Tuo metu, kai nemaža dalis valstybių išmintingai rezgė ir narpliojo tarpusavio bendradarbiavimo voratinklius, nepriklausoma tapusi Lietuva tik pradėjo žengti pirmuosius diplomatijos žingsnius.
1918 metais laisvoje valstybėje, kuri siekė būti pripažinta ir de facto ir de jure, reikėjo sukurti jai ir jos politikai atstovaujančią instituciją – užsienio reikalų ministeriją su sau pavaldžiu diplomatiniu korpusu.
Išaugo galinga tarnyba
Pirmieji diplomatų veiklos metai buvo ypač sudėtingi. Trūko ir diplomatiją bei jos teisę išmanančio, ir paprasto administracinio personalo. Metams bėgant, užsienio reikalų ministerija iš nedidelio būrelio išaugo į kelis departamentus turinčią instituciją.
Jos žinioje buvo kelios dešimtys diplomatinių atstovybių bei konsulatų ir per šimtą Lietuvai užsienyje atstovaujančių diplomatų, konsulų, sekretorių ar atašė. Vos kelis dešimtmečius dirbusi Užsienio reikalų ministerija sprendė pačius sudėtingiausius tarptautinės politikos uždavinius.
Veikė vakarietiška struktūra
Diplomatijos žinovai pabrėžia, kad įvairių pertvarkymų metu, ypač 1923-1924 metų sandūroje, Užsienio reikalų ministerija vadovavosi vakarietiškomis struktūromis. To meto pasaulio užsienio politikos diplomatinė kalba buvo prancūzų. Daugelis dokumentų buvo rengiami šia kalba.
Ypatingą, dominuojančią vietą diplomatinio karo frontuose užėmė Lietuvos santykiai su Lenkija, taip pat su fašistine Vokietija ir visada slaptos klastingos politikos besilaikančia Sovietų Sąjunga. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kaip laisvos ir nepriklausomos valstybinės institucijos, veikla buvo nutraukta 1940 metais, sovietams įsiveržus į šalį.
Tačiau laisvame ir demokratiškame pasaulyje toliau veikė kelios Lietuvos diplomatinės atstovybės, kurioms vadovavo Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, o po jo mirties – Stasys Antanas Bačkis.
Pasiuntiniai – įvairaus rango
Lietuvos diplomatai ne tik atstovavo savo šaliai užsienyje.
1918-1940 metų Lietuvoje, kaip nepriklausomoje ir laisvoje valstybėje, veikė užsienio šalių atstovybių diplomatinis korpusas.
Kaune, laikinojoje šalies sostinėje, dirbo įvairaus, nors ir ne visada aukščiausio, rango diplomatai: nepaprastieji ir įgaliotieji ministrai, įvairūs atašė, sekretoriai ar konsulai.
Nepaprastųjų ir įgaliotųjų ambasadorių rangus turėjo tik to meto didžiųjų pasaulio valstybių diplomatai, kurie dažniausiai rezidavo Latvijos sostinėje Rygoje, taip vienu metu atstovaudami savo šalims visose trijose Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Didžiosios šalys, kaip diktuojančios ir labiausiai lemiančios tarptautinius santykius, per savo pasiuntinybes dominavo ir laikinojoje sostinėje. Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos, Vokietijos ar Sovietų Sąjungos pasiuntinybėse dirbo daug aktyvių, Lietuvos politinį, ekonominį ar kultūrinį gyvenimą paveikusių žmonių.
Vokiečiai atsivežė kotedžą
Žymus tarpukario žurnalistas ir diplomatas Valentinas Gustainis savo atsiminimuose „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“ rašo, kad iš pradžių Kaunas buvo gerokai atsilikęs nuo kitų Baltijos šalių sostinių.
Jis rašė: „Ryga ir Talinas savo civilizaciniais įrengimais žymiai pranoko Kauną“.
Bėda buvo ir labai didelis geresnių butų trūkumas.
Užsienio diplomatinėms atstovybėms Kaune būdavo itin sunku susirasti tinkamą reprezentacinį butą.
Vokietijos pasiuntinybė, negalėdama Kaune susirasti atstovui tinkamo buto, paprašė Lietuvos vyriausybės sutikimo leisti atsivežti iš Vokietijos medinį kotedžą ir jį pasistatyti prie Vytauto parko.
Statinys prie parko stovėjo daugybę metų.
Žurnalistams rodė dėmesį
Nors Kaunas, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais, skyrėsi nuo didžiųjų valstybių miestų, reziduojantys užsienio diplomatai jame elgėsi taip pat, kaip ir kitose didesnėse sostinėse.
Įvairiu metu Kaune rezidavę jau minėtų didžiųjų šalių atstovai, taip pat latvių, estų, italų diplomatai buvo aktyvūs bendrų su lietuviais įkurtų draugijų nariai ar viešo kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo dalyviai. Jie skaitė paskaitas, kūrė baletus, tarpininkavo rengiant parodas, koncertus, įkuriant skaityklas ar knygynus.
Dauguma užsienio šalių diplomatinių atstovybių buvo įsikūrusios Kauno centre, todėl jų organizuojami renginiai pagyvindavo centrinės dalies gyvenimą.
Diplomatai stengdavosi palaikyti ryšius ne tik su Lietuvos visuomene.
Ypatingas dėmesys buvos skiriamas spaudai.
Įžymesni Kauno žurnalistai, ypač didesnių, įtakingesnių laikraščių redaktoriai, įvairiomis progomis būdavo kviečiami į užsienio pasiuntinybes.
Dažniausiai priėmimai būdavo rengiami per tautines šventes ar į Kauną atvykus kokiam nors įžymesniam svečiui iš jų kraštų.
Italą įžeidė negarbinga vieta
Be savo šalies užsienio politikos atstovavimo, daugelio šalių diplomatinio korpuso nariai buvo itin aktyvūs savos kultūros, papročių ir tradicijų puoselėtojai.
Kartu jie buvo ambicingi ir įnoringi.
V.Gustainis dėl didelio vaišingumo išskyrė Italijos pasiuntinybę, ypač joje ilgus metus šeimininkavusį įgaliotąjį ministrą Giovannį Amadorį, labai impulsyvų ir temperamentingą vyrą.
1930 metų vasarį tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Dovas Zaunius, palaikydamas draugiškus santykius su užsienio diplomatais, gana dažnokai pasikviesdavo papietauti tai vieną, tai kitą iš jų, kartu ir po vieną kitą Lietuvos visuomenės veikėją.
Kartą neoficialių pietų jis pasikvietė Kauno miesto burmistrą Joną Vileišį ir G.Amadorį. Kažkodėl jis italą pasodino savo žmonai iš kairės, o burmistrą – iš dešinės, kas pagal diplomatinį protokolą reiškė, kad burmistras pasodintas garbingesnėje vietoje negu Italijos diplomatas.
Atsiprašė dėl netaktiškų kalbų
G.Amadori dėl to labai užsigavo ir garsiai reiškė, kad jeigu lietuviai nemoka elgtis su karališkosios Italijos ministru, tai jis galįs iš Lietuvos išvažiuoti. Šiai šaliai pakaksią ir konsulo.
Be to, jis vienam kitam užsienio atstovui pareiškė nepriimsiąs kvietimų tenai, kur būsią kviečiami ir lietuviai.
Šie G.Amadorio plepalai greitai pasiekė Užsienio reikalų ministeriją, kuri negalėjo į tai nereaguoti.
Lietuvos diplomatų pareikalauta, Italijos užsienio reikalų ministerija pripažino savo atstovo netaktą, įsakė jam atsiprašyti ir reikalus sutvarkyti. Tai jis nedelsdamas ir padarė.
Kauno žurnalistai ypač jaukiai jausdavosi savo mažųjų kaimynų Latvijos ir Estijos pasiuntinybėse, kuriose jie būdavo dažnoki svečiai.
Svetingai priiminėdavo Čekoslovakijos pasiuntinybėje, ypač tais metais, kai čia šeimininkavo įgaliotasis ministras Janas Skalickis.
Atskleis ir neoficialią veiklą
Lietuvos diplomatijos paslaptys žada būti atskleistos Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje rengiamoje parodoje „Baltosios pirštinės: oficialioji ir neoficialioji diplomatija Kaune 1918-1940 metais“.
„Kauno prezidentūra – bene tinkamiausia vieta svarbioms sukaktims minėti.
Šiame pastate laikinosios sostinės užsienio valstybių pasiuntiniai įteikdavo skiriamuosius raštus Lietuvos Respublikos Prezidentui, buvo brėžiamos pagrindinės užsienio politikos gairės“, – sakė parodos rengėja istorikė Vilma Akmenytė.
Paroda bus surengta keturiose Prezidentūros salėse. Pirmojoje atsispindės oficiali diplomatų veikla.
Joje bus eksponuojamos tarpvalstybinės sutartys, fotografuota medžiaga iš kredencialių įteikimo ceremonijų, valstybinių švenčių ir kitų tuo laikotarpiu įprastų diplomatų susitikimų.
Tikslina atstovybių adresus
Parodą papildys ano meto kino kronikos kadrai, tuo metu vartotų diplomatinių terminų žodynas ir anuometinis Kauno miesto žemėlapis su užsienio atstovybių adresais.
„Tiksliname duomenis apie tikslias 1939 metais veikusių atstovybių vietas.
Žinome, kad tais metais Kaune veikė 22 valstybių atstovybės“, – sakė V.Akmenytė.
Antroji salė bus skirta lietuvių diplomatiniam korpusui užsienyje ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklai 1918-1940 metais.
Trečioje žadama nušviesti Lietuvos diplomatijos vadovo Stasio Lozoraičio gyvenimą ir veiklą.
Ketvirtoji – skiriama neoficialiajai diplomatijai, kuri atsispindi to meto nuotraukose, fiksuojančiose neoficialius aukštų pareigūnų susitikimus pobūviuose, medžioklėje.
Bus pateikta to meto spaudos informacija – anekdotai, šaržai, įdomesni neformalūs nutikimai.
* * *
Faktai apie URM įkūrimą ir veiklą
Lietuvos užsienio reikalų ministerija buvo įkurta 1918 metų lapkričio 11 dieną.
Pirmuoju jos vadovu buvo profesorius Augustinas Voldemaras, kuris užsienio reikalų ministro poste buvo ir 1926-1929 metais.
Du kartus šiame poste, nors ir epizodiškai, dirbo Mykolas Sleževičius. Kiti dešimt užsienio reikalų ministrų buvo įvairių profesijų atstovai, nuo dvasininkų iki karjeros diplomatų.
Užsienio reikalų ministerija buvo įkurta K.Donelaičio gatvėje. Dabar šioje vietoje įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas.
Vėliau ji persikėlė į netoli esantį statinį, kur dabar įsikūrę Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai.