Ar sovietų pėdsakai jau nekelia pavojaus?

Lenino ir kitus sovietinius paminklus nugriovėme, bet ar po jų likusią tuštumą sugebėjome tinkamai pripildyti? Ką jie reiškia dabar, prabėgus keliolikai metų? Kokį antspaudą sovietiniai laikai paliko mūsų atmintyje ir sąmonėje?

Tokie klausimai knibžda vaikštinėjant po Lotaringijos meno fondo („FRAC de Lorraine“) Mece sales.

Iki spalio 19 dienos čia vyksta lietuvių menininkų G.Didžiapetrio ir D.Narkevičiaus paroda pusiau anglišku, pusiau prancūzišku pavadinimu: „You Are My Mirror 2: Les lendemains n'ont pas chante“ („Tu esi mano veidrodis 2: rytojus neuždainavo“).

Du paprasti, sovietmečiu išleisti Kryžkalnio paminklo sovietų armijai atvirukai.

Pirmajame – 1974 metais daryta nuotrauka, o antrajame – 1982-ųjų fotografija.

Nuotraukas skiria aštuoneri metai.

Bet žvengiant į jas atrodo, kad prabėgo vos minutė: abi jos fotografuotos iš tos pačios perspektyvos ir net mažytės detalės – žmonės, debesys, šviesa – beveik nesiskiria.

Darbas „Be pavadinimo“ – vienas trijų Mece rodomų 23 metų G.Didžiapetrio kūrinių.

„Žvelgiant iš dabarties, sovietinis periodas mums siūlo naujų galimybių jį suprasti ir pateikti. Man atrodo, kad jis buvo pristatytas ir ligi šiol apie jį galvojama labai vienpusiškai ir naiviai“, – aiškina šios epochos istorinę medžiagą savo darbuose naudojantis menininkas.

Mece taip pat eksponuojami G.Didžiapetrio darbai „Sputnik“ ir „Conversation Piece“ („Pasikalbėjimas“).

Pirmajame senas sovietinis skaidrių projektorius „Sputnik“ ant baltos sienos projektuoja iš kosmoso 1972 metais darytą Žemės nuotrauką.

Tačiau ją nufotografavo ne pirmasis istorijoje sovietų paleistas „Sputnik“, o JAV palydovai. Ironiška, kad šio palydovo garbei pavadintą projektorių imta pardavinėti beveik tuo pat metu, kai pasirodė amerikiečių padarytos Žemės nuotraukos.

Senu juostiniu magnetofonu atkuriamas „Conversation Piece“ („Pokalbis“) buvo įrašytas ankstyvą praėjusios gegužės rytą Vilniaus Lukiškių aikštėje.

Paukščių čiulbėjimo ir automobilių ūžesio fone du vyrai rusiškai kalbasi apie orus ir susitikimą, kuriame vienas jų nedalyvavo.

Pokalbis atrodo visiškai paprastas, netgi banalus. Bet šį iš naujo suvaidintą dialogą G.Didžiapetris rado KGB archyve, tarp slaptai 1970 metais klausytų telefono pokalbių įrašų.

Tai žinant jis įgauna kitokią reikšmę.

Norisi ir vėl jo klausytis, spėlioti, ką gi tie du vyrai išties norėjo vienas kitam pasakyti.

„Man buvo svarbu parodyti, kad tų pačių objektų prasmė iškart pasikeičia, jeigu į juos kitaip pažvelgsi“, – tikino G.Didžiapetris.

Meninėje Prancūzijos scenoje puikiai žinomas, į šią šalį dažnai kviečiamas D.Narkevičius Mece pristato tris filmus.

„Europa 54 54 – 25 19“, kaip jis pats sako, pasakoja apie paprastą menininko kelionę iš jo buto Vilniuje į netoliese esantį Europos centrą 1997 metais.

D.Narkevičiui ši vieta taip pat yra jo kelionių į Rytus ir Vakarus centras ir primena kitur praleistą laiką.

1960-1970 metų fotografijas ir Rytų Vokietijos televizijos archyvų medžiagą naudojantis kūrinys „The Head“ („Galva“) pasakoja apie pasaulyje didžiausio portreto – Karlo Marxo skulptūros – kūrimą.

1971 metais milžiniška K.Marxo galva iš bronzos buvo pastatyta Karl Marks Štate (dabar Chemnice).

Vaizdo juosta „Once in the XX Century“ („Kartą XX amžiuje“) grįžta prie Lenino skulptūros Lukiškių aikštėje nukėlimo.

Tačiau filmas sumontuotas atvirkštine tvarka. Atrodo, kad Lenino skulptūra ne nuimama, o atvežama ir pastatoma. Minia su trispalvėmis džiūgauja ir ploja.

D.Narkevičius šiuo filmu tarsi perspėja, kad nesena praeitis gali savaip sugrįžti – dešiniojo populizmo pavidalu.

Paroda lankytojams pateikia bendresnius klausimus apie paveldą, istorinę atmintį, utopiją ir prarastas iliuzijas – tą „rytojų, kuris neuždainavo“.

Šalia parodos pagrindą sudarančių lietuvių kūrinių lyg veidrodis pristatomos prancūzo Nicolas Pinier Lotaringijoje darytos paminklų fotografijos.

Dėl pasienio zonos Lotaringijos ilgai draskėsi Vokietija ir Prancūzija.

Tiesiog mūšio lauke arba kaimuose statyti vokiečių ir prancūzų paminklai liudija apie vieną dramatiškų laikotarpių – 1870 metų karą.

„Lietuva ir Lotaringija itin jautrios praeičiai. Šios teritorijos istoriškai yra labai traumuotos“, – pažymėjo D.Narkevičius.

„Lotaringijos paminklai dabar yra tik istorijos rašymo pavyzdžiai. Tačiau būtina juos išlaikyti. Lygiai tą patį galima sakyti apie Vilnių. Viskas, net ir klaidos, kartais keičiasi.

Šiandien jos gali reikšti kažką kita – kurti naujas prasmes“, – pridūrė G.Didžiapetris.

Abu lietuviai menininkai mano, kad nuversti sovietmečio paminklus Vilniuje buvo klaida.

„Jeigu Lenino statula būtų likusi, manau, Vilnius tikrai nebūtų nukentėjęs. Žinoma, ją atstatyti dabar jau būtų naujas politinis gestas.

Tačiau jeigu ji būtų buvusi palikta, dabar būtų tikrai įdomu“, – svarstė G.Didžiapetris.

„Spontaniško tokių paminklų nukėlimo akto reikėjo.

Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiui buvo būtini savi ritualai. Bet šiandien man atrodo, kad tie paminklai net galėtų būti grąžinti. Bent jau kuriam laikui. Pavyzdžiui, kol 20 metų nesutariama, ką daryti su Lukiškių aikšte, kodėl tų paminklų nesugrąžinus į originalias vietas?“ – svarstė D.Narkevičius.

„Tie paminklai nebežeidžia. Jie yra netekę politinio svorio. Jie nebaisūs ir nepavojingi.

Jie stilistiškai įdomūs“, – pridūrė menininkas ir priminė, kad į Grūto parką sovietiniai paminklai pritraukia tūkstančius žmonių.

Abu menininkai taip pat mano, kad socrealizmo paminklai apie sovietinę epochą, jos kančias ir netektis pasako daugiau, nei į jų vietą pastatyti abejotinos stilistikos „baibokai“ tam laikotarpiui paminėti.

„Žvelgdamas į Petro Cvirkos paminklą iškart supranti, kokia literatūra tuomet galėjo būti rašoma ir net kodėl rašytojas gyveno taip trumpai“, – pažymėjo D.Narkevičius.

* * *

* G.Didžiapetris gimė 1985 m. D.Narkevičius gimė 1964 m.

* Tai – vieni nuosekliausių ir labiausiai tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje pripažintų menininkų.

* G.Didžiapetris pastaruoju metu dalyvavo keliose grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Tarp jų – Jaunųjų menininkų bienalėje Taline ir parodoje „Vilnius is Burning“ Turine.

* D.Narkevičius dalyvavo tarptautinėje Venecijos bienalėje, Europos meno bienalėje „Manifesta 2“ Liuksemburge, tarptautinėje Melburno bienalėje. Šio menininko darbą yra įsigijęs Paryžiaus Nacionalinis moderniojo meno muziejus, filmus į rinkinius yra įtraukę svarbūs Didžiosios Britanijos ir Olandijos muziejai.