Mes gyvename, po savimi nejausdami šalies, Mūsų kalbų negirdėti už dešimties žingsnių, O ten, kur pasigirsta nors pusė pokalbėlio, Būtinai paminės kalnietį iš Kremliaus. Jo stori pirštai riebūs tarsi kirminai, O žodžiai taiklūs kaip švininiai svarsčiai, Juokiasi vešlūs tarakono ūsai, Spindi batų aulai.
O aplinkui – plonakaklių vadų šutvė, Jis žaidžia pusžmogių paslaugomis. Kas sušvilps, kas sukniauks, kas sukniurks. Bet tik jis vienas bumba ir beda pirštu, Tarsi pasagas, kala įsakus vieną po kito:
Kam į strėnas, kam į kaktą, kam į akį. Kiekviena mirties bausmė jam saldi kaip medus, Ir plati osetino krūtinė. [pažodinis vertimas]
Tatjana Okunevskaja, viena iš populiariausių sovietų kino aktorių, buvo įsitikinusi, kad ją suėmė už atsisakymą miegoti su Viktoru Abakumovu, karo metais vadovavusiu sovietų kontržvalgybai.
Kad suprastų tikrąją suėmimo priežastį, kaip tvirtina pati aktorė, jai buvo parodytas suėmimo orderis su Abakumovo parašu. Keturi broliai Starostinai, puikūs futbolininkai, buvo suimti 1942 m. Jie tvirtai tikėjo, kad taip atsitiko, nes jų komanda „Spartak“ per neapsižiūrėjimą pernelyg žiauriai sutriuškino Lavrentijaus Berijos mėgstamą „Dinamo“.
Tačiau nereikėjo net kuo nors išsiskirti iš kitų. Liudmilą Chačatrian suėmė už tai, kad ji ištekėjo už užsieniečio – jugoslavo kareivio. Levas Razgonas pasakojo apie valstietį Serioginą, kuris, išgirdęs, kad nužudytas Kirovas, atsakęs: „Jis man visai nerūpi“. Serioginas nė girdėte nebuvo girdėjęs apie Kirovą ir pamanė, kad kalbama apie žmogų, žuvusį gretimame kaime. Už šią klaidą jis gavo dešimt metų. 1939 m. už papasakotą ar išklausytą anekdotą apie Staliną, už pavėlavimą į darbą, už tai, kad išgąsdintas draugas arba pavydus kaimynas įskundė tave dalyvavus neegzistuojančiame sąmoksle, už tai, kad laikai keturias karves kaime, kuriame visi kiti turi po vieną, už pavogtą porą batų, už tai, kad esi Stalino žmonos pusbrolis, už tai, kad pavogei iš savo įstaigos parkerį bei porą lapų popieriaus ir parnešei juos mokykloje besimokančiam vaikui, kuris jų neturi – už visus šiuos „nusikaltimus“ buvo galima pakliūti į sovietų lagerius.
Remiantis 1940 m. išleistu įstatymu, asmens, pamėginusio nelegaliai kirsti sieną ir pabėgti iš Sovietų Sąjungos giminės turėjo būti suimti, nepriklausomai nuo to, ar jie žinojo apie rengiamą pabėgimą, ar ne. Netrukus matysime, kad karo metų įstatymai – baudžiantys už vėlavimą į darbą ir draudžiantys keisti darbo vietą – pripildys lagerius naujų „nusikaltėlių“.
Suėmimo priežasčių buvo daug ir įvairių, ne mažiau įvairūs buvo ir suėmimo metodai. Vienus suimtuosius įspėdavo gerokai iš anksto. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje OGPU agentas daug kartų buvo išsikvietęs Aleksandrą Vaisbergą apklausai dar prieš jį suimant, ir vis klausinėjo, kaip šis tapęs „šnipu“: „Kas jus užverbavo? Ką jūs užverbavote? Kokiai užsienio organizacijai dirbate?“. „Jis vėl ir vėl kartodavo tiksliai tuos pačius klausimus, o aš visada vienodai į juos atsakydavau“.
Beveik tuo pačiu metu Galiną Serebriakovą, knygos „Jaunasis Marksas“ autorę, aukšto valdininko žmoną kiekvieną vakarą „kviesdavo“ į Lubianką, versdavo laukti iki antros ar trečios valandos nakties, tardydavo, o penktą valandą ryto paleisdavo grįžti į namus. Jos gyvenamą namą supo agentai, o kiekvieną kartą jai išėjus iš namų, iš paskos važiuodavo juodas automobilis. Ji buvo taip tvirtai įsitikinusi netrukus būsianti suimta, kad mėgino nusižudyti. Vis dėlto prieš suėmimą jai teko iškęsti kelis mėnesius persekiojimo.
Kilus didžiosioms suėmimų bangoms – 1929 ir 1930 m. suiminėti buožės, 1937 ir 1938 m. partijos veikėjai, 1948 m. buvę kaliniai, - daug kas suprasdavo atėjus jų eilei vien iš to, kad būdavo suimti visi jų aplinkos žmonės. Elinor Lipper, olandų komunistė, ketvirtąjį dešimtmetį atvykusi į Maskvą, 1937 m. gyveno „Liukso“ viešbutyje, skirtame užsienio revoliucionieriams: „Kas naktį iš viešbučio dingdavo žmonės... kiekvieną rytą ant durų vėl rasdavome po kelis didžiulius raudonus antspaudus“.
Tikrojo teroro laikais suėmimas kai kam net tapdavo savotišku palengvėjimu. Nikolajų Starostiną, vieną iš nelaimingųjų futbolininkų, kelias savaites visur sekiojo saugumo agentai; galiausiai, netekęs kantrybės, jis priėjo prie vieno iš jų ir pareikalavo pasiaiškinti: „Jei jums ko nors iš manęs reikia, pasikvieskite į kabinetą“. Todėl suimamas jis juto ne „sukrėtimą ir baimę“, bet „smalsumą“.
Dar kiti būdavo suimami visiškai netikėtai. Lenkų rašytojas Aleksandras Watas, tuo metu gyvenęs okupuotame Lvove, buvo su kitais rašytojais pakviestas į pobūvį restorane. Jis paklausė kvietėjo, kokia proga. „Pamatysite“, - atsakė jam. Restorane buvo inscenizuotos muštynės ir Watą suėmė vietoje. Aleksandrą Dolguną, Amerikos ambasados tarnautoją, gatvėje pašaukė žmogus – kaip paaiškėjo, tai buvo saugumo agentas. Kai vyriškis ištarė jo vardą, prisimena Dolgunas, „aš visiškai suglumau. Pamaniau, gal tai koks pamišėlis...“ Aktorė Okunevskaja per suėmimą sunkiai sirgo gripu ir gulėjo lovoje, todėl pareikalavo, kad jos suimti ateitų kitą dieną. Jai parodė suėmimo orderį (tą patį, su Abakumovo parašu) ir nutempė sergančią moterį laiptais žemyn. Solženicynas kartoja veikiausiai išgalvotą istoriją apie moterį, kurią jos draugas, profesionalas tardytojas, nusivedė į Didįjį teatrą, o po spektaklio – tiesiai į Lubianką. Buvusi kalinė ir atsiminimų autorė Nina Gagen-Torn pasakoja apie kitą moterį, kurią suėmė Leningrade, nulipusią į kiemą surinkti išdžiuvusių skalbinių; moteris buvo su chalatu, namie vieną palikusi kūdikį, nes neabejojo, kad po kelių minučių grįš. Ji maldavo, kad jai leistų pasiimti kūdikį, tačiau niekas neklausė.
Iš tikrųjų atrodo, kad organai tyčia stengėsi laikytis įvairios taktikos: vienus suimdavo darbe, kitus – namie, vienus gatvėje, kitus – traukinyje. Šį įtarimą patvirtina Viktoro Abakumovo raštas Stalinui, datuojamas 1947 m. liepos 17 diena: jame rašoma, kad kalinius milicininkai „užklumpa iš netyčių“ sąmoningai, kad šie nepabėgtų ir nesipriešintų, kad neįspėtų kitų „kontrrevoliucinio sąmokslo“ dalyvių. Tam tikrais atvejais, toliau rašoma dokumente, „vykdomi slapti suėmimai gatvėje“.
Tačiau dažniausiai žmonės būdavo suiminėjami savo pačių namuose, vidury nakties. Masinių suėmimų laikais visus gąsdindavo vidurnaktį pasigirstantis „beldimas į duris“. Viename labai sename sovietų anekdote pasakojama, kaip Ivanas ir jo žmona Maša persigando, išgirdę beldžiant į duris – ir kaip jiems palengvėjo sužinojus, kad tai tik kaimynas atėjo pranešti, jog namas dega. Sovietų patarlė sako, kad „vagys, prostitutės ir NKVD dirba naktimis“. Dažniausiai šiuos naktinius suėmimus lydėdavo kratos, tačiau kratų atlikimo būdai irgi keitėsi. Osipas Mandelštamas buvo suimtas du kartus, pirmą kartą 1934 m., antrą – 1938 m, ir jo žmona aprašo, kaip skyrėsi abi procedūros:
1938 m. jie negaišo laiko ieškoti popierių ar juos tyrinėti – tiesą pasakius, agentai, atrodo, nė nežinojo, ką dirba žmogus, kurio suimti jie atėjo... tiesiog išvertė visus čiužinius, sušlavė į maišą visus jo popierius, pasidairė aplink ir išėjo, pasiėmę drauge M. [Mandelštamą]. Visa operacija užtruko ne ilgiau kaip dvidešimt minučių. O 1934 m. jie išbuvo pas mus visą naktį, iki paryčių.
Per pirmąją kratą saugumo agentai, kurie tikrai žinojo, ko ieško, atidžiai peržiūrėjo visus Mandelštamo popierius, atmetė senus rankraščius, ieškojo naujų eilėraščių. Tą pirmą kartą jie pasirūpino, kad kratoje dalyvautų civiliai „liudytojai“ bei saugumo apmokamas „draugas“, Mandelštamų pažįstamas literatūros kritikas, kuriam veikiausiai liepta užtikrinti, kad Mandelštamai, išgirdę beldimą į duris, nepradėtų deginti popierių. Vėliau tokios smulkmenos jų nebedomino.
Masiniai konkrečių tautybių asmenų suėmimai, vykdyti, pavyzdžiui, buvusioje Rytų Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, kurias Raudonoji armija okupavo 1939–1941 m., buvo dar chaotiškesni. Januszas Bardachas, žydas paauglys, gyvenęs Lenkijoje Wlodzimierz-Wolynski mieste, per vieną iš tokių masinių suėmimų buvo priverstas būti „liudytoju“. Jis lydėjo grupę girtų enkavedistų, kurie 1939 m. gruodžio 5 naktį vaikščiojo po namus ir rinko žmones, kuriuos paskui suėmė arba ištrėmė. Kartais jie užsipuldavo turtingesnius, įtakingesnius miesto piliečius, kurių vardai buvo sąraše, o kartais tiesiog čiupdavo „pabėgėlius“ – dažniausiai žydus, pabėgusius iš nacių okupuotos Vakarų Lenkijos į sovietų okupuotą Rytų Lenkiją, - kurių vardų nė nesivargino užsirašinėti. Vienuose namuose pabėgėliai mėgino gintis, sakydami priklausą Bundui, žydų socialistų sąjūdžiui. Tačiau NKVD grupės vadas Genadijus, išgirdęs, kad jie atvyko iš Liublino, tuo metu buvusio kitoje sienos pusėje, užriko: „Purvini perbėgėliai! Nacių šnipai! – vaikai pradėjo verkti, o tai Genadijų dar labiau suerzino. – Užčiaupkite juos! O gal norite, kad pats jais pasirūpinčiau?“
Motina apglėbė vaikus ir prispaudė prie savęs, bet jie niekaip nesiliovė verkę. Genadijus sugriebė mažąjį berniuką už rankų, ištraukė jį iš motinos glėbio ir sviedė ant grindų. „Sakyta, užsičiaupk!“
Motina suklykė. Tėvas mėgino kažką sakyti, tačiau tik stovėjo, burna gaudydamas orą. Genadijus pakėlė vaiką nuo grindų, palaikė, atidžiai žiūrėdamas jam į veidą, paskui smarkiai trenkė jį į sieną...
Vėliau enkavedistai sugriovė Bardacho vaikystės draugo namus.
Šone buvo įėjimas į daktaro Šechterio kabinetą. Viduryje stovėjo tamsus raudonmedžio stalas, Genadijus patraukė tiesiai prie jo. Delnu paglostė glotnų jo paviršių ir staiga, apimtas netikėto įsiūčio, trenkė per stalą laužtuvu.„Kapitalistinės kiaulės! Prakeikti parazitai! Būtinai surasim tuos buržuazinius išnaudotojus!“
Jis daužė vis smarkiau ir smarkiau, nesustodamas, kol medis keliose vietose skilo...
Nepavykus surasti Šechterių, enkavedistai išprievartavo ir nužudė sodininko žmoną“.