Naujasis malonus darbuotojas buvo Aleksandras Dubčekas, dar prieš metus buvęs Čekoslovakijos komunistų partijos pirmasis sekretorius. Soevitų bei sąjungininkų armijų invazija ir Kremliui ištikimi Čekoslovakijos kompartijos lyderiai jį nuo valdžios nušalino 1969-ųjų balandį ir pasiuntė rūpintis miškininkyste. Dabar A.Dubčekas į darbą važiuodavo tramvajumi ir kartais kilniai savo vietą pasiūlydavo saugumo žmogui, paskirtam jį slapta sekti.
A.Dubčekas buvo herojus „Prahos pavasario“, kurį lygiai prieš keturiasdešimt metų numalšino į Čekoslovakiją įsiveržę sovietų, lenkų ir Rytų Vokietijos kariniai daliniai. Reformatorius A.Dubčekas mėgino komunizmui suteikti „žmogiškąjį veidą“, todėl jis ne tik buvo tapęs Čekoslovakijos simboliu, bet ir reformų vilties ženklu kitose socialistinėse valstybėse.
Tačiau šis Čekoslovakijos eksperimentas 1968 metų rugpjūčio 21-osios naktį virto tragedija, kai į šalį įsibrovė Varšuvos pakto valstybių kariniai daliniai. Studentai Prahoje ant pastatų išrašinėjo: „Leninai, atsibusk, jie pamišo“. Nuotraukos, kuriose užfiskuoti prieš sovietų tankus stoję beginkliai žmonės, patraukė pasaulio dėmesį ir padėjo išsikovoti simpatijas, kad maža Čekoslovakija sugeba priešintis milžinei Sovietų Sąjungai.
„Prahos pavasaris“ buvo paskutinis komunistų reformatorių mėginimas Rytų bloke atsikratyti stalinizmo liekanų ir decentralizuoti totalitarinę sistemą. Tai buvo istorinis lūžis, turėjęs slegiančių pasekmių. Tuomet, 1968 metų vasarą, 12 metų po Vengrijos sukilimo ir 7 metai po Vokietijos galutinio padalijimo Berlyno siena, žlugo paskutinės iliuzijos - viltys, jog komunistinė sistema palaipsniui gali pasikeisti į naujo tipo liberaliąją demokratiją.
Kontrastas tarp Rytų ir Vakarų jau negalėjo būti didesnis, nei buvo anuomet. Kai tankai įvažiavo į Prahą, o reformų judėjimo nariai buvo areštuoti, studentai Vakarų Europoje išėjo į gatves, sukeldami ilgalaikius pokyčius valdžioje ir visuomenėje. Pavyzdžiui, netrukus Vakarų Vokietijos protestuotojų draugu tapo kancleris Willy Brandtas, norėjęs daugiau demokratijos ir pasiūlęs programą, kuria siekta palengvinti santykius su Rytų Vokietija.
Nuo tada posakis „68-ųjų karta“ turi dvi visiškai skirtingas prasmes. Tiems, kurie augo Rytuose, 1968 metai reiškia Prahą, A.Dubčeką, tankus ir iliuzijos pabaigą. Gimusiems Vakaruose tie patys metai siejasi su studentų lyderiu Rudžiu Dutschke, demonstracijomis ir protestų judėjimu, taip pat kairiųjų ekstremistų „Raudonosios Armijos frakcijos“ teroru. Gyvenusiems Rytuose 1968-ieji buvo istorinė klaida, o Vakarų gyventojams 68-ųjų judėjimas apskritai tapo sėkmės istorija.
Čekoslovakijoje nenusisekęs eksperimentas turėjo dramatiškų ilgalaikių padarinių. Maskvos remiami vietiniai partijos pareigūnai judėjimo įkvėpėjus vieną po kito išmetė iš lyderių pozicijų. Galiausiai net populiarusis A.Dubčekas buvo išsiųstas į Bratislavą inspektuoti grandininių pjūklų.
Reljefiška nosimi ir draugišku žvilgsniu Pavolas Dubčekas primena savo tėvą. Sovietų invazijos metu jaunesnysis Dubčekas studijavo mediciną Bratislavoje. Jis sėdėjo pas močiutę ant sofos ir girdėjo, kaip pro šalį riedantys tankai drebina langų stiklus. Jam tuomet atrodė, kad dabar visą šeimą ištrems į Sibirą. „Be to, mes buvome įsitikinę, kad jie nužudys tėvą“, - priduria P.Dubčekas. Taip buvo pasielgta su reformatoriumi Imre Nagy po Vengrijos sukilimo 1956 metais.
Bet Aleksandras Dubčekas išgyveno sovietų invaziją. Jis ir kiti reformatoriai buvo nustumti į visuomenės pakraštį per vadinamąjį „normalizacijos“ procesą - eufemizmas, kuriuo pridengiamas paprasčiausias nepageidaujamų asmenų išmetimas iš darbo. Dešimtys tūkstančių čekų ir slovakų buvo priversti eiti tuštinti šiukšliadėžių ar šluoti gatves.
Tarp jų buvo rašytojas Ivanas Klima, sveikinęs „Prahos pavasarį“, todėl vėliau nebegalėjęs publikuoti savo kūrinių. 1988 metais, didžiųjų politinių pasikeitimų priešaušryje, I.Klima parašė knygą „Meilė ir šiukšlės“ apie metus dirbant šiukšliavežiu. Rašytojas Milanas Kundera paliko Čekoslovakiją ir pelnė pasaulinį pripažinimą tokiais romanais, kaip „Nepakeliama būties lengvybė“.
Cestmiras Cisaras yra vienas iš nedaugelio likusių gyvų, kurie dirbo su A.Dubčeku. Jis gyvena sovietinio blokinio namo viename iš Prahos miegamųjų rajonų šeštajame aukšte. Jo butas nuo grindų iki lubų nukrautas knygomis. C.Cisaras neseniai išleido 1300 puslapių autobiografiją, jausmingai piešiančią praeitį: „Mes ėmėmės grąžinti seną Čekoslovakijos humanistinę tradiciją, - sako jis. - Jauni žmonės apie tai nieko nebežino“.
C.Cisaras prisijungė prie Čekoslovakijos komunistų partijos 1945 metais, būdamas 25-erių. Priešingai nei kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, komunistai po Antrojo pasaulinio karo buvo populiarūs pramoninėje Čekoslovakijoje.
Tais laikais, po 1938 metais nacistinės Vokietijos invazijos ir Čekoslovakijos padalijimo patirtos traumos, daugumai čekų ir slovakų atrodė racionalu dėtis su Sovietų Sąjunga. Kad ir kaip ten būtų, tačiau Miuncheno suokalbiu būtent Vakarų valstybės įjungė žalią šviesą A.Hitleriui, kuris po to aneksavo Sudetų kraštą. „Prahos pavasario“ metu C.Cisaras buvo Čekoslovakijos komunistų partijos centro komiteto narys, atsakingas už švietimą, kultūrą ir mokslą. Būtent jis panaikino cenzūrą ir už tai tapo vienu iš mylimiausių šalies politikų. „Mes norėjome įveikti baimę ir sukurti atvirą atmosferą, - tikina jis dabar. - Mes tik realizavome tai, apie ką žmonės galvojo“. Kai įvažiavo sovietų tankai, C.Cisaras taip pat buvo priverstas palikti savo postą, o vėliau duonai užsidirbo šluodamas gatves.
Po „Prahos pavasario“ numalšinimo Čekoslovakija paniro į tylą. „Normalizacijos proceso“ metu vykęs psichologinis ir moralinis žlugdymas buvo itin kenksmingas, net kenksmingesnis nei pati invazija, - įsitikinęs Vojtechas Menclis, kurį jau demokratinė Čekijos valdžia paskyrė ištirti 1967-1970 metų įvykius. - Moralinis bailumas tapo neišvengiama asmeninio gyvenimo dalimi, politika laikyta purvina ir pavojinga“.
Todėl Prahoje, sako jis, skirtingai nei Budapešte ar Varšuvoje, nebekilo jokių didesnių neramumų iki pat 1989 metų lapkričio. Čekoslovakijos „aksominė revoliucija“ neprasidėjo tol, kol negriuvo Berlyno siena.
Po 1989 metų komunistų režimas pamažu iširo. Iš Čekoslovakijos 1968-ųjų reformatorių tik A.Dubčekas trumpai vaidino šiokį tokį politinį vaidmenį, tačiau „Prahos pavasario“ idealai jau nebuvo ištraukti į dienos šviesą. Naujieji lyderiai 68-ųjų socialistus laikė svajotojais, kurie savo gyvenimą paaukojo pražūtingam eksperimentui. Slovakijos 1968-ųjų kartos narys Eduardas Goldstuckeris nusivylęs tvirtina, kad „Prahos pavasaris“ buvo palaidotas dukart: pirmą kartą - 1968 metų rugpjūčio 21-ąją, antrą kartą - 1989 metų rudenį.
Čekai ir slovakai buvo pavargę nuo eksperimentų. Jie kuo greičiau norėjo pasiekti Vakaruose klestėjusią laisvę ir dar labiu - materialinę gerovę. Šalį nauju keliu vedė liberalai, tokie kaip Vaclavas Klausas, dabar Čekijos prezidentas. V.Klausas netikėjo nuosaikiu „trečiuoju keliu“ - komunizmo ir kapitalizmo mišiniu, kurį siūlė A.Dubčekas. „Trečiasis kelias veda į trečiajį pasaulį“, - kartą pastebėjo V.Klausas. „Prahos pavasario“ simbolis A.Dubčekas tik vieną kartą vėl tapo reikšminga figūra. Svaiginančiomis 1989 metų lapkričio dienomis jis stovėjo už naujai išrinkto prezidento Vaclavo Havelo nugaros ir iš balkono nužvelginėjo susirinkusią džiaugsmingą minią. 68-erių A.Dubčekas tuomet tapo Federalinės Asamblėjos pirmininku. Tai buvo simbolinis postas, neturėjęs realios valdžios. Kaip naujasis tų laikų herojus žibėjo rašytojas ir dramaturgas V.Havelas, kuris reikšmingesne politine figūra virto tik po 1968 metų įvykių. 1977 metais jis buvo vienas iš „Chartijos 77“ autorių. Šiuo manifestu disidentai pasisakė prieš Čekoslovakijos komunistinio režimo vykdomus žmogaus teisių pažeidimus.
1992 metų rugsėjo 1-ąją A.Dubčekas kaip keleivis važiavo automobiliu iš Prahos į Bratislavą. Nuvažiavus maždaug 90 kilometrų, netoli Humpoleco miesto, jo BMW nuvažiavo nuo kelio. “Tai buvo tiesi kelio atkarpa, o oras buvo geras, todėl avarija pasirodė keista”, - sako jo sūnus Pavolas.
Tragiškasis „Prahos pavasario“ herojus buvo sunkiai sužeistas ir po dviejų mėnesių mirė. Vis dar populiarus A.Dubčekas buvo palaidotas pagrindinėse Bratislavos kapinėse.
