Iš 183 žmonių niekas neišgyveno
Nors nuo didžiausios Lenkijos istorijoje aviakatastrofos jau praėjo 21 metai, apie jos priežastis nepaliauja sklisti vis naujos versijos. Tuometės komunistinės komisijos išvadomis tauta nepatikėjo. 183 žuvusiųjų artimiesiems šiemet uždegus žvakutes tragedijos vietoje, žiniasklaidoje pasirodė nauji svarstymai apie katastrofą.
Saulėtą 1987 m. gegužės 9-osios rytą Varšuvos pakraštyje esančiame Kabatų miške nukrito ir sprogo prieš valandą iš čia pakilęs ir į Niujorką turėjęs skristi oro bendrovės „Lot“ lėktuvas „Kosciuszko“. Tais metais tai buvo didžiausia pasaulyje aviakatastrofa – joje žuvo 172 keleiviai ir 11 įgulos narių.
Kadangi lėktuvo pilotai suspėjo išpilti tik mažiau kaip pusę iš 105 tonų degalų, sprogimo banga buvo tokia stipri, kad aukos buvo išmėtytos pusės kilometro spinduliu, o iš trečdalio keleivių nebeliko visiškai nieko. Bendra lenkų ir amerikiečių teismo ekspertų komisija sugebėjo surasti ir nustatyti tik 121 žuvusiųjų kūno dalis.
Tragedija tada buvo sukėlusi trintį tarp Maskvos ir Varšuvos, nes Rusijos ekspertai siekė kaltę suversti lenkų pilotams ir nenorėjo pripažinti, kad nelaimės priežastis – sovietų gamybos lėktuvo „Il-62M“ konstrukcijos defektai.
Tačiau Varšuva nesidavė įbauginama, įrodė gamintojų kaltę, o „Kosciuszko“ vadui, 59 metų pilotui Zygmuntui Pawlaczykui suteikė po mirties apdovanojimą ir jo vardu pavadino aikštę sostinės centre. Lenkų pilotas sugebėjo nukreipti krentantį lainerį nuo gyvenamųjų daugiabučių namų į mišką.
Maskva tada buvo priversta įsipareigoti perdaryti septynis lenkų turimus „Il-62M“ lainerius, bet netrukus „Lot“ atisakė rusiškų lėktuvų – vietoj jų nuspręsta įsigyti amerikietiškus „Boeing“.
Oro sąlygos buvo idealios
Su vakarietiškais lėktuvais neskraidę lenkų pilotai rusiškus „Il-62M“ tuo metu labai gyrė ir laikė elitiniais, nes jais buvo aptarnaujamos vien ilgos tarptautinės užsakomųjų reisų linijos. „Kosciuszko“ buvo pirktas vos prieš trejus metus, visoms detalėms tebegaliojo garantinis terminas, o tragedijos rytas Varšuvoje išaušo idealus – be debesėlio, nevėjuotas.
Išvakarėse lėktuvą iš Čikagos į Varšuvą parskraidinusi kita pilotų įgula nepareiškė jokių nusiskundimų dėl mechanizmų darbo. Prieš startą vienintelis nesusipratimas kilo tik įsodinant keleivius, kai vienam vyriškiui kilo kažkokių problemų su dokumentais, o viena ponia bandė išvežti dvejus nedeklaruotus kailinius.
Lėktuvo kapitonui nusprendus užstrigusiųjų nelaukti ir kilti, ši ponia viešai visus iškeikė, tačiau po valandos sužinojusi apie aviakatastrofą, ėmė garsiai dėkoti likimui ir puolė bučiuoti muitininkus.
Įtarė susidūrimą
Pavojaus signalas pilotų kabinoje įsijungė praėjus vos 23 minutėms nuo pakilimo. Tuomet lėktuvas dar net nebuvo spėjęs pakilti iki normalaus skrydžio aukščio. Užsidegė lemputė, informuojanti, kad nebeveikia savaiminė valdymo sistema. Dar po keturių minučių pasirodė informacija, kad kabina dehermetizuojasi.
Paaiškėjo, kad užsidegė vienas iš keturių variklių. Kapitonas liepė jį išjungti. Tačiau tuomet jau degė ir antrasis variklis. Įgula nusprendė nutraukti skrydį. Skraidymo kontrolės operatoriams paklausus, kas atsitiko, kapitonas iškėlė versiją, kad į du gretimai esančius varikius greičiausiai atsitrenkė kažkoks daiktas, ir šie užsidegė.
Netrukus sugedo piloto vairalazdė, aukščio matuoklis, sutriko elektros tiekimas, ėmė mažėti greitis, o degalais perpildytas lėktuvas ėmė kristi. Lakūnams nusprendus išpilti degalus, užsikimšo žarnos, todėl pavyko išpilti tik pusę turėto kuro.
Tapo aišku, kad tokios būsenos lėktuvą saugiai nutupdyti bus įmanoma tik Varšuvos oro uoste, turinčiame ilgą nusileidimo taką, tad teko atsisakyti planų tūpti artimiausiame oro uoste. Įgula sugebėjo lėktuvą parskraidinti 220 kilometrų atgal, tačiau, likus šešiems kilometrams iki Okenčės oro uosto, laineris netikėtai smigo žemyn į Kabatų mišką ir sprogo.
Maskva ėmė šmeižti lenkų lakūnus
Iš Maskvos į Varšuvą atskridę sovietų ekspertai pareikalavo leisti jiems kartu tirti įvykio vietą. Lenkų specialistai bijojo, kad maskviečiai gali nuslėpti juos demaskuojančias detales, ir iš pradžių sovietų prie tyrimo neprileido.
Tada maskviečiai ėmė skleisti gandus apie tariamas pilotų klaidas, ėmė aiškinti apie keleivių paniką. Pamatę degantį lėktuvo galą keleiviai neva tapo nekontroliuojami, ir jų staigus perbėgimas į lainerio priekį galėjo pažeisti jo pusiausvyrą.
Tokių teiginių nepavyko įrodyti, nes visi skridusieji žuvo, o pilotų pokalbiuose su skridimų valdymo operatoriais apie tai nebuvo kalbama. Užsienio specialistai neatmetė galimybės, kad panika galėjo kilti, nes per variklio sprogimą atsidarė ir išlūžo lėktuvo durys, o vėjo gūsis tada laukan išmetė vieną palydovą.
Vėlesni bendri Maskvos ir Varšuvos ekspertų bandymai lėktuvų konstravimo poligone parodė, kad su tokiais gedimais net idealiu oru pilotų galimybės saugiai nutupdyti lainerį neviršijo penkiasdešimties procentų.
Karinės technikos kopijavimo rizika
Lenkų ekspertų manymu, lėktuvo katastrofą sukėlė klaidingas rusų konstruktorių sumanymas pragręžti skylutes turbinos velene, kad per jas būtų galima nenuiminėjant detalių įpilti tepalą guoliams. Kontstruktoriai nepagalvojo, kad pro skylutes patenkantis vėjas tepalą dar greičiau pašalins.
Galėjo taip atsitikti, kad tragiško skrydžio metu viename turbinos velene perkaitę guoliai suiro, o tai sukėlė sprogimą jį sukančiame variklyje. Nuolaužos iškart pažeidė gretimą variklį, kuris netrukus sprogo.
Avariją tyrusios komisijos pirmininko pavaduotojas, pulkininkas Antonis Milkiewiczius lėktuvo konstruktorius tuomet apkaltino neapgalvotai karinių lėktuvų specifiką pritaikius civiliniams.
A.Milkiewicziaus teigimu, konstruktoriai nusikalstamai pamiršo, kad galimybę išsigelbėti katapultuojantis turi vien kariškų lėktuvų pilotai. Lenkų ekspertai gavo įrodymų, kad per pastaruosius aštuonerius metus „Il-62M“ lėktuvuose net 14 kartų varikliai buvo išėję iš rikiuotės dėl turbinos guolių susidėvėjimo.
Varšuvos ekspertų manymu, išgręžus minėtas skylutes, buvo privaloma kur kas dažniau vykdyti techninę guolių ir viso variklio apžiūrą. Maskvoje vykusios vyriausybinės derybos dėl avarijos išvadų patvirtinimo užsitęsė dvi dienas. Sovietai savo kaltę pripažino tik neginčijamų faktų priremti.
Nulėmė gaisras?
Pilotai greičiausiai būtų sugebėję lėktuvą nutupdyti ir po to, kai sprogimų detalės jame pažeidė elektros instaliaciją, vairalazdę bei dehermetizavo lainerį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad įkaitusios turbinos nuolaužos pateko į bagažo skyrių, kur po keliolikos minučių kilo gaisras.
Spėjama, kad pilotamas prieš nusileidimą pabandžius dar kartą atsikratyti likusių degalų, juos kliudė žiežirbos. Užsiplieskusi ugnis sukėlė lainerio sprogimą. Kapitonas dar suspėjo sušukti: „Likite sveiki! Viso! Žūstame!“, nors prieš penkias minutes palydovės keleivius ramino, kad neverktų, nes lėktuvas sugebės laimingai nusileisti.
Krentantį lėktuvą atsitiktinai matęs vietinis kunigas tvirtina susipratęs skubiai palaiminti į mirtį lekiančius žmones.
Vyriausybės sprendimu avarijos vietovė buvo suarta, o išversti medžiai panaudoti bažnyčios statyboje.
Vėliau girininkai avarijos vietovėje bandė išauginti kryžiaus formos mišką, tačiau planas nepavyko, nes medžiai toje vietoje labai prastai augo. Tragedijos centre buvo pastatytas kryžius ir akmeninis paminklas su žuvusiųjų pavardėmis.
„Kosciuszko“ tragedija buvo didžiausia, tačiau ne vienintelė. 1980 m. leisdamasis po skrydžio iš JAV likus vos 600 metrų iki Okenčės oro uosto tako dėl variklio gedimo sprogo lėktuvas „Il-62“. Žuvo visi 87 keleiviai ir įgulos nariai. Tarp jų - dainininkė Anna Jantar ir JAV boksininkų rinktinė.
1973 m. Ščecino oro uoste dėl apledėjimo sudužo vyriausybinę delegaciją gabenęs „An-24” lėktuvas. Kartu su 18 keleivių žuvo Čekijos vidaus reikalų ministras ir Lenkijos vidaus reikalų viceministras.
1969 m. dėl pilotų ir navigatorių kaltės sudužo iš Varšuvos į Krokuvą skridęs lėktuvas „An-24” su 53 keleiviais. 1962 m. Okenčės oro uoste dėl apšalimo leisdamasis sudužo lėktuvas, gabenęs iš Briuselio 33 keleivius.