Trečiadienį žiniasklaida paskelbė operatorės Laimos Pangonytės 1991 m.
daryto interviu su K.Prunskiene citatas.
BNS savo ruožtu pateikia L.Pangonytės ir K.Prunskienės kelias valandas
trukusio pokalbio fragmentus. Juose politikė pasakoja apie politinius
priešus, santykius su sovietų Valstybės saugumo komiteto pareigūnais ir
prisipažįsta, kad pati pasirinko „Šatrijos Raganos“ slapyvardį.
Dėl ne visai kokybiškos vaizdo ir garso įrašo kokybės, kai kurios
išklotinės vietos praleistos ir pažymėtos (...) arba (??).
Laima Pangonytė (L.P.): Jeigu Čepaitis dirbo pučistams, kodėl
pučistai nesiėmė akcijos prieš Landsbergį?
Kazimiera Prunskienė (K.P.): (...) Manau, kad V.Landsbergio ir
V.Čepaičio duetas yra neatsitiktinis. Knygoje aš juos sulyginau, kaip
Mauglio pasakoj, Tigro ir Šako duetą. Tigras leidžiasi regzti intrigas į
ausį, šakalui tai priimtina, nes jis pats negali to darbo padaryti vienas,
jam reiktų prisidėti kitu populiaresniu ryškesniu lyderiu, mokančiu sudaryti
stipresnį imidžą, ir tuo pat metu linkusį naikinti kitus. Nei vienas iš
mūsų, nei aš, nei R.Ozolas nebūtume ėję į tokias intrigas prieš kitus mūsų
sąjūdiečius. Prisiminkim tą patį Justiną Marcinkevičių ir visą eilę kitų
žmonių. Praktiškai V.Čepaičiui pavyko iššluoti iš Sąjūdžio pagrindinę dalį
konstruktyvių jėgų, inteligentijos. Po Vyriausybe iš karto buvo iškasta
duobė, kai tik mes buvom išrinkti, nes tada Sąjūdis priėmė šiandieną
nutylimą principą, kad Sąjūdis liks opozicija visoms vyriausybėms. Mes,
atėję iš Sąjūdžio, vietoj to, kad turėti jo paramą ir pasitikėjimą
automatiškai buvom atblokšti. Kodėl? Ką mes blogo padarėm? Kovo mėnesį,
jeigu mes nepatikimi, kodėl rinko mus į Vyriausybę. Jeigu rinko ir
pasitikėjo, tai iš karto sulikvidavo mūsų politinę bazę šituo spekuliatyviu
principu, kas tai padarė ir ar tie, kurie tai padarė, sau pritaikė tokį
principą? Ne. Ir V.Čepaitis, ir Z.Vaišvila, ir V.Landsbergis pasiliko toliau
manipuliuoti. Sąjūdis tapo kitas, praktiškai Sąjūdis tapo Nepriklausomybės
partijos ir Laisvės lygos įtakoje ir tik įvardinus šių jėgų tikrąją
prigimtį, tikrąją paskirtį, tai yra sukompromituoti nacionalinį judėjimą,
įvelti į mūsų politinį gyvenimą nepasitikėjimą, atmušti norą bet kam dirbti,
ir šitą misiją net dabar demaskavus juos, jie visteik jau yra atlikę.
L.P.: Žodžiu, kad V.Landsbergis yra apipintas saugumiečių (...).
Ir kaip tai tiki jom? Kaip jis toleruoja?
K.P.: Jisai jį atvirai gina, bando tuo pat metu šiek tiek turėti
rezervą distancijuoti nuo jo, jeigu paaiškėtų neabejotinai, kad tai yra
tiesa, o tai aiškiai kiekvieną dieną ir nežinau, kas čia dar Lietuvoj toks
naivus, kad tuo nebetikėtų. Jis pasilieka sau galimybę pasakyti, kad jis to
nežinojo, bet tuo pat metu, kai jis tai sako ir jau pasakė, aš žinau, kad
jis meluoja, nes šitą aš jam sakiau dar kovo mėnesį, kai mes kalbėjom, tada,
kada buvo išmestas mano apkaltinimas neva aš buvusi KGB agentė su tokia
kortele, kurią kažkas padarė.
L.P.: Ir man teko girdėti ir laikraštį buvo išspausdinta...
K.P.: Taip, tai buvo pernai pavasarį dar balandžio mėnesį.
Pravardė „Šatrija“. Taip, visa tai buvo atspausdinta. Aš turėjau po to
liudininkų tik šiemet, deja, tik liepos pabaigoj per Medininkų tragedijos
dienas atėjo žmogus, kuris dirbo atsakingose pareigose, kur, reiškia,
agentūrų kartotekos ir t. t... Jis patvirtino, kad tai buvo padaryta,
reiškia, ta kortelė ir ta būtent išmesta informacija per „Jedinstvo“
veteranų, KGB interesus ir darbą, bet aš parašiau „Respublikoje“ tada
straipsnį ir mano vokiškam knygos variante ir dabar lietuviškam viską, ką
man pavyko prisiminti ir sudėlioti apie mano pažintis su KGB, aš pavadinau
tą skyrių „Smalsumas rizikos zonoj arba prisilytėjimas prie KGB“, viską.
Bet mano tikroji pažintis su KGB, tokia labai keista prasme, nematoma
prasme iš tikrųjų įvyko šiais metais, kada tas KGB, prisidengęs įvairiom
kaukėm nuo labai agresyvių tiesiai, persekiojančių iki tam tikrų, reikšia
remėjų, globėjų, patarėjų, kurie nuėmė kaukę, kai kurie net dvi savaites
prieš pučą, su labai keistais patarimais, apie kuriuos knygose rašau.. Yra
ir tokių žmonių, kurių aš teisiog nenorėčiau, reiškia, na, įvardinti, net
žinodama, kad taip, tai yra atsiųstas asmuo. Man labai nesinori prarasti
tikėjimą, kad tas žmogus iš tikrųjų nuoširdžiai stengėsi man padėti, ir
tokių žmonių yra.
L.P.: Apie tą istoriją kad jūs buvote KGB agentė ir informatorė
yra šmeižtas?
K.P.: Žinot, kiekviename šmeižte... Šmeižtas turbūt šlykštus tuo,
kad galima paimti tikrovišką detalę ir ją apipinti labai tokia sodria melo,
reiškia, doze. Kadangi aš važinėjau į komandiruotes, man pirmą kartą
gyvenime buvo prisistatęs gyvas KGB 1979 metais važiuojant į Braziliją pas
gimines, tai buvo pateikta ir priimta kaip norma, kurios negali išvengti,
jeigu nori važiuoti. 1982 metais, kai aš važiavau į Vokietiją, tada buvo
žinoma specifinis toksai instruktažas, kaip ten elgtis, kas tenai iš
ambasados turi prisistatyti, kaip reikia pranešti, jeigu vyksti į kitą
miestą ir t.t., ir t.t. Tai, aš manau, visuotinė norma. Ir ataskaitos,
kurios buvo rašomos ir universitetui, ir ministerijai, ir Maskvos
ministerijai, ir KGB, matyt, vienas egzempliorius...Jos labai keistos tuo,
kad ten reikalinga informacija apie žmones, pavyzdžiui, mokslininkus, su
kuriais teko bendradarbiauti, netgi jų partiškumą arba pažiūras Tarybų
Sąjungos atžvilgiu. Ir amžių nusakant, kas man visada būdavo problematiška -
visa šita aš esu parašiusi. Ir jeigu kam nors įdomu žinoti tas detales,
kuriose iš tikrųjų nėra elemento kokios nors kenkėjiškos veiklos, yra ir
vokiškam, ir, ypatingai, tam lietuviškam knygos variante.
Man kur kas šia prasme yra ryškesnis laikotarpis, tai yra 1991 metai,
kada į mano pusę buvo mestos... mano persekiojimas prasidėjo tarsi iš
dešinės, nors aš aiškiai visai pojūčiais supratau, kad tai yra tos pačios
rūšies reakcingas persekiojimas, tiktai nudažytas ir perkeltas į kitą pusę,
nes negalima paimti iš kairės. Vadinasi reikia pereiti iš dešinės. Ir kada
man buvo pasakyta jau liepos pabaigoj, kad mano persekiojimas baigėsi, kad
ir K.Uokos persekiojimai ir kiti... Jau, reiškia, aš savo atkentėjau, kad
galbūt idealizmo gana, kad galbūt supratau, kas yra jėga ir visokių kitokių
dalykų. Aš knygoj labai detalizuotai tas tezes išdėstau, kurios atėjo iš
labai keistų dalykų.
Ir kada knygoje paminėtas asmuo S., malonaus būdo jaunuolis su tokia
trapia ranka pasisveikinant ir visiškai nesiasocijuojantis su KGB 1982
metais mane palydėjęs prieš kelionę susitikęs, nuo KGB mokslinės techninės
žvalgybos, taip suprantu tas skyrius vadintųsi, nieko bendra neturintis su
šnipinėjimais, sakysime, tarsi, apie kuriuos čia eina kalba, sakysime,
V.Čepaičio variantu, staiga atsiranda man ant kelio ir paskui prisipažįsta,
kad jis atsirado neatsitiktinai ir tarsi analizę, kurią daro KGB, ir
pasirodo tai yra ta pati linija, kuri už to paties kabliuko Maskvoje
prikabinta buvo, aiškina, kad destruktyvus, kas griauna Lietuvą, kas, jų
manymu, bando konsoliduoti ir, na, kad pasiliktų knygai šiek tiek
šviežumo... Aš neminėsiu kas yra kas, ir Medininkų tragedijos dieną aš
neatsitiktinai nuėjau pas V.Landsbergį, kad pasakyčiau, mes daug kur
nesutariam, bet aš nemanau, kad jūs dirbate KGB. Jis pajuokavo: „O, labai
ačiū“.
Štai ką aš žianu, kas iki manęs ateina, tie ženklai rodo, kad prieš
parlamentą, prieš Lietuvą rengiama agresija, ir Medininkų signalas buvo
toks, kad mus įvaryti į baimę, kad mus pašiurpinti, kad netikrumo, tokio
kažkokio siaubo jausmą įvesti į mūsų gyvenimą. Ir štai tada aš jam pasakiau,
kad tai, kad galėtų įvykti, jeigu kas nors įvyktų, aš jaučiu, kad tai bus
prieš parlamentą, ir kad tame ėjime prieš gali dalyvauti ir Vyriausybės
atstovai. Aš būsiu su jumis.
Keista, bet kai tas komentaras nuėjo į spaudą, K.Motieka pasipiktino
manimi, sakydamas, štai jinai tik bus su V.Landsbergiu, kai visa Lietuva jau
yra su V.Landsbergiu, tarsi iš to seka, kad V.Landsbergis ir Lietuva yra
kažkas tokio visiškai vienalytiško ir kad tai, kad aš būsiu su V.Landsbergiu
reiškia, aš ne su Lietuva. Arba, sakysim, iš principo nepriklasuomybės tema,
nes su V.Landsbergiu iki tol.. tai čia yra spekuliacija. Galų gale visaip
galime tą dalyką interpretuoti, bet turbūt reikia žinoti, kodėl, kokiam
kontekste buvo pasakyta šita frazė, ką aš turėjau minty ir kodėl aš atėjau
pas V.Landsbergį per Medininkų laidotuves pasakyti būtent tai, ką aš
jaučiau, bet tiktai prasidėjus pučui, aš supratau, kad tai kas... kad tas
paveikslas, kurį aš buvau sudėliojusi, remdamasi analize, remdamasi savo
patyrimu dėl konkrečių figūrų ir jų veiksmų, pagaliau liudininkais, ne tik
sausio 7-osios, bet ir liepos ir rugpjūčio liudininkais, ir tais keistais
kaukes užsidėjusiais asmenimis, jų tarpe globėjais, kurie tarsi bando mane
paremti, kai aš kritikuoju V.Landsbergį, ir išmesti tam tikras tezes, tam
tikrus šifruotus patarimus ir prognozės, kurios pasirodė labai esančios
tikslios.
Pasirodo, tai net ne prognozė, o tai yra žinojimas, kas galės įvykti. Ir
kai paaiškėjo, kas gi tie pučo organiztoriai ir kai aš supratau, kad
M.Gorbačiovas, V.Kriučkovas taip pat net ne viena pozicija ir kad čia yra
perversmas didelio plano, perversmas Maskvoj su pakankamai gerai parinkta
dirva Lietuvoje, kur pridengus figos lapeliu buvo bandoma padaryti... Ir aš,
kad (...) aš pradėčiau neapkęsti tarsi dešiniųjų, nors aš sakiau, taip
vadinami dešinieji, nes jau pernai vasarą aš skirsčiau ten tris grupes
interesų ir būtent suvokiau ir vėliau kaskart vis labiau pasitikrinau, kad
ten esama tų priešiškų reakcingų interesų, kurie manipuliuoja visais kitais.
Vadinasi, mane mušė tie dešinieji, bet aš supratau, kad tas mušimas yra
inspiruotas reakcingų jėgų, ir aš negalėjau priimti, kad štai Lietuva mane
persekioja. Dėl to tie ketinimai, kad štai ateis momentas ir aš gerai
prilupta iš dešiniosios, imsiu ir susitaikysiu su kokiu nors kompromisiniu
variantu, sakykime, G.Vagnoriaus Vyriausybe, ateidama į ją arba pavaduotoju,
arba kokiu nors kitu variantu, pasikeičiant netgi pozicijoms, apie ką taip
pat šifruotai buvo samprotaujama, kad argi svarbu, kas bus pirmasis, kas bus
antrasis.
L.P.: Aš dar norėčiau grįžti prie tos „Šatrijos“, nes čia irgi
buvo temų, neklausė žurnalistai, sakė kad tiktai, ar tiesa, kad vadinotės
„Šatrija“, kad lyg tai laikraštyje buvot prisipažinusi apie tą periodą,
kalbant (?) 1979 m., kaip jūs sakėt, 1982 metai. Ir aš noriu paklausti, ar
jūs tada tiesiog matėte, ar jūs rašėte ataskaitas, ar jūsų prašė būti
informatore, ar yra koks dokumentas, teigiantis, kad jūs sutikote, ar liko
tik tos ataskaitos?
K.P.: Ataskaitom, matot... Aš jau jums sakiau, pats tas
prisilytėjimas prie KGB prasidėjo nuo užsienio kelionių ir kad iš esmės
ataskaitos tai būdavo tos ataskaitos, kurios standartinio tipo. Bet,
pavyzdžiui, specialiai... Nu taip, į ilgą mokslinę komandiruotę... Matot,
pas gimines važiuojant paprasčiausiai, aš važiavau pirmą kartą į
kapitalistinę valstybę ir į Braziliją... Na, aš nežinau, kokios ten trad...
Aš pirmą kartą pamačiau gyvą saugumietį, kuris norėjo įspėti, kad ten,
reiškia, kaip ten ... Tai yra papildomą informaciją duoti, jeigu tarybiniam
žmogui koks pavojus, reiškia, kaip maždaug ten elgtis ir taip toliau. Tai
buvo 1979 metais. Tai buvo toks, mano įsitikinimu, toks atskiras man... Ne,
ne, jis atėjo į universitetą, tai pakankamai tokia neįdomi, sakyčiau, galbūt
istorija. Aš dirbau universitete, mane sustabdo koridoriuj žmogus, pasako,
kad jam labai reikia pakalbėti, nueiname į tuščią auditoriją, jis parodo
dokumentą ir sako, aš esu Saugumo atstovas, jūs važiuojate... oficialiai
taip taip prisistato, ir pašnekina ir tuo viskas baigėsi. Paskui aš pradėjau
ruoštis, tarp kitko jau tada 1979 metais buvau atidavusi dokumentus į
užsienio komandiruotę, ir aš tada orientavausi į Olandiją, nes nenorėjau dar
stoti į Komunistų partiją, o į Olandiją buvo galima važiuoti, į mažutes
valstybes...
L.P.: Kada jūs įstojoje?
K.P.: 1980 metais. Aš tada dar galvojau, kad bus galima... Aš nuo
1977 metų maždaug pradėjau siekti bendraut su pasauliu ir man labai mažai
šansų, tiesą sakant, buvo dėl partiškumo, kadangi nebuvau partijos narys, o
jau su studentais, su savo moksliniais darbais jau buvau pakankamai,
reiškia, rimtai užsiangažavusi rektorate ir parodose. Ir, tiesą sakant,
turėjau pagrindo motyvuoti, kad galėčiau būti taip jau konkurentas tarp
kitų, ketinančių važiuoti į užsienio komandiruotes, ir paskui tas klausimas,
reiškia, pakrypo taip, kad aš nusprendžiau važiuoti į tokią valstybę, kur
nereikia Komunistų partijos, bet (...) vokiečių kalba. Įsigijau žodynus ir
jau truputį pradėjau, nu tiesą sakant, čia dar buvo patys ketinimai į
Olandiją važiuot, kad nereiktų imti to dokumento, bet paskui Afganistano
karas, Olimpiados artėjimas, nutraukė olandai ryšius su Tarybų Sąjunga,
mokslinius ryšius, mokslinius mainus, tas šansas išnyko, aš vėl grįžau
orientuotis į komandiruotę į Vokietiją, nes, vis dėlto, paprasčiau jau, mano
kalbos žinojimas...Daugiau mažiau buvo pusė darbo padaryta, kad galėčiau
pretenduoti į Vokietiją važiuot ir apsisprendžiau, kad vis dėlto turbūt
reikia, tiesiog pasitariau, reikia stot į Komunistų partiją, kitaip aš
negalėsiu išvažiuot. Kitaip tariant, pasiimt leidimą į kišenę, kad galėčiau
išvažiuoti. Na ir tada, rengiantis važiuoti, žinoma, pasirodė... aš
neatsimenu, ar tai buvo 1980 ar 1981 metais, man dokumentai buvo forminami,
keletą kartų atnaujinami, tas truko porą metų .
L.P.:: O iš kur atsirado tas pavadinimas „Šatrija“?
K.P.: Mano... Žinot, aš tiesą sakant net pati visai net... eilę
metų nei nei nei tų konkrečių epizodų nebandžiau atgaminti. Manau, kad
pavadinimas „Šatrija“ atsirado iš mūsų pokalbio su tais žmonėm ir
greičiausiai ta kortelė, gamintojai tos kortelės pavartė kokias nors
informacijas tų su manim kalbėjusių asmenų, kad surasti tekstą ir surasti
važiavimui į Vokietiją kokias tai įforminimo detales. Man buvo pasakyta
ruošiantis važiuoti, kad aš nuvažiavusi galiu atsidurt tokioj padėty, kad
man reikės kreiptis į vieną iš asmenų atstovybėje, kuris mane kuruos -
mokslo atašė. Ir kad jis turės na tokį ryšį, kad galėtų, sakysim, įsiterpti
į kokią nors tenai provokaciją, jeigu bus mano atžvilgiu. Mus gi labai
nuteikdavo, kad čia tiesiog patenkam į kažkokį, pavojingą agresyvų pasaulį,
kuriame taip ir nori visi arba užverbuoti, arba išprovokuoti, arba iškvosti,
arba kokią nors paslaptį, žodžiu, sužinoti. Ir toks pojūtis, jisai, kad ir
neprilipdavo žmogui, bet toks nejaukus jausmas iš tikrųjų nuvažiavus, kol
galų gale įsijauti, kad tai yra laisvas, paprastas pasaulis, žymiai
garbingesnis, žymiai skaidresnis, negu mūsiškis ir, kad jame ko jau
labiausiai reikia bijoti, tai tų pačių, kurie neva tave saugo.
Reiškia, man reikėjo pasakyti, kaip aš, kokį nors simbolinį žodį, kuriuo
aš galėčiau paskambinusi, neminėdama savo pavardės, žodžiu, prisistatyti. Aš
tada... Jau tam tariamam, reiškia, kuris mane, su kuriuo reikės palaikyt
kontaktą... Pavyzdžiui, aš turėjau pranešti, jeigu aš važiuosiu į kitą
miestą, tarp kitko turėjau tam tikrą mažiuką detektyvą, apie kurį knygoje
rašiau, ir kaip aš pati pasmalsavau, kas mane seka ir kas yra tie šešėliniai
KGB, tai yra ne tie, kurie dirba Tarybų Sąjungos atstovybėj, bet tie, kurie
gyvena Vokietijoj ir dar gi bando mus globoti.
Tai čia apie tai truputį vėliau. Ir tada man taip, kaip aš pamenu,
išsprūdo, ir apie tai knygoje rašau ir vokiškoj, ir tai ne dabar, o,
sakysime, nuo pat pavasario ta knyga vokiškai yra rašoma, tokia mintis, kad
tokiam tikslui tiktų tik koks nors raganos simbolis. Ir sakau, kokį dabar
pavadinimą galima būtų sau prisiimt, kad nei savo vardo, nei kokio nos
dalyko tokiam tikslui nepasakysi. Aš sakau, nu vienintelę as žinau raganą,
tai Šatrijos Ragana ir, matyt, va būtent taip. Aš nerašiau, kiek aš pamenu,
kokių nors ten dalykų, sakysime, pirmasis dalykas, kurio mane paprašė
išvažiuojant numirus L.Brežnevui, atėjus J.Andropovui iš Maskvos...
Tarp kitko tas žmogus prisistatė pirmą dieną jau aerouoste, tas žmogus,
jo pavardė Blagovas, jis buvo mokslo atašė. Jis pasakė, kad jeigu reikės,
būtent jam skambinti ir kad tai bus mano, kaip sakant, vienintelis ryšys ir
kad jis paklaus, ar aš neužmiršusi, kad man reikės prisistatyti.
Jeigu kokia tai ypatinga situacija ir visa kita, ir mums buvo tokia viena
istorija, kuri aš jam praktiškai neskambinau... Man kokį kartą jis buvo
paskambinęs, ypatingai, kai sužinojo, kad aš darau pirmą pranešimą. Tas mane
nustebino, kad aš darau pirmą pranešimą, be to, vokiečių kalba ėjau pirmą
kartą gyvenime, ir jie jau žino, kad aš tai darysiu, ir bando, ir sako, ir
mane paprašė:“Jūs turite užfiksuoti, kokie klausimai jums bus pateikti“.
Tarp kitko šitą detalę pamiršau net knygoj parašyti. Tai yra, kuo domėsis
vokiečiai per mano pranešimą. Nu... Jie domėjosi dalyku moksliniu, reiškia,
ekonomikos funkcionavimo dalyku. Įdomiausia turbūt iš to mano penkių mėnesių
komandiruotės yra, kad aš... Artėjo mano galimybė išvažiuot atostogų,
tiksliau sakant grįžti į Lietuvą gruodžio pabaigoj. Aš dar nežinojau, ar aš
sugrįšiu antrą akrtą, ar mane nesustabdys tenai, buvo tik ką miręs
L.Brežnevas ir atėjęs J.Andropovas, aš buvau tuoj pat, J.Andropovui atėjus,
paprašyta, ką, aš manau, reiktų keisti Tarybų Sąjungos politikoj, ekonomikoj
ir politikoj apskritai. Aš parašiau dokumentą, kurį šiandien turėdama būčiau
iš tikrųjų netgi laiminga ir galėčiau, kaip sakant, turėti tokį patikrinimą,
kad tuomet rašiau netiesiogine prasme, tarp kitko mano atsakaitoj
oficialioj, manau, kad universitete jinai yra, fragmentai atsispindi, tada
aš rašiau maždaug penkių puslapių tekstą, rankraštį, kur įrodinėjau, jog
savarankiškumas šakų, savarankiškumas įmonių - tai yra vienas pjūvis. Kitas
pjūvis yra teritoriniai procesai, kurie yra adekvatūs ir sinchroniški
šakinėms ir kad ekonomika negali funkcionuoti, jeigu nebus sudarytos
prielaidos ir teritorinių padalinių, teritorinių struktūrų savarankiškumui.
Manydama sąmoningai, kad aš rašau, kad Lietuvai reikalingas savarankiškumas
arba nepriklausomybė, tik apveldama organizavimo teorijos principais ir taip
pat ekonomine terminija, ir, žodžiu, pateikdama tokiam moksliniam kontekste
visus tuos teiginius, ir atašė Blagovas iš manęs paėmė tai, kai aš nuvykau
pas juos gruodžio pabaigoj.
Gruodžio pabaigoj aš turėjau labai keistą dalyką - mane globojo viena
šeima, labai primygtinai, labai pabrėžtinai. Vokietijoje, lietuvių šeima.
Nenorėčiau sakyti pavardės, na prie Frankfurto, sakykime, bet sakau - iš
tikrųjų man gaila tų žmonių. Vienas iš jų yra buvęs tremtinys, nu tai yra iš
tikrųjų dramatiška, sakyčiau, situacija, jeigu žmogus išvažiuoja gyventi į
užsienį prisisegęs tokią misiją. Ir mane jie globodami pabandė viską
išsiklausinėti, bandė skirti daugybę laiko, kalbėti apie tai, kas buvo, kur
aš buvau, ir man jau visiškai pasidarė keista ir neaišku, kodėl gi jie tai
daro. Galų gale aš pastebėjau, kad tas Blagovas kartą, žodžiu, lyg ir
apsilankęs buvo, kažkoks buvo toks dalykas, kad jie žino.
Žodžiu, man paaiškėjo, kad ir tą Blagovą jie taip pat žino, nors,
sakykim, per tuos mūsų mokslininkus, kurie važinėjo, galėjo ir taip būti. Ir
vis dėlto aš nusprendžiau pasitikrinti. Padariau, sumąsčiau tokį scenarijų,
spektaklį, detektyvą, kuris truputį juokingas, bet jis yra iš tikrųjų labai
aiškus ir paprastas. Aš padariau dirbtinę paslaptį. Jie mane buvo pakvietę,
tarp kitko aš beveik šešias savaites pas juos atvažiuodavau pernakvoti, aš
daug važinėjau tada į Miuncheną, į mokslo tyrimo įstaigas, į kitus miestus
ir kadangi praktiškai negyvenau ten, universiteto svečių namuose, ir man
nereikėtų mokėti virš 200 markių, o jie man pasiūlė, palik savo daiktus,
atvažiuosi kokią naktį pernakvosi ir pigiau, nu kam leisti 200 markių. Na,
argumentas, tiesą sakant, rimtas, be to, man nykoka ten vienai šiauriau
aplinkui... Be to, televizoriaus nėra kambaryje ir kažkaip taip tarp
lietuvių truputį atsigauti ir pakalbėt lietuviškai, ir aš sutikau, ir šešias
savaites mano daiktai buvo pas juos.
Ir staiga, žodžiu, kai aš jau supratau, kad čia yra ne šiaip sau,
pasakiau, kad aš neateisiu šeštadienį, sekmadienį ir kad aš išvažiuoju į
susitikimą su viena šeima, mane pakvietė vieni žmonės. Jie pasmalsavo -
kur? Sakau, žinot, atleiskit, bet jie labai nenori, kad kas nors žinotų ir
aš jiems daviau žodį, ir aš nesakysiu. Aš pasilikau Frankfurte. Aš, tarp
kitko, jiems tai pasakiau telefonu, jau tada taip, kad nebūtų galima manęs
surasti.
Aš buvau užėjusi į svečius pas Winterius, žodžiu buvo taip, kad aš sakau
tai, o kur aš esu ir kaip mane dabar fiksuoti jau būdo nėra. Ir vietoj to,
kad tikrai kur nors važiuočiau ...(įrašas nutrūko - BNS).
L.P.: Nu ir kaip jus patikrino?
K.P.:Tai va, ir aš nuėjau į Stadel muziejų, praleidau tą dieną,
paskui nuėjau, tai buvo iš 18 į 19 dieną gruodžio 1982 metų. Pernakvojau
katedroj, tai yra universitete, ten būdavo, reiškia, vienam kabinete niša,
užuolaida, tokia atlenkiama lova, patalynė ir jeigu kas nors užsivėlina,
gali nevažiuoti iš Frankfurto, o pasilikti, ir ten visi patogumai. Aš taip
ir padariau ir pasilikau tą dieną. Paskui, žodžiu, jau dvi dienos iškrito iš
akiračio. Nuolat ir nuolat buvo grįžtama prie tos temos. Jūs atsimenat tai
buvo tą dieną, kada jūs, nu kur jūs tada buvot?... Nuolat ir nuolat buvo
perklausiama, ir galų gale aš kietai laikiausi, ir štai gruodžio, už keleto
dienų aš buvau pakviesta į Boną, prieš išvažiuojant ant Naujų Metų, aš buvau
nusivesta paties Blagovo, kuris aiškiai dirbo, kaip mokslo atašė, ir kaip,
matyt, ar ten jie visi KGB tarnautojai, aš negaliu tvirtinti, bet, kad jisai
turėjo ryšį ir su tom tarnybom, kurios mane išlydėjo, užėjusios pasakyti,
kad reikės ten man kažkas prisistatys, tai čia akivaizdu. Jis manęs
paklausė: „Kur jūs buvote gruodžio 18, 19 dieną?“. Aš sakiau: „Aš buvau
muziejuje, aš likau pernakvoti universitete. Viskas“. Aš tada klausčiau,
kodėl paklausei būtent dėl tos dienos. Vieninteliai žmonės, kurie žinojo
netikrą paslaptį, aš sukūriau netikrą paslaptį, pasakiau žmonėms ir jie
patikėję, kad tai yra paslaptis, perdavė tam ataše. Jie neturėjo, jie
negalėjo pasakyti, jie nežinojo, kur aš buvau, ir manė, kad tame yra kažkas
tokio politinio, ką reikia iškvosti. Bet tas žmogus man atrodė pakankamai
korektiškas. Tas Blagovas...
L.P.:Jis dirbo rusų ambasadoj?
K.P.:Jo, jis kada vedė į tą kitą kambarį, tas kitas kambarys,
kuriame aš turėjau tai pasakyti. Jo net balsas buvo pasikeitęs, kažkoks
pasidarė toksai formalus. Reiškia, tarsi tokia kabina, kurioje matyt viskas
yra įrašinėjama, koks pokalbis vyksta. O paskui, kai jis dar nežinojo, ar
man bus leista važiuoti, ir paskui, ar leista patvirtinti dar kartą sugrįžti
pratęsti porai mėnesių, jis skambinosi ir sako, aš jums dabar skambinu iš
miesto, jūs galite susikrauti lagaminą, bet jūs dar kartą man perskambinkit,
bet, kai perskambinsite, tai, ką mes dabar kalbėjom, jūs man nebesakykit,
neužsiminkit. Bet jūs renkitės važiuoti, tik aš jums dabar šito negaliu
pasakyti. Ta prasme, jis davė suprasti, ten būdavo keista sistema: žmogus
visada tampomas iki paskutinio momento, tu niekada nežinai, ar tu važiuosi,
ar nevažiuosi, ar tu išvažiavęs atostogauti grįši dar kartą, ar negrįši, ar
tai galutinis išvažiavimas, ar tau paltą žieminį vežtis namo, ar kaip.
Niekaip tu nežinai, kaip tau elgtis, kol galų gale paskutinio momento, ir,
jausdamas, kaip yra nepatogu, tas žmogus man davė suprasti iš kažkur
paskambinęs, kad reikalai krypsta į tą pusę: jūs renkitės. Ir tik dvi
valandas prieš man išvažiuojant į traukinį, aš sužinojau, kad taip, „jums
žadama leisti antrą kartą sugrįžti“.
Tai yra atostogos, kitaip tariant, arba aš turėjau visai neišvažiuoti ir
pratęsti, arba aš turėjau išvažiuoti ir nesugrįžti, nes kažkas užprotestuos
dėl mano grįžimo, arba išvažiuoti paatostogauti ir už 10 dienų vėl sugrįžti.
Visi trys variantai buvo nežinomi iki paskutinio momento, ir tiktai galų
gale po to, kai jau sugrįžau ir, kai mano tokią tarpinę ataskaitą ar
pasiūlymus, maždaug tuos panašius pasiūlymus, kaip aš buvau atidavusi, tik
daugiau tokius profesinei sričiai, pateikiau dėl užsienio ryšių tobulinimo,
dėl bendradarbiavimo tarp universitetų. Jau buvo prasidėjęs... Mane
palaimino J.Andropovo laikais tolimesniam pratęsimui.
L.P.: Bet kuo jūs taip buvote jiems reikalinga, juk jūs esate
ekonomistė?
K.P.:Būtent, pavyzdžiui, mano pirmosios ilgos komandiruotės metu
jiems buvo labai įdomu, kaip vokiečių mokslininkai žiūri į mūsų ekonomiką,
kaip jie įsivaizuoduoja, ką galėtume, ką galėtų Tarybų Sąjunga kitaip
padaryti. Pavyzdžiui, kai mano ataskaitoj buvo tokio profesoriaus Vedikino
(??) pavardė, garsus sovietologas, 30 metų dirbęs dėl agrarinių reformų. Tai
turbūt J.Andropovo, kuris rengėsi reformuoti jau, politikai, buvo irgi įdomu
žinoti, kaip jis žiūri į visą šitą kryptį.
L.P.: Reiškia jus buvo norima surinkti žinias?
K.P.:Yra mokslinis techninis informacinis šalitinis, žmogus, kuris
dirba su rimtais mokslininkais. Tai visos valstybės taip elgėsi. Juk
stebukslas neįvyko 1988 metais. Aš 1981 ir 1982 m. universitete buvau
prodekanė, studentai mane mėgo, turbūt KGB galėjo pastebėti keletą dalykų:
galėjo pastebėti, kad aš darau įtaką ir savo kolegoms, ir studentams, kad
esu gerai priimamas žmogus tribūnoje, kad turiu tam tikros nuovokos ir
supratimo, nes jau tada man sakydavo, kad kodėl aš dar ne daktarė ir kad tą
daktaratą gan greitai vienu ypu beveik parašiau. Tai, manau, yra natūralu.
Aš įsitikinusi, kad dabar, kai pamačiau voratinklis yra apraizgęs mūsų
vidaus gyvenimą, kad jie turbūt labai daug tokių objektų, iš kurių ėmė...
(...)
Matot, vokiečiai galėjo žinoti paprasčiausią dalyką. Tam Winteriui, kuris
šefavo... Tam Vedikinui (??), aš netgi tą detektyvą Christianui Winteriui,
kuris šefavo universitetinius ryšius, esu papasakojusi ir jam davusi
suprasti, kad jis taip pat kalbėdamas apie mūsų žmones, nes tie žmonės bandė
labai draugauti su tuo profesoriumi taip pat, kad jis truputėlį atseikėtų tą
informaciją ir truputėlį apsaugotų žmones, kurie atvažiuoja, kuriuos taip
griebia tariami globėjai, nuo šitų tariamų globėjų.
(...)
L.P.: Po komandiruočių jie (KGB - BNS) nebepasirodydavo?
K.P.:Buvo vieną kitą kartą, kai aš kviesdavau svečius. Profesorių
Maislerį, profesorių Vydikiną (??) nepavyko pakviesti, nepadarius skambučio
į atitinkamą vietą. (....)