Partizanų palaikų desakralizavimas pokario metais (Simbolinė perspektyva)

Pasakojimai apie žuvusių Lietuvos partizanų palaikų niekinimą užima reikšmingą vietą liudytojų atsiminimuose, literatūros kūriniuose apie pokarį, ką ir kalbėti apie pačių partizanų spaudą. Dėl suprantamų priežasčių apie šį reiškinį paprastai kalbama iš vertinamųjų pozicijų – taip siekiama parodyti ir pasmerkti Sovietų Sąjungos represinių struktūrų darbuotojų žiaurumą ir papasakoti partizanų kančios istoriją.

Šiame tekste siūlysiu pažvelgti į partizanų palaikų niekinimą iš simbolinės desakralizacijos perspektyvos. Kokia buvo palaikų niekinimo prasmė, ką buvo norima tuo „pasakyti“ – tai klausimai, kuriuos kelsiu šiame tekste. Interpretuojant šį reiškinį, jeigu norime pamatyti daugiau nei vien tik čekistų brutalumą, iškyla subjektyvumo grėsmė. Jos tikriausiai išvengti neįmanoma. Kita vertus, tokia perspektyva leidžia išvengti faktų ir dokumentų fetišizavimo aistros, būdingos daliai XIX a. pozityvistinių įpročių tebevaržomų pokario istorijos tyrinėtojų.

Viskas ką daro žmogus – akies mirktelėjimas, pečių gūžtelėjimas, rankos mostas, patys įvairiausi ir kasdieniškiausi gestai – kažką reiškia. Atlikdamas vieną ar kitą veiksmą žmogus dažnai neįsisąmonina jo reikšmiškumo, jis pasielgia ir tiek, tačiau uždėję tam tikrą „dešifravimo tinklelį“ pamatytume, jog fizinis veiksmas nurodo į kažką kita. Pavyzdžiui, spjūvį į veidą „formaliai“ galima aprašyti kaip burnoje susikaupusio sekreto paleidimą į kito žmogaus galvos priekinę dalį. Tačiau spjūvis yra daugiau nei liaukų sekreto skridimo trajektorija. Daugelyje kultūrų šis veiksmas laikomas baisiu įžeidimu.

Taigi čia mes susiduriame ne su fiziniu veiksmu, bet su simbolyje įkūnyta reikšme. Būtent naudodami simbolius žmonės išreiškia savo požiūrį į vieną ar kitą dalyką. Tiksliau, žmogus ne taip naudoja simbolius, tarsi jie būtų iš išorės gauti instrumentai, kuriuos galima bet kada padėti į šalį, tačiau save per simbolius išreiškia. Kalbėdamas, darydamas judesius kūnu jis nuolat „simbolizuoja“. Kai kurie kultūros tyrinėtojai teigia, jog kultūra yra ne kas kita kaip simbolių tinklas, kuriame mes esame pakibę kaip vorai, ir siūlo nagrinėti ją kaip ženklų sistemą. Toks požiūris turi savų trūkumų ir privalumų. Štai socialiniai antropologai, pabrėžiantys semiotinę kultūros plotmę ir ją tyrinėjantys, kaltinami moksliškumo trūkumu.

Jų priešininkai teigia, jog kiekvienas „simbolinis antropologas“ tame pačiame simbolyje ar jų sistemoje įžvelgs vis kitus dalykus, taigi neįmanoma pasakyti, ar tai tiesa, ar tik tyrėjo išmonė, pamatymas to, ko apskritai nėra. Tačiau šį trūkumą galima laikyti ir privalumu. Kultūros kaip ženklų sistemos nagrinėjimas leidžia aprašyti „gyvą“ kontekstą, kuriame reikšmė yra sukuriama ir paskleidžiama. Tokio kalbėjimo pavyzdžiu būtų galima nurodyti amerikiečių filosofo Alphonso Lingis fenomenologines „impresijas“. Jo žvilgsnis nesimuliuoja objektyvumo, nekonstatuoja, tik žiūri ir pavaizduoja „sodrų“ kultūrinį bei gamtinį kontekstą, kuriame kas nors vyksta.

Prancūzų antropologė ir istorikė Veronique Nahoum-Grappe, rašydama apie masinius bosnių moterų prievartavimus Jugoslavijos kare, įvedė, mano akimis, svarbią smurto ir žiaurumo skirtį (violence vs. cruelty). Šią skirtį ji pagrindžia skirtingais smurto ir žiaurumo tikslais. Smurtas, anot autorės, „nesibruka gilyn“ ir nesistengia desakralizuoti. Desakralizaciją čia reikėtų suprasti kaip asmens arba asmenų grupės tikslingą elgesį, tam tikrus veiksmus, kuriais siekiama priešą (gyvą ar mirusį) paniekinti, iš jo pasityčioti. Mūšyje malšinant maištaujančią minią gali būti pralieta labai daug kraujo, nuo teroristo susprogdintos bombos turgaus aikštėje žūva daugybė žmonių, tačiau tokiais atvejais aukos nėra desakralizuojamos – tai smurtas. Desakralizacija yra būtent žiaurumo (cruelty) esmė.

Konkretiems žmonėms toks žiaurumas reiškia jų žmogiškumo, individualios tapatybės suardymą ir atneša didžiulį skausmą. Kai tai vyksta masiškai, jau galima kalbėti apie šalies, žemės, visuomenės simbolinį naikinimą. Kitaip tariant, desakralizacijos veiksmu siekiama ne tik nužudyti konkretų žmogų, bet ir sunaikinti visos bendruomenės tapatybę, „įrodant“ jos egzistavimo nevertumą.

Ne visada galime kalbėti apie žiaurumą (kad ir koks brutalus jis būtų) kaip apie sporadišką reiškinį (žmogui pasimaišė protas, jis apgirto nuo žiaurumo ir alkoholio, jis nesuprato, ką darąs). Juolab kad patys žiauriausi įvykiai (Nahoum-Grappe pavartota prasme) būna palyginti logiški. Logiški ne tik todėl, kad planuojami. Žiauriausi įvykiai buvo logiški atsižvelgiant į tai, jog desakralizuojančio smurto strategijos, kurias naudoja budeliai, įvairiuose pasaulio regionuose sutampa. Visur smurtautojai aukoms liepia pakelti rankas, nusirengti, melsti pasigailėjimo, visur yra niekinami aukos lytiniai organai ir t. t. Žiaurumo logika? Vargu ar smurtautojai gali įsisąmoninti savo veiksmų simboliškumą, tačiau jis gerai matomas gretinant smurto reiškinius.

Lietuvos partizanų palaikai viešose erdvėse – turgaus aikštėse, prie bažnyčių, liaudies gynėjų būstinių, mokyklų – pradėti sistemingai guldyti nuo 1946 m. pradžios. Juozo Lukšos-Daumanto nuomone, tai buvo susiję su 1946 m. vasario 15 d. paskelbtu LSSR NKVD komisaro Juozo Bartašiūno įsakymu dėl legalizacijos (kur kalbama ne tik apie partizanų legalizaciją, bet ir apie griežtesnes sankcijas partizanams ir jų rėmėjams).

Oficialiai palaikų guldymas viešose vietose siekė nužudytojo atpažinimo. Taip pat siekta ir žuvusiojo artimųjų – tų, kurie ateidavo prie viešoje erdvėje išmestų kūnų – atpažinimo bei įbauginimo eksponuojant žuvusiųjų kūnus. Tai nebuvo beprecedentis, sovietinių represinių struktūrų darbuotojų sugalvotas būdas. Skirtinguose pasaulio regionuose, įvairiais istoriniais laikotarpiais žuvusio priešo palaikai arba jų dalis (paprastai galva) būdavo išstatomi viešai. Totalitarizmo sąlygomis ši praktika tiesiog buvo įgyvendinama ypač nuosekliai, sistemingai ir ilgą laiką.

Lietuvoje palaikų niekinimo praktika baigėsi apie 1950 m., tada žuvusiųjų kūnai jau pradėti slėpti – atpažinimas vykdavo uždarose patalpose. Tokį pokytį galima aiškinti tuo, jog pogrindžio dalyviams pavyko nugabenti niekinamų kūnų nuotraukas į Vakarus, taip pat perduoti kovojančios Lietuvos laišką Romos popiežiui Pijui XII, kur jis buvo išspausdintas. Taip manė ir patys partizanai.

Kita vertus, „banditų“ palaikų eksponavimas jau buvo atlikęs savo vaidmenį ir instrumentas darėsi nebereikalingas – žmonės jau buvo pakankamai išgąsdinti, daugelis partizanų rėmėjų ištremti, o ir pačių kovotojų nedaug belikę. Kova jau buvo pasiekusi paskutinę stadiją ir kova su partizanais tapo panaši į pavienių laukinių žvėrių medžioklę.

Praktika nužmoginti priešus ir pavadinti juos žvėrių vardais (arba parazitais) buvo ir yra plačiai paplitusi. Galima prisiminti Ruandoje 1994 m. vykdytą tutsių genocidą. Per hutų valdomas masines informacijos priemones tutsiai buvo vadinami „tarakonais“. Nacių okupacijos metais žydai vadinti „parazitais“, „mėšlu“; „buožės“ Sovietų Sąjungoje – „siurbėlėmis“ ir t. t. Priešų nužmoginimas pavadinant juos kokiu nors toje kultūroje šlykščiu laikomo gyvūno vardu yra ir vienas iš aštuonių genocidinio proceso stadijų elementų.

Nužmoginant ir animalizuojant priešą jam yra priskiriamos savybės, kurias jis tarsi turi iš prigimties. Priešas elgiasi kaip žvėris todėl, kad kitaip elgtis negali. Pavadinimas žvėrimi tad implikuoja ir tam tikrą jo „nesąmoningumą“. Priešas gali būti įvardijamas pasitelkiant ir žmogiškąsias metaforas, kaip antai „niekšas“, „judas“, „išgama“, „išsigimėlis“. Tačiau šiuo atveju priešui priskiriamos savybės, kurios jam esmiškai „būdingos“.

Nenuostabu, kad ir sovietiniais laikais rašytuose straipsniuose, knygose partizanai vaizduojami kaip pusiau žmogiškos, pusiau žvėriškos būtybės, parazitai, kuriuos reikia sunaikinti. Propagandiniame diskurse žmogiškoji partizanų pusė nusakoma kriminaliniais (tai apima ir politines nuostatas) terminais, žvėriškieji pasitelkiami tada, kai apibūdinama jų veikla. 1949 m. į čekistų nelaisvę pateko Kęstučio apygardos štabo viršininkas Robertas Gedvila-Sidabras. Po trijų mėnesių tardymo jis buvo priverstas parašyti (arba pasirašyti) atgailą, kreipimąsi į liaudį. Šis dokumentas yra vertas dėmesio kaip beletrizuota santrauka „banditų“ savybių, tarp jų ir animalinių, kurias per visą okupacijos laikotarpį buvo stengiamasi internalizuoti Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje.

Pacituosiu jos ištrauką: „Pačiupę nekaltą auką, jie negreit atimdavo jai gyvybę, bet dar ilgai ją kankindavo ir tenkindavo savo sadistinius polinkius. Jų akys žibėdavo krauju atliekant tokius darbus. Ir ar galima tokius vadinti žmonėmis? [...] Juk jeigu mes, mūsų siekimai, mūsų tikslai ir mūsų darbai būtų teisūs, tai kodėl mes bijome ir nedrįstame vaikščioti dienos šviesoje? Kodėl mes bijome skaisčiosios saulės ir nuo jos slepiamės didžiausiuose girių tankumynuose, raistuose ir tamsiose lindynėse giliai po žeme? [...] Mes tik biaurūs parazitai, kurie troškome ir gėrėme tautiečių kraują. Mes tos usnys javuose, kurie norime juos nustelbti, patys jokios naudos ir gero neduodami“.

Reikia paminėti, jog nužmoginimo retoriką (ne praktiką, o tai esminis skirtumas) taikė ir kita pusė. Partizanai savo atsišaukimuose čekistus vadina azijatais, žvėrimis, ne žmonėmis, kuriems būdingas žiaurumas, kraujo troškimas, siautulys, naikinimo manija (tokioje retorikoje nėra aiškių ribų tarp čekisto, komunisto, ruso, mongolo). Tačiau tokie dalykai yra „normalūs“ karo sąlygomis, kai siekiama įtvirtinti savo kovos teisėtumą.

„Banditas“ yra sąvoka, kuria įvardijamas žmogus, esantis už įstatymų ribų. Tai patvirtina ir etimologija (it. bandito – „tas, kuris yra už įstatymo ribų“). Kai žmogus ar žmonių grupė nešioja ženklus, kuriais jis ar jie nusako savo tapatybę, o kartu ir tikslą, prasmę, dėl ko šie ženklai yra nešiojami, tai „paženklinto“ kūno persekiojimas ir nužudymas teisine, o ir psichologine prasme, yra kas kita, negu nužudymas „beženklio“ nusikaltėlio.

Ženklai visada implikuoja tam tikrą asmens sakralumą, apibrėžia jo tapatybę. Dėl šios priežasties totalitarinių režimų institucijos siekė ištobulinti „nuženklinimo“ procedūras, kurios tobulą pavidalą įgijo nacių įsteigtose žmonių naikinimo stovyklose. Atimdami iš žmogaus įprastus jam ženklus (rūbus, asmeninius daiktus, nukirpdami plaukus, apribodami judesių laisvę), paversdami jį skaičiumi naciai išties pasiekdavo, kad kalinys galų gale pradėdavo atitikti iš anksto jam priskirtą šlykštaus padaro vaizdinį.

Tam tikrų keblumų norint pavaizduoti partizanus kaip visuomenės atmatas, degeneratus ar žvėris kilo ir sovietams. Lietuvos partizanai nešiojo uniformas arba bent jau atitinkamus ženklus, turėjo statutą, bausdami žmogų mirtimi dažnai pasirašydavo mirties nuosprendį ir nurodydavo jo įvykdymo motyvus, draudė kankinimus, t. y. kiek leido aplinkybės, veikė kaip normali kariuomenė. Todėl priartinti partizanus prie pageidaujamo įsivaizdavimo taip, kad tai būtų „vizualiai“ pakankamai įtikinama, buvo įmanoma tik juos nukovus, paėmus į nelaisvę arba privertus viešai atgailauti. Mus domina pirmasis atvejis. Ko reikėjo imtis, siekiant parodyti, kas partizanai buvo „iš tikrųjų“?

Pirmiausia reikia iššaukti tam tikrą aplinkinių būseną. Vizualiai pavaizduoti miškinių kovos neteisingumą. Pastarasis siekis negalėjo būti įrašytas į oficialią saugumo „direktyvą“ (bent jau nėra rastas dokumentus, kuris galėtų tai patvirtinti), tačiau jis glūdėjo pačioje viešo atpažinimo idėjoje. Remdamiesi liudytojų pasakojimais bei nužudytų partizanų nuotraukomis matome, jog su palaikais buvo „improvizuojama“, kuriamos įvairios simbolinės „inscenizacijos“. Tad kokia ta būsena, arba, tiksliau, kokia būdavo sukuriama atmosfera, idant ta būsena būtų iššaukta?

Šią atmosferą būtų galima apibūdinti kaip ypatingo šlykštumo ir slogumo aplinką, kurioje žuvusieji buvo eksponuojami kaip beženkliai, beformiai, baisūs padarai. Peržvelgus niekinamų palaikų nuotraukas, vargiai įmanoma pasakyti, kad tai karių palaikai.

Pagrindinis ženklas, kurį galime aptikti daugelyje nuotraukų, tai į rankas įsprausti arba ant kūnų paguldyti ginklai, kurie niekinimo kontekste labiau panašėja į plėšraus žvėries geležinius „nagus“ ir „nasrus“ nei kovotojo ginklą. Žinoma, toks palaikų eksponavimas aplinkiniams turėjo kelti daugybę kitų jausmų ir apie kokias nors „ribas“ tarp jausmų arba jų „grynumą“ kalbėti negalima, tačiau bendriausia sąvoka, mano akimis, tinkama nusakyti tam, kas vyko pokario Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, tai tremendiškumas (isp. tremendo – „šiurpus, baisus“). Ši sąvoka, ją „skolinuosi“ iš XX a. ispaniškosios literatūros srovės pavadinimo, apima ir pasišlykštėjimą, ir baimę, ir siaubą. Sustatydami partizanus į natūralistines „kompozicijas“, tarytum jie būtų gyvi – pusiau žmonės, pusiau žvėrys, anksčiau žiaurūs, tačiau dabar bejėgiai, yrantys, neverti laidotuvių – sovietų valdžios represinių struktūrų atstovai pasiųsdavo aiškią žinią apie partizaninio sąjūdžio Lietuvoje „tikrąjį veidą“.

Žuvusių, padvėsusių ar žmonių nušautų žvėrių kūnai supūva natūralioje aplinkoje, be jokio ženklo. Šis ar kitas žvėris žmogiškuoju matu nesiskiria vienas nuo kito. Žmogus, priešingai, gali būti pavadintas daugeliu vardų. Jo tapatybė daugialypė. Norint sunaikinti žmogų, reikia atimti iš jo „vardą“, sunaikinti asmens daugialypiškumą, sunaikinti jo kapą.

1944–1945 m. nukautuosius dažniausiai palikdavo žūties vietoje (sovietiniu „papročiu“ atsitraukimo atveju mūšio lauke būdavo paliekami gulėti netgi žuvusių raudonarmiečių kūnai) ir partizanams ar žuvusiųjų artimiesiems pavykdavo juos paimti ir slapčia palaidoti. Nuo 1946-ųjų pradžios tai tapo beveik neįmanoma. Po atpažinimo proceso, kartais trukdavusio savaitę, kūnai būdavo „sunaikinami“ – paslapčia užkasami atokiose vietose, sumetami į pelkes, žvyro karjerus, nenaudojamus šulinius, lauko tualetus ir pan. Taip iš artimųjų būdavo atimama galimybė palaidoti žuvusįjį „žmoniškai“, jis buvo paliekamas „šakalams ir maitvanagiams“ (nepamirština, jog tuo metu „kitos pusės“ kovotojai buvo laidojami su iškilmėmis). Jeigu sutiksime su teiginiu, kad partizanai buvo laikomi (arba siekama juos tokius matyti) pusiau žmonėmis, pusiau žvėrimis arba žmogaus pavidalą turinčiais plėšrūnais, tai buvo logiška sovietinių organų praktika.

Šis jos logiškumo pagrindas – etinio principo „gerbti mirusįjį“ radikalus pažeidimas. Senojoje judėjų kultūroje, kuri yra krikščioniškos Europos kultūrinis pamatas, nepalaidotas kūnas arba negalėjimas to padaryti laiku (iki kūnui deformuojantis) buvo laikoma didele nelaime. Laukiniams žvėrims suėsti paliktas kūnas laikyta net ir bausme. Patekęs į „maitvanagio“ skilvį, ardomas parazitų, be mirtį įprasminančių apeigų žmogus išnyksta „be ženklo“.

Žinoma nemažai atvejų, kai sovietiniai pareigūnai išardydavo slapta palaidotų partizanų kapus. Tikriausiai ir čia negalėtume kalbėti apie kokią nors direktyvą iš centro, tai kilo iš bendro požiūrio į partizanus. Šie, savo ruožtu, pradėjo kapus minuoti, tad bandymas kapą suardyti neretai atnešdavo mirtį. Ardydamas kapą asmuo peržengia nerašytus draudimus, būdingus visoms kultūroms, – gerbti mirusįjį. Ar toks elgesys buvo vien tik aklos neapykantos iššauktas aktas, ar turėjo kokį nors kitą tikslą? Tikslas – „suardyti“, tačiau ką reiškia „suardymas“? Ar tai vien tik noras pademonstruoti savo jėgą ir teisumą?

Mes negalime iki galo išsiaiškinti psichologinių vieno ar kito asmens poelgio motyvų niekinant kapus (vargu ar tas žmogus ir pats galėtų tai paaiškinti), galime daryti tik prielaidas. Pabandyti „pajusti“, kas įvyksta, kai yra ardomas kapas. Kapo „suardymas“ (ar priešingai, jo sukūrimas) simbolinėje plotmėje gali būti traktuojamas kaip dar vienas, iš ankstesnių „nužmoginimų“ nuosekliai kylantis, dabar jau galutinis gulinčiojo kape „nužmoginimas“.

Kapas turi formą, jis aptveriamas tvorele, ant jo auga pasodintos gėlės, ką ir kalbėti apie simbolines figūras, iš kurių jos sudarytos – Vytis, Gedimino stulpai, tautinė vėliava. Ši tvarka reiškia, jog po žeme guli žmogus, kuris kažkam yra svarbus, reikšmingas, kad jis nėra tiesiog įrantys palaikai. Suardyti kapą – tai sunaikinti prasmę, „kosmosą“ (įsitenkantį keliuose kvadratiniuose metruose) paversti „chaosu“. Čia vertėtų prisiminti 1863 m. Lietuvos sukilėlių, kuriuos carinė valdžia taip pat laikė banditais, kapų naikinimą arba laikus, kai galingo valdovo įsakymu nuo žemės paviršiaus būdavo nušluojami ištisi miestai, sunaikinami nugalėtiesiems reikšmingais buvę simboliai.

Beje, sovietiniai okupantai, amžininkų liudijimu, kapus niekino ir ardė ne tik iš „aukštų“ ideologinių motyvų, bet ir siekdami prisiplėšti – antai taip elgtasi nusiaubtoje pokario Klaipėdoje.

Istorijoje vyksta nuolatinė ideologijų kova dėl atminties – vienas kultūrinių ženklų sluoksnis yra nušluojamas, vietoj jo klojamas kitas. Nušluojami ne tik materialūs objektai, įkūnijantys reikšmes, pavyzdžiui, metaliniai ar akmeniniai „kūnai“– paminklai, bet naikinami ir žmonės, kurie tas reikšmes žino, supranta, o kartais dėl jų kovoja.

Žmogui sunku prisiminti praeitį, ją aktualizuoti, kai nėra medžiaginio objekto, kurį jis galėtų matyti. Sovietų valdžia pokariu atliko žiaurų bandymą, siekdama ne tik nugalėti už „buržuazinę Lietuvą“ kovojusius priešus, nuteisti „kaltuosius“, bet ir kiek įmanoma sunaikinti jų palaikus. Palaikai juos deformuojant, desakralizuojant buvo paverčiami į kažką nepaprastai šlykštaus ir pusiau žmogiško, o vėliau buvo atiduodami suardyti gamtai.

Totalitarinio tikėjimo, jog įmanoma ištrinti visus jam nepalankius ženklus, būta naivaus. Apsirikta nuvertinant sociumo atminties galią ir tikėjimo dvasia gajumą. 1943 m. birželio 26 d., minint antrąsias žudynių Rainiuose metines, Telšių laikraštis „Žemaičių žemė“ rašė: „ir manė budeliai, kad žemė amžinai paslėps jų aukas, kad jie niekada daugiau nebegyvens. Bet kankiniai pakilo iš savo kapų ir gyvena mumyse savo dvasia labiau, negu bet kada. Budeliai manė, kad jie mirs savo tautai ir kraštui, bet kankiniai amžinai prisikėlė“.

Iš tiesų visuomenei reikalingi materialūs objektai (kapai-simboliai), kurie jaudrintų jos narių atmintį ir neleistų pamiršti žuvusiųjų bei jų kovos. Tai buvo ir 2008 m. kovo 18 d. Seime priimtos rezoliucijos „Dėl Lietuvos partizanų vadų, LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto, gynybos pajėgų vado, generolo Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų nužudytų Laisvės kovų dalyvių palaikų užkasimo vietų išaiškinimo ir jų tinkamo sutvarkymo“ simbolinis tikslas. Norima surasti kūnus, sugrąžinti jiems vertę ir pagaliau palaidoti. Taip būtų sukurtos sąlygos žuvusiųjų „prisikėlimui“ šiandienos žmonių dvasioje.