Ši gatvė miesto centre laikoma prestižine. Daugelyje jos pastatų pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikais veikė užsienio šalių ambasados. Taigi namai, reikia žinoti, neprasti. Ir ne vienas ministeris, kaip tuomet vadinti ministrai, kiti aukšto rango valdininkai V. Putvinskio gatvėje turėjo būstus.
Šį butą Kauno valdžia skyrė J. Urbšiui kaip tremtiniui, Lietuvai nusipelniusiam asmeniui, likus dviem mėnesiams iki jo mirties.
J. Urbšys nespėjo pagyventi jaukesnėje aplinkoje. Bet čia gyva jo dvasia. Atmintį apie savo dėdę su didele meile bei atida čia puoselėja ponia Marija.
Atminties kambarys
Dėdei atminti, pagerbti skirtas vienas kambarys.
Į jį atvežti J. Urbšio baldai, knygos, paveikslai, kiti daiktai iš buto Pramonės prospekte, Kaune. Pramoninės miesto dalies daugiabučio namo trečiame aukšte J. Urbšys su dukterėčia Marija gyveno nuo 1964 m. Jame ir mirė.
Pasak M. Urbšytės, tą butą anuometinė valdžia skyrė, kai jis buvo pakviestas į Vokietiją liudyti nacistinio nusikaltėlio Lobkės teisme.
Lig tol J. Urbšys ir jo žmona Marija Mašiotaitė–Urbšienė (rašytojo Prano Mašioto dukra), 1940–1956 m. tremtiniai, glaudėsi rašytojos Sofijos Kymantaitės–Čiurlionienės name Žemaičių gatvėje. Kai ji 1958 m. išėjo Amžinybėn, J. ir M. Urbšius ir toliau glaudė velionės duktė rašytoja Danutė Zubovienė bei jos vyras architektas Vladimiras Zubovas.
„Kai 1958 m. grįžau iš tremties, dėdė mane pasitiko geležinkelio stotyje. Jį kasdien lankiau (jo žmona mirė 1959 m.) tuose namuose. Pati gyvenau tai pas vienus, tai pas kitus žmones“, - mena ponia Marija. Jos tėvas Antanas – vyriausias J. Urbšio brolis.
Marijai buvo šešiolika, kai ji su tėvais, broliais, seserimis – šeimoje augo septyni vaikai – 1940 m. buvo ištremta į amžino įšalo žemę prie Laptevų jūros.
Dėdė su žmona didžiąją tremties dalį praleido Rusijos mieste Tambove.
Išsaugojo tremtį menančius drabužius
Viename dėdės atminties kambario stendų – jo iš prancūzų kalbos į lietuvių verstos knygos: Aleno Renė Lesažo „Šlubas velnias“, Antuano Fransua Prevo „Manona Lesko“, Giustavo Flobero „Jausmų ugdymas“, Romeno Rolano „Kola Brenjonas“, kitos. Čia bei kitame stende – atsiminimų apie J. Urbšį bei jo paties parašytos knygos, taip pat M. Mašiotaitės–Urbšienės kalėjime parašyta atsiminimų knyga „Prie žibalinės lempos“, iliustruota jos piešiniais.
Kituose dviejuose stenduose – drabužiai, kuriais J. ir M. Urbšiai vilkėjo tremtyje: jų lopytos perlopytos kojinės, iš rankšluosčio bei pamušalinio audinio pasiūti šalikėliai, kalinio švarkas, strėnų apsaugos juosta. Ją M. Mašiotaitė–Urbšienė pasisiuvo iš plonytės vilnonės suknelės, atsivežtos iš Lietuvos.
Ponia Marija atkreipia dėmesį į dėdinos buvusios suknelės bei kojinių – jos taip pat atsivežtos iš gimtinės – vilnos plonumą. Reta dabar tokios.
Kabo ir dėdės liemenė, megzta jo uošvienės Marijos Mašiotienės. Stende dar – J. ir M. Urbšių staltiesė, neįtikėtinas kinių kruopštumo pavyzdys. Ją M. Urbšytei neseniai perdavė D. ir V. Zubovų duktė skulptorė Dalia Palukaitienė.
Iš tremties grįžęs J. Urbšys dukterėčios Marijos prašė išmesti tą laiką primenančius drabužius, tačiau ji, dėdei nežinant, juos saugojo.
Darbo nebijojo
Kambaryje tebėra fotelis, du bufetai, rašomasis stalas su D. ir V. Zubovų jam dovanotąja lempa, kalendoriumi, kurio lapelis stabtelėjo ties balandžio 30-ąja: tądien J. Urbšys, padaręs jame keletą įrašų, mirė.
Marija dirbo siuvėja. Tarybiniais metais darbovietėje niekas nežinojo, kad ji – buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro giminaitė.
Didžioji namų rūpesčių dalis gulė ant jos pečių. „Negi siųsi besveikatį žmogų į turgų ir pan.? Gydytojai dėdei sakė, kad jis, saugodamas silpnas savo akis, negali nešti daugiau kaip kilogramą. Jo akys buvo keturis kartus operuotos, kasdien reikėdavo lašinti vaistus“, - pasakoja M. Urbšytė. Tačiau, jei reikėję, dėdė namie paimdavęs „ir plaktuką, ir kirvį, reples, grąžtą – nebijojo darbo; mokėjo ir vinį įkalti, ir pakabą ant sienos pritvirtinti, taburetę sutaisyti.“
Jis keldavęs anksti – 6 val. Taip tremtyje buvo įpratęs. Atsikėlęs darydavo mankštą, lįsdavo po šaltu dušu, šluostydavosi drobės rankšluosčiu. „Dėdė drobę labai vertino. Nes ji gerai sugeria drėgmę, šildo. Jis sakydavo, kad drobės juosta gydo juosmenį“, - pasakoja ponia Marija.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ – beveik suskaitytas
Dėdė po lengvų pusryčių – kiaušinių arba sūrio, varškės (ji – akims stiprinti) – gerdavo vaistus nuo širdies ritmo sutrikimo, kitų ligų, priguldavo, paskui skaitydavo, rašydavo laiškus, versdavo knygas.
Sės už rašomojo stalo, atvers bufeto dureles, trauks žodyną po žodyno, ieškodamas tiksliausio žodžio. Be prancūzų, puikiai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas. M. Urbšytės priminimu, kalbininkas Zigmas Zinkevičius sakydavęs: „Kas nori tobulinti savo prancūzų kalbos įgūdžius, turi eiti pas J. Urbšį.“ Gerai kalbėti prancūziškai jis išmoko dirbdamas Lietuvos atstovybėje Prancūzijoje.
Pašnekovė pabrėžia, kad jos iškilusis dėdė labai mylėjęs, branginęs gimtąją kalbą. Moteris verčia suklijuotos nugarėlės „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“: dažnas puslapis primargintas smulkios rašysenos, bylojančios, kad knygos savininkas jį atidžiai skaitęs gėrėdamasis gimtosios kalbos turtingumu, vaizdingumu. Matyt, kad prireikus žinotų, kokį vaizdesnį žodį rinktis verčiant iš prancūzų kalbos, prie žodžio švargždus parašo kitame žodyno puslapyje aptiktą žodį gergžtis, pažymi, kad spindis gali būti ne tik siaura žarna, bet ir siaura, tiesi, ilga linija, iškirsta miške, ir t. t., ir t. t.
Neišleisti nepavaišinto
„Dėdė jį lankiusiems jauniems giminaičiams primindavęs, jog gimtąją kalbą būtina branginti. Jis mįslėmis, patarlėmis atskleisdavo jiems lietuvių kalbos grožį. Patardavo mokytis, skaityti knygas, būti mandagiems su kaimynais, sveikintis su jais, net jei šie nesisveikina. Mudu niekada nesibardavome. Jis stengdavosi savo negalavimus savyje laikyti – neužkrauti kitiems. Labai mėgdavo kasdien po pietų eiti pasivaikščioti į Ąžuolyną“, - mena dukterėčia. Tarybinio laikotarpio dėdė nerūgodavęs, tik sakydavęs: „Nieko nepadarysi – toks laikas: nei mąstytas, nei lauktas. Bet reikia gyventi.“
„Atėjus svečiui, mama man liepdavo statyti ant stalo ir kaisti žarijomis kūrenamą virdulį. Svečias turėjo išeiti bent arbatos išgėręs“, - dalijasi atsiminimais M. Urbšytė.
Tradicijos neišleisti nepavaišinto žmogaus iš savo namų laikytasi dar jos senelių Kazimiero ir Kotrynos Urbšių bei jos pačios tėvų šeimose. Kai ji parodo J. Urbšio nuo 1990 m. vestą užrašų knygelę, kurioje pas jį atėję svečiai parašydavo savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą, telefoną, jei norėdavo – žodį kitą, tampa aišku, kad daug tuokart jos pritrepsėta ruošiant vaišes – nemažai žinomų žmonių, Lietuvos bei užsienio šalių žurnalistų lankėsi pas buvusį užsienio reikalų ministrą pirmaisiais šalies Atgimimo metais.
Griūva tėvų namas
Namų kiemelyje rymo medžio skulptūra, skirta atminti seneliams K. ir K. Urbšiams bei jų sūnui Juozui. Ją, vaizduojančią šventuosius Juozapą, Kazimierą bei Kotryną, sukūrė Marijos pusbrolis Aloyzas Urbšys, gyvenantis Pasvalio rajone. Šiuose namuose yra ir jo rankraštinė, išleidimo verta knyga „Ne viskas praeitis, kas praėjo“, pasakojanti apie Urbšių giminės šaknis bei J. Urbšį.
Pastarasis gimė Kėdainių rajone, Šateiniuose. Užaugo penkių vaikų – keturių brolių ir sesers – šeimoje Zaosės kaime, esančiame netoli Vadaktėlių miestelio bei Nevėžio upės, kur tėvai įsigijo sodybą su 90 hektarų. Šie buvo padalyti kurtis dviems sūnums: Antanui ir Alfonsui, o vieną dalį senelis pasiliko sau. Zaosės kaimas nuo 1960 m. vadinamas Čiūrais.
Niekieno negyvenamas J. Urbšio tėvų namas griūva. M. Urbšytei gailu, kad gretimas miškas, kur kadaise sirpo avietės, riešutus brandino lazdynai, augo voveraitės bei baravykai, spėtas iškirstas pirmaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais.