Turi savo likimą knygos, turi savo likimą ir žmonės. Vakar skaitomas, girdimas ir garsus, rytoj šaltas, palaidotas ir užmirštas. Susipurto žemė, pasikeičia laikai, ateina nauji žmonės, kurie tik miglotai nujaučia, kad ir iki jų virė gyvenimas, bet kas jį virė – nežinia... Storas užmaršties dulkių sluoksnis padengė Marianą Zdziechowskį – žmogų, kurio vardas buvo garsus ne tik Vilniuje ir tuometinėje Lenkijoje, bet ir toli už jos ribų. Tad atverdami nebūtin nugarmėjusio pasaulio puslapį, norime ne tik grąžinti kuklią skolą istorinei atminčiai, bet ir pasidalinti malonumu, kuris atsiranda, kai pamatai, kad iš tikrųjų svarbios problemos yra amžinos ir tu ne pirmas, kuriam tenka susidurti su jų metamais iššūkiais.
Gimnazistas, studentas, profesorius
Zdziechowskių giminė XVIII a. atsikėlusi iš Lenkijos į LDK įsikūrė Minsko vaivadijoje, o jų giminės lizdu tapo Rakovo miestelis. Marianas Zdziechowskis gimė gretimame Novosiolkų dvare 1861 m. balandžio 30 d. (sen. st.). Vidurinį išsilavinimą įgijo Minsko gimnazijoje (1873–1879). Rankose laikant gimnazijos baigimo diplomą sunku patikėti, kad tai būsimojo rektoriaus atestatas – penkiabalėje vertinimo sistemoje vyrauja trejetai ir ketvertai, o penketai tik iš tikybos ir geografijos. Nemėgo matematikos ir fizikos, bet mokytojų liudijimu vis tiek pasižymėjo puikiu elgesiu, pakankamu žingeidumu ir uolumu. Šias asmenybės statybai būtinas savybes Zdziechowskis vėlesniame savo gyvenimo išpuoselėjo su pasigėrėjimą keliančias rezultatais. Bet iki jų dar laukė ilgas kelias.
Sulaukęs 18 metų Zdziechowskis įstojo į Sankt-Peterburgo universiteto Istorijos-Filosofijos fakultetą. Jame be kita ko studijavo sanskrito kalbą, o užgimusį interesą Rytams išlaikė iki pat gyvenimo pabaigos. Būdamas studentu nesitenkino vien privalomais dalykais – laisvu laiku Teisės fakultete dar klausydavo paskaitų apie Anglijos, Prancūzijos parlamentinę sistemą, o Gamtos fakultete klausė paskaitų Dmitrijaus Mendelejevo, nevengusio ekskursų į filosofijos, politikos ir ekonomikos sritis.
Iš provincijos atvykusiam studentui imperijos sostinė buvo pirmas žingsnis į platesnį pasaulį, po kurio jis netrukus žengė antrą, persikeldamas į Tartu universitetą, kuris, nors ir būdamas Rusijos sudėtyje, tuo metu vis dar kvėpavo vakarietiška mokslo dvasia. Pasirinkęs slavistiką, jis pasinėrė į lyginamąsias slavų tautų literatūrų studijas. Jas baigė įgydamas slavų filologijos daktaro laipsnį (1882) ir pelnydamas aukso medalį už konkursinį darbą apie rusų epo herojų Dobrynią Nikitičių.
Toliau tęsė slavistikos ir lyginamosios literatūros studijas Grace, Zagrebe, Ženevoje (1883–1884). 1884–1889 m. vėl gyveno Peterbeurge, kur rengė disertaciją. Ją paskelbęs kaip monografiją „Mesianistai ir slavofilai“, jis Krokuvos Jogailos universitete pelnė filosofijos mokslų daktaro laipsnį (1889), o 1894 m. už studiją „Baironas ir jo epocha“ – to paties universiteto habilitaciją. 1899 m. gauna ekstraordinarinio, o 1904 m. – ordinarinio profesoriaus titulą. Jau 1903 m. tampa prestižinės Mokslų Akademijos Krokuvoje nariu-korespondentu, o 1909 m. – tikruoju nariu.
Įsikūręs Krokuvoje Zdziechowskis aktyviai dalyvavo tenykščiame kultūriniame gyvenime, kuris anaiptol neapsiribojo sausa akademybe. Būdamas slavofilas jis buvo vienas pagrindinių 1901 m. Krokuvoje įkurto Slavų Komiteto steigėjų. Būdamas pavergtos tautos atstovas jis aktyviai dalyvavo slavų tautų visuomenės veikėjų kongresuose, kur kėlė lenkų klausimą ir stengėsi atsverti rusofilišką slavų vienybės idėjos interpretaciją, kurios šviesoje Rusija atrodė esanti slavų tautų globėja ir užtarėja. Gerai išmanydamas rusų literatūrą, palaikydamas ryšius su tokiais rusų minties galiūnais kaip Vladimiras Solovjovas, Levas Tolstojus, Eugenijus Trubeckojus, Sergejus Bulgakovas ar
Mikalojus Berdiajevas jis buvo ir yra laikomas rusų dvasios žinovu. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje netruko bandymų tarp lenkų ir rusų intelektualų ieškoti bendros kalbos, kuri padėtų kurti modus vivendi. Vis dėlto artimas bendravimas su rusais išmokė Zdziechowskį nepasitikėti Rusija.
Aiškiai matydamas, kad įvairiausių krypčių rusų politinių veikėjų galvų užkaboriuose glūdi gigantiškos imperinio dominavimo idėjos, jis buvo atsparus Rytų miražams. Šis jo atsargumas ypač išryškėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai jame tarsi prabudo politinės nuovokos dovana.
Tuo metu, pvz., kai po 1914 m. lapkritį paskelbto Rusijos armijos vado atsišaukimo į lenkų tautą tarp lenkų įsivyravo beribis entuziazmas, kūręs iliuzijas, jog naująją Lenkiją bus galima kurti atsirėmus į Rusiją, Zdziechowskis buvo vienas iš nedaugelio, kuris šį karinės vadovybės pareiškimą vertino tik kaip taktinę gudrybę, kuria rusai siekė užsitikrinti lenkų lojalumą kilus karui su vokiečiais. Šiuo atveju gerai išryškėjo Zdziechowskiui būdingas buožas – kova. Kova, kurią diktavo ne pragmatiški išskaičiavimai, bet moralės ir etikos postulatai, dažnai vertę plaukti prieš srovę.
Būdamas sąmoningas ir giliai tikintis katalikas, jis nebuvo aklas Bažnyčios silpnosioms vietoms. Jo kritika buvo aštri, bet geranoriška, kritikuodamas paviršinį religingumą, jis norėjo, kad žmonės asmeniškai išgyventų tikėjimą, kritikuodamas klerą, jis norėjo, kad kunigai nebūtų intelektualiai apsnūdę. Bažnyčioje jis matė patikimą dvasios viršenybės prieš materiją garantiją. Kova su materialistiniu ir mechaniniu požiūriu į žmogiškąją tikrovę buvo jo tikrasis pašaukimas.
Gyvenimas Vilniuje
Pirmasis pasaulinis Zdziechowskį užklupo Rakove. Fronto linijos atkirstas nuo Krokuvos, jis taip ir nebesugrįžo prie ankstesnio krokuvietiško gyvenimo. Gyvendamas Rakove, jis kiek įstengdamas sekė didžiąsias savo laikmečio permainas ir jas komentavo Peterburgo lenkų laikraščiuose.
Lankydamasis Peterburge ir Maskvoje 1916–1917 m. jis turėjo puikią progą savo akimis matyti revoliucinės ugnies apimtą Rusiją. Griūvant Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijoms imperijoms atsirado unikalios galimybės išsivaduoti pavergtoms tautoms. Kokią formą įgis naujos valstybės, kokiu keliu jos pasuks, kokios idėjos paims viršų buvo tie degantys klausimai, kurie kaustė Zdziechowkio dėmesį.
Rusijoje įvykusią revoliuciją, pasiekusią savo kulminaciją 1917 m. bolševikų perversmo metu, Zdziechowskis regėjo kone eschatologinėje perspektyvoje: bolševikų siautėjimą ir jų įsitvirtinimą Rusijoje jis ėmė lyginti su pragariškų jėgų įsiveržimu, kokio dar žmonija nebuvo mačiusi.
Nesunkiai įžvelgęs, kad galutinis bolševizmo tikslas yra minties apie
Dievą užmušimas žmogaus sieloje, jis bolševizmą įvertino kaip ypač brutalų žmogaus sugyvulinimo bandymą. Bolševikinis bestializmas, kurio bacilos pasklido po Lenkiją ir kitas Europos šalis, tapo tuo priešu, kovai su kuriuo Zdziechowskis skyrė nepaprastai daug jėgų iki pat savo mirties.
1918–1919 m. įsikūręs Vilniuje, jis netrukus įsijungė į atkuriamo Stepono Batoro Universiteto veiklą: 1921 m. tampa Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, 1925 m. išrenkamas rektoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1927 m. pradžios. Vilniuje jis tapo vienu garsiausiu žmogumi, kurio autoritetą rodo, kad ir tokia detalė: po 1926 m. gegužės mėnesio perversmo Valstybės Vadas Józefas Pilsudskis mąstė apie Zdziechowkio kandidatūrą į Lenkijos Prezidento postą. Zdziechowskio pripažinimą Europos akademiniame pasaulyje rodė jo skaitomos paskaitos Sorbonoje (1925), Berlyne (1935). 1928 m. jis tapo Vengrijos Mokslų akademijos užsienio nariu, 1930 m. – Šegedo, o 1933 m. – Tartu ir Vilniaus universiteto garbės daktaru. Gyvendamas Vilniuje jis nutolo nuo slavofilų ideologijos ir tapo karštu Vengrijos draugu. Jo įsitikinimu, artimas Lenkijos ir Vengrijos bendrabardiavimas galėjo duoti šansą atsispirti Rytų koloso spaudimui.
Nepaisant to, kad Zdziechowkis visada teikdavo pirmenybę intelektualiniam darbui, jo visuomeninės pareigos jausmas neleisddavo atstumti daugybės prašymų užimti vienokias ir kitokias pareigas: nuo 1923 m. jis ėjo Vengrų Bičiulių, nuo 1927 m. Literatų, nuo 1933 m. Mokslo bičiulių draugijos pareigas. Dar reikia paminėti Zdziechowskio veiklą Rytų Europos tyrimų institute, kurio vienu iš steigėjų jis buvo. Reikia pabrėžti, kad 1930 m. Vilniuje įkurtas Institutas buvo viena pirmųjų sovietologinių įstaigų Laisvajame pasaulyje, kuriame sovietologinės studijos padarė svaiginančią karjerą tik po 1945 m. Šiuo požiūriu Vilniaus Rytų Europos tyrimų institutas buvo gerokai aplenkęs savo laiką.
Suminėjus titulus, pareigas ir punktyrais nužymėjus gyvenimo kelią gali atrodyti, kad profesorius Zdziechowskis buvo įtakingas asmuo to meto margoje Vilniaus visuomenėje. Bene iškalbingiausią liudijimą mums rūpimu rakursu pateikia Česlovas Milošas, prisimindamas prieškario Vilnių ir jo universitetą, kurio didelėje, apytamsėje, sausakimšoje auditorijoje nr. 5 dėstė senas profesorius, panašus į žmogų iš kito pasaulio. Mat to meto nemažai daliai akademinio jaunimo patrauklios buvo socializmo idėjos, o kai kuriems net ir patys bolševikai atrodė kaip Progreso amžiaus avangardinis būrys. Todėl konservatyvus mąstytojas, vis kalbantis apie iš Raudonųjų rytų kylantį mirtiną pavojų ir pranašaujantis tuoj tuoj įvyksiant katastrofą, negalėjo būti patrauklus „pažangiajam“ jaunimui.
Savo kitalaikiškumą gerai nujautė ir pats Zdziechowkis prieš mirtį rašytuose tekstuose prisipažindamas, kad jis priklauso jau amžiams palaidotam pasauliui, o pats kalba jau iš po žemių. Jo noras numirti dar neprasidėjus katastrofai išsipildė. Jis atgulė Antakalnio kapinėse, o nepraėjus metams prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ir tik po to, kai daugeliui jo jaunesniųjų amžininkų teko savo kailiu patirti nematytus nacistinio ir stalinistinio teroro baisumus, atėjo pavėluotas supratimas – „o vis dėlto jis buvo teisus!“
LDK pilietis
Trumpame straipsnyje galime tik užsiminti apie jo žmoną Mariją, kuri buvo pagrindinis jo gyvenimo ramstis. Galime tik probėgšmais užsiminti, kad tuo metu, kai 1925 m. vysk. Jurgis Matulaitis buvo ujamas iš Vilniaus vyskupo sosto, Zdiechowskis buvo vienas iš nedaugelio lenkų, nepasidavusių nacionalistinėms aistroms. Nors jis buvo savo valstybės patriotas, jo lenkiškumas buvo Adomo Mickevičiaus stiliaus ir „jeigu manęs šiandien paklaustų, – rašo Zdziechowkis, – kuo aš jaučiuosiu širdies gelmėje, pasakyčiau, kad jaučiuosiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nesutraukoma unija sujungtos su Lenkija piliečiu. Kai matau ant Pilies kalno plėvesuojant vėliavą su Ereliu, bet be Vyčio, tai jaučiu kaip man asmeniškai padarytą skriaudą. Toks yra širdies balsas“.