Žinoma, neprisimenate, nes šis moraliai nevienareikšmiškas ginčas yra prisimenamas kaip maža daug didesnės dramos dalis.
Pastarųjų dienų įvykiai Gruzijoje bus prisimenami lygiai taip pat. Karas neprasidėjo dėl prezidento Michailo Saakašvilio apsiskaičiavimo. Šį karą Maskva mėgino išprovokuoti jau ilgą laiką. Žmogus, pavadinęs Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia geopolitine XX amžiaus katastrofa“, praktiškai atkūrė carinę valdžią Rusijoje ir nori savo šaliai sugrąžinti Eurazijoje ir visame pasaulyje dominuojančios jėgos statusą. Apsiginklavęs turtais, sukauptais iš naftos ir dujų, ir beveik turėdamas energijos tiekimo Europai monopolį bei milijoną kareivių, tūkstančius kovinių branduolinių galvučių ir trečią pagal dydį karinį biudžetą pasaulyje Putinas tikisi, kad jam dabar atėjo laikas daryti savo ėjimą.
Liūdnas Gruzijos likimas yra nulemtas geopolitinės linijos, kuri eina per pietines ir pietvakarines Rusijos sienas. Nuo Baltijos valstybių šiaurėje per Vidurio Europą ir Balkanus iki Kaukazo bei Vidurinės Azijos prasidėjo geopolitinė kova dėl galios tarp revanšistinės Rusijos ir Europos Sąjungos bei JAV.
V.Putino prieš Gruziją vykdoma karinė agresija neturėtų būti susieta su pastarosios norui būti priimtai į NATO arba įžeistai V.Putino savimeilei dėl Kosovo nepriklausomybės. Tai pirmiausia yra atsakas į „spalvotąsias revoliucijas“ Ukrainoje ir Gruzijoje 2003 ir 2004 metais, kai provakarietiškos vyriausybės čia pakeitė prorusiškas. Vakarai šventė demokratijų sužydėjimą, o autokratiškas V.Putinas į tai žvelgė kaip į geopolitinę ir ideologinę apsuptį.
Nuo to laiko V.Putinas yra tvirtai pasiryžęs sustabdyti ir, jeigu įmanoma, apgręžti provakarietiškas tendencijas prie savo sienų. Jo tikslas – ne tik užkirsti kelią Gruzijos ir Ukrainos įstojimui į NATO, bet ir pajungti jas Rusijos kontrolei. Be to, jis siekia išsikovoti savo įtakos NATO zoną, kuri leistų pasiekti žemesnį saugumo statusą valstybėse palei strateginius Rusijos flangus. Tai pagrindinis motyvas, slypintis už dabartinio Maskvos pasipriešinimo raketinės gynybos programoms Lenkijoje ir Čekijoje.
V.Putino karas prieš Gruziją yra didžiulės strategijos dalis. V.Putinui keli tūkstančiai osetinų rūpi ne labiau negu Kosovo serbai. Teiginiai apie panslaviškus jausmus yra pretekstas, skirtas sustiprinti Rusijos didžiavalstybinį nacionalizmą namie ir išplėsti Rusijos galią užsienyje. Panašu, kad tokia taktika veikia. Kol Rusijos bombonešiai atakuoja Gruzijos uostus ir bazes, europiečiai ir amerikiečiai, įskaitant svarbiausius G.W.Busho administracijos pareigūnus, kaltina Vakarus už tai, kad šie kai kuriais klausimais per daug spaudžia Rusiją.
Daugelis rusų jautėsi pažeminti dėl to, kaip baigėsi Šaltasis karas, ir V.Putinas juos įtikino, kad dėl šio pralaimėjimo kaltas Borisas Jelcinas bei rusų demokratai. Dabartinės nuotaikos primena tas, kurios vyravo Vokietijoje po Pirmojo pasaulinio karo, kai vokiečiai skundėsi dėl „gėdingo Versalio diktato“, leisgyvei Vokietijai primesto nugalėjusios jėgos ir priimto korumpuotų politikų, smeigusių durtuvą nacijai į nugarą.
Dabar, kaip ir tuomet, jausmai yra svarbus dalykas. Tačiau dabar jais manipuliuojama, siekiant vakariečius įtikinti, kad santaika (arba tuomet vartotas ir gerbtas terminas – „nuolaidžiavimas“) yra geriausia politika.
Daugeliu klausimų spaudimą daro ne mažytė Gruzija, bet Rusija. Ji metė iššūkį Kosovo nepriklausomybei, tačiau ten neturėjo jokių rimtesnių interesų – tik panslavišką solidarumą. Rusija nusprendė geopolitinei konfrontacijai pajungti kelių mažų gynybinių gaudomųjų naikintuvų dislokavimą Lenkijoje, kuris niekaip negalėjo būti panaudotas prieš didžiulį Rusijos karo arsenalą. Be to, Rusija nubloškė Gruziją į karą, skatindama Pietų Osetijos sukilėlius didinti spaudimą Tbilisiui ir reikalauti iš Gruzijos to, kam negalėtų pritarti joks jos lyderis. Jeigu M.Saakašvilis šįkart nebūtų pakliuvęs į V.Putino spąstus, kitas įvykis vis tiek galiausiai būtų įžiebęs konfliktą.
Diplomatai Europoje ir Vašingtone mano, kad M.Saakašvilis praėjusią savaitę padarė klaidą, siųsdamas karius į Pietų Osetiją. Galbūt. Tačiau didžiausia M.Saakašvilio klaida yra tai, kad jis tapo mažos, demokratiškos ir tvirtai provakarietiškos tautos prie V.Putino sienų prezidentu.
Istorikai į 2008 metų rugpjūčio mėnesio 8 dieną žiūrės kaip į turėjusią ne mažesnę reikšmę negu 1989 metų lapkričio 9-ąją, kai griuvo Berlyno siena. Rusijos ataka prieš suverenios Gruzijos teritoriją žymi oficialų istorijos sugrįžimą.
Sugrįžtama į XIX amžių primenančias varžybas tarp didžiųjų galių, kurias lydi tulžingas nacionalizmas, mūšiai dėl išteklių ir įtakos sferų bei teritorijų. Tai šokas mūsų XXI amžiaus supratimui, kaip geopolitiniams tikslams turi būti naudojama karinė galia. Vis dar vyks globalizacija, toliau išliks tarpusavio ekonominė priklausomybė, Europos Sąjunga ir kiti bandymai sukurti tobulesnę tarptautinę tvarką.
Tačiau šie procesai varžysis, o kartais ir bus užgožiami šiurkščios tarptautinių santykių prigimties, išsilaikiusios nuo neatmenamų laikų. Tam turi būti pasiruošęs kitas JAV prezidentas.