S.Dali sutiko Galą 1929 metais Louiso Brunelio surengtoje siurrealistų puotoje. Jame Gala dalyvavo su savo vyru Pauliu Eluard’u.
Rusė Jelena Djakonova arba Gala, kaip ją vadindavo visi, jos pačios sugalvotu vardu, buvo 10 metų vyresnė už Dali. Menininkas buvo sukrėstas šio susitikimo, kai visą vakarą stebėjęs Galą suprato, kad ji labai panaši į jo darbuose dar jaunystėje susikurtą svajonių moterį.
Dali ją mistiškai vadindavo Galinuška arba Galarina ir pavaizdavo daugybėje jaunų mergaičių ir jaunatviškų moterų.
Salvadoro Dali patirtis su moterimis buvo labai menka. Be to, jis nuolat svaičiojo apie masturbaciją ir tvirtino, jog iki susitikimo su Gala vis dar buvo skaistus. Taigi šio nerangaus, nors palyginti dailios išvaizdos jaunuolio tikrai nebuvo galima pavadinti Kazanova.
Susitikimas su Gala pakerėjo ekstravagantiškąjį jaunuolį, kuris nusprendė siekti šios moters dėmesio nepaisant nei tai, jog ji buvo ištekėjusi, nei tai, kad turėjo dukrą.
Dali labai keistai siekė Galos dėmesio. Jo išskirtinis mąstymas pasireiškė ir meilinimuose jį sužavėjusiai moteriai: išsivaškuotos ir mėlynai nudažytos pažasties rodymas arba išsitepliojimas ožkos ekskrementais ir galvos papuošimas raudona pelargonija – tai buvo jo meilės išraiškos.
Kadangi Galos ir Paulio Eluard’o vedybiniame gyvenime meilužiai buvo neatsiejama santuokos dalis, Gala dažnai lankydavo Dali. Jaunuolis nekantriai laukdavo šių susitikimų, tačiau kiekvieno pasimatymo metu su Gala jį ištikdavo nevaldomas juoko priepuolis.
Vis dėlto Galą jaudino ne jo nepaaiškinamas kikenimas, o tai, jog tarp siurrealistų sklido gandai, ypač po naujojo S.Dali paveikslo „Niūrus žaidimas“ pristatymo, jog jis yra kaprofagas. Kadangi Gala pradėjo domėtis Dali ne tik kaip vyro kolega ar trumpalaikiu meilužiu, jai buvo būtina išsiaiškinti tiesą.
Nepasidavusi spekuliacijoms, ji tiesiai paklausė Dali, ar ekskrementų vaizdavimas jo darbuose nėra paslėpto polinkio į koprofagiją išraiška. Dali norėjo patvirtinti ir taip sukelti dar vieną skandalą, tačiau šį kartą susilaikė nuo pagundos ir paaiškino, kad išmatos yra elementas, kuris kaip ir kraujas ar bet kokia fobijos forma, kelia siaubą. O Dali mėgo kelti chaosą ir skandalus aplink save. Jis net matė užkuoduotą savo vardą žodyje „skanDALIstas“.
Gala paėmė jo ranką. Dali vėl ištiko isterinis juoko priepuolis. Šį kartą dar stipresnis nei kada nors anksčiau. Bet kuri kita moteris būtų išsigandusi ar bent jau įsižeidusi, tačiau Gala perprato, kas išprovokuoja šį konvulsinį kikenimą ir ištarė: „Mano mažas berniuk, mes niekada vienas kito nepaliksime“.
Galos įsiveržimas į Dali pasaulį buvo įvairiapusis. Ji tapo jo mūza, įamžinta daugelyje darbų. Gala turėjo labai didelę įtaką Salvadoro Dali asmeniniam gyvenimui, poelgiams ir kūrybiniai veiklai. Ji buvo jam ir meilužė, ir žmona, ir motina, ir agentė, besirūpinanti jų materialine padėtimi.
Galos atsiradimas Dali pasaulyje išprovokavo naujus seksualinius potyrius. Po pirmųjų susitikimų Dali užsidarė savo dirbtuvėse ir nutapė „Didįjį masturbatorių“, kurį meno žinovai aiškina, kaip „minkštą“ autoportretą.
Salvadoras Dali išvysto visą teoriją apie „kietą“ ir „minkštą“. Tai atsispindi ir jo darbuose. Dažnas elementas – ataugos, panašios į vyro varpą, paremtos ramentais. Kas tai? Impotencijos požymis ar simboliška forma, imituojanti nuovargį po lytinio akto?
Jų meilė tik stiprėjo. Jie mėgdavo pradingti ir užsidaryti tik dviese. 1929-aisiais per pirmąją Dali parodą Paryžiuje nei autoriaus, nei jo naujojo meilės objekto nebuvo. Įsimylėjėliai kelioms dienoms išvyko į Barseloną ir Stigesą, mažą kurortą prie jūros.
Nemažai kas vadino Galą materialiste, nes persikėlusi 1930 metais pas Dali, ji perėmė menininko finansinius reikalus. Vis dėl to ji pasirodė kaip puiki organizatorė ir dalykiška globėja. Kad ir ką pavyduoliai šnekėjo, mažai kas abejojo Galos meile Dali. Ji rūpinosi juo visose gyvenimo srityse, o Dali tuo metu galėjo atsiduoti kūrybai, kuri buvo vaisingesnė nei kada nors anksčiau. Dali iškilo virš siurrealistinės grupės normų ir nuostatų. Jis garsiai paskelbė, kad tarp siurrealizmo ir jo vardo reiktų dėti lygybės ženklą. Išplėtoja dvigubo vaizdavimo būdą.
Dali suprato, kad jo naujų idėjų ir jų realizavimo sėkmės kaltininkė buvo Gala, todėl nuo 1930 metų pradėjo pasirašinėti savo paveikslus kaip Gala Salvador Dali. Tai lyg noras parodyti pasauliui, kad jie buvo vienas žmogus visame kame.
Savo meilę oficialiai Salvadoras ir Gala įtvirtino 1934 metais. Šios ekscentriškos porelės sutuoktuvių ceremonija nepraėjo be pikantiškų detalių: vienas iš santuokos liudytojų buvo P.Eluard’as, buvęs Galos vyras.
Koks žmogus sugebėtų gyventi su tokia išskirtine asmenybe, kaip Salvadoras Dali? Greičiausiai toks pats ekshibicionistas, kaip ir pats menininkas.
Gala nebuvo paprasta moteris iš snieguotosios Rusijos. Beprotiškai įsimylėjusi P.Eluard’ą ir persikėlusi į Paryžių, ji pateko į žavingiausią XX amžiaus meno istorijos periodą. Ji atsidūrė meno ir sekso kryžkelėje. Gala ištekėjo 23 metų vis dar būdama skaisti, tačiau po vestuvių atsigriebė už visus praėjusius ir ateinančius metus. Nei nuolatinis meilužių keitimas, nei sekso orgijos nebuvo Galos ir P.Eluard’o santuokai tabu. Kurį laiką ji ir jos vyras dalinosi lova su vokiečių dailininku ir skulptoriumi Maxu Ernstu.
Įsižiebusi aistra tarp Galos ir Dali šiek tiek aptramdė moterį nimfomanę, tūnančią Galoje.
1936 metais Galai pašalino gimdą dėl aptikto naviko, tačiau jos lytinis potraukis dėl to nesumažėjo, o polinkis į jaunus menininkus tik dar labiau sustiprėjo. Dali viešai skelbdavo, jog yra VISIŠKAS impotentas, o jo tokių pareiškimų realumą sustiprindavo nuolatinis Galos meilužių keitimas.
Senstanti Gala viliojo jaunuolius pinigais, perkamais namais, dovanodama Dali paveikslus. Vienas jos meilužių buvo P.Eluard’as, buvęs jos vyras. Ji bandydavo suvilioti kiekvieną pasitaikiusį jos kelyje. Net žvejai Kadakese šalinosi jos. Tokį Galos elgesį Dali teisino, sakydamas, jog jis leidžia Galai turėti tiek meilužių, kiek ji pati nori, ir netgi skatina, nes tai jį jaudina.
Tuo metu, kai Gala buvo užsiėmusi savo meilės žaidimais, Dali laiką leido žavių moterų kompanijoje, nors visi žinojo, kad tai tik vaidyba. Gala buvo jo sielos moteris.
Gala mirė 1982 metais. Dali atvežė palaikus į Perą. Laidojimo rūsys buvo išpuoštas gipsinėmis arklių galvomis, žmogaus torsu, žirafos skulptūra ir dviem paruoštais kapais, kurie turėjo priglausti sutuoktinius amžinajam poilsiui po jų mirties. Išbalzamuotas Galos kūnas buvo įdėtas į karstą su permatomu dangčiu. Dali palaukė, kol viskas buvo suruošta, tačiau pats nedalyvavo jos laidotuvėse.
Salvadoras Dali prarado kūrybinį polėkį tą pačią akimirką, kai mirė jo mylimoji. Jo gyvenimas tapo pilkas ir pilnas neurozių. Dali nustojo valgyti ir kurti. Jis galėdavo sėdėti valandų valandas vienas užsidaręs valgomajame su užkaltomis langinėmis. Dali atsiskyrė nuo viso pasaulio šešeries su puse metų, kol galiausiai užgeso ir jo gyvybė.