Prezidento JAV piliečiai nerenka. Jie vadinami balsuotojais (Voters) ir renka rinkėjus (Electors). Ne daugiau. Šią tvarką į Konstituciją įrašė valstybės kūrėjai 1787 metais, ir ši nuostata iš principo galioja iki šiol.
JAV Konstitucijos tėvai atmetė idėją apie prezidento (vykdomoji valdžia) rinkimą Kongrese (įstatymų leidžiamoji valdžia), nes tai prieštarautų valdžių atskyrimo principui. Kita vertus, baimintasi galimų papirkinėjimų ir grėsmės jaunai valstybei per užsienio jėgų įtaką Kongreso nariams.
Amerikiečiai atmetė ir tiesioginių rinkimų principą. Mat šalį sudarė 13 egocentriškų valstijų, jos 4 mln. gyventojų buvo išsibarstę sunkiai pasiekiamose teritorijose. Tokiems rinkimams vykdyti nebuvo jokių techninių galimybių. Negi vežiosi balsadėžes tūkstančius kilometrų pašto diližansais, švilpiant indėnų strėlėms ir gresiant banditų gaujų antpuoliams?
Dar reikia prisiminti, koks kontingentas iš Europos buvo suplūdęs į Naująjį pasaulį. Rinkiminė kandidato kampanija irgi būtų praktiškai neįmanoma, nes kiekviena valstija balsuotų už vietinį.
Be to, tais laikais vyravo nuostata, kad džentelmenui nepadoru ieškotis sau kėdės: pati įstaiga turi jį susirasti. Taškytis rinkimuose būtų blogo tono ženklas. Tiesa, pamačius, kaip šiandien save pateikinėja kandidatai į JAV prezidentus, aišku, kad šis argumentas nebegalioja.
Todėl buvo pasirinktas Rinkėjų kolegijos modelis, kuris veikia iki šiol. Tik, pagal didžiai iki šiol gerbiamus sumanytojus, rinkimų sistema turėjo veikti be politinių partijų ir be rinkimų kampanijos.
Be pakitimų Kolegijos modelis galiojo tik ketverius rinkimus, bet kuriantis partijoms, 1804 m. priimta Konstitucijos 12-oji pataisa, faktiškai įleidusi partijas į prezidento rinkimus.
1845 m. Kongresas nustatė rinkėjų parinkimo datą: antradienį po lapkričio pirmojo pirmadienio tais metais, kurie dalijasi iš 4. Pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 4-oji.
Rinkėjų kolegiją sudaro 538 asmenys, o tai atitinka 435 Atstovų rūmų narius + 100 senatorių + 3 rinkėjus nuo Kolumbijos apygardos.
Konstitucijos kūrėjai siekė, kad valstijos žmonėms atstovautų patys geriausi ir šviesiausi iš jų, o jų parinkimo būdą paliko kiekvienos valstijos nuožiūrai.
Todėl šiandien kandidatus į rinkėjus dažniausiai skiria balsuodami atskiros valstijos partiniai susirinkimai arba valstijos partijos komitetas. Jais tampa gerai žinomi ir ištikimi partijai žmonės, nes jiems teks pareiga rinkti šalies prezidentą.
Nei Konstitucija, nei federaliniai įstatymai neįpareigoja rinkėjų vykdyti liaudies valios. Kai kuriose valstijos juos įpareigoja vietiniai įstatymai, kai kuriose – juos iškėlusi partija.
Tačiau rinkėjai beveik visada balsuoja kaip žadėję. Kiekviena iš 50 valstijų ir Kolumbijos apygarda gauna po dvi rinkėjų vietas (kaip į Senatą), o kitą dalis paskaičiuojama nuo gyventojų skaičiaus (kaip į Atstovų rūmus).
Kažkada Pietų valstijos parėmė Kolegijos idėją, nes vergus irgi skaičiuodavo kaip 3/5 gyventojo į bendrą valstijos gyventojų skaičių, nors balso teisės jie neturėjo.
Konstitucijos kūrėjai buvo išprusę ir klasikinį išsilavinimą turintys žmonės, savo laikams pritaikę senovės Romos patirtį. Romos respublikoje piliečiai vyrai pagal turtingumą būdavo suskirstomi centurijomis (šimtinėmis), kurios turėjo teisę į vieną balsą per balsavimus dėl Romos senato pasiūlymų.
JAV netaikytas nei turto, nei lyties cenzas, o balsų išdalijimo principas suteikė didesnę galią mažiau apgyvendintoms valstijoms. Didžiausia valstija Kalifornija turi 55 rinkėjų. Turėdama apie 12 proc. gyventojų, Kolegijoje Kalifornija turi 10 proc. rinkėjų.
Tuo metu, pavyzdžiui, miškingajam Vajomingui su 0,2 proc. gyventojų atstovauja 3 rinkėjai, sudarantys net 0,56 proc. Kolegijos.
Panašiai yra ir Europos Parlamente, kur vienas anglų ar vokiečių deputatas atstovauja dešimtgubai daugiau savo šalies rinkėjų nei lietuvių europarlamentaras.
Kodėl taip? Todėl, kad viena demokratijos ypatybių – atsižvelgti į silpnesnį, sustiprinant jo galimybes. Totalitariniai režimai silpnesnį suvalgo.
Ateina rinkėjų skyrimo diena (kaip šiandien), ir JAV piliečiai traukia – tiesa, ne per gausiai – prie balsadėžių, kad išrinktų savo rinkikus prezidento rinkimui. Dažniausiai jie nežino, kas jiems atstovaus, nes biuletenyje paprastai neįrašytas būsimo rinkėjo vardas, o tik kandidatas į Prezidentus, kurį jis remia. Susidaro regimybė, kad JAV pilietis balsuoja už patį kandidatą.
Rinkdama popiežių, kardinolų kolegija uždaroma Siksto koplyčioje, o kaip yra JAV.
Čia Rinkėjų kolegija po vienu stogu nesusirenka. Gruodžio 15-ąją jie rinks JAV prezidentą savo valstijų sostinėse. Rinks pagal principą: „Nugalėtojas laimi viską“ (išskyrus Nebraskos ir Meino valstijas).
Kandidatas, surinkęs daugumą, gauna ir visus prieš jį balsavusių rinkėjų balsus. Pavyzdžiui, jeigu Floridoje, kurioje šiandien bus išrinkti 27 rinkėjai, kandidatas A gruodžio 15 dieną gaus 14 balsų, jam bus priskaičiuoti ir už kandidatą B balsavusių 13 rinkėjų balsai, todėl jis gaus visus 27 valstijos balsus.
Esant vienodam balsų skaičiui, sprendžiama pagal valstijos teisę. Norint nugalėti, reikia surinkti 270 rinkėjų balsų (virš pusės nuo 538).
Kai kurios valstijos yra tradiciškai prorespublikoniškos ar prodemokratiškos, tad didžiulį dėmesį kandidatai į prezidentus skiria vadinamosioms „svyruojančioms (swing) valstijoms“. Tokios yra ir Florida, kur McCainas apsilankė vakar, ir Pensilvanija (21 rinkėjas) – ten jis buvo sekmadienį, kai Obama įtikinėjo nuolat svyruojančią Ohajo valstiją (20 rinkėjų).
Na, o kada įvyks tikrieji JAV prezidento rinkimai?
Gruodžio 15-ąją, pirmadienį po gruodžio antrojo trečiadienio, JAV įvyks 51-ieji rinkimai į prezidento postą – atskiri kiekviename federacijos subjekte. Jų rezultatai siunčiami į Vašingtoną iki šv.Kalėdų, o 2009-ųjų sausio 6-ąją. abiejų rūmų Kongreso posėdyje, pirmininkaujant Senato pirmininkui, suskaičiuojami rinkėjų balsai ir paskelbiamas nugalėtojas.
Sausio 20-ąją vidurdienį naujasis JAV prezidentas duos priesaiką.
Tokia rinkimų sistema turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Didelę reikšmę įgauna atskirose valstijose susikoncentravusios mažumos. Pavyzdžiui, nors lietuvių santykinai nedaug, jų nemažai gyvena Čikagoje, ir jie tampa reikšmingi renkant 21 Ilinojaus valstijos rinkėją, nes visi šie balsai atiteks arba demokratui, arba respublikonui.
Tiesa, Ilinojaus valstijoje išrinktas rinkėjas po to gruodžio mėnesį už kandidatą balsuoja laisva valia. Kaimyniniame Mičigane yra kitaip: jei Mičigano rinkėjas balsuos ne už nurodytą kandidatą, jis bus pakeistas kitu.
Virdžinijos įstatymas švelniai pažymi, jog „tikimasi“ iš rinkėjo balsavimo pagal įsipareigojimą, o Pietų Karolinoje rinkėjo įsipareigojimo sulaužymas yra kriminalinis nusikaltimas. Vis dėlto praktika rodo, jog absoliučia dauguma atvejų rinkėjai nepersimeta balsuodami. Paskutinis toks pavienis atvejis buvo užfiksuotas 1988 metais.
JAV prezidento rinkimų sistema praktiškai užkerta kelią bet kokiai trečiai jėgai prasimušti pro pirminių rinkimų barjerą. Viena iš dviejų didžiųjų partijų sugeria įvairius judėjimus, tad koalicijos sudaromos ne kuriant vyriausybę, o partijų viduje.
Esant tiesioginiams rinkimams, galėtų rastis begalės kandidatų, reikėtų pakartotinių rinkimų, atsirastų vietos radikalams. Bet už stabilumą mokama dalies JAV piliečių valia.
Antai 1992 m. nepriklausomas kandidatas Rossas Perot laimėjo 19 proc. balsuotojų balsų, tačiau negavo nė vieno rinkėjo balso, nes visose valstijose jam trūko iki pusės rinkėjų, ir jį palaikę balsai atiteko priešininkui.
Tad faktiškai tie piliečiai, kurie balsavo už dvipartinės tradicijos praplėtimą, už permainas, galiausiai prieš savo valią balsus atidavė (per jų išrinktus rinkėjus) vienam iš tos atsipykusios dvipartinės sistemos kandidatų.
Dėl netiesioginių rinkimų gali nutikti, jog daugiausia piliečių balsų gavęs kandidatas pralaimės. Paskutinį kartą taip įvyko 2000 metais, kada Alas Gore’as surinko 48,38 proc. piliečių balsų, o G.W.Bushas – tik 47.87 procento, bet laimėjo G.W.Bushas santykiu 271:266 (vienas rinkėjas susilaikė nuo balsavimo už A.Gore’ą), ir jo pergalę lėmė jam atitekę 25 Floridos rinkėjų balsai (įskaitant balsavusius prieš G.W.Bushą), o ne piliečių valia.
Nors Rinkėjų kolegijos sistema nemažai kritikuojama, ir Kongresas per du JAV istorijos šimtmečius yra gavęs virš 700 pasiūlymų reformuoti ar keisti ją, nepaisant to, kad tai yra daugiausia peticijų sulaukęs JAV Konstitucijos straipsnis, nei demokratai, nei respublikonai nelinkę jo keisti. Kad permainoms būtų uždegta žalia šviesa, reikia surinkti 2/3 balsų abiejuose Kongreso rūmuose, be to, Konstitucijos pakeitimus turi ratifikuoti trys ketvirtadaliai visų valstijų.
Kol kas tai nerealu. Neaišku, ar reikia keisti, neaišku, kuo keisti.
Tad lieka galioti valstybės kūrėjų sumanytas būdas, nors jie, pamatę, kaip vyksta rinkimų kampanija su beprotišku pinigų švaistymu (apie 2,5-4 mlrd. dolerių per šią kampaniją, vargu ar pažintų savo kūdikį.