Buvęs kareivis M.K.Atatiurkas sukūrė modernią Turkiją, kaip sekuliarią respubliką, iš Osmanų imperijos pelenų. Iki šiol ant valstybinių įstaigų, mokyklų, parduotuvių ir gyventojų butų sienų kabo jo portretai, iš kurių kiekvieną perveria rūstus Turkijos lyderio žvilgsnis.
Todėl turkams sunku ramiai žiūrėti naują dokumentinę juostą „Mustafa“, intymiai ir neslepiant pagrindinio herojaus ydų pasakojančią apie M.K.Atatiurko gyvenimą nuo gimimo iki mirties 1938 metų lapkričio 10 d. Radikalūs sekuliaristai pasmerkė filmą, kaip priešų sąmokslą pažeminti „turkiškumą“.
Tačiau masės Turkijos gyventojų vis tiek plūsta jo pasižiūrėti, o jame skleidžiamos idėjos įpylė dar daugiau žibalo į nuolat rusenančią diskusijų apie demokratines reformas, socialinius pokyčius ir sekuliarizmo ugnį, grasinančią sudeginti paskutines dar iš M.K.Atatiurko laikų paveldėtas autokratinės valstybės valdymo liekanas.
„Šitas dokumentinis filmas yra bandymas pažeminti Atatiurką Turkijos žmonių akyse“, - „Vatan“ laikraštyje rašo apžvalgininkas Yigitas Bulutas.
„Nežiūrėkite jo, apsaugokite nuo jo žmones ir svarbiausia - vaikus, kad juose nebūtų pasėta Atatiurko žeminimo sėkla“, - ragino jis.
Pirmadienį ryte, 9 val. 5 min. vietos laiku, ėmė staugti gamyklų sirenos, eismas sustingo, o mokyklose vaikai atsistojo tylos minute pagerbti savo pusdievį M.K.Atatiurką, mirusį lygiai prieš 70 metų.
„Norėjau Atatiurką pavaizduoti daugiau kaip žmogų, nei tokį, apie kurį mus moko mokykloje ir karinėje tarnyboje, - aiškino filmo režisierius Canas Dundaras. - Kai kurie jo rėmėjai Atatiurką pavertė dogma ar statula, o aš norėjau parodyti tikresnį Ataturką, kaip žmogų, kuris kovojo su sunkumais, mylėjo moterį, klydo, kartais išsigąsdavo, bet kartu daug pasiekė“.
Nors filmas neatskleidžia labai naujų dalykų (apie M.K.Atatiurką kasmet išleidžiama tūkstančiai knygų), „Mustafa“ yra pirmoji juosta, kuri pabrėžia jo asmeninį gyvenimą. C.Dundaras jį vaizduoja rašantį meilės laišką mūšio metu, kai turkai kovėsi su okupantais. Nublukusiose archyvų nuotraukose, nespalvotose juostose, suvaidintose scenose M.K.Atatiurkas taip pat šoka, geria rakę, vaikšto vienišas po savo rūmus, o pasenęs ir pasiligojęs jis vis labiau užsisklendžia savyje.
Jis mirė nuo kepenų cirozės Stambule, sulaukęs 58 metų.
Kai prieš dvi savaites „Mustafa“ pasirodė kino teatruose, dienraščiai ir televizija prisipildė jo vertinimų. Jį per pirmąsias penkias dienas pažiūrėjo jau beveik pusė milijono žiūrovų. Vienas turkų laikraštis pareiškė, kad 1 mln. eurų biudžeto filmas „nuvertė Atatiurką nuo pjedestalo“.
„Man pasirodė įdomu pažiūrėti į Atatiurką, kaip į žmogų, - pripažino 22 metų studentas Gorkemas Dagci. - Jis nebuvo šventasis, o toks, kaip mes visi“.
Tačiau „kemalistai“, kurie save laiko tikraisiais M.K.Atatiurko vertybių gynėjais ir kurie sukūrė asmens kultą, įsitikinę, kad filmas įžeidžia Turkijos nacionalinį herojų. Nacionalistams užkliuvo, kad mažą M.K.Atatiurką vaidinęs berniukas yra graikas. M.K.Atatiurkas iš tiesų gimęs Salonikuose (dabartinė Graikija), todėl režisierius C.Dundaras ten filmuodamas samdė vietinius berniukus.
Vis dėlto net tokios bendrovės, kaip „Turkcell“, pagrindinė Turkijos mobiliojo ryšio tiekėja, atsisakė remti filmą, nes bijojo suerzinti savo klientus.
Kai M.K.Atatiurko vadovaujami turkai po Pirmojo pasaulinio karo išsivadavo iš užsienio okupantų armijų, naujasis lyderis valstybę sukūrė pagal vakarietiškas sekuliarias vertybes. Kai Turkijoje atsirado pavardės, prie Mustafa Kemalio buvo pridėta Atatiurko pavardė, reiškianti „Turkų tėvas“.
Jis įvedė lotynišką abėcėlę, leido moterims balsuoti, modernizavo švietimo sistemą ir pašalino religiją iš viešojo gyvenimo. Tačiau M.K.Atatiurkas taip pat sukūrė autoritarinę valstybę, o kaip tvarkos saugotojai, armijai suteikė didelę galią. Pagal 1982 metų konstituciją įžeisti M.K.Atatiurką yra nusikaltimas.