A.Kubiliaus teigimu, „Vilniaus okupacija 1920 metais buvo Lietuvos
tragedija, bet ji įvyko po to, kai Pilsudskis prie Varšuvos sumušė to meto
Rusijos kariuomenę ir ją nusivijo per Lietuvą. Jeigu Pilsudskis nebūtų tos
pergalės (anot lenkų, „stebuklo“) pasiekęs, Lietuva nuo 1920 metų būtų
buvusi Sovietų dalimi“.
Anot A.Kubiliaus, „vis dar yra likę daug stereotipų, kurių būtų gerai
atsikratyti“.
„Reikia matyt visą vaizdą ir suvokti ir lenkų požiūrį į tą laikotarpį, ir
mums patiems suvokti šiek tiek platesnį istorinį kontekstą“, - BNS savo
požiūrį aiškino Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos
pirmininkas.
Papašytas pakomentuoti partijos bendražygio mintis, ilgametis
konservatorių pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė buvęs „truputį nustebęs,
kad jis (A.Kubilius - BNS) supainiojo du dalykus“.
Europarlamentaro teigimu, jo partijos kolegos pasisakymas tiktų
situacijai „kai Pilsudskis užėmė Vilnių 1919-ųjų metų pavasarį, išstumdamas
Raudonąją armiją“.
„Bet po to buvo dar daug įvykių. Ir 1920-ųjų metų spalį, kai ne
Pilsudskis pats, o jo pasiųstas Želigovskis ėmė ne tik Vilnių, ėmė Lietuvą
iki Kėdainių - tai ne visai ta situacija“, - tęsė V.Landsbergis.
Šiuos įvykius, V.Landsbergio manymu, tegalima pavadinti okupacija.
„Aš ne tai kad nesutinku, aš matau, kad jisai (A.Kubilius- BNS) suklydo,
tai paskubom pasakęs ir viskas“, - sakė Tėvynės sąjungos politikos komiteto
pirmininkas.
Komentuodamas A.Kubiliaus pasisakymą, Lietuvos istorijos instituto XX a.
istorijos skyriaus vedėjas Česlovas Laurinavičius „absoliučiai jokios
kontroversijos“ čia nematąs.
Prielaida, jog „jei ne Pilsudskio žygis į Lietuvą, ši nebūtų
išsilaikiusi, būtų sovietizuota“ esanti „žinoma, sena istorikų prielaida“.
Paklaustas apie lietuvių požiūrį į Pilsudskį, Č.Laurinavičius sakė, jog
jam jis atrodąs „normalus“: „Suprantama, kad lenkų tautai jis - didelis
žmogus, o lietuviams jis kontroversiškas, bet neatstumiantis, o galbūt ir
suponuojantis pagarbą.“
„Visą laiką taip buvo, net lietuviams 1939-aisiais įžengus į Vilnių [...]
iš karto buvo iškilminga (lietuvių - BNS) delegacija į Rasų kapines pagerbti
Pilsudskį“, - tęsė istorikas.
„Žinoma, visada yra kažkokie blyksniai, kai su Lenkija paaštrėja
santykiai, tada, prisimenamas Želigovskis, o tada, aišku, ir Pilsudskis. Kad
ir ką čia bešnekėtume, lietuviams niekada Pilsudskio ir Želigovskio
reminiscencija nebus maloni“, - sakė Č.Laurinavičius.
Paklaustas apie tai, kaip ano meto įvykiai pateikiami lietuviškoms
mokykloms skirtuose vadovėliuose, Č.Laurinavičius sakė, kad žodžio
„okupacija“ juose vengiama, mieliau rašoma, kad Vilnius buvęs „užimtas“.
„Čia nuotaikų klausimas ir stengiamasi šio iš tikrųjų objektyviai
kontroversiško klausimo neeskaluoti, jo nepolitizuoti“, - sakė istorikas.
Č.Laurinavičiaus nuomone, įvertinus faktų visumą suprantama, kad
„vienareikšmiško sprendimo negali būti: gali būti preferencijos, palankumas,
bet kartu supranti, kad tai yra sąlyginis dalykas“.
„Abi pusės daugiau mažiau stengiasi suprasti viena kitą“, - teigė
istorikas.
Vilniaus kraštas - rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi, nuo
1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos-gruodžio
mėnesius) priklausiusi Lenkijai.
Jozefas Pilsudskis - lenkų karo ir politikos veikėjas, svariai prisidėjęs
prie Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo 1918-aisiais metais. Jam
vadovaujant, Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos.
Lucjanas Želigovskis - lenkų generolas, 1920-ųjų spalį užėmęs Vilnių,
paskelbęs Vilniaus krašto nepriklausomybę ir sudaręs sąlygas prijungti jį
prie Lenkijos.