Gruzijoje kilę neramumai neprilygsta erchercogo nužudymui Sarajeve. Tačiau gali būti, kad istorikai ateityje šį nedidelį karą, kilusį bundančioje Kinijoje surengtų olimpinių žaidynių fone, laikys Amerikos hegemonijos pasaulyje saulėlydžio pradžia. Jei naujajame didžiajame žaidime lošiama dėl Kaukazo ir Vidurinės Azijos naftos, Vakarai kol kas jį pralaimi.
Lankiausi Gruzijoje nuo pat sovietų imperijos žlugimo 1991-aisiais. Bendravau su visais trimis nepriklausomos Gruzijos prezidentais ir stebėjau Kaukazo karus ir revoliucijas. 1991 metais per pirmąjį Osetijos karą gruzinų partizanų vadas – karvedžiu tapęs dantistas – vežiojo mane po Cchinvalio apylinkių kaimelius ir smaragdo žalumo kalvas, kuriose šmirinėjo komiški iš traktorių pagaminti „tankai“ ir virė toks aršus karas, koks gali kilti tik tarp artimų kaimynų.
Mane priėmę gruzinai atrėmė ginklus į medį ir nusivedė į šventę po atviru dangumi. Pievoje tądien žuvusio berniuko garbei stovėjo įvairiais skanėstais nukrautas stalas. Per ilgą ir girtą puotą paklausiau, kur jie palaidojo tą berniuką. „Dar nepalaidojom, - atsakė mano šeimininkas, - jis prie tavo kojų“. Perbalęs pasilenkiau ir pažvelgiau po stalu – ten jis ir gulėjo, apkaišytas gėlių puokštėmis.
Kad suprastume šios savaitės įvykius, turime keliauti tūkstantį metų į praeitį. Kol Rusijos dar net nebuvo, Gruzijoje gyvavo krikščionių riterių karalystė. Kaukaze susitiko trys didžiosios Artimųjų Rytų imperijos – ten kovojo stačiatikių Rusija, musulmoniškos Osmanų ir Persijos imperijos. 1783 metais priešų apsuptas karalius Eralkė II buvo priverstas paprašyti didžiojo kunigaikščio Potiomkino – Jekaterinos II favorito – apsaugos. Tarp 1801 ir 1810 metų Rusija prarijo paskutiniąsias Gruzijos kunigaikštystes. Nuo 1918-ųjų gruzinai pasidžiaugė trejais nepriklausomybės metais, kol V.Leninas ją grąžino į Maskvos glėbį.
Niekas geriau už V.Lenino įpėdinį J.Staliną neišmanė šalies etninės painiavos ir strateginės svarbos. J.Stalinas – gruzinų romantikas, virtęs rusų imperialistu – gimė Goryje, mieste, kuriame šalia jo gimtosios trobos stovi marmurinė šventovė ir kurį bandė užimti Rusijos pajėgos. Sieną apžergę osetinai jau buvo pasiprašę į sąjungą su rusais ir užsitraukę gruzinų panieką. Todėl ir J.Staliną gruzinai ir apšaukė osetinu. Mat jo tėvas buvo kilęs iš Osetijos, bet ilgą laiką gyveno kaip gruzinas Gruzijoje. J.Stalinas taip perbraižė sovietinių respublikų sienas, kad Gruzijoje liktų autonominės Pietų Osetijos, Abchazijos ir Adžarijos sritys, galinčios padėti Maskvai suvaldyti nepaklusniuosius gruzinus.
Kai ta išdidi, pasipūtusi peštukė Gruzija 1991 metais paskelbė nepriklausomybę, dvigalvis Rusijos erelis pasijuto pažemintas. Nuo tada Rusija nuolat savo kišimusi ir machinacijomis erzino Gruziją. Rusija padrąsino pietinę Osetijos dalį sukurti mažą valstybėlę Grusijos sudėtyje, o šios neišmanėlis pirmasis prezidentas Zviadas Gamsachurdija pakurstė tautinius nesutarimus. Osetinams kovojant su gruzinais, o šiems, savo ruožtu, dar ir maištaujant prieš Z.Gamsachurdiją, jis mane pasisodino savo kabinete ir citavo „Karalių Lyrą“.
Z.Gamsachurdiją kažkas užmušė arba jis pats nusižudė. 1993-aisiais jo įpėdinis, buvęs SSRS užsienio reikalų ministras ir KPSS CK politbiuro narys Eduardas Ševardnadzė, dar viename rusų diriguojamame kare neteko Abchazijos. Tačiau E.Ševardnadzė laimėjo taiką. Europos dalimi troškusi būti Gruzija pasiryžo siekti vakarietiškos demokratijos ir JAV draugystės. Vis dėlto E.Ševardnadzė suprato, kad Gruzijos nepaklusnumas turi ribas, - kartą 1993 metais mudviem skrendant taikytis su Kremliumi jis man tarė: „Rusijos likimas atsispindi Kaukaze kaip saulės spinduliai atsispindi vandens laše“.
Senas autokratas E.Ševardnadzė krito 2003-iųjų per Rožių revoliuciją, o jį pakeitė energingas ir padorus teisininkas Michailas Saakašvilis, kuris tikėjosi visiems laikams pabėgti nuo Maskvos, atvesdamas šalį į NATO ir ES – kaip ir didžioji Rusijos kaimynė Ukraina. Perspektyva būti apsuptai triumfuojančios Amerikos įsiutino Rusiją. Įsivaizduokite, kas būtų, jei nepriklausomybę paskelbęs Velsas akiplėšiškai prisijungtų prie Varšuvos pakto.
Rusija nebėra bestuburis praėjusiojo dešimtmečio milžinas – raumeningas ir naftos pakurstytas autoritarinis Vladimiro Putino režimas atgaivino agresyvią Rusiją. Jis Čečėnijoje jau pademonstravo nuožmų pasiryžimą suvaldyti Kaukazą. Tai netektų prasmės, jei NATO įžengtų į Gruziją. Kremlius savo klientes Abchaziją ir Osetiją panaudojo kaip Trojos arklius, kad sužlugdytų Tbilisio nepriklausomybės siekius – ėmė dalyti osetinams Rusijos pasus ir pasienio pasišaudymais patikrino Gruzijos ryžtą. Taip elgiasi spąstus spendžianti imperija.
Gruzija irgi ne be kaltės – daugumai mano pažįstamų gruzinų nerūpi Osetija, nors ji ir yra suverenios Gruzijos dalis. Tačiau siekdamas NATO palankumo, prezidentas M.Saakašvilis norėjo stabilizuoti Gruziją ir susigrąžinti Osetiją bei Abchaziją. Griebdamas Cchinvalį jis priėmė velniškai rizikingas lažybas, kad Rusija neįsikiš. Gruzija už tai skaudžiai moka. Ji įsipainiojo į užburtą ratą: rusų atakos parodė, kad gruzinams reikia NATO ir ES apsaugos, tačiau šios ji negaus, kol bus įsipainiojusi į karus.
Osetijos paėmimas yra tik mažas Rusijos kampanijos punktas. Daug reikšmingesnis yra visos Gruzijos puolimas, kuris patvirtina Rusijos hegemoniją Kaukaze, numalšina pastarųjų 20 metų pažeminimo apmaudą, demoralizuoja Gruzijos demokratiją ir meta iššūkį JAV galybei. Išdidžiai kirtęs sieną dabar jau premjeras Vladimiras Putinas – tikras vyras ankštais džinsais ir odine striuke – aiškiai parodė, kad jis, o ne prezidentas Dmitrijus Medvedevas, yra tikrasis ir amžinasis Rusijos valdovas.
Šis karas išties yra nuožmios jėgos naudojimo tarptautinėje politikoje benefisas – nepaprastai pavojingas precendentas. Vakarai turi pareikšti vieningą ir ryžtingą procesą. Rusija niekina jų dviveidystę, bet kartu trokšta jų pripažinimo. Svarbūs ir Gruzijos suverenumas bei demokratija. Taip pat ir mūsų naftos ištekliai – Europa nusitiesė vamzdį, kad iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos per Gruziją į Turkiją atsigabentų naftos – aplenkdama Rusiją.
Šiurkšti Rusijos politika gali įžiebti Kaukaze tokį gaisrą, kurio nenumalšintų net pati Maskva. Tačiau Vakarų pykčio akivaizdoje Kremlius prezidentui G.W.Bushui galėtų mesti J.Stalino žodžius: „Kiek divizijų turi popiežius?“ Nė vienos – Vašingtonas ir Londonas nesiųs į Gruziją savo karinių lėktuvų.
Į Gruziją tankais įsiveržusi Rusija, siekianti nuversti demokratiškai išrinktą prezidentą, piktdžiugiškai pademonstravo JAV galios ribas ir Maskvos – atsigavusios XXI amžiaus supergalybės – istorinę hegemoniją Kaukaze. Imperija puolė ir sudrebino pasaulio tvarką.