Žinomi ir mažiau girdėti tarpukario Lietuvos menininkai siūlo vizualinę kelionę po įvairius miesto centro ar priemiesčių kampelius, pateikia įspūdingų panoraminių vaizdų nuo Aleksoto ir Žaliakalnio.
Šio muziejaus Vaizduojamosios dailės skyriaus vadovė Violeta Krištopaitytė tvirtino, kad atkurtos Nepriklausomybės laikotarpiu tai pirmoji tokio pobūdžio paroda, atspindinti žymias istorines Kauno vietas ir bėgant laikui primirštus ar pasikeitusius miesto bruožus.
Įamžinti ir miesto užkaboriai
V.Krištopaitytės teigimu, pirmajai ekspozicijai iš numatomo parodų apie Kauną ciklo tarpukario laikotarpis pasirinktas todėl, kad norima pristatyti vieną svarbiausių Kauno raidos etapų, kai miestas iš nereikšmingo Rusijos gubernijos užkampio su vargingais „Brazilkomis“ ar „Slabada“ vadinamais rajonais išaugo iki miesto, nusipelniusio „Mažojo Paryžiaus“ statuso.
Čia kūrėsi varguomenės lūšnų kvartalas. Anot vietinių legendų, jame paprastai apsigyvendavo iš už Atlanto, ypač iš Brazilijos, grįžę tautiečiai.
„Slabodkė“ – tai laisvė
Iki šiol išlikęs „Slabodkės“ pavadinimas kilo dar XVII amžiuje. 1663 metų dokumentuose dabartinė Vilijampolė vadinama Sloboda Wiliampolska (nuo „svoboda“ – laisvė). Šis Vilijampolės sinonimas Slabada, arba slaviškesnis mažybinis variantas Slabodkė, šnekamojoje kalboje išliko iki mūsų dienų. Mikrorajonas pasižymėjo siauromis gatvelėmis. Nuo tarpukario jis žinomas kaip Kauno darbininkų kvartalas, niekada neturėjęs prestižinės miesto vietos vardo. Nuo seno Slabodkėje dominavo darbininkai, o inteligentų čia visada buvo mažuma.
Mažojo Paryžiaus vardas Kaunui prigijo todėl, kad kavinės ir restoranai buvo įrengiami „paryžietišku“ stiliumi, o tarpukario damos dėvėjo puošnius drabužius pagal Paryžiaus madą.
Jaučiama tarpukario dvasia
Parodoje miestas pristatomas įvairiais metų laikais ir įvairiais menininkų pastebėtais rakursais.
Jono Buračo, Arkadijaus Presso, Jono Šileikos, Mstislavo Dobužinskio paveiksluose tarsi fotografijose galima išvysti, kaip atrodė Rotušės aikštė, aplinkinės Senamiesčio bažnyčios, gatvelės ar kiemai, 1932 metų potvynis žuvų turguje, Žemaičių, E.Ožeškienės ar S.Daukanto gatvės. Lankytojai gali palyginti, kaip šios vietos ar pastatai atrodo dabar.
Kiti menininkai pateikia anuometinių Kauno priemiesčių – Marvelės, Fredos, Panemunės, Pažaislio ir miesto pasididžiavimo – Laisvės alėjos – motyvų.
Parodoje svarbus ne tik geografinis ar urbanistinis miesto raidos aspektas, bet ir jo dvasia, ne tik ikonografinė, bet ir meninė to laikotarpio refleksija, todėl žiūrovui turėtų būti įdomūs emocinius įspūdžius perteikiantys išraiškingi Antano Samuolio, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Vlado Eidukevičiaus, Jono Vaičio kūriniai. Stepo Žuko, Jono Kuzminskio ar Leonardo Kazoko darbai įdomūs kaip žanrinių scenų pavyzdžiai, atskleidžiantys socialinius miesto gyvenimo aspektus.
Bus dvi parodos
Paroda rengiama iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus rinkinių.
V.Krištopaitytės ir jos kolegų planuose numatytos dar dvi tapybos darbų parodos. Vienoje iš jų rengiamasi pristatyti pokarinio Kauno menininkų užfiksuotus vaizdus.
Kita paroda turėtų būti skirta patiems seniausiems paveikslams, kuriuose atsispindi XIX – XX amžių miestas. Joje žadama pristatyti ir dar ankstesnio laikotarpio darbų.