Be europinio konteksto, procesų Vokietijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, būtų sunku suprasti ir Lietuvoje vykusius procesus. Bet aišku, kad jie turėjo savus tikslus, priežastis ir motyvus.
Kaip atvira žaizda skaudėjo ką tik užgniaužta ginkluotoji rezistencija. Buvo aišku, kad okupacija greitai nepasibaigs ir kad reikia išsaugoti kultūros tęstinumą, rūpintis jaunosios kartos ugdymu. Tik pasibaigus karui socialdemokratas profesorius Antanas Žvironas pats atsidūrė Sibiro lageriuose, nes skatino imtis neginkluotos rezistencijos.
Vincas Mykolaitis-Putinas perfrazavo šūkį, kuris nuskambėjo po Abiejų Tautų respublikos padalijimo XVIII amžiaus pabaigoje, kai Lietuva ir Lenkija neteko valstybingumo: „Tauta turi būti priaugusi ne tik nepriklausomybei, bet ir vergovei. Tada ji bus pribrendusi ir amžinybei“.
Tiesa, šįkart okupacija nesitęsė 120 metų kaip tąsyk, bet penkios dešimtys metų – irgi daug.
Kalbant apie kultūros situaciją postalininiu laikotarpiu, analogijos su Rytų ir Vidurio Europa yra aiškios. Visur susiformavo dvi kultūros sistemos: oficialioji ir nekonformistinė pogrindinė.
Oficialiojoje kultūroje laisvės ir prievartos sferos buvo skirtingos. Ne vienodos jos buvo Lenkijoj ir, pavyzdžiui, Rytų Vokietijoje. Bet oficialiosios kultūros esmė visur buvo daugmaž vienoda – geriausiai ji aptarta Czeslawo Miloszo knygoje „Pavergtas protas“.
Pogrindinės kultūros mastai ir turinys įvairiuose kraštuose skyrėsi. Lietuvoje jai pirmiausia priklausė katalikiškos kultūros ir spaudos blokas - „Katalikų bažnyčios kronika“, jos leidėjai ir autoriai. Žurnalistas Petras Kimbrys, poetė Lacrima (Marija Katiliūtė), kunigas teologas Česlovas Kavaliauskas – tai pogrindinės žiniasklaidos autoriai.
Lietuvos katalikų bažnyčios žinynas balansavo ant legalumo ribos. Būta ir ne katalikiškos pogrindžio spaudos su savais bendradarbiais, skaitytojais ir platintojais: „Aušra“, „Perspektyvos“, „Alma Mater“.
Įvairių pasaulėžiūrų žmones jungė Helsinkio grupė: Tomas Venclova, Ona Lukauskaitė-Poškienė.
Pogrindinę kultūrą atstovavo nedidelė radikali visuomenės dalis, kuri nėjo į kompromisus su sovietine valdžia. Didžiosios visuomenės dalies laikysena buvo nestabili – ji priklausė nuo aplinkybių, stiprėjant arba silpstant politiniam ideologiniam spaudimui. Ji režimui nesimpatizavo, bet išoriškai laikėsi visų lojalumo formų. Nemaža dalis kolaboravo su okupacine valdžia. Šios visuomenės dalies rankomis daugiausia ir buvo vykdomos represijos prieš visas neprisitaikymo, o juo labiau, nesusitaikymo, apraiškas.
Kita visuomenės dalis reiškėsi viešoje erdvėje, stengdamasi išsitekti legalumo ribose. Ji buvo priklausoma nuo sovietinės valdžios ideologijos, bet kartu siekė savarankiškumo, autonomijos, nepriklausomumo. Tai buvo žmonės, įsitikinę, kad okupacija nebus ilga ir būtina jos metu užtikrinti nacionalinės kultūros tęstinumą. Tai galima buvo daryti tik prisitaikius prie sąlygų. Prisitaikyti, bet ne susitaikyti – tokia buvo jų taktika. Tai buvo sąmoningas apsisprendimas konformizmui, bet redukuojant jį iki minimumo. Ribos čia nebuvo griežtos – paliktos kiekvieno asmeniniam apsisprendimui ir asmeninei moralinei atsakomybei.
Kalbėdama apie nepavergtąją kultūrą remsiuosi akademinės lituanistikos ir jai artimų sluoksnių patirtimi. Daugiausia šią kultūrą kūrė žmonės, nepriklausę komunistų partijai. Nors buvo ir kitokių: Bronius Genzelis, Jurgis Tornau, Juozas Jurginis, Juozas Pikčilingis, Česlovas Kudaba – iškilūs pavyzdžiai.
Netiesa yra ir klaidžiojantis mitas, kad anuomet aukštą akademinį rangą galėjo pasiekti vien partijos nariai. Partijai niekad nepriklausė, pavyzdžiui, Jurgis Lebedys, Meilė Lukšienė, Donatas ir Leonardas Saukos, Juozas Girdzijauskas, Vytautas Kubilius, Zigmas Zinkevičius, Algirdas Zalatorius, Vanda Zaborskaitė, o kitų mokslo sričių – fizikas Aloyzas Sakalas, medicinos specialistas Algimantas Marcinkevičius.
Susiformavo nepavergtųjų židiniai. Minėtina Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedra. Ji nuo pat pokario iki Atgimimo buvo kritikuojama dėl netinkamo ideologiniu požiūriu darbo. Pradedant Jurgiu Lebedžiu, baigiant Donatu Sauka.
Dėl to buvo atleidžiami katedros dėstytojai, pavyzdžiui, Petras Ivanovas ir Petras Čiurlys.
1958-1961 metais vyko stambus valymas. Dingstis kaltinti katedrą buvo studentų reakcija į Vengrijos įvykius – išleistas studentų kūrybos almanachas. Katedra skatino studentus pažinti ir vertinti nacionalinės kultūros vertybes, nepasiduoti humanistinių ir estetinių vertybių deformacijai, kurią vykdė viešpataujanti ideologija.
Katedra buvo apkaltinta nacionalizmu, nemarksistine studentų ugdymo kryptimi – atleista katedros vedėja M.Lukšienė, dėstytojos Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, V.Zaborskaitė, Vilniaus universiteto rektorius Jonas Bulavas. Pašalinta iš universiteto ir kitaip represuota nemažai studentų.
Nepavergtos kultūros židinys buvo ir VU filosofijos katedra, kur brendo kritinė laisva mintis. Čia didelį vaidmenį turėjo Eugenijus Meškauskas, greta kurio išaugo ne vienas būsimo Sąjūdžio veikėjų. Žurnalas „Problemos“ iš valdžios ideologų sulaukė aštrių išpuolių.
Išskirtinos reikšmės turėjo B.Genzelio rūpesčiu suorganizuota ir parengta filosofijos istorijos chrestomatija, ano meto šviesuomenei praplėtusi uždrausto pažinimo sritis: viduramžių ir naujųjų laikų filosofiją.
Čia reikia prijungti „Minties“ leidyklą, vadovaujamą iš tos pačios filosofijos katedros išėjusių žmonių, kurie išleido daug svarbių tekstų.
Daug nuveikė dalis „Vagos“ leidyklos darbuotojų ir jos vadovai: J.Čekys, J.Tornau, A.Liobytė, V.Visockas. Jų darbas – impozantiška daugiatomė lituanistinė biblioteka su senosios raštijos ir XIX amžiaus tekstais (Gedimino laiškai, Mykolo Lietuvio „Traktakas apie lietuvių, totorių, maskvėnų papročius“, A.V.Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, S.Daukanto, M.Valančiaus, J.Šliūpo ir kiti raštai, kurie galėjo pasirodyti tik siauram specialistų ratui skirtame leidinyje, bet ėjo dideliais tiražais ir plačiai sklido, išlaikydami tautos atmintyje tam tikrus vardus ir tekstus).
Buvo serija „Lietuvių liaudies menas“, į kurią po didelių pastangų pateko ir koplytstulpiai ir dievdirbių medinės skulptūros. Į tą eilę būtina įjungti Irenos Kostkevičiūtės žinomą monografiją apie dievdirbį Vincą Svirskį, kurią ji parašė išmesta iš universiteto ir neturėdama valdiškos tarnybos – perėjo į menotyrą ir nuveikė daugelį reikšmingų darbų.
Pasirodė Zitos Žemaitytės darbas apie I.Užkurį, kitus medinės kūrybos liaudies meistrus.
Reikšmingi „Vagos“ darbai, palaikant nekonformistinę dailę. Kai iš tuometinio dailės instituto buvo pašalinta grupė studentų už oficialiosios socrealizmo estetikos nepaisymą: A.Ambraziūnas, V.Kisarauskas, V.Vildžiūnas ir kiti, „Vaga“ jiems užsakinėjo knygų iliustracijas, pirko ir kitus pirkti skatino jų darbus – taip jiems padėjo išsilaikyti. Netrukus laisvėjimo procesai prasidėjo dailėje. Tas pats vyko muzikoje – reikšmingą vaidmenį čia suvaidino Varšuvos rudens festivaliai – vienintelis langas mūsų kompozitoriams dalyvauti šiuolaikinės muzikos procesuose ir juos pažinti.
Talentingiausia grožinės literatūros dalis irgi neišsiteko socrealizmo rėmuose – ypač dviem paskutiniais okupacijos dešimtmečiais. Nors reikia pripažinti, kad iš ano laiko stambesnių neatspausdintų rankraščių nepasiliko stalčiuose. Tai, matyt, nulėmė ir mažos tautos kultūrinio lauko siaurumas, ir ginkluoto pasipriešinimo nualinta, išsekinta tauta, kuri negalėjo sau leisti radikalesnės kultūrinės rezistencijos.
Su oficialios literatūros kanonu aiškiai kirtosi ir V.Mykolaičio-Putino „Būties valanda“, „Langas“ ir Justino Marcinkevičiaus po 1969 metų parašyti tekstai, jaunesnės kartos poetai M.Martinaitis, J.Vaičiūnaitė, J.Juškaitis, S.Geda ir daugelis kitų.
Proza, kurioje ryškėjo kritiškas santykis su okupacine tikrove: J.Aputis, R.Granauskas, B.Vilimaitė, J.Mikelinskas, R.Lankauskas, vėliau S.T.Kondrotas, V.Jasukaitytė radikaliai modernizavę realistinį pasakojimą, išreiškė dorovinį jautrumą ir tokį žmogaus suvokimą, kuris buvo dažniausiai atsigręžęs į tradicinės agrarinės kultūros vertybes ir svetimas oficialiai ideologijai.
Minėtina Laimono Noreikos veikla – jo poezijos, prozos skaitymai sukeldavo didelį atgarsį.
Teatras, spektakliai. Vienus iš jų, pavyzdžiui, J.Jurašo pastatytus arba J.Marcinkevičiaus draminės trilogijos „Mažvydas“, „Katedra“, „Mindaugas“, K.Sajos „Mamutų medžioklės“ spektaklius žiūrovai itin vertino, plūste plūdo, nors kūriniai buvo cenzūruojami, nuimami.
Pagaliau aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje įsisiūbavo jaunimo grupių veikla. Kraštotyros ekspedicijos, gamtosauga, žygeiviai, liaudies dainų sambūriai: „Romuva“, „Kupiškėnų vestuvės“, Mataičių sutartinių ansamblis – tai buvo reakcija į oficialųjį „Lietuvos“ ansamblį ir jo stilistiką puoselėjusius mažesnius kolektyvus, atstovavusius socialistiniam turiniui nacionaline forma.
Visas šis intensyvus kultūrinis gyvenimas, kuris balansavo ant leistinumo ribos ir skleidėsi kita linkme negu norėjo oficialioji kultūros politika, buvo stropiai valdžios sekamas, dažnu atveju – draudžiamas ir persekiojamas. Buvo uždaromos parodos, nukabinami paveikslai, uždraudžiami spektakliai ir knygos.
Slogioje okupacijos atmosferoje kultūra buvo moralinė visuomenės atspirtis. Ji buvo prielaida kilti Atgimimui ir Sąjūdžiui, manau, daug didesniu mastu negu politinė rezistencija, kuri paveikė žymiai siauresnius radikaliuosius visuomenės sluoksnius.