- Esate vilnietis, dabar gyvenate Nidoje, o Sąjūdžio istorija jus sieja su Pakruoju. Kaip tapote sąjūdiečių lyderiu šiame krašte?
- Į Pakruojį atvykau 1987-aisiais, baigęs Vilniaus Universitetą. Kaip geologijos specialistas čia buvau paskirtas dirbti trejus metus. Dabartinis jaunimas nėra girdėjęs apie tuomet privalomus tokius paskyrimus.
Į Vilnių grįždavau labai dažnai, todėl apie Sąjūdžio susikūrimą ir jo užmazgas išgirdau gal net greičiau nei kai kurie vilniečiai. Nuo mažens žinojau, kad svarbiausias mūsų šeimos tikslas buvo Lietuvos Nepriklausomybė - tėvas dėl pogrindžio veiklos sėdėjo lageryje, mama, neidama į kompromisus su okupantų valdžia, aukojo savo karjerą. Tad Sąjūdžio susikūrimas man buvo galimybė siekti Nepriklausomybės.
Bet kaip veikti Pakruojyje, kur gyvenau tik metus ir pažinojau tik bendradarbius, o pats buvau beveik niekam nežinomas? Kur surasti bendraminčių, bendražygių? Atvežiau iš Vilniaus ir skaldos gamykloje, kurioje dirbau, iškabinau pirmąsias „Sąjūdžio žinias“. Jų kraštelius papuošiau trispalvės, tuomet dar draudžiamos vėliavos, iškarpomis. Iškart į gamyklos kadrų skyrių prisistatė Pakruojo KGB – jie juk irgi nieko nežinojo apie mane.
- Kaip Pakruojyje suradote Sąjūdžio veikloje pasiryžusių dalyvauti žmonių, o gal jie susirado jus?
- Bendražygių paieškos užtruko. Nekantravau: po galais - Vilnius, Kaunas, Panevėžys, Anykščiai verda, o Pakruojyje tylu, lyg niekas Lietuvoje nevyktų! Pagaliau išgirdau, kad keletas žmonių po rugpjūčio 23 –osios mitingo Vingio parke taip pat ruošiasi „kažką daryti“.
Susipažinau su Laima Stokaite, kuri vėliau tapo nuolatine Pakruojo Sąjūdžio vykdomąja sekretore, daugelio darbų organizatore, kelis veiklesnius vyrukus, kurie, tiesa, labai greitai iškrito iš mūsų gretų ir net perbėgo į priešingą stovyklą. Išblėsus pirmųjų mitingų euforijai, prasidėjus rimtesniems ideologiniams susidūrimams su naująja, Brazauskine LKP, iš Sąjūdžio pasitraukus V.Petkevičiui, kai šiam nepavyko įvykdyti „perestroikos“ sumanytojų uždavinio tapti Sąjūdžio vadovu, atkrito labai daug pirmųjų, vienadienių entuziastų. Ne tik Pakruojo rajone, taip buvo visoje Lietuvoje. Mitinginių šiaudų degimas greit baigėsi, prasidėjo sunki, beprotiškai įdomi, kupina įvykių kelionė Nepriklausomybės link.
Nežinau, kiek ilgai būtų gyvavęs Sąjūdis Pakruojyje, ar išvis būtų pavykę kažką rimčiau nuveikti, jei į Sąjūdį nebūtų sutikusi ateiti Linkuvos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja, etnografinio ansamblio „Linkava“ vadovė Stasė Lovčikaitė.
Pamenu, pirmojo mitingo Pakruojyje išvakarėse, nuvažiavome pas ją su A.Nikontu, išsakėme savo sumanymus ir ji iškart sutiko bendradarbiauti. Mokytoja buvo iniciatyvinės grupės, vėliau tarybos pirmininko pavaduotoja, Pakruojo Sąjūdžio laikraščio „Langas“ redaktorė. S.Lovčikaitė man buvo ir liko Pakruojo Sąjūdžio dvasia.
Pakruojo Sąjūdis buvo įkurtas 1988 -ųjų rugsėjo 13-ją, nebaigtoje statyti RSO sporto salėje, smarkiai lyjant. Steigiamajame mitinge dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas Vytautas Radžvilas – buvęs S.Lovčikaitės mokinys.
- Kaip Sąjūdžio idėjas sutiko rajono gyventojai ir valdžia?
- Pakruojis raudonu imtas pravardžiuoti po 1991-aisiais vasario 9-ąją surengtos visuotinės apklausos – plebiscito dėl Nepriklausomybės. Už Pakruojo rajoną prastesni balsavimo rezultatai buvo tik Šalčininkuose. Kai kuriose Pakruojo rajono apylinkėse buvo daugiau balsavusių prieš Nepriklausomybę nei už. Po kelių metų, S.Lovčikaitė juokavo, kad Pakruojo Sąjūdžiui vadovauti tegalėjo imtis atvykėlis, nepažįstantis šio krašto žmonių, nes vietinis būtų iš anksto nuleidęs rankas.
Ilgai svarsčiau tokio „raudonumo“ priežastis: gal dėl to, kad labai mažai buvo likę senųjų vietinių gyventojų – gera, derlinga žemė lėmė gerą ūkininkavimą iki sovietmečio, todėl „buožės“ - Pakruojo dvasinis ir tautinis pamatas buvo sunaikinti, o jų vietą užėmė persikėlėliai, sovietiniai kadrai.
Žinoma, taip šaknys rautos visoje Lietuvoje, bet Pakruojo žemėje, regis, ypač kruopščiai. Kita vertus, ta pati derlinga žemė sovietmečiu lėmė labai stiprius kolchozus, todėl ne šiaip sau šie ilgiausiai priešinosi jau atkurtos Lietuvos žemės reformai. O kolchozai, sutikime, buvo sumoderninta baudžiavos sistema.
Pakruojo Sąjūdžiui pirmajam iš visų rajonų Lietuvoje pavyko pakeisti senąjį „blogąjį“ pirmąjį sekretorių nauju „geresniu“ , palaikiusiu „perestroikos“ ir ekonominio savarankiškumo idėjas, savotišku Pakruojo Brazausku.
Tačiau ir ši mūsų pergalė buvo Piro pergalė. „Gerieji“ Pakruojo komunistai tapo labai populiarūs, veikė žymiai gudriau, nepuolė kaktomušon su Sąjūdžiu. Priešingai, į Pakruojo Sąjūdį pagal signalą pradėjo veržtis kolchozų pirmininkai. Vienam jų - amžinatilsį A.Ražauskui, žaidusiam dviguba politine korta – Sąjūdžio ir LKP - pavyko tapti Pakruojo atstovu Aukščiausioje Taryboje. .
Buvo ir kita labai svarbi Pakruojo politinio atsilikimo priežastis – vietinis laikraštis iki šiol išlikusiu pavadinimu „Auksinė varpa“. Šis laikraštis, turbūt vienintelis Lietuvoje, po legendinio Baltijos kelio pirmajame puslapyje paryškintu šifru išspausdino SSKP politbiuro grasinimus Baltijos tautoms apie galimą jų egzistencinį sunaikinimą. Bejae tą politbiuro pareiškimą buvo išspausdinusi ir tuometė „Tiesa“, bet ten tai buvo pateikta kaip informacija ir su komentarais.
- Ar būdamas sąjūdiečių priešakyje nepatyrėte vietinės valdžios spaudimo? Juk buvote patriotizmo pavyzdžiu jaunimui.
- Aktyvesnius jaunus vyrus, tik įstojusius į Sąjūdį, Joniškio karinis komisariatas ėmė semti į „sborus“. Parašiau apie tai straipsnį ir pats buvau ten iškviestas. Joniškio komisaras su pavaduotoju tada be užuolankų pagrasino, kad mane išsiųs į desantininkų mokymus, kur leidžiantis parašiutu, šis gali ir neišsiskleisti.
Netrukus gavau šaukimą vykti į mokymus, tačiau niekur nevažiavau. Tuomet, 1988-aisiais jau buvo prasidėjęs sovietinės kariuomenės ignoravimas.
- Ar Sąjūdžio veikloje nepatyrėte nusivylimo, juk provincijoje naujovės sunkiau skinasi kelią?
- Istoriniu provincijos paradoksu laikau Kovo 11-ąją, kai visam pasauliui buvo paskelbta apie Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Tą dieną Vilnius ir Kaunas džiūgavo ir šventė, Pakruojyje tos šventės nebuvo nė dvelksmo. Kita dieną susirinkome į Sąjūdžio būstinę ir svarstėme, kaip atlaikyti isterišką vietinių partinukų puolimą ir LKP organizuotą parašų rinkimą, kad iš Aukščiausios tarybos pirmininko pareigų būtų atšauktas Vytautas Landsbergis, ir jo vietoje paskirtas Algirdas Brazauskas. Nepriklausomybės atgavimo proga mano atsineštas šampanas, tąsyk taip ir liko neiššautas.
Šypsausi, kai girdžiu, kad Sąjūdis buvo visa Lietuva. Sąjūdžio metais aplankiau beveik visas Pakruojo rajono įstaigas, mokyklas, kolchozus, kalbėjausi ir ginčijausi su daugybe pakruojiečių ir turiu pripažinti, kad Nepriklausomybė bent jau Pakruojo rajone kelią skynėsi sunkiai.
Daug valandų praleidom su S.Lovčikaite, dalydamiesi savo abejonėmis, nerimu, kartais ir neviltimi, aptarinėjome kaip elgtis su Pakruojo Sąjūdžio tarybos nariais – komunistais, tačiau niekam kitam to viešai neatskleidėme.
Būdavo ginčų ir tarp mūsų, kildavusių dėl dviejų kartų skirtingo temperamento: ji, mačiusi pokario trėmimus, tramdė mano jaunatvišką norą skubėti (man tuomet buvo 25-eri, taip norėjosi veikti nedelsiant, greičiau priartinti Nepriklausomybę). Tačiau šiandien matau, kad toks dviejų „greičių“ ir patirčių lydinys reiškėsi visoje Sąjūdžio veikloje. O tai ir lėmė jo brandą ir galutinę pergalę.
Tačiau turiu prisipažinti, kad vyliausi, jog bent jau po 20 metų nepriklausomoje Lietuvoje bus daugiau teisingumo. Žmogiškas orumas, kultūra, mokslas ir gamtosauga – tai, su kuo buvo susiję pirmieji Sąjūdžio žingsniai – šiandien nebus nustumti į galines eiles. Bet tiek daug pasiekę, manau, ištaisysime ir tai.