainiui tą sistemą išmokta šiek tiek apeiti). Iš viso to akivaizdžiai plaukė visuomenės atomizacija bei suprimityvinimas, anaiptol ne ligi galo įveiktas ir šiandien. Amoralumas, korupcija, valstybinės bei pilietinės sąmonės atrofija – tie krašto plėtotės stabdžiai, kuriais vis garsiau nusiskundžiame - yra daugiausia (nors ne tik) komunistinio laikotarpio paveldas.
Antra vertus, padėtis Lietuvoje vis dėlto buvo kiek geresnė, negu kai kuriose kitose tarybinėse republikose. Po J.Stalino mirties čia jau nebuvo tokių žiaurių represijų, kaip, tarkime, Ukrainoje, ir tokio vietinės kultūros naikinimo, kaip Baltarusijoje. Baltijos tautų kalbos, kaip ir gruzinų bei armėnų, buvo daugmaž oficialiai pripažintos „perspektyviomis“ – privilegija, kurios neturėjo ukrainiečiai, baltarusiai ar Vidurinės Azijos tautos. Nesigilinsiu į to fakto priežastis, nes jos yra gana painios ir įvairialypės. Pasakysiu vieną daiktą: galbūt kiek įtakos čia turėjo aneksijos nepripažinimo politika, kurios laikėsi Vakarai. Komunistinė valdžia tą politiką oficialiai ignoravo, bet su Vakarais vis dėlto turėjo skaitytis, taigi šiek tiek stabdyti savo užmačias.
Pasibaigus partizanų karui, Lietuvoje stigo tikro ir plataus rezistencinio etoso. Neturėjome nei Berlyno, Poznanės ar Vengrijos sukilimų, nei 1956 metų Lenkijos spalio ar 1968 metų Prahos pavasario. Ryškesnis, nors ne tokio masto įvykis buvo tik 1972 metų Kauno demonstracijos po Romo Kalantos mirties.
Dėl to Lietuva išvengė sukrėtimų ir aukų, bet antra vertus, tai lėmė priplėkusią krašto atmosferą. Palyginus su Vidurio bei Rytų Europa, taip pat su Estija, Ukraina ir disidentine Rusija, inteligentija šalinosi opozicijos – tokios kaip atviri laiškai, neoficialūs komitetai ar moksliniai kursai, dalyvavimas necenzūruojamoje ar emigracinėje spaudoje. Pasitaikydavo išimčių, bet itin negausių: tam tikrą atgarsį sukeldavo, tarkime, ekologinės problemos ar lietuvių mokyklų padėtis gretimoje Baltarusijoje (patriotizmu taip pat, deja, laikytas antilenkiškumas). Šiaip jau kova vyko daugiausia „po kilimu“, ne vienas opoziciškai nusiteikęs asmuo darė oficialią karjerą, taigi beviltiškai įsiveldavo į kompromisus.
Aktyvesni veiksmai nesusilaukdavo inteligentų paramos: buvo kalbama, jog jie pavojingi tautos išlikimui (nors tas pavojus be abejonės buvo perdedamas). Šitaip saugodami tautos biologinę substanciją, menkinome jos rezistencinį potencialą: kažin ar daug verta tauta, kuri fiziškai išlieka, bet vegetuoja perlaužtu stuburu. Nuolat sakyta ir, beje, tebesakoma, jog okupuotai ir aneksuotai Lietuvai galiojo kitokios žaidimo taisyklės, negu „laimingesniems“ kaimynams – satelitinėms Europos valstybėms. Manau, tai irgi šioks toks perdėjimas, dažniausiai turėjęs pateisinti atsargumą ir neveiklumą.
Vis dėlto norėčiau išvengti vienpusiškos analizės. Rezistenciją ir riziką beveik visada, ypač totalitarizmo sąlygomis pasirenka mažuma. Likusieji prisideda tik neginčijamo lūžio akimirką (Lietuvoje taip ir įvyko 1988-91 metais). Ištikimi senajai nepriklausomai valstybei tebuvo partizanai, tremtiniai ir emigrantai. Kiti jau po 1944, juo labiau po 1953 metų rinkosi lengvesnę, bet, gal ir prasmingesnę „organiškojo darbo“ poziciją. Šį terminą renkuosi pagal analogiją su caro laikais. Jis reiškia: negeistinomis aplinkybėmis duoti Lietuvai kiek įmanoma naudos, plėsti laisvės zoną, neturint didelių vilčių, kad ta laisvė bus pasiekta.
Pradžioje čia būta naivumo – vienas galėjo tikėtis, kad „aukštesnė lietuviška kultūra palaipsniui įveiks barbarybę“, kitas net manė, jog barbarybė išspręs socialinį klausimą, pagimdys naują, summa summarum vertingesnę civilizaciją. J.Stalino laikotarpis tas iliuzijas didžiąja dalimi išsklaidė, bet „organiškojo darbo“ pozicija liko daugeliui patraukli, ypač tada, kai pasibaigė nevaržomas teroras.
Šiandien visa tai kelia aršų ginčą: buvusieji komunistiniai funkcionieriai tvirtina, jog jie dirbo Lietuvai, netgi lėmė išsilaisvinimą, o dešinieji (kartais neseniai perėję į dešinę) vadina juos kolaborantais, neturinčiais kraštui nė mažiausių nuopelnų. To ginčo esmė yra ne tiek principai, kiek kova dėl valdžios. Istorikas turėtų užimti objektyvesnę poziciją. Komunistai, be abejo, perdeda savo nuopelnus, bet daugeliui jų „organiškojo darbo“ pozicija buvo nesvetima. Juo labiau ji buvo artima tiems, kurie nesiveržė į partiją, bet prie jos prisitaikė. Buvo aišku, jog totalitarinė valdžia atėjo ilgam – gal jos priežiūroje gyvensi ne tik tu, bet ir tavo vaikai bei vaikaičiai. Tokiomis aplinkybėmis žmonės taip pat bando teikti savo egzistencijai prasmę, ir lengva rasti tokią prasmę „ramiame darbe Lietuvai“. Tik nereikia užmiršti, kad tas kelias turėjo pavojų. Daugeliui gyvenimo prasmė greitai ėmė ribotis asmenine gerove: Lietuvoje, kaip ir visur, nestigo karjeristų, cinikų arba cinizmo greitai išmokusių asmenų.
Dera atsiminti ir tai, kad žemesniesiems visuomenės sluoksniams naujoji sistema suteikė mokslo (tiesa, prasto ir ideologizuoto) bei socialinio avanso galimybę. Todėl ilgą laiką Lietuvoje buvo nemažai – daugiau, negu dabar linkstama pripažinti – prosovietinio jaunimo. Dalis tų jaunuolių – kaip valdžia ir tikėjosi - virto savanaudiška režimo atrama, bet labai pastebima dalis ilgainiui prisidėjo prie jo išklibinimo.
„Organiškasis darbas“ turėjo pasekmių. Buvo iš dalies išsaugota, vietomis išplėsta kultūrinė infrastruktūra, kuri ligi šiol praverčia nepriklausomai Lietuvai – teatrai, muziejai, kino pramonė. Atsirasdavo nestandartinių eilių bei romanų, paveikslų bei spektaklių, muzikos bei filosofijos. Buvo cenzūruojami, bet leidžiami lietuvių klasikai. Susikūrė šiokia tokia industrija – dažnai žalinga ekologiškai, dar dažniau iš viso nereikalinga, bet kartais pravarti. Buvo nutiesti neblogi keliai (nors čia svarbiausią vaidmenį suvaidino imperijos militariniai sumetimai). Lietuvių naudai nebeatšaukiamai pasikeitė Vilniaus ir Klaipėdos tautinė sudėtis, o Vilnija ir Klaipėdos kraštas buvo, kad ir gana prastai, integruoti į Lietuvą (deja, beveik pragaišinus tų kraštų regionalinę kultūrą). Bendruosiose visuomenės pokyčiuose galėjai pastebėti įdomią kryptį: nors atodrėkius visada keitė šalčiai, kiekvienas atodrėkis nueidavo kiek toliau, ir anaiptol ne visi laimėjimai būdavo atimami.
Aleksandras Štromas kadaise pavadino „organiškojo darbo“ šalininkus intrastruktūriniais disidentais. Šalia jų visada buvo ekstrastruktūrinių – beje, abiem kryptim susivienijus kaip tik ir buvo atsikovota laisvė. Nors tai paradoksalu, juos vienijo pats režimas. Kai tik intrastruktūrinis disidentas peržengdavo gana siaurą ribą, jis neišvengiamai būdavo išmetamas už visuomenės ribų ir įsijungdavo į atvirų valdžios priešininkų tarpą.
Pradžioje ekstrastruktūriniai disidentai – daugelis jų labiau mėgsta rezistento vardą – buvo senieji politkaliniai bei tremtiniai. Po 1956 metų kai kurie – nors nevisi – grįžo į tėvynę; dažnas – nors nekiekvienas – išsaugojo senąsias pažiūras, bandė pagal jas veikti ar bent daryti įtaką jauniesiems. Aplink juos būrėsi mažos salelės, gyvenančios pagal kitas taisykles, negu tos, kurias piršo totalitarinė terpė. Panašias saleles kurdavo vienas kitas aktyvesnis kunigas ir daug prieškarinių inteligentų, net ir tų, kurie atrodė prisitaikę prie valdžios, tokių kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Keliuotis arba Juozas Miltinis. Pastaraisiais atvejais dėmesio centre buvo ne politika, o religija arba kultūra, nors totalitarinėje sistemoje tų dalykų neįmanoma atskirti. Ilgainiui jaunimo salelės ėmė rastis ir spontaniškai. Vyravo pasyvioji rezistencija – susidomėjimas cenzūruojamais dalykais, nekonformistinė elgsena, kolaborantiškų gestų vengimas, gerai juntamas kolaborantų boikotas.
Bet 1956 metų destalinizacija, Lenkijos įvykiai ir Vengrijos sukilimas suteikė ekstrastruktūriniams (beje, ir intrastruktūriniams) disidentams svarbų postūmį. Nuo 1958 metų tapo pastebimos aktyvesnės grupės (jas, beje, netrukus pastebėdavo ir saugumas). Kai kurie jaunimo būreliai kėlė vėliavas senųjų tautinių švenčių proga, rašė ant sienų šūkius, platino lapelius, kūrė ateities projektus (tiesa, naivokus); kiti užsiėmė tik savišvieta, bet ir atsargia savilaida. Aktyvistai buvo negausūs – grupes sudarydavo keli asmenys, daugiausia kelios dešimtys, ir jos vidutiniškai egzistuodavo ne ilgiau negu treji metai. Veikla pasibaigdavo areštais ir kalėjimo terminais, kartais tiktai „profilaktiniais pokalbiais“, įtraukimu į juoduosius sąrašus, verbavimo pastangomis. Žinoma, nestigo ir tiesioginių saugumo provokacijų.
Didžioji dauguma ekstrastruktūrinių disidentų užėmė tą pačią poziciją, kaip „organiškojo darbo“ šalininkai, tik nevengė veiksmų, kuriuos totalitarinė sistema laikė nelegaliais. Domėtasi lietuvių kalba, jos istorija ir gryninimu, reikalauta didesnių kalbinių teisių; studijuota Lietuvos praeitis, ypač draudžiamieji istorijos puslapiai - partizanų karas bei trėmimai; skaityta emigrantų spauda; gilintasi į katalikybę, antra vertus, į tautinius papročius bei mitologiją. Legalumo ribą dažnai peržengdavo kraštotyrininkų sąjūdžiai. Kiek dviprasmišką vaidmenį vaidino senosios pagonybės gerbėjai, pirmiausia 1967 metais įsikūrusi pusiau legali „Ramuva“; valdžia ją tikėjosi panaudoti kovai su Bažnyčia ir todėl iš dalies toleravo, nors prireikus sugriežtindavo kontrolę. Kita kryptis domėjosi ne tiek savosiomis tradicijomis, kiek tuo, kas vyko už Lietuvos ribų. Pro cenzūros tinklą ir pasienio barjerus šalį pradėjo siekti Vakarų mados, menas, filosofija.
Tas procesas labai pagyvėjo po 1956 metų. Jam turėjo poveikio ryšiai su Lenkija, kurios spauda, literatūra, muzika ir pati buitis buvo daug laisvesnės negu tarybinėje imperijoje, bet vis dėlto nesunkiai prieinamos dėl lenkiškojo „liaudies demokratijos“ statuso. Kai kurių naudingų kultūrinių santykių būta su Rytų Vokietija; 1968 metais įtakos, žinoma, padarė Prahos pavasaris, nors ta įtaka buvo tik bendro pobūdžio – čekų ar slovakų kalbų beveik niekas nemokėjo. Ir intrastruktūriniai, ir ekstrastruktūriniai disidentai puoselėjo solidarumą su Latvija ir Estija (radosi netgi tam tikros lenktynės su estais, kur „negeistinas“ vakarietiškas poveikis buvo itin ryškus). Šiokių tokių, nors menkų žinių turėta apie disidentus bei nekonformistus Ukrainoje ir Kaukaze. Last but not least, domėtasi neoficialiąja Rusija – kai kurias „saleles“ paveikė 1958 metų Pasternako byla, o vėliau daug platesniems sluoksniams ėmė imponuoti Solženicinas. Ryšiai su rusų demokratais lageriuose darėsi gana glaudūs.
Reliatyviai viltingą laikotarpį užsklendė 1968 metų rugpjūčio invazija į Prahą, kurioje, beje, dalyvavo ir lietuviai, tarnavę okupacinėje armijoje (prieš dvylika metų jie taip pat buvo verčiami malšinti Vengrijos sukilimą – sakyčiau, tai vienas žymių tarybinės imperijos nusikaltimų lietuvių tautai). Brežnevo ir Andropovo restalinizacinės pastangos vis dėlto nepajėgė nuslopinti fermento komunistiniame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Priešingai, sustiprėjo ekstrastruktūrinis disentas – iš dalies intrastruktūrinio sąskaita (mat „organiškojo darbo“ ideologija pasirodė esanti gana apgaulinga).
Simboliškas to laikotarpio aktas buvo Romo Kalantos susideginimas Kaune 1972 metų gegužės 14 dieną. Apie devyniolikmetį Romą Kalantą ne taip jau daug žinoma. Kiek galima spręsti, jis buvo vienas tų, kurie domėjosi moderniąja Vakarų jaunimo subkultūra, bet taip pat Lietuvos likimu. Manytina, pasekė Janą Palachą, trejais metais anksčiau protesto ženklan susideginusį Prahoje. Kalanta įvykdė savo aktą valdžios eksponuojamoje vietoje – priešais teatro pastatą, kur 1940 metais marionetinis „liaudies seimas“ nubalsavo už Lietuvos prisijungimą prie TSRS. Laidojant Kalantą prasidėjo demonstracijos - miestas trumpam beveik perėjo į kauniečių rankas. Po to buvo dar keli susideginimai, tiesa, neturėję tokio atgarsio. Šiaip ar taip, Kauno įvykiai nužymėjo ribą Lietuvos plėtotėje.
Verta paminėti kitą, šiandien primirštą atsitikimą, kuris padėjo atkreipti į Lietuvos situaciją pasaulio dėmesį. 1970 metų rudenį iš tarybinio laivo į Ameriką bandė bėgti jūreivis Simas Kudirka. Jis buvo neteisėtai grąžintas laivan, pateko į kalėjimą, bet JAV valdžiai po kiek laiko pavyko jį išvaduoti. Beje, pasauline sensacija tą patį rudenį virto Prano bei Algirdo Brazinskų bėgimas į Turkiją, pagrobus keleivinį lėktuvą. Pakartosiu tai, ką esu apie jį sakęs emigracinėje spaudoje: tokie veiksmai smerktini, bet kol tarybinę imperiją ir Lietuvą skyrė nuo pasaulio geležinė uždanga, jie buvo tiesiog neišvengiami.
Stiprėjančią laisvės nuojautą reiškė lietuviškosios savilaidos fenomenas. Su Romo Kalantos susideginimu bemaž sutapo pirmojo svarbaus necenzūruojamo žurnalo pradžia: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ėjo nuo 1972 ligi 1989 metų, beveik ligi nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo. Kronika buvo anoniminis, bet legalistinis leidinys, fiksavęs tikinčiųjų teisių pažeidimus; jis susikūrė rusų neoficialiosios spaudos pavyzdžiu (rusų disidentai jį padėdavo perduoti į Vakarus), bet turėjo vietinių šaknų - iš dalies netgi tokių, kaip krikščionių demokratų pasipriešinimas Smetonos režimui. Tarp Kronikos atidžių skaitytojų buvo popiežius, netgi trys popiežiai – Paulius VI, Jonas Paulius I ir Jonas Paulius II. Netrukus atsirado kiti periodiniai leidiniai – iš viso Lietuvoje jų buvo keturiolika, daugiau negu bet kurioje tarybinės imperijos vietoje. Kronika buvo iš jų įtakingiausia ir geriausiai redaguojama; ji apsiribojo faktiniais pranešimais, tuo tarpu kiti žurnalai nevengė publicistikos. Apie juos susispietę disidentai bandė reprezentuoti skirtingų pažiūrų spektrą; tiesa, žurnalai vis dėlto buvo gana vienodi, ribojosi elementaria tautine programa, reikalavimu pašalinti okupaciją, neteikdami rimtesnių politinių ar sociologinių svarstymų ir aiškesnių ateities scenarijų. Intrastruktūriniai disidentai – su mažomis išimtimis – prie pogrindžio spaudos neprisidėjo, iš dalies dėl to, kad ji atrodė pernelyg elementari, bet veikiau iš atsargumo.
Tik emigracija – konkrečiai, Santaros-Šviesos grupuotė, - kuri atidžiai sekė ir viešąją, ir neviešąją Lietuvos spaudą, mėgino jungti abi disento kryptis ir ugdyti Lietuvos politinę sąmonę, taigi atlikti maždaug tą vaidmenį, kaip lenkų Kultura. Šiandien galime pasakyti, kad jai, kaip ir Kulturai, tatai pavyko: ne kas kitas, o santarietis Valdas Adamkus tapo dabartinės Lietuvos prezidentu.
Svarbi gairė buvo ekstrastruktūrinio disento išėjimas viešumon, pranašavęs vėlesnius 1988-89 metų veiksmus. Tatai siejosi su platesniu tarptautiniu kontekstu. Už pagalbą perduodant į užsienį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ buvo suimtas maskvietis Sergejus Kovaliovas. Saugumas jį atgabeno į Vilnių - šičia S.Kovaliovą buvo galima teisti be užsienio stebėtojų. Bet valdžia apsiskaičiavo, nes į teismą atvyko S.Kovaliovo bičiulis Andrejus Sacharovas, ką tik gavęs Nobelio taikos premiją. 1975 metų gruodžio mėnesį, kaip tik tada, kai premija turėjo būti įteikta, A.Sacharovas stovėjo prie Vilniaus teismo durų. Jo apsilankymas Vilniuje susilaukė pasaulinio rezonanso. Būtent tada ne be Sacharovo įtakos kilo sumanymas įsteigti Lietuvoje pirmąjį ne konspiracinį, o atvirą kitaminčių susivienijimą – Helsinkio grupę, kuri atsirado 1976 metų gale. Grupė bandė laikytis ne tautinės ir ne konfesinės, bet pilietinės pozicijos, tuo būdu kurdama precedentą, šiandien svarbų nepriklausomai europėjančiai Lietuvai. Labai skirtingus grupės narius jungė viena mintis: ten, kur pažeidžiamos kieno nors teisės, nukenčia visi. Be to, helsinkiečiai mezgė ryšius su latviais ir estais, taip pat su atitinkamomis grupėmis Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir Armėnijoje. Tolesni žingsniai daugmaž ta pačia linkme buvo Tikinčiųjų teisių gynimo komiteto ir Lietuvos Laisvės Lygos įsisteigimas 1978 metais (Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas nuo pat pradžios buvo atviras, Laisvės Lyga išėjo į viešumą tik M.Gorbačiovo periodu). Pagaliau 1979 metais keturiasdešimt penki lietuviai, latviai ir estai viešai pareikalavo nepriklausomybės (istorinę vertę turėjo tai, kad prie deklaracijos prisidėjo keli rusai, tarp jų Andrejus Sacharovas).
Visa tai buvo simboliniai veiksmai, bet jie pureno dirvą būsimajam Sąjūdžiui ir istoriniams įvykiams, prasidėjusiems po dešimtmečio. Vienas pasipriešinimo židinys padėdavo įpūsti kitus. Salelės, bandžiusios gyventi savaip, palaipsniui išaugo tiek, jog ėmė jungtis į alternatyvinę visuomenę, o tai jau reiškė laisvės pradžią.
Ekstrastruktūrinis disentas turėjo trūkumų, tipiškų bet kokiam pogrindžiui. Įvairios priežastys, pavyzdžiui, savitarpio netolerancija (taip pat ir panieka „organiškojo darbo“ šalininkams), rietenos, kurios po kiek laiko persimetė į viešąjį politinį gyvenimą, vieno kito lyderio perdėtos ambicijos sukliudė jiems užimti deramą vietą nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau jų vardai – Nijolė Sadūnaitė, Antanas Terleckas, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Balys Gajauskas, Alfonsas Svarinskas, Vladas Šakalys ir kiti – išliks Lietuvos istorijoje, nepaisant to, kokią vietą jie surado dabartyje, ir ar surado ją iš viso.
Istorikui nepridera nutylėti ir kitų lietuviškojo disento silpnybių. Aktyvesnieji veikėjai – tiek „organiškojo darbo“ baruose, tiek pogrindyje – beveik be išimties ribojosi kova už lietuviškąjį tautinį identitetą. Tam identitetui kylantys pavojai būdavo net perdedami. Komunistinė valdžia ne tiek naikino, kiek kastravo tautas – draudė nepriklausomo valstybingumo ir demokratijos idėjas, bet po J.Stalino mirties neypač varžė etniškumą. Vadinamoji „tautinė savigyna“, kurią dauguma lietuvių inteligentijos suvokė kaip šventą pareigą ir skyrė jai savo geriausias jėgas, deja, neretai persipynė su antimoderniomis nuostatomis, provinciška izoliacionistine pozicija, šovinizmo, ksenofobijos ir net rasizmo elementais. Pats lietuviškasis identitetas buvo suprantamas siaurai, suplakamas su „kraujo bei dirvos“ kategorijomis, su valstietiška pasaulėžiūra bei psichologija; pasidavę senam ir gajam mitui apie kaimą kaip „tautos gyvybės versmę“, inteligentai dažnai nesuprato, kad tautos identitetas yra gyvas, kintantis, atsinaujinantis reiškinys, ir kad XIX amžiaus sąvokos dabartiniame pasaulyje yra anachroniškos.
Čia turėjo įtakos bendrasis Lietuvos atsilikimas (skirtingai negu, pavyzdžiui, Lenkijoje, Čekijoje ar Vengrijoje, stigo lietuviškos darbininkų klasės ir ne pirmos kartos miestiečių). Daugelis bandė tą atsilikimą laikyti ypatingo taurumo bei skaistumo ženklu. Beje, valdžia koketavo su šiuo pasaulėvaizdžiu, bandė jį pajungti savo tikslams. Etninis nacionalizmas anaiptol nėra nesuderinamas su mentaline sovietizacija – priešingai, jie vienas kitą papildo, kartais ir paremia. Jis padėjo totalitarinei sistemai skaldyti pavergtas tautas ir tuo pačiu pratęsti savo valdymą. Tam buvo naudojamas labai gajus lietuvių visuomenėje lenkų baubas: kaip tik jis buvo ištrauktas iš palėpės, kai valdžia geidė neutralizuoti Lenkijos „Solidarumo“ įtaką Lietuvai. Lygiai taip pat valdžiai praversdavo antisemitizmas, net rusofobija (neveltui saugumiečiai per tardymus stebėjosi, net piktinosi, kad disidentai „susideda su žydais ir rusais“).
Dažnam inteligentui „tautinis komunizmas“ (kad tik be rusų) atrodė priimtinesnis už „pūvančius Vakarus“. Stigo supratimo, jog antidemokratiška ideologija yra didesnis pavojus, negu tikros ar įsivaizduojamos geopolitinės bei demografinės grėsmės. Šis primityvus mentalitetas vienaip ar kitaip atsispindėjo dažname tų metų literatūros veikale, taip pat dalyje pogrindžio spaudos. Šiandien jis virto „antiglobalistine“, „antieuropine“ ir panašia retorika, kuri vargu ar pravarti Lietuvai, bet tikrai pravarti jai gero nelinkinčioms jėgoms.
Taigi Lietuvoje stigo Vaclavo Havelo, Adamo Michniko, Gyorgy Konrado stiliaus inteligentų, mokančių kritiškai pažvelgti ne tik į komunizmą, bet ir į savo pačių tradiciją. Įprastinis teisinimasis, kad „negalėjome sau to leisti, nes buvome mirtiname pavojuje“, man neatrodo įtikinamas, juo labiau kad nekritiška, apologetinė pozicija savo tautos ir istorijos atžvilgiu populiari ir šiandien, kai mirtino pavojaus tikrai nebėra. Šiuo požiūriu Lietuva panašesnė į Rumuniją, Slovakiją, deja, net į Serbiją (ir, beje, brolių Kaczyńskių Lenkiją), negu į labiau pažengusias Vidurio ir Rytų Europos šalis. Antra vertus, reikia pripažinti, jog pilietiškumo, pliuralizmo ir tolerancijos egzaminą Lietuvai pavyko išlaikyti kiek geriau, negu buvo galima tikėtis (ir geriau už kai kuriuos kaimynus). Norėtųsi baigti šia optimistine gaida.