Lenkija tapo viena iš keleto Europos šalių, po Pirmojo pasaulinio karo
iškilusių ant imperinės Rusijos, Vokietijos ir Austrijos griuvėsių.
Lenkijos nepriklausomybės diena švenčiama lapkričio 11 dieną, kai
daugelis kitų Europos šalių mini 1918 metų paliaubų metines.
Tačiau Lenkija švenčia ne šalies nepriklausomybės akto paskelbimą, o
valstybės patriarcho Jozefo Pilsudskio paskyrimą
vyriausiuoju armijos vadu.
„Lapkričio 11 dieną džiaugiuosi, kad gyvename laisvoje šalyje, - sakė 30
metų mokytoja Edyta Wojewnik. - Tačiau taip pat prisimenu
ilgą ir sunkų kelią į laisvę“.
Ši diena Lenkijai turi didelę prasmę, nes daugelį dešimtmečių šalies
nepriklausomybę buvo draudžiama minėti.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos remiama marionetinė Varšuvos
vyriausybė minėdavo 1944 metų liepos 22 metines, kai Raudonajai armijai
išvijus okupacines nacistinės Vokietijos pajėgas Lenkijoje buvo paskelbtas
komunistinis režimas.
Prieškarinės nepriklausomybės dienos minėjimas buvo laikomas
antivalstybine veikla. Lapkričio 11 dieną šventusiu Lenkijos piliečius
persekiojo saugumo tarnybos.
Leisti oficialiai minėti šią datą reikalavo Lenkijos profesinių sąjungų
judėjimas „Solidarumas“, kurio pastangomis 1989 metais taikiai žlugo
komunistinis režimas.
Nuo to laiko lapkričio 11 diena Lenkijoje paskelbta nacionaline švente,
kurios metu rengiami kariniai paradai ir neramių 1918 metų dienų
inscenizacijos.
Kadaise Lenkijai priklausė didelės Rytų Europos teritorijos, tačiau dėl
karų ir intrigų nusilpusią sąjunginę Lenkijos ir Lietuvos valstybę 18-ame
amžiuje pasidalijo kaimyninės šalys -Rusija, Prūsija ir Austrija.
Daugelis lenkų 1914 metais prasidėjus karui buvo pašaukti į skirtingų
šalių kariuomenes.
Iki 1916 metų į trijų imperijų kariuomenes buvo paimta daugiau kaip 2
mln. Lenkijos gyventojų. Iš jų apie 450 tūkst. žuvo mūšiuose savo šalyje
arba kituose frontuose.
J.Pilsudskis susivienijo prieš Rusiją su Austrija, tačiau prisiekė
nesikauti su Rusijos sąjungininkėmis Britanija ir Prancūzija ir įtariai
žvelgė į Vokietiją, kuri buvo Austrijos sąjungininkė.
Rusija mėgino palenkti Lenkiją į savo pusę, žadėdama suteikti šaliai
autonomiją.
Vokietija ir Austrija 1916 metais paskelbė užkariautą Lenkiją
nepriklausoma valstybe. Marionetinė šalies vyriausybė, kuri iš pradžių buvo
vien patogus įrankis šauktiniams rinkti, pamažu įgijo tikras, nors ir
ribotas galias.
Visiškos nepriklausomybės siekiantis judėjimas įsisiūbavo 1917 metais,
kai Rusijos imperija žlugo po bolševikų perversmo.
Vokietija nurodė J.Pilsudskiui prisiekti jai ištikimybę, o Lenkijos
legionų vadui atsisakius tai padaryti pasiuntė į kalėjimą. Tačiau toks
žingsnis tik sustiprino jo prestižą.
Prancūzija, Britanija ir neseniai į karą įsitraukusios Jungtinės
Valstijos pripažino Paryžiuje veikiančią Lenkijos laikinąją vyriausybę,
kurią suformavo dešiniosios pakraipos J.Pilsudskio priešininkai.
1918 metais pradėjus byrėti Vokietijos ir Austrijos imperijoms, jų
sukurta laikinoji Varšuvos vyriausybė spalio 7 dieną paskelbė
nepriklausomybę.
Po kelių savaičių Vokietija paleido J.Pilsudskį, kuris lapkričio 10 dieną
atvyko į Varšuvą.
Kitą dieną laikinoji vyriausybė jį paskyrė armijos vadu, o lapkričio 22
dieną - valstybės vadovu. Priešininkai Paryžiuje nenoromis parėmė
J.Pilsudskį, kurio vyriausybė vėliau pelnė tarptautinį pripažinimą.