Atgimimo
idėjos į Klaipėdą atėjo iš Vilniaus, kur 1988 metų birželio pradžioje
buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, nuo 1989 metų pradėjęs
atvirai deklaruoti, kad jo tikslas - Lietuvos nepriklausomybė.
Iki 1988 metų vasaros Klaipėdoje, kaip ir visoje Lietuvoje, laikas tekėjo
įprastu ritmu. Atrodo, daugelis lietuvių, įpratusių prie politinių
potvynių ir atoslūgių Maskvoje, laukė, kuo baigsis Gorbačiovo
eksperimentas. O kas bus, jeigu, kaip yra buvę anksčiau, ten, Maskvoje,
persigalvos, partijos kursas pasikeis ir „drąsuoliams“ teks atsakyti už
savo drąsą? Verčiau jau palaukti... Tų, drąsesniųjų, kaip parodė 1987
metų rugpjūčio 23 dienos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo,
nebuvo daug.
Tautinio atgimimo idėjos Klaipėdoje skleidėsi silpniau negu sostinėje.
Mieste gyveno gausi rusakalbių bendruomenė, dominavusi jūrinėse
organizacijose ir uoste. Klaipėdos inteligentijos, kuri nepuoselėjo
glaudaus tarpusavio bendravimo, laikysena buvo pasyvoka. Nebuvo iš kur
atsirasti kolektyviniam bendrumo jausmui mieste, kuriame gyventojų
skaičius po karo siekė vos kelias dešimtis tūkstančių, o spartus
mechaninis gyventojų prieaugis tarpusavio pasitikėjimo neskatino.
Klaipėda buvo paversta specifiniu jūreivių ir darbininkų miestu,
pagrindiniu Sovietų Sąjungos okeaninės žvejybos ir žuvies perdirbimo
centru prie Baltijos jūros. Mechaninis gyventojų prieaugis Klaipėdoje
visada buvo vienas didžiausių Lietuvoje.
Lietuviai, atsikeliantys į Klaipėdą, daugiausia buvo kolektyvizacijos
nuskurdintų kaimų gyventojai. Priversti trauktis iš kaimo ir radikaliai
keisti gyvenimo būdą, jie jautėsi nejaukiai, nes buvo naikinama
kaimiškoji jų tapatybė, atkilėliai sunkiai pritapo ištuštėjusiuose
miestuose. Tačiau atvykusių į Klaipėdą lietuvių uostamiestyje
pasilikdavo gyventi vis dėlto daugiau negu atvykėlių iš Rusijos.
Mieste
trūko butų, tai kėlė didžiulę socialinę ir tautinę įtampą, nes rusai,
dirbantys „sąjunginio pavaldumo“ įmonėse, gyvenamąjį plotą gaudavo
greičiau. Po to, kai buvo išvyti „vokiškieji okupantai“ (taip
eufemistiškai komunistinė propaganda apibūdino vokišką istorinę
tradiciją), menkiausi lietuviškumo pasireiškimai buvo stebimi ypač
budriai. 1947 m. Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininką lietuvį,
mokėjusį vokiečių kalbą, Viktorą Bergą ir sekretorių V.Buivydą pakeitė
rusai Sinycinas ir Charinas.
Saugumo organai Viktorą Bergą laikė ne„sovietinio organo atstovu“, o „smulkiaburžuaziniu inteligentu“, kuris simpatizuoja lietuvių pogrindžiui ir į darbą priima nepatikimus asmenis,
dalyvavusius antitarybinėje veikloje. 1947-1950 m. Klaipėdos miesto
savivaldybės dokumentacija buvo vedama beveik išimtinai rusų kalba. 1946
metais iš Vykdomojo komiteto Švietimo skyriaus viršininko posto „už
fašistinės literatūros saugojimą“, dėl „politinio ir klasinio budrumo
praradimo“ buvo atleistas lietuvis Žižys, jo vietą užėmė rusė
Bezlepkina.
1947 m. Klaipėdos valdžia prašė Lietuvos SSR Ministrų Tarybą
patvirtinti nutarimą, kad lietuvių gimnazija būtų pavadinta Ldk Vytauto
Didžiojo vardu. Motyvaciniame laiške pabrėžiami Vytauto Didžiojo
nuopelnai kovoje su vokiečiais: „Klaipėda ir kraštas nuolat kentė
kryžiuočių ir pagaliau vokiškųjų grobikų persekiojimą ir niokojimą.
Vytautas Didysis ties Žalgiriu sutriuškino vokiečius, suduodamas jiems
mirtiną smūgį, jo vardas nuolat primins ir mokiniams bus auklėjimo
pavyzdžiu būti Sovietų Lietuvos sargyboje prieš amžinuosius priešus
vokiečius.“ Tokių argumentų neužteko - gimnazija buvo pavadinta
Kristijono Donelaičio vardu.
Lietuvių jaunuolių galimybės tapti jūreiviais - patekti į vadinamąją„mariachodkę“, t.y. jūreivystės mokyklą, tapti laivo kapitonu ar šturmanu buvo apribotos. Lietuvius dažnai siųsdavo į tolimus Sovietų Sąjungos uostus, o į Klaipėdą atvykdavo baigusieji jūreivystės mokyklas
Leningrade ar Murmanske.
Dėl jūrų uosto specifikos Klaipėda buvo atviresnė Vakarų kultūrinei,
ypač vartojimo, įtakai negu kiti Lietuvos miestai. Nuo septintojo
dešimtmečio kontrabandinės ir legalios prekės iš Klaipėdos diktavo
jaunimo madas. Jūreiviai atgabendavo džinsų, japoniškų laikrodžių,
aparatūros, rūbų, sportinės avalynės ir kitų prekių, rodančių akivaizdų
skirtumą tarp socialistinės ir vakarietiškos gyvenimo kokybės.
Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas mieste buvo menkas. Vienintelė
aukštojo mokslo įstaiga iki 8-ojo dešimtmečio vidurio buvo Kauno
politechnikos instituto filialas, kuris rengė jūrinių specialybių
studentus ir tenkino ekonominius Klaipėdos poreikius. 1956 m. uždarius
Klaipėdos mokytojų institutą, kuriame kagėbistai „užfiksavo“
pasipriešinimo židinius, kultūrinis Klaipėdos gyvenimas prigeso.
Praeitis Klaipėdoje buvo rūpestingai tušuojama: nebeliko senųjų gatvių
pavadinimų ir paminklų, po nakties išnykdavo kokia nors originali mūro
siena ar senamiesčio detalė.
Tiesa, Klaipėdos dvasia ir istorija nebuvo
taip žiauriai sunaikintos kaip Karaliaučiaus, kuris neteko ir
senamiesčio, ir katedros, ir pilies, ir gyventojų, ir pavadinimo.
Karaliaučiaus krašte liko tik vokiečių pastatų griaučiai ir atvykėliai,
besikuriantys svetimose žemėse, o Klaipėda sugebėjo pamažu virsti
lietuvišku uostamiesčiu. Tačiau čia nebuvo istorinių šaknų, gilesnės
intelektualinės tradicijos kaip Vilniuje, nebuvo ir tokio tautinio
atsparumo kaip Kaune.
Aštuntąjį dešimtmetį galima laikyti Klaipėdos kultūrinės modernizacijos
laikotarpiu. Kai Klaipėdos dramos teatre devintojo dešimtmečio
pradžioje aktorius Vytautas Paukštė, vaidindamas Mažvydą Justino
Marcinkevičiaus to paties pavadinimo dramoje, pradėdavo skiemenuoti
finalinius spektaklio žodžius „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“, „Lie-tu-va“,
nuščiuvusių žiūrovų akyse pasirodydavo ašaros ir jie kartu su aktoriais
tardavo tą žodį. Povilo Gaidžio režisuota Justino Marcinkevičiaus
trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ kėlė klaipėdiečių
patriotinę dvasią.
O šio režisieriaus spektaklis „Dramblys“ buvo
subtili komunistinės kolūkinės sistemos parodija. Budri partinė cenzūra
netruko tą pastebėti. LKP CK sekretorius Lionginas Šepetys, neseniai
išleistuose atsiminimuose bandantis dėtis „patriotu“, tada piktinosi,
kad Klaipėdos vadovai parodė liberalumą, leidę šį „neskoningą ir
tendencingą spektaklį, iškreiptai traktuojantį moralines ir fizines
žmogaus vertybes“. Manyčiau, Klaipėdos vadovų „liberalumas“ kitų
Lietuvos didmiesčių kontekste buvo išskirtinis reiškinys.
Aštuntajame dešimtmetyje miesto kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas
suaktyvėjo, nes buvo įsteigti Šiaulių pedagoginio instituto ir
Valstybinės konservatorijos fakultetai, Vilniaus dailės instituto
Vaizdinės agitacijos katedra, gausėjo humanitarinės inteligentijos -
dailininkų, muzikų, literatų.
Buvo pradėta restauruoti XVIII-XIX a.
fachverkinius ir mūrinius namus, sandėlius, neogotikinį paštą, pradėta
Dramos teatro neoklasicistinio pastato rekonstrukcija. Atvykstantiems
menininkams, rašytojams, daininkams, muzikams ir dėstytojams
valstybiniai butai būdavo suteikiami po metų, po trijų mėnesių, kartais
net po kelių savaičių, nors kiti atskirą gyvenamąjį plotą gaudavo tik po
penkerių metų.
Tai ugdė Klaipėdos miestietiškumą ir atsirado terpė
patriotinių idėjų sklaidai. Rusakalbiai klaipėdiečiai lietuvius
Klaipėdoje, kaip ir Vilniuje, įžeidinėjo dėl lietuvių kalbos („govorite
po čelovečeski!“). Imperinis kūdikis - „Jedinstvo“ žaidė paprastų
žmonių jausmais ir baimėmis, kad dabar lietuviai paprašys juos kalbėti„žmonių kalba“, todėl nesunkiai susisuko lizdus Klaipėdos jūrų uoste,
rusakalbių mokyklose.
Pasitaikydavo ir sovietinio vandalizmo aktų, nors ir grįstų gerais
ketinimais. 1977 metais vietoj buvusių senųjų miesto kapinių buvo
įkurtas M. Mažvydo skulptūrų parkas. Dionizas Varkalis, vėliau tapęs
aktyviu sąjūdininku, naršė po griaunamas kapines, kad išsaugotų
originalius kryžius, tvorų liekanas - šiandien juos galima pamatyti
Kalvystės muziejuje. Kas tada buvo teisus - valdžia, kurianti parką
miestiečiams, ar kalvis Varkalis? Retorinis klausimas...
KGB pareigūnai visada budriai sekė, kokios nuotaikos Klaipėdoje, nes
uoste lankydavosi užsienio jūreiviai, o lietuvių jūrininkai bandydavo
likti užsienio uostuose. Pasireikšdavo Klaipėdoje ir atviros
antisovietinės nuotaikos, nepriklausomos grupės mėtydavo antisovietinius
lapelius, ant pastatų atsirasdavo antirusiškų užrašų, ant Celiuliozės ir
popieriaus kombinato kamino kartais būdavo iškeliama tautinė vėliava.
1968 metais Jonas Šilinskas, Stasys Balkaitis ir Aleksas Pašilis (vėliau
aktyviai dalyvavęs Klaipėdos Sąjūdžio veikloje, organizavęs Girulių
bokšto apsaugą per 1991 metų sausio įvykius), protestuodami prieš
sovietų tankų įsiveržimą į Čekoslovakiją, kelias trispalves lietuviškas
vėliavas naktį iškėlė ant Klaipėdos namų, platino antisovietinius
lapelius, o 1970 metų vasario 16 dieną, minėdami Lietuvos
nepriklausomybės dieną ant Celiuliozės kombinato kamino vėl iškėlė
trispalvę. Tais metais jie buvo suimti ir nuteisti kalėti nuo 3 iki 5
metų.
Permainas Klaipėdoje buvo galima pastebėti anksčiau negu kitur Lietuvoje
- 1987 metų vasarą Lietuvos komunistų partijos CK leido grąžinti
katalikų bendruomenei pastatą, atimtą iš tikinčiųjų 1961 metais ir
paverstą filharmonija. Lietuvos katalikai rinko parašus ir siuntė
peticijas Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetui,
reikalaudami grąžinti Klaipėdos bažnyčią. 1979 metais peticiją SSKP CK
generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui pasirašė 150 000 žmonių.
Atrodytų, klausimas buvo išspręstas. Komunistai atėmė, komunistai ir
atidavė, bet tai rodė, kad Lietuvoje pamažu bręsta padėtis, kurios
valdžia jau nesugebės kontroliuoti.
Tačiau iki atšilimo buvo dar toli. 1987 metų rugpjūčio 23 dieną Lietuvos
Laisvės Lyga Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, pasmerkė
Molotovo ir Ribbentropo paktą, pagerbė sovietinio teroro aukas.
Prasidėjo represijos ir puolimas prieš „nacionalistinio sambūrio
organizatorius“, „naujojo gyvenimo ir mūsų ateities priešininkus“.
Klaipėdos laikraštyje irgi pasirodė minėjimą smerkiančių straipsnių.
Jeigu jų autoriai būtų žinoję, kad nepraeis nė metai ir viskas apsivers
visai kitaip... Bet kas tada galėjo žinoti? Net „Gimtojo krašto“
vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis rašė: „Šis įvykis netaps
nei žymia data, nei kokiu nors posūkio tašku“.
1988 metų vasario 16 dieną mieste budėjo kariškiai, milicininkai,
draugovininkai iš darbo kolektyvų - sergėjo, kad „nacionalistai“
neiškeltų trispalvės, buvo organizuojami protestai prieš JAV prezidento
Ronaldo Reagano telegramą, sveikinančią lietuvius su nepriklausomybės
70-mečiu ir patvirtinančią, kad JAV niekada nepripažino Lietuvos
okupacijos. Klaipėdoje karjeros siekiantys komjaunuoliai niekieno
neverčiami smerkė ir Ronaldo Reagano telegramą, ir Vasario
šešioliktosios Aktą.
Tačiau tų metų pavasarį padvelkė nauji vėjai. Balandžio mėnesį
filosofas Arvydas Juozaitis Lietuvos dailininkų sąjungoje skaitė
pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame pabrėžė Vasario
16-osios reikšmę Lietuvai. Balandžio mėnesį susikūrė Tautos frontas
Estijoje, birželio 3 dieną į Mokslų akademijos salę susirinko Sąjūdžio
iniciatyvinė grupė.
Žinia, kad Vilniuje kuriasi sąjūdis, remiantis Gorbačiovo perestroiką,
Klaipėdą pasiekė 1988 metų birželio pabaigoje - pasirodė Arvydo
Juozaičio pranešimo tekstas, buvo platinamos vaizdajuostės iš birželio
15 dieną prie Vilniaus arkikatedros Lietuvos Laisvės Lygos suorganizuoto
mitingo, Estijos Liaudies Fronto leidiniai. Vilniuje susikūręs Sąjūdis
pradėjo steigti iniciatyvines grupes ir užmezgė ryšius su
klaipėdiečiais, iš pradžių ne struktūrinius, o asmeninius. 1988 m.
birželio 20 dieną grupė jaunų Klaipėdos architektų nusprendė, kad atėjo
laikas steigti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus
iniciatyvinę grupę.
1988 m. liepos 6 dieną Paminklų konservavimo instituto salėje susirinko
daugelis būsimų sąjūdininkų. Buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos
Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos iniciatyvinės grupės įkūrimo, viešai
prisistatyti visuomenei numatyta liepos 10 die ną, kai mieste vyks
populiarioji Jūros šventė.
Tą dieną Klaipėdoje turėjo vykti ir „Roko
maršo per Lietuvą“, vadovaujamo architektų roko grupės „Antis“,
koncertas Vasaros koncertų estradoje. 1988 m. liepos 10 dieną jaunų
žurnalistų Gintaro Tomkaus ir Ryčio Staselio iniciatyva pradėtas rengti
pirmasis Klaipėdos sąjūdininkų leidinys „Persitvarkymo naujienos“.
Mašinėle atspausdintame ir kopijuokliu padaugintame laikraštyje buvo
rašoma apie ekologines miesto problemas, apie istorinių gatvėvardžių
sugrąžinimą ir Klaipėdos piliavietės atstatymą. Piliavietė atstatoma
sėkmingai, bet ekologinių problemų mieste ir šiandien ne ką mažiau.
Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susiformavo iš įvairių profesijų
žmonių. Už laikraštuko leidybą buvo atsakingas Gintaras Tomkus, už
korespondenciją - Nijolė Laužikienė ir Kostas Kaukas, kontaktus su
rėmimo grupėmis turėjo palaikyti Edmundas Andrijau skas, Antanas
Kontautas, Vytautas Šliogeris, Dionizas Varkalis, Vytautas Čepas,
Kęstutis Miniotas ir Zita Šličytė, būsimasis europarlamentaras ir
liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas tapo Klaipėdos sąjūdininkų
lektoriumi, simbolika rūpinosi menininkas Vytautas Karčiauskas ir
architektė Ramunė Stasevičiūtė, juridinei grupei vadovavo advokatė Zita
Šličytė, renginius organizavo sociologas Arūnas Acus, poetas Aleksandras
Žalys, istorikas Vytautas Plečkaitis, pedagogas Algis Grublys. Vasara
Klaipėdoje, palyginti su įvykiais Vilniuje, praėjo ramiai, bet rudeniop
tautinis aktyvumas vėl padidėjo.
Jau beveik išdilo iš atminties, kas
buvo kalbama 1988 m. spalio 3 dieną Muzikinio teatro salėje Klaipėdos
Sąjūdžio konferencijoje, kur buvo suformuota 25 narių LPS Klaipėdos
miesto taryba ir delegacija į pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą, bet emocinis
tų dienų pakilimas suvirpina širdį iki šiol...
Pirmoji Klaipėdos LPS programa, paskelbta 1988 metais, iš esmės buvo
nuosaikus tautinių, demokratinių ir ekologinių idėjų mišinys. Vengta
konfrontacijos su valdžia, tad ir politinis aktyvumas buvo nukreiptas ne
į politinius ar tautinius, bet į neutralesnius ekologinius, kultūrinės
atminties susigrąžinimo klausimus. Pirmasis didelis Sąjūdžio renginys
buvo 1988 m. rugpjūčio 4 dienos ekologinis mitingas prie Celiuliozės ir
kartono kombinato. Šalia sąjūdininkų Antano Kontauto ir Eugenijaus
Gentvilo mitinge dalyvavo ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas
Žalys, bene pirmasis iš oficialiosios valdžios atstovų viešai pritaręs
Sąjūdžio linijai.
1988 m. rugsėjo 3 dieną visą Lietuvą įtraukė Baltijos jūros apkabinimo
akcija, nukreipta prieš jos taršą, deja, problema neišspręsta iki šiol.
Tada Lietuvos pajūryje susirinko apie 100 000 žmonių. Tų dienų
šimtatūkstantiniai mitingai nebuvo jokia keistenybė. Keisčiau būtų
atrodęs piketas ar demonstracija, kurioje dalyvautų mažiau negu 10 000
žmonių.
Tų metų spalio 10 dieną prasidėjo ekologinis žygis Minijos upe, o
gruodžio mėnesį Klaipėdos LPS parėmė žaliųjų kvietimą boikotuoti
užterštus pieno produktus ir jų nepirkti. Tai buvo poetiški ir naivūs
dainuojančios revoliucijos metai - kovotojai su alkoholizmu pylė
gėrimus į kanalizaciją, tankai buvo stabdomi maldomis ir giesmėmis,
žmonės skandavo „Gėda! Gėda!“ prie „Eltos“ pastato ir tauta jautėsi
vieninga kaip niekada iki tol ir niekada daugiau po to. Tada visi
buvome lietuviai.
1988 m. spalio 20 dieną Klaipėdoje, Muzikinio teatro bokšte, buvo
iškelta tautinė vėliava. Nuotraukose užfiksuoti šviesūs ir gražūs
žmonės. Pasirengę pasiaukoti. Kaip žmonės Prahos gatvėse prieš
keturiasdešimt metų. Matyt, egzistencinio pasirinkimo būtinybė iškelia
į paviršių geriausius ir šviesiausius jausmus, nuskaidrina veidus. O
vėliava, menanti revoliucinės kaitos metus, plevėsuoja iki šiol.
1989 m. pradžioje, pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo, buvo viešai
paminėtos 66-osios Klaipėdos krašto sukilimo metinės, vasario 16-ąją
Klaipėdoje įvyko Lietuvos nepriklausomybės mitingas, kuriame dalyvavo
apie 30 000 žmonių.
Užvirė diskusija dėl gatvių pavadinimų keitimo ir dėl atminimo kultūros.
Dar iki Sąjūdžio susikūrimo, 1988 m. pradžioje, Klaipėdos vykdomojo
komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys sukvietė būrelį istorikų, tarp kurių
buvo dabartinis KU rektorius Vladas Žulkus, Klaipėdos garbės pilietis,
knygos „Senoji Klaipėda“ autorius Jonas Tatoris, kalbininkų ir
muziejininkų aptarti senųjų gatvėvardžių grąžinimą. 1988 m. liepos 9-10
dienomis surengta parašų rinkimo akcija parodė, kad miesto gyventojai
svarbiausiu uždaviniu laiko Klaipėdos pilies atstatymą ir senųjų
gatvėvardžių grąžinimą. 1988-1990 m. buvo pradėta grąžinti tiek
senuosius XVII-XIX amžiaus, tiek 1923-1939 m. atsiradusius gatvių
pavadinimus. Senamiestyje vėl atsirado Kepėjų, Skerdyklos, Zembrickio,
Zauerveino, Tiltų ir Turgaus gatvės. Iki 1993 m. buvo pakeista didžioji
dalis ideologinio pobūdžio sovietinių pavadinimų. Tiesa, šis procesas
nebuvo logiškai užbaigtas.
Nebeliko Komjaunimo, Pergalės (aišku, kokia
pergalė turėta omenyje), Nachimovo ir Suvorovo, 16-osios divizijos
gatvių, bet liko Paryžiaus Komunos gatvė, kiekvienam Sovietų Sąjungos
miestui kone privalomas Statybininkų prospektas. Nebeliko rašytojo
P.Cvirkos, kuris 1940 metais vežė Stalino „saulę“ iš Maskvos, bet liko
kitos „vežėjos“ - S. Nėries vardu pavadinta gatvė. Nauji gatvių
pavadinimai buvo suteikiami atiduodant duoklę to meto realijoms, vietoj
Komjaunimo atsirado Sausio 15-osios gatvė, susijusi su Klaipėdos
sukilimu, o Lenino aikštė virto Atgimimo aikšte, kurioje iki pat
rugpjūčio pučo stūksojo Lenino paminklas. Kai kurie tokios
transformacijos prasminiai akcentai nusistebėtinai panašūs.
Rusų kosmonautą Jurijų Gagariną pakeitė lietuvių lakūnai Darius ir Girėnas,
Tarybinės armijos gatvei buvo sugrąžintas Šaulių pavadinimas. Tačiau
Butkų Juzės gatvė nepakeitė pavadinimo į ankstesnį vokiečių karo lakūno
Kurto Wolfo vardą. Vokietijos piliečio Heinzo Radzwillo iniciatyva
Turgaus aikštėje buvo atstatytas Klaipėdos simbolis - paminklas Taravos
Anikei. Per paminklo atidarymą 1989 m. rudenį Teatro aikštėje plevėsavo
ne tik Lietuvos, Mažosios Lietuvos, bet ir Vokietijos Federacinės
Respublikos vėliavos. Nors pasigirdo balsų, teigiančių, kad „Annchen
von Tharau“ atstatymas yra „krašto regermanizavimo“ požymis, daugelis
klaipėdiečių tai sutiko palankiai. Tais pačiais metais Vilniuje per
Antano Vivulskio Trijų kryžių atstatymo ceremoniją buvo vien lietuviška
simbolika, nors Vivulskis - lenkų kilmės architektas ir skulptorius.
1989 m. pavasarį įvyko rinkimai į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą,
o metų pabaigoje pradėta rengtis rinkimams į Lietuvos Aukščiausiąją
Tarybą ir į Klaipėdos miesto tarybą.
1989 m. kovo 26 dieną vykusiuose rinkimuose į SSRS Aukščiausiąją Tarybą
buvo išrinkti visi trys Klaipėdos Sąjūdžio kandidatai - Vytautas Čepas,
Sigitas Kudarauskas, Zita Šličytė. Šis laimėjimas laikytas klaipėdiečių
nuotaikų barometru, parodžiusiu, kokią ateitį Lietuvoje jie norėtų
matyti. Beje, Vytautui Čepui pralaimėjusį pirmąjį partijos komiteto
sekretorių Viktorą Baublį (dabar jis - Lietuvos Respublikos konsulas
Kaliningrade) tada dar „jaunas“ Algirdas Mykolas Brazauskas iškart
atšaukė iš pareigų.
1990 m. kovo 23 dieną įvyko pirmieji laisvi rinkimai į Klaipėdos
liaudies deputatų tarybą, kurioje sąjūdininkai sudarė absoliučią
daugumą. Išrinkta sąjūdietiška Klaipėdos miesto taryba ėmėsi Klaipėdos
simbolių desovietizacijos. Nutarta pašalinti iš aikščių Lenino stovylą
ir paminklą sovietų armijai (liaudis vadino jį „puška“). Tai sukėlė
sovietinių karo veteranų, didžiosios dalies rusakalbių ir Klaipėdoje
dislokuotų kariškių pasipriešinimą.
Tyrinėjant Sąjūdžio veiklą, reikėtų skirti du lygmenis - Sąjūdį kaip
lietuvius tautiniu pagrindu sutelkusį reiškinį, tautinio atgimimo
fenomeną, ir Sąjūdį kaip organizacinę struktūrą, iš kurios vėliau
išsirutuliojo politinės partijos.
1988 metais takoskyra tarp šių lygmenų Klaipėdoje dar nebuvo
išsikristalizavusi, tada formavosi politinė LPS struktūra, o 1989 metais
skilimas tarp „radikalų“ ir „liberalų“ jau buvo gana ryškus, nesutarimai
skyriaus viduje - akivaizdūs. Tarpusavio sutarimas buvo išlaikomas tik
per mitingus, rinkimus ir parašų rinkimo kampanijas.
Nors Klaipėdoje dominavo technokratai, Sąjūdžio organizacinį branduolį
sudarė humanitarai ir menininkai - žurnalistas Gintaras Tomkus,
architektai Vytautas Šliogeris, Edmundas Andrijauskas, Nijolė
Laužikienė, sociologas Arūnas Acus, geografas Eugenijus Gentvilas,
biologas Antanas Kontautas, psichologas Vytautas Čepas, istorikai
Vytautas Plečkaitis ir po dešimtmečio tragiškai žuvęs Rimantas
Ulevičius, restauratorius, Klaipėdos krašto istorinio palikimo rinkėjas
Dionizas Varkalis. Technokratai Sigitas Kudarauskas, Kęstutis Miniotas,
Rimantas Starkus priklausė organizatorių mažumai. Tai nebuvo
išskirtinis Klaipėdos bruožas. Politikoje dažnai dominuoja humanitarai
ir kultūros žmonės. Prisiminkime kad ir Antaną Smetoną, Augustiną
Voldemarą ar Vytautą Landsbergį.
Pagrindinius idėjinius impulsus
dažniausiai generuoja humanitarai, o technokratai siekia daryti įtaką
praktiniam valstybės valdymui. Natūralu, kad ir Sąjūdis iš pradžių buvo
kultūros žmonių projektas. LPS Klaipėdos skyrius savo veiklą organizavo
keliomis kryptimis - tai idėjų sklaida spaudoje (su Sąjūdžio vėliava
atsirado populiarioji „Mažoji Lietuva“), protesto akcijos, kontaktai su
komunistinės valdžios struktūromis (Klaipėdoje tai įvyko natūraliai, gal
todėl, kad miesto vadovai širdyje jautėsi ne tiek komunistai, kiek
klaipėdiečiai). Nuo 1989 metų jau atsirado ir galimybė perimti valdžią.
Skirtingų interesų ir išsilavinimo žmones vienijantis Sąjūdis, natūralu,
derino ir skirtingas veiklos formas: vienos buvo pragmatinės, kitos -
deklaratyvios. Emocijų padiktuoti ir racionalūs požiūriai išryškėdavo
mitinguose, kai kalbėdavo ne tik konkrečios srities specialistai, bet ir
politikuojantys kitų profesijų atstovai.
Pavyzdžiui, racionali
Eugenijaus Gentvilo pozicija viename ekologiniame mitinge („ties
Klaipėda mes neturime net laisvo priėjimo prie šių vandenų. Ruošiamasi
rekonstruoti CPK, plėsti tarptautinę jūrų perkėlą, ir vis marių
sąskaita“) buvo tikras kontrastas romantinėms Vytauto Plečkaičio
vizijoms: „Baltijos pajūris lietuvių tautai buvo visais laikais
brangus. Tai gerai suprato ir narsusis Kęstutis, ir didieji
kunigaikščiai Jogaila, Vytautas. Mūsų amžiaus pirmoje pusėje daugelis
iškilių lietuvių negailėjo jėgų, kad Lietuva susijungtų su Klaipėdos
kraštu. Šiandien paklauskime save, ar mūsų tauta, tiek daug kovojusi dėl
Baltijos, yra savo pajūrio šeimininkė?“
Tų laikų mitinguose dominuodavo minorinės ir romantinės gaidos. 1989-ųjų
žiemą buvo paminėtas 1923 metų Klaipėdos sukilimas - visą dieną vykę
renginiai priminė tautos nelaimes, praradimus ir nuostolius, o ne
unikalų istorinį įvykį, lėmusį, kad Klaipėda atiteko Lietuvai. Buvo
aukojamos mišios už žuvusiuosius, šventinami vainikai ir vėliavos,
Skulptūrų parke buvo pagerbti žuvę sukilėliai. Bendrą tragišką nuotaiką
dar labiau sustiprino oratorių kalbos.
Arvydo Juozaičio ištarti žodžiai
apie „kraujo auką“ išgąsdino ne vieną klaipėdietį: „Tai padarė aukai
pasiruošę žmonės ir tų žmonių tauta. Mes įrodėme, kad giliausi dvasios
siekimai yra neatsiejamai susiję su fiziniu pasiaukojimu, fizine žūtimi.
Jeigu mes pasiruošę žūti už savo žemę - ji mūsų.“ Kita vertus, niekas
neabejoja, kad sausio 13-ąją lietuviai buvo pasirengę aukai.
1989 metais skilimas tarp LPS Klaipėdos miesto tarybos narių vis gilėjo,
formalus nesutarimų pagrindas, kaip ir Vilniuje, - ginčai tarp„realistų“ ir „idealistų“, kaip, kokiais būdais siekti Lietuvos
nepriklausomybės. Vieni pasisakė už lėtesnį, labiau apgalvotą kelią,
kiti nepriklausomybės paskelbimo faktą laikė didžiausia vertybe. Šitas
nuolat stiprėjęs vidinis prieštaravimas aukščiausią tašką pasiekė
1989-ųjų birželio mėnesį, kai Vytauto Plečkaičio iniciatyva buvo
pasiūlyta LPS taryboje įsteigti Radikalų frakciją. Nors ši idėja nebuvo
įgyvendinta, susiskaldymas stiprėjo. Kilo klausimų dėl „Mažosios
Lietuvos“ politinės linijos.
Radikalesni sąjūdininkai siekė paversti jį
partiniu laikraščiu, kiti laikė jį klaipėdiečių tribūna. Nesutarimai
ypač paaštrėjo artėjant rinkimams į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.
Priklausymas komunistų partijai („Ar komunistas gali būti patriotas?“)
tapo vienu pagrindinių argumentų, kodėl komunistai neturėtų būti renkami
deputatais. 1988-ųjų vasarą deklaruotas bendras Sąjūdžio idealas
1989-ųjų pabaigoje virto savo teisumu įsitikinusių žmonių rietenomis.
Istorija dažnai būna klastinga.
Komunistų partijos lyderis po kelerių
metų tapo nepriklausomos Lietuvos Prezidentu ir Ministru Pirmininku.
Argi ne likimo ironija, kad komunistinis nomenklatūrininkas, kuriam
laisvos Lietuvos idealai anuo metu menkai rūpėjo, buvęs Klaipėdos
komunistų partijos komiteto pirmasis sekretorius Viktoras Baublys yra
Sąjūdžio radikalo Arvydo Juozaičio viršininkas Lietuvos konsulate
Kaliningrade? Pseudopatriotų visada pagausėja po sėkmingos
revoliucijos.
Filosofas Arvydas Šliogeris prieš pat rinkimus į Lietuvos Aukščiausiąją
Tarybą, parašė įžvalgų straipsnį, kuriame teigė: „Viskas vyko ir
skleidėsi tartum sapne, kurio siužeto pasakoti nereikia, kadangi
sapnavome visi kartu. Tai buvo visos tautos kolektyvinis sapnas,
vadinamas įvairiai: atgimimu, tautiniu prabudimu, demokratija ir t.t.
Tačiau dažniausiai jis vadinamas sąjūdžiu.
Sąjūdžio (mažąja raide)
personifikacija, metafora ir centru tapo Sąjūdis (didžiąja raide), t.y.
keliasdešimt žmonių, davusių sąjūdžiui politinio judėjimo formą ir
sukūrusių rudimentines politines struktūras. Šių žmonių dėka sąjūdis
virto politiniu reiškiniu, taigi tapo ne tik moraline, bet ir faktine
jėga. Jų dėka Lietuvoje po pusės šimtmečio vėl pradėjo atsirasti tai,
ką galima pavadinti politika ir politine sąmone.“
Kita vertus, jau tada pradėjo išsiskirti pragmatinės ir ritualinės
politikos kryptys. Sąjūdžio veikla ir pasiaukojimas 1991 metų sausį
ginant Lietuvos parlamentą, kaip ir Žalgirio mūšis, Vytauto Didžiojo
žygiai, tautos sąmonėje įsitvirtino kaip ritualiniai simboliai,
stiprinantys tautinį tapatumą ir padedantys suvokti savo vietą Europoje,
bet valstybė turėjo būti kuriama ant racionalių, pragmatinių ir
socialiai teisingų pamatų. Ar pavyko? Čia jau kitas klausimas, atsakymo
į jį reikėtų ieškoti už tautos kolektyvinio sapno ribų.