Šiemet Lietuvoje gana plačiai paminėtas Sąjūdžio 20-metis. Sutikime, jubiliejus, matuojant žmogaus amžiaus mastu, ne kažin koks – kažkur tarp europietiškos pilnametystės ir amerikietiško leidimo pradėti vartoti alkoholį. O ir lietuviškas įprotis atsiminti praeitį bei ją aktualizuoti tik per (dažnai dirbtinių) sukakčių memorialinius renginius, leidinius ir kultūros artefaktus neleido tikėtis iš šios sukakties ko nors ypatinga.
Ką ir kalbėti apie tai, kad pagrindiniai valdžios ir valdymo svertai trečiojo tūkstantmečio Lietuvoje yra kone išimtinai ekskomunistų, ekskomsomolcų ir apskritai politinių prisitaikėlių rankose, – Sąjūdžio dvasia tam yra veikiau priešingybė. Tačiau gal kaip tik dėl šios įtampos šių metų Sąjūdžio minėjimai – pirmąsyk nuo Nepriklausomybės įtvirtinimo – vėl įgavo gyvosios politikos kvapą. Pirmiausia politizacijos ėmėsi establišmentas, Seimui paskelbus 2008-uosius Lietuvoje Sąjūdžio metais su atitinkama Vyriausybės patvirtinta renginių programa ir finansavimu. Nepamirština, kad Česlovas Juršėnas ir Gediminas Kirkilas – buvę LKP CK instruktoriai, taigi su nacionalizmu ir istorija politiškai apsieiti moka. Taigi laikantis valdančiųjų (anų laikų kalba sakant) „platformos“, matyt, siekta 20-mečio renginiuose Sąjūdį su visa jo istorija įtaisyti Lietuvos pergalių panteone; net būta planų pirmuosius sąjūdininkus apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi (aukščiausiu valstybės kariniu apdovanojimu). Pačios tokios integracinės „platformos“ esmė paprasta: prisiminkime, kaip mes visi kartu susivieniję atkūrėme Nepriklausomybę. Šitaip žiūrint, Sąjūdis įtvirtinamas kaip prisimintinas ir pagerbtinas praeities paminklas, o štai vertinant praeitį, dera ne kaltųjų ieškoti ar savus ir svetimus nuopelnus sverti, o kurti bendrą Lietuvos ateitį.
Nežinia, kiek ekskomunistai buvo rimtai apsvarstę tokius istorijos politizacijos planus, bet pats jubiliejinių renginių, įvykių ir akcijų mastas (per visą Lietuvą – per 200), jiems nebuvo palankus. Užtat dėl to radosi pakankamai progų išlįsti viešumon daugybei buvusių Sąjūdžio aktyvistų, šiandien aktyviai nebedalyvaujančių politikoje. O tarp jų, bent kiek man teko patirti keliuose stambiuose jubiliejiniuose susiėjimuose Vilniuje, dominuoja visai kitokia politinė „platforma“. Ją galima būtų pavadinti katastrofistine. Buvę sąjūdininkai dažnai demaskuoja prarają tarp Sąjūdžio laikų vienybės bei pergalių ir dabartinių susiskaldymų ir pralaimėjimų. Tačiau tokios įžvalgos nebūtinai veda į nusivylimą, – jei tikima stebuklinguoju dejà vu. Sąjūdį esą reikia ne prisiminti, o atgaivinti, ir vėl susivienijus pasiekti bendrą tikslą – kad valdžia (kartu ir valstybė) iš senos ar naujos nomenklatūros, biurokratų ir vagių klikos būtų atimta ir pereitų į tautos dispoziciją ir kontrolę. Tokie raginimai ypač aštriai nuskambėjo tyčia dejà vu formatu suorganizuotuose renginiuose: birželio 2 d. Verkių rūmuose surengtoje diskusijoje „Ar įveiksime biurokratiją?“ ir birželio 3 d. Mokslų akademijos Didžiojoje salėje – Sąjūdžio popietėje. Manding, programiškiausiai tokį mąstymą, kaip nesunku atspėti, išreiškė Romualdas Ozolas. Užbaigdamas 2008 m. birželio 5 d. Kovo 11-osios salėje Seime atidarytos tarptautinės konferencijos „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ plenarinį posėdį, Ozolas, paakintas posėdžiui pirmininkavusio Zigmo Vaišvilos, paskelbė:
Kai valdžia nesupranta, reikia žiūrėti piktai, reikia žiūrėti žiauriai, reikia tokią valdžią šalinti. Ji neturi teisės vadovauti. [...] Perfrazuodamas (atleiskite, truputį jaudinuosi) Algirdo Saudargo žodžius, kad Sąjūdžio nebegali būti, aš vis dėlto sakau: „Sveikas, Sąjūdi!“ Tą ir jis sakė. Jeigu jo negali būti, jeigu jis sako tiesą, tai gal sakydamas „Sveikas, Sąjūdi!“ aš galiu paklausti: „O gal tąsyk, Sąjūdi, jau laikas Tautos frontui?“
Tačiau nei siekis uždaryti Sąjūdį praeityje, nei noras jį atgaivinti nepadeda suprasti, kas ir kaip su tuo Sąjūdžiu buvo iš tikrųjų. O tik toks autentiškas supratimas, tikras istorinis Sąjūdžio įvertinimas gali leisti įvardyti, ką iš sąjūdiško mąstymo, kalbėjimo ir veikimo patirties įmanoma ir prasminga panaudoti šiandienėmis sąlygomis. Žinia, istorinio vertinimo paprastai laukiama iš specialistų. Tik štai kalbant apie Sąjūdį, Lietuvos istorikų žodis iki šiol nebuvo nei galutinis, nei lemiamas. Pirma puiki, tegul ir kronikinė, Sąjūdžio istorija parašyta (tiesa, ir lietuviškai suprantančio, ir istoriko) iš amerikiečių žurnalisto patirties ir perspektyvos. Žurnalisto plunksnai priklauso ir „skandalingiausias“ Sąjūdžio portretas; labiausiai intriguojančias Sąjūdžio epochos interpretacijas pateikė socialinių mokslų atstovai, o pirmą tikrąją, visuminę Sąjūdžio istoriją parašė buvęs jo atsakingasis sekretorius, iš profesijos – vertėjas.
Todėl juo įdomiau įdėmiau pažvelgti į sąmoningai Sąjūdžio 20-mečio proga publikuotą Lietuvos istorijos dvyliktąjį tomą pavadinimu „Sąjūdis: nuo „Persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios“. Knygą aptarsiu paprastai, pagal klausimus: kieno, apie ką, kuo remiantis ir kaip struktūruojant parašyta ši istorija, kokie jos svarbiausi teigiami ir neigiami veikėjai ir pagrindinės mintys/įžvalgos, pretenduojančios į „naują žodį moksle“?
1. „... to momento neprisimenam ir mes – šių eilučių autoriai“
Sąjūdžio epochos istoriografijoje šiaip įprastos ribos tarp mokslinių veikalų, žurnalistinės publicistikos, aktyvių istorijos veikėjų memuarų ir politiškai nuspalvintų istorijos aktualizacijų yra nusitrynusios. Visokio tipo ir rango istorijų rašytojams nepasiekiama išorinė retroperspektyva, menamai užtikrinanti didesnį objektyvumą; visiems sunkiai prieinami „slaptieji“ pirminiai šaltiniai. Tad ir profesionalūs istorikai, ir istorijos mylėtojai neišvengiamai pasiremia savo patyrimais ar atmintimi, viešai publikuotais šaltiniais ir prieinamais dokumentais, niekas neapsieina be politinės pozicijos. Rašant Sąjūdžio epochos istoriją, stengtis apskritai išvengti politinės pozicijos būtų ne tik sunku, bet ir vargu ar prasminga, nes politinis angažuotumas čia neišardomai pagrįstas moraliniu angažuotumu. Ta epocha Lietuvoje buvo gėrio ir teisingumo jėgų pergalė prieš melą ir prievartą; tikrojo žmogiškumo prieš padirbtą. Atsisakyti tokios perspektyvos reikštų stoti į abejingo objektyvumo poziciją, iš kurios teįmanoma kronika arba dirbtinės istorinės (re)konstrukcijos, paskandinančios Lietuvos išsilaisvinimo istorijos įvykius niveliuojančių koreliacijų ir analogijų liūne.
Šios knygos autoriai tai aiškiai suvokė, ir tai – didžiulis privalumas.
Aprašomi palyginti neseni įvykiai, kurių liudininkai daugelis Lietuvos gyventojų, taip pat ir šios knygos autoriai. Taigi studija paremta ne tik archyviniais dokumentais (kurių palyginti yra negausu), bet ir aprašomojo laikotarpio dalyvių prisiminimais bei vertinimais, tarp jų ir pačių autorių. Tai, be abejo, padidino knygos subjektyvumą, todėl belieka prašyti skaitytojų atlaidumo. (p. 13)
Tik nėra ko (atsi)prašyti: dėl tokio istorikų sąmoningumo jų veikalas tapo tik sąžiningesnis ir labiau „kabinantis“.
Pirmosios akademinės Lietuvos istorijos dvylikatomį (redkolegijos atsakingoji redaktorė – prof. Jūratė Kiaupienė) rengia Lietuvos istorijos institutas, o leidžia „Baltos lankos“. Iki šiol pasirodę du tomai buvo archeologiniai, t. y. skirti „akmeninei“ ir „geležinei“ Lietuvos priešistorei, ir štai bac – Sąjūdžio istorija (beje, recenzuojama knyga – dar ne istorijos pabaiga; antra šio tomo dalis turėtų būti skirta Valstybės kūrimo ir tvirtinimo laikotarpiui). Knygos autoriai – žinomi naujausios istorijos specialistai: Česlovas Laurinavičius (greta kitko – ir politologas, istorinės geopolitikos tvėrėjas) ir Vladas Sirutavičius, bet kažkodėl jau tarsi savaime norisi šią istoriją vadinti Laurinavičiaus. Gal todėl, kad abu autoriai susiję vadovo ir pavaldinio santykiu, gal kad jis nurodytas kaip šio tomo ats. redaktorius, gal kad Laurinavičių kolegos (ir aš tarp jų) matė ir girdėjo paskutinius keletą metų rašantį šią knygą, o štai Sirutavičiaus – ne, gal kad pastarasis – ankstesnių laikų ir truputį kitos problematikos specialistas? O gal tiesiog todėl, kad Laurinavičius – daugiau viešojoje erdvėje besireiškiantis autorius, periodiškai pasisakantis aktualiais istorijos klausimais? Žinoma, tai nerimta: knyga laikytina dviejų autorių kūriniu, kaip ir pasirašyta. Tačiau kartą prabilus apie subjektyvumą, pastarąjį sunku įsivaizduoti kaip dviasmenį...
Autorių pripažintas subjektyvumas svarbus ne tik pro forma. Mat imantis sistemingai (kaip istorikams mokslininkams) tyrinėti ir visumiškai aprašyti dalykus, kuriuose dalyvauta, kurie matyti iš vidaus ir kaip tokie atsimenami, labai svarbu tą asmeninę patirtį ne tik formaliai pripažinti, bet ir turiningai įsisąmoninti bei įvardyti. Paprastai tariant, koks autorių santykis su Sąjūdžiu, apskritai kalbamos epochos tikrenybėmis?
Antai turime daugiausia buvusių partijos istorikų parengtą (neįtikėtinai prastą) „Suvereniteto atkūrimo istoriją“, – ji aiškiai parašyta iš buvusių komunistų ideologų, vėliau virtusių lietuviais patriotais, perspektyvos. Tai nacionalkomunistinė knyga, nes autoriams svarbios abi (sovietmečio komunistinė ir dabartinė tautinė) tapatybės, nesvarbu, kuri jų nuoširdesnė ar labiau įsisąmoninta, kuri kurią konkrečioje knygos vietoje nusveria. Kita vertus, jau minėjau buvusio Sąjūdžio funkcionieriaus parašytą istoriją. Joje labai daug „taupios“ faktografijos, protokoliškumo, dėmesio organizacinei dalykų pusei, – ir kartu abejingumo politikai kaip tikslų siekimo menui.
Tai kokie gi, hermeneutiškai pertariant, šio knygos autorių prietarai? Apie tai jie patys nekalba, iš paskirų pastabų knygoje ką nors tiesiogiai suprasti sunku. Abu jie kalbamu metu buvo istorikai („neapsigynę“, taigi neoficioziniai), gyveno ir dirbo pagal profesiją Vilniuje, aiškiai simpatizavo Sąjūdžiui, bet nebuvo aktyvūs jo veikėjai, gal net priklausė LKP, manytina, tais laikais išgyveno vienokią ar kitokią įtampą tarp to, ką žinojo ir kuo tikėjo, apie ką svajojo ir ką laikė esant įmanoma pasiekti. Kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, – tik, kaip savo srities profesionalai, tą įtampą suvokė kur kas giliau ir sąmoningiau. Buvusių sąjūdininkų-komunistų knyga apie komunizmo pabaigą Lietuvoje ir Sąjūdžio pergalę? Neskubėkime spręsti ir, užuot tuščiai spekuliavę, pasiremkime pirminiu šaltiniu: Laurinavičius bent keliuose interviu spaudai yra užsiminęs, kad vertinti sovietinę praeitį, komunizmo nusikaltimus ir pan., – o juk to iš istorikų paprastai laukia nesenos praeities įdomybes aktualizuojantys žurnalistai, – jis negalįs dėl moralinių priežasčių: „kaip mokslininkas ir kaip žmogus, užaugęs šitoje sistemoje ir ilgą laiką ja tikėjęs, neturiu teisės jos smerkti“. Iš tokio prisipažinimo galima būtų išvesti daug ką, bet mums čia gal pakaks konstatuoti: atsisakymas vertinti, kai aiškiai suvokiama, ką reiškia vertinti ir kodėl atsisakoma, garantuoja maksimalų akademiškumą. Taigi šioje knygoje klastos nedera bijoti, ji tikrai parašyta nuoširdžiai. Tai ne konjunktūrinė, užsakomoji, o profesionali tikrąja šio žodžio prasme istorija. Tik... kieno istorija?
2. „... nes reikia turėti galvoje, kad komunistai sudarė didelę tautos elito dalį“
Jau pirmu knygos teiginiu autoriai pabrėžia, kad „čia skaitytojui pateikiama politinė 1988–1990 m. istorija“ (p. 13). Atrodytų, nieko keista: Sąjūdžio iškilimas, Lietuvos laisvėjimas ir demokratizacija, valstybingumo atkūrimas, ką ir kalbėti apie SSRS žlugimą ir pasaulinės komunizmo sistemos byrėjimą, buvo grynai politiniai procesai. Štai Alfredas Erichas Sennas yra pateikęs puikią politinę Gorbačiovo politikos pralaimėjimo Lietuvoje interpretaciją, tad čia galėtume tikėtis ko nors analogiško, tik su atvirkščiai sudėliotais akcentais (Lietuvos pergalė prieš Gorbačiovą). Tačiau iškart reikia pabrėžti, kad knygos pavadinimas klaidina – iš tiesų tai ne Sąjūdžio istorija. „Sąjūdis“ – tik epochos, kurios būdingiausias reiškinys buvo, pavadinimas. Tačiau knygoje skaitome ir ne Lietuvos valstybės istoriją pažodine žodžio prasme. Valstybės atkūrimas tik paskelbtas nagrinėjamo laikotarpio pabaigoje, ir rašyti valstybės istoriją reikštų suvokti jos atkūrimą 1990–1991 m. kaip imanentinį teleologinį procesą – ilgos kovos už laisvę ir nepriklausomybę rezultatą. Autoriams iš principo svetimas toks (romantinis organicistinis) požiūris, nes, kaip jie pakartoja, „šiai studijai turėjo įtakos tam tikra istoriografinė tradicija, teikianti prioritetą politiniam rakursui“ (ibid.). Nors konkrečiau ir neįvardijama, tačiau tai yra istorinės geopolitikos ir realpotik koncepto besilaikančios politinės-diplomatinės istorijos tradicija. Todėl neatsitiktinai šioje knygoje dėstoma istorija pradedama nuo „Sovietų Sąjungos žlugimo problemos aptarimo“ – ir baigiama skyreliu „Didžiosios politikos poveikis“ (Kovo 11-ajai). Tiesa, būtų per griežta sakyti, kad veikale veiksmas rutuliojasi tarp trijų „galios centrų“ – Vilniaus, Maskvos ir Vašingtono, – nes Lietuvos byla atvirai tarptautine tapo tik po Kovo 11-osios. Autoriams vis dėlto labiausiai rūpi Lietuva, – tačiau labiau kaip erdvė, kurioje ieškoma minėtosios politikos; „klausimas“, kuriuo turima idėjų, siekių, kuriuo priimami ir vykdomi sprendimai. Jie rašo racionalią istoriją, pasiremdami savaime suprantama realpolitik prielaida. Šitaip suprastoje politikos Lietuvoje ir Lietuvos klausimu istorijoje visada pastebimi konkretūs tikslai (nuo komunistinio status quo išlaikymo iki sąjūdiško status quo ante atstatymo) ir realūs siekiai (gorbačioviškas noras kontroliuoti žaidimo taisykles, LKP siekis žūtbūt išlaikyti valdžią, netampant „liaudies“ neapykantos objektu, sąjūdiškas – paimti valdžią). Čia nuolat tvyro įtampa tarp (silpnųjų) idėjų ir (stipriųjų) interesų, tarp sveiko pragmatizmo ir pavojingo utopizmo, o nerealistiniai (emocijų ir aistrų vedami) tikslai, interesai, sprendimai ir veiksmai lieka racionaliosios istorijos pakraštyje.
Autoriai nuo pradžių iš tiesų daugiausia dėmesio skiria Sąjūdžiui, jo gimimui, pirmiesiems žingsniams (jų pačių tveriamoje) Lietuvos viešojoje erdvėje, jo bendradarbiavimui ir konfrontacijai su LKP. Tačiau nuo knygos vidurio (1989 m. pavasario–vasaros) vis daugiau dėmesio skiriama kitoms erdvėms – politiniams žaidimams Maskvoje, LKP viduje, kovoms LSSR Aukščiausiojoje Taryboje. Laikantis autorių prielaidų, tai natūralu: vykstant demokratizacijai ir randantis tikrajai politikai, šį tą lemti ėmus (paties Sąjūdžio spaudimo ir įsijungimo į šiuos procesus dėka) įstatymų leidybai, politinės istorijos erdve tampa labiau realios (LKP CK) ir veikiau nominalios (AT) sovietų Lietuvos galios struktūros. Sąjūdis lieka labai svarbus, gal net svarbiausias, bet tik kaip politinė jėga, turinti savo lyderius ir politinius tikslus. Paprastai tariant, čia rašoma istorija tų, kurie Lietuvoje ar dėl Lietuvos norėjo, galėjo ir įstengė priimti ir vykdyti racionalius politinius sprendimus. Kaip tik tai taikliai pastebi vienas šios knygos recenzentas:
Negadina knygos ir tai, kad skaitydamas joje išdėstytą 1988–1990-ųjų Sąjūdžio istoriją (bent jau tokį autorių tikslą rodo knygos paantraštė), perskaitai ir tų metų Lietuvos komunistų partijos istoriją. Tikiuosi, kad autoriai taip norėjo parodyti tik tai, ką jie ir parodė, – Sąjūdis savo veiksmais keitė visą Lietuvą, įskaitant ir to meto komunistų partiją, ir visą valdžią, o ne tai, ką kai kas, ypač Sąjūdžio jubiliejų proga, bando teigti, – kad tuo metu Sąjūdis buvo visa Lietuva, nuo A. Brazausko ir Č. Juršėno iki V. Landsbergio su A. Saudargu. Man negaila, bet taip nebuvo. Taip nebuvo, kaip nebuvo ir Sąjūdžio laikmetis vien toks, kokį jį galiu pažinti iš šios knygos, – vien ypač reikšmingų politinių manevrų Vilniuje ar Maskvoje laikas, vien garsiomis to meto pavardėmis nužymėtas įspūdingų įvykių kaleidoskopas.
„Akademiškai išdėstytų didžiųjų to meto pavardžių ir įvykių karuselėje“ Andrius Kubilius pasigenda „žmonių Sąjūdžio“ arba „Didžiojo Tikėjimo“ istorijos. Tačiau žmonės kaip tokie nėra tikrieji (kaip ją supranta šios knygos autoriai) politikos veiksniai, kaip ir tikėjimai nepriklauso racionalios politikos sferai, arba bent lieka jos paraštėje. Beje, konkretaus tikėjimo klausimu knygoje randame labai aiškų teiginį: „Pati Bažnyčia sekuliarizuotoje visuomenėje, suprantama, negalėjo tapti politinio judėjimo vedliu“ (p. 37)...
Bet kuriuo atveju, jei objektyvumo stoką galime laikyti tam tikru knygos privalumu, tai pasirinkto tyrimo objekto „dirbtinumas“ (na, kokia gi ten realioji ir racionalioji politika LSSR AT ar komunistinėje Lietuvos administracijoje?), ypač antroje knygos dalyje apsunkina skaitymą ir rašomosios istorijos supratimą. Bet jei jau prabilome apie dalis, tai meskime specialų žvilgsnį į knygos form(at)ą.
3. „... vadovėlinės istorijos atributus atitinkanti istorija“
Tokį, iš pažiūros negailestingą, nuosprendį knygai pateikė kitas jos recenzentas (beje, ir oficialusis, įrašytas priešlapyje), – Raimundas Lopata. Tačiau tai anaiptol ne kritika, o fakto konstatavimas: autorių stengtasi (ar iš jų reikalauta) parašyti istorijos sintezę. O šiai svarbu laikytis chronologijos ir smulkaus skirstymo (idant būtų lengviau virškinti... faktus). Tačiau tai tik formalus įspūdis, nes knyga tikrai nėra faktografinė (kokia antai yra minėta Baužos „sintezė“), mat absoliuti dauguma faktų – rūpestingai atsirinkti, nuolat kontekstualizuojami ir dažnai drąsiai interpretuojami. Vis dėlto veikalo sąranga – užmušanti vaizduotę: 241 poskyriai ir skyreliai (taigi, anot Lopatos, 241 politinės istorijos dėmesio verta data, faktas) apjungti į 24 skyrius (pagal istorikų išskirtus ir įvardytus periodus). Užuot pastaruosius komentavęs, juos tiesiog išvardysiu, to tikrai pakaks knygoje pateikiamam 1988–1990 m. Lietuvos politinės istorijos vaizdui suprasti.
1. Įvadinės pastabos. – 2. Demokratizacijos pradžia Lietuvoje. – 3. Sąjūdžio gimimas. – 4. Pirmieji Sąjūdžio žingsniai. – 5. Ties Rubikonu. – 6. Sąjūdžio ir valdžios bendradarbiavimas (dvivaldystė). – 7. 1988 m. krizė rugsėjo–spalio mėnesiais. – 8. Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas. – 9. Susidūrimas dėl konstitucinių pataisų. – 10. Pirmieji beveik demokratiniai rinkimai. – 11. Lietuva Liaudies Deputatų Suvažiavime. – 12. Strateginių sprendimų laikotarpis. – 13. Baltijos kelias. – 14. Sąjūdis ir LKP tolsta vienas nuo kito. – 15. Kovos arena tampa Aukščiausioji Taryba. – 16. Politinės transformacijos 1989 m. rudenį. – 17. Centro mėšlungis. – 18. LKP „persilaužimų“ suvažiavimas. – 19. Reakcijos į XX suvažiavimą. – 20. Michailo Gorbačiovo vizitas į Lietuvą. – 21. Rinkimų programos. – 22. Paskutiniosios LTSR AT sesijos. – 23. Rinkimai Lietuvoje 1990 m. – 24. Kovo 11-osios išvakarės.
Kaip jau pastebėta, nuo veikalo vidurio skaitytojo dėmesys vis mažiau sutelkiamas į Sąjūdį, ir tai patvirtina dalių pavadinimai: nuo 15-osios dalies matome tik AT, LKP ir Maskvą–centrą. Vis apeliuodamas į klaidinantį veikalo pavadinimą, Kubilius pastebi:
Tikrai nepamenu, kad Sąjūdžio būstinės sekretoriate tiek daug dėmesio būtume skyrę ir kad mums būtų labai rūpėję, kokios permainos vyksta Lietuvos komunistų partijoje (apie ką daug kalbama šioje knygoje), ypač po Sąjūdžio laimėtų pirmųjų rinkimų į SSRS deputatų suvažiavimą, kai paaiškėjo, kad kompartija, norėdama išlikti politinėje arenoje, turės radikaliai keistis. Taip pat nelabai pamenu, kad po pradinio entuziazmo būtume daug dėmesio skyrę ir tam, kas vyksta Maskvos deputatų suvažiavimuose ar lietuviškoje sovietinėje Aukščiausiojoje Taryboje.
Sąjūdininkai anuomet iš tiesų ilgainiui vis mažiau dėmesio skyrė komunistų politiniams žaidimams, jie neatrodo labai reikšmingi ir šiandien rašant Sąjūdžio istoriją. Bet šita knyga ieško ir randa politiką Lietuvoje, tad belieka pasitikrinti, ar dėl būtent tokio radimo „kalta“ tik autorių asmeninė anų laikų patirtis ir „teoriniai“ prietarai, ar tokiam tiriamos istorijos vaizdui įtakos neturėjo rasti, atsirinkti ir pasitelkti šaltiniai? Dar pratarmėje autoriai pripažįsta buvus stiprią „šaltinių“ įtaką, netgi linkę su jais dalytis autorystės privalumais (už klaidas pasilikdami atsakomybę sau; p. 14). Toliau išvardijama apie šimtas asmenų, „aktyviai dalyvavusių įvykiuose [...] ir maloniai sutikusių pasidalyti prisiminimais, samprotavimais ar savo asmeniniu archyvu“ (ibid.). Galima stebėtis, – argi istorikui svarbiausi turėtų būti ne „objektyvūs“ dokumentai? Tačiau taip jau yra su šia epocha, kad su archyvinių dokumentų „baze“ toli nenuvažiuosi. Žinia, galima pabambėti, kad autoriai per dažnai pasitelkia publikuotas stenogramas, kalbų tekstus ir posėdžių protokolus, per mažai remiasi nepublikuotais KGB dokumentais, dar mažiau – LKP vidaus virtuvę atspindinčia medžiaga, kad per mažai ir per retai informacijos ieško Sąjūdžio spaudoje („Tiesos“ citavimo indeksas knygoje aukštesnis net nei „Atgimimo“, ką ir kalbėti apie bemaž nenaudojamą trečią pagal reikšmę ir įtaką Sąjūdžio leidinį „Kauno aidas“). Tačiau mums čia svarbesnė subjektyvioji šaltinių pusė: kieno atsiminimais pasitikima, kieno liudijimais mieliau kliaujamasi? Ypač svarbūs žodiniai liudijimai (interviu, kurių autoriai, kaip galima suprasti iš citatų, nemažai prisirinkę), nes jų paprastai griebiamasi, kai iš rašytinių liudijimų ar išlikusių dokumentų sudėtinga suprasti, kas gi konkrečioje situacijoje vyko, kas konkrečiu klausimu svarstyta ir kodėl taip nutarta. Taigi nors specialaus aritmetinio tyrimo neatlikau, susidariau bendrą įspūdį, kad labiausiai linkstama pasikliauti Romualdo Ozolo dienoraščiais ir interviu, Broniaus Genzelio tekstais ir žodžiais, Vytenio Andriukaičio medžiagomis ir liudijimais, Audriaus Butkevičiaus ir Vytauto Radžvilo paaiškinimais ir komentarais. Ar galima juos kaip nors apibendrinti? Nežinau, bet mano kiaurai subjektyviu žvilgsniu – tai Sąjūdžio „lūzeriai“, atkritėliai nuo, negražiai tariant, „generalinės linijos“, ar tiksliau – politikos. Aišku, žvelgiant iš Kovo 11-osios varpinės. Tai, kartoju, subjektyvus įspūdis. Užtat visiškai objektyvi pastaba, kad autoriams, tiek daug dėmesio skyrusiems politikos Lietuvoje ir apie Lietuvą paieškoms, nepasirodė svarbu (o gal ir nepavyko) pasitelkti pagalbon tokių Lietuvos valstybės kūrimo šulų kaip Algirdo Saudargo, Česlovo Stankevičiaus, Algirdo Patacko, Vidmanto Povilionio, Egidijaus Jarašiūno, Kazimiero Uokos, pagaliau kad ir Mečio Laurinkaus atsiminimų, liudijimų, patikslinimų ar komentarų... Priekabiauju? Ne, tiesiog jie – akivaizdžiai pernelyg... landsbergininkai, radikalai ar kauniečiai. O tokie šiame veikale, kaip ir klasikinėse Lieveno ir Christophe knygose, yra blogiečiai. Tai, žinoma, perlenkimas, tačiau „gerųjų“ ir „blogųjų“ Laurinavičiaus ir Sirutavičius knygoje pasakojamos istorijos herojų klausimas yra svarbus. Nežinia, ar dėl numanomų (iš išorės primestų) didaktinių Lietuvos istorijos dvylikatomio pretenzijų, ar dėl asmeninio angažuotumo aprašomiems dalykams, ar tiesiog dėl paties pasakojimo žanro (pasak klasikų, neįmanoma pasakoti istorijos nemoralizuojant), skaitant knygą labai justi vertybinis aspektas. Ne, turiu galvoje ne tiesmuką retrospektyvų istorijos moralizavimą, o veikiau rūpestį, cituojant kitus klasikus, „kad Lietuvai būtų geriau“. Iš to rūpesčio ir randasi dažni „įvykiams už akių“ užbėgantys moralai, paprastai pateikiami kokio nors interpretacinį teiginį remiančių argumentų arba samprotavimų forma.
4. Nuo baltos prie juodos
Bet kokiam Lietuvos patriotui susidūrus su tokiu istorijos pasakojimu, kuriame Lietuva ar lietuviai nebūtų teigiamas herojus, kiltų šventas pasipiktinimas. Įtariu, kad panašią reakciją ne vienam patriotiškai nusiteikusiam skaitytojui (ar tiksliau pavartinėtojui) gali sukelti ir ši knyga. Tačiau drįstu teigti, kad tai būtų neadekvati reakcija. Šioje istorijoje Lietuva ir lietuviai yra „geriečiai“, bet... ne tik. Mat į Lietuvos (ir Baltijos tautų) istoriją autoriai žvelgia dialektiškai:
Į šią permainingą raidą galima žiūrėti kaip į amžiną Rusijos ir Pabaltijo tautų kovą – kuri kurią įveiks. Galima įžvelgti ir savotišką mėginimą sugyventi. Kad ir kaip būtų, nors imperijos ir mažų tautų varžybose akivaizdus moralinis pranašumas priklausytų tautų apsisprendimui, tačiau būtų nedovanotina klaida neįvertinti imperijos galių ir realijų. Taigi rašant Lietuvos valstybingumo atkūrimo istoriją, negalime neatsižvelgti ir į Rusijos imperiją – Sovietų Sąjungą – ne tik kaip į priešišką jėgą, bet ir į kaip tam tikrą Lietuvos egzistavimo sąlygą. (p. 18)
Taigi bendras knygos siužetas nėra primityvus, nevaizduoja drąsios tautos kovos už laisvę prieš despotiškos „blogio imperijos“ tironiją. Bendrąjį konfliktą galėtume suvokti vykstant tarp SSRS siekio išlaikyti savo valdžią ir tvarką pasaulyje, konkrečiai – Rytų Europoje, Lietuvą (Pribaltiką) traktuojant kaip kozirį (nes ji yra savitas perestroikos barometras) galios žaidime su Šaltojo karo priešininke JAV ir Lietuvos (Baltijos tautų) siekio iš valdinio ir įrankio tapti savarankiška jėga, kuriančias savo politiką (plg. skyrelį „Lietuvos politikos poreikis“, p. 66–67). Tačiau kas toji Lietuva?
Kitaip nei gali pasirodyti minėtam įtariam knygos vartinėtojui, čia „Tarybų Lietuva“ nėra net potenciali tos Lietuvos atstovė: „Sovietinės sistemos gelmėse akivaizdžiai trūko idėjinės ir organizacinės jėgos, taip pat konkrečių personalijų asmeninės iniciatyvos ir drąsos kelti Lietuvos suverenumo siekį – tegul ir tarybinį, nekalbant apie kitokį“ (p. 67). Taigi ir sovietų tvarka Lietuvoje, ir LKP, kaip nesiekiančios Lietuvos laisvo politinio subjektiškumo, šioje knygoje vaizduojamos kaip sąlyginiai blogiečiai. O štai
Sąjūdis nuo pat savo susikūrimo ėmė formuoti visos Lietuvos politiką ir jai atstovauti. Tai objektyviai vedė į valstybės kūrimą. [...] Iki pat valstybės atsikūrimo Sąjūdis išliko kaip konsoliduojanti išsivadavimo jėga, naudojanti neprievartinio pasipriešinimo [...] priemones. [...] Galima teigti, kad Sąjūdis, pamažu atsiribodamas nuo sovietinės valdžios ir sistemos, išlaikydamas distanciją nuo ekstremistinių tos valdžios ir sistemos kritikų, savaime pretendavo atstovauti daugumai, kartu suponuodamas demokratijos prielaidas. (p. 89, 90)
Tad svarbu suprasti, kad SSRS šioje knygoje yra ne blogis savaime, bet priskirtina jam, nes nori jėga užgniaužti tautų siekį laisvai apsispręsti ir tęsia imperinę galios politiką. Komunistų vadukai Lietuvoje atstovauja tai pačiai „juodųjų“ stovyklai, nes nepaiso aiškėjančios tautos valios ir net prabildami apie suverenumą turi galvoje ne pačią Lietuvą, bet savo valdžią jos, sakykime, teritorijoje. O štai Sąjūdis – iš pažiūros akivaizdžiai teigiamas knygoje pasakojamos istorijos herojus, toks irgi yra ne savaime, bet todėl, kad remiasi demokratija ir moralia politika. Jis yra ir išsivadavimo (kaip atvirai nepriklausomybinės grupės a lá Laisvės Lyga), ir konsoliduojanti (kokia nuo 1989 m. pabaigos potencialiai buvo LKP) jėga, ir tik šios dvi sąlygos išlaiko Sąjūdį „baltųjų“ stovykloje.
Galima manyti, kad tokio požiūrio autoriai apsisprendė laikytis dar prieš rašydami knygą. Ir jo gana nuosekliai laikėsi, pasakodami apie įvykius iki 1989 m. vidurio. Tačiau po to „Lietuvos politikoje“ įvyksta pokyčių. Vienas vertus, LKP tada ima gravituoti į „suverenumą“, ir tai reiškė ne tik komunistų vadovybės norą išlaikyti valdžią, bet ir „iš apačios“ partijoje įsigalėjusias bendro nacionalinio atgimimo ir demokratizacijos tendencijas (p. 288). Taigi pati LKP kaip tokia tampa „gerųjų“ (tautinių ir demokratinių) ir „blogųjų“ (ištikimybės Maskvai ir sovietų sistemai) tendencijų susikirtimo erdve. Kita vertus, „1989 m. liepą Sąjūdžio politikoje įvyko posūkis į antikomunizmą“ (p. 318), ir nuo tada jau nuolat ir iš esmės „Sąjūdžio viduje vyko kova tarp radikalų ir nuosaikiųjų“ (p. 330). Aptardami politinę situaciją rinkimų į LSSR AT išvakarėse, autoriai pateikia gana iškalbingas abiejų krypčių charakteristikas:
Nuosaikieji pasižymėjo realizmu ir pragmatizmu, be to, politinės kultūros požiūriu buvo tolerantiškesni (jei nepasakytume – mandagesni), o radikalams buvo būdingas nacionalizmas, kartais ir savotiškas obskurantizmas. (p. 471)
Komentarai, manau nereikalingi: kad ir kokių gražių apibūdinimų Sąjūdis susilaukia Atgimimo istorijos pradžioje, nuo vidurio jis irgi, autorių supratimu, tampa „gerųjų“ ir „blogųjų“ tendencijų susikirtimo erdve. Todėl drįsčiau tarti, kad knygoje pasakojamoje istorijoje pagrindinė įtampa tvyro, kova vyksta ne tarp laisvės ir priespaudos, Lietuvos ir Sovietų Sajungos, o tarp to, kas padeda šios knygos objektui – „suvereniai Lietuvos politikai“ – rastis ir įsitvirtinti, ir to, kas jai trukdo.
Jei tokia mano interpretacija yra teisinga, tai galiu pratęsti, kad tikrasis knygos teigiamas „herojus“ yra konsolidacija, o neigiamas – konfrontacija (ir Lietuvos politikos viduje, ir santykiuose su Maskva, tik čia vietoj konsolidacijos reikėtų kalbėti apie konsensuso siekimą taikių derybų keliu). Autoriai tam tikra idealybe laiko nacionalinę santarvę, todėl siužetas aiškiai vingiuoja tarp Sąjūdžio ir LKP „draugavimo“ ir jų „pykimosi“ polių. Užtat ir pirmieji laikotarpiai piešiami šviesesnėmis spalvomis, o antrieji – tamsesnėmis (pastebėtina, kad autoriai labai tiksliai laikosi spalvinės metaforikos). Konsolidaciją lydi ideologijų santarvė (dėl bendro tikslo), o konfrontaciją – LKP „maskvėjimas“ ir Sąjūdžio „antikomunistėjimas“. Autorių vertybinę nuostatą visos jų tiriamos ir rašomos istorijos atžvilgiu bene geriausiai atskleidžia šis sakinys:
Žiūrint retrospektyviai atrodytų, kad Lietuvos vadavimosi interesams anuo metu [Kovo 11-osios išvakarėse] naudingiausia buvusi Sąjūdžio ir A. Brazausko LKP koalicija. Tačiau ir Sąjūdis, ir LKP veikė taip, kad koalicijos nebūtų. (p. 516)
Panašu, kad tai ne tik retrospektyvus autorių kaip istorikų, bet autentiškas tuo metu gyvenusių liudytojų požiūris. Požiūris, pagal kurį ne išsilaisvinimas (Nepriklausomybė) yra tikslas, o nacionalinė santarvė – pageidautina priemonė jam pasiekti (kaip anuomet jei ne manė, tai bent tikrai jautė dauguma Sąjūdžio žmonių); pagal kurį tai nėra lygiavertės gėrybės (tai yra pirmoje knygos pusėje vaizduojamų įvykių interpretavimo pagrindas); pagal kurį nacionalinė santarvė ir vienybė (ir, pridurkim juokais – taika visame pasaulyje25) yra savaiminis gėris, o išsilaisvinimas – tik geriausias kelias tam pasiekti. Gal tuo ir sunku patikėti, tačiau baigiamuosiuose knygos skyriuose galima rasti nemažai tai patvirtinančių citatų, kuriose pasakojimo meto retrospekciją nusveria pasakojamojo įvykių mintys ir vertinimai:
Lietuviai tuo metu jau gyveno ne tiek realybių, kiek savo pačių kuriamų reikšmių pasaulyje. (p. 510)
[...] tokios, pavadintume „gorbofobinės“, tendencijos Lietuvoje jau reiškė požymį absurdiško komplekso, pavojingai vedančio į izoliaciją. (ibid.)
Sąjūdžio vadovybė tuo metu jau oficialiai buvo nusistačiusi SSRS traktuoti kaip „blogio imperiją“. Panašiai kaip Ronaldas Reaganas!.. Lieka tik neaišku, ar buvo suvokta, kad tokia nuostata vedė ne į derybas su Gorbačiovu, o į konfrontaciją su juo ir SSRS griovimą. (p. 474)
Vadinasi, nepriklausomybės skelbimas [iki Gorbačiovo išrinkimo SSRS prezidentu] buvo tolygus ne savigynai, o provokacijai. (p. 514)
Ką šiomis citatomis noriu pasakyti? Ogi kad šioje knygoje, ypač kalbant apie 1989 m. pabaigos – 1990 m. pradžios įvykius, gana tiesiogiai mėginama vaizduoti, kad tikroji „Lietuvos politika“ turėjo būti viduryje tarp Sąjūdžio aiškaus polinkio „konfrontuoti su viskuo, kas vienareikšmiškai nekėlė į pirmą vietą nepriklausomybės šūkio“ ir brazauskinio „visų pozicijų toleravimo“ (p. 479). Kas gi tie, kurie buvo viduryje? Tai Sąjūdžio „nuosaikieji“, kurie nuo 1989 m. vidurio pamažu tapo mažuma, opozicija savo lyderių politikai. Dar tiksliau – tai sąjūdininkai komunistai, kurių pozicija galutinai išsikristalizavo LKP tapus „savarankiškai“, bet jos vadovybei tebesvyruojant tarp lietuvių tautos ir Maskvos. Ir jau visai tiksliau – tai sąjūdininkai-komunistai – vadinamieji „Vilniaus inteligentai“. Jie, kadaise sudarę Iniciatyvinės grupės branduolį, simboline figūra visąlaik laikę Justiną Marcinkevičių ir dominavę Vilniaus Sąjūdžio Taryboje, ilgainiui „dėl Sąjūdžio [vadovybės] paimto konfrontacinio kurso“ buvo nuo jo nubaidyti arba tiesiog ignoruojami... Autoriai neslepia savo simpatijų Broniui Kuzmickui ir Broniui Genzeliui, Vytautui Radžvilui ir Alvydui Šliogeriui, Vyteniui Andriukaičiui ir Arvydui Juozaičiui... Išskyrus keletą išimčių – tai būsimasis Lietuvos Ateities Forumas. Tad ir recenzuojamoje knygoje aprašytoji Lietuvos kelio į valstybės atkūrimą istorija, jei jau būtinai norėtume ją įsprausti į kokią paradigmą, labiausiai atitiktų LAF-inę. Bet tai būtų tik pusiau teisinga. Be to, kita vertus, kodėl būtinai sprausti? Juk ši knyga skirta anaiptol ne bendraminčiams, ji ir kritiška, ir savikritiška. Tad pabaigai – žiupsnelis subjektyvių komentarų apie šios knygos privalumus ir trūkumus, ką autoriai pavaizdavo taikliai, netikėtai įdomiai ar naujai, ką be reikalo nutylėjo ar nureikšmino.
5. Įžvalgų grūdai ir prieblandos pelai
Reikia pripažinti, kad autoriai geba virtuoziškai analizuoti tam tikras (jiems rūpimas ar svarbias atrodančias) situacijas, ir jie (dažniausiai) taikliai interpretuoja cituojamus šaltinius. Dėl to knygą ir verta, ir įdomu skaityti, net jei nepritari tam, kas rašoma. Antra, autoriai daug sėkmingiau ir įtikinamiau ką nors kritiškai atskleidžia, nei kam linksėdami pritaria. Tai reiškia, kad jų analitiniai gebėjimai daug geriau ištobulinti (ir mieliau naudojami) nei tie, kurių verčia laikytis Lietuvos istorijos sintezės formatas. Iš esmės knygą galima skaityti ir ne ištisai, o atskirais epizodais, ir tai šiuo atveju – tikrai privalumas, nes faktinės chronologijos bet kuriuo atveju laikomasi skrupulingai, taigi pasiklysti – neįmanoma.
Mano galva, labai pavykusi knygos įvadinė dalis, kur preciziškai aptariamos galimos SSRS žlugimo priežastys, ir svarbiausia, pateikiamas puikus pagrindas socialinei aptariamojo meto Lietuvos istorijai – aptariamos „dvi lietuviškos nacionalinės identifikacijos“ (p. 28–31). Skiriami tie, kuriems sovietinė sistema buvo svetima ir primesta, ir tie, kurie „ją priėmė kaip realiją“ ir buvo prie jos prisitaikę. Neprisitaikėlių buvo mažiau nei prisitaikėlių, pastaruosius autoriai gal net labiau supranta (ir pateisina), bet pripažįsta, kad jie neturėjo politinės sąmonės. Apskritai galima tik apgailestauti, kad šio nedidelio skyrelio minčių autoriai neišplėtojo ir nepritaikė tolesniuose skyriuose, mat iki šiol turime tik vieną, nepaprastai griozdiškai ir painiai, maža to, dar ir vokiškai parašytą lietuvių nacionalinio sąmoningumo ir politinio sąmonėjimo istoriją (minėtosios Christophe). O šios knygos autoriai tikrai buvo pajėgūs pasiūlyti vertingesnių įžvalgų apie Lietuvos visuomenės politinių nuostatų kaitą ir raidą nei minėtus pasvarstymus apie „radikaliuosius“ ir „nuosaikiuosius“.
Sutelkę visą savo dėmesį į savitai suprantamą „Lietuvos politiką“, autoriai daug ir noriai kalba apie politinius veikėjus, reprezentuojančius atitinkamus galios centrus – Michailą Gorbačiovą, Algirdą Brazauską, Romualdą Ozolą ir Vytautą Landsbergį (pastarasis iki pat 1989 m. pabaigos Sąjūdyje tarsi griežia antruoju smuiku). Bene labiausiai vykęs iš pagrindinių personažų – Gorbačiovo portretas. Perestroikos tikslai ir priemonės, žaidimai su JAV ir Lietuvos klausimo supratimas, bolševizmas ir realpolitik, – viskas atskleista taikliai ir be nereikalingų potėpių. Įdomus ir pagrindinis – daugiausiai kartų minimas – šios knygos herojus Brazauskas (1989 m. pabaigos – 1990 m. pradžios įvykiuose jis vaizduojamas kaip neabejotinai svarbiausia Lietuvos politikos figūra, minima perpus dažniau už Vytautą Landsbergį26). Ypač įdomu knygos puslapiuose sekti „savarankiškos LKP“ bylą. Išsamiai pristatomos ir interpretuojamos LKP pirmojo sekretoriaus kalbos ir iniciatyvos, idėjos ir gudravimai verčia skaitytoją patikėti Brazauską buvus kone realpolitik klasiku. Tai, aišku, gerokai perlenkta. Viena vertus, akivaizdus politinis menkysta, tipiškas komunistinis vadukas dėl tokio autorių dėmesio nepagrįstai idealizuojamas (panašiai, nors anaiptol neidentiškai, kaip tai perteikiama Brazausko atsiminimuose, kurių jis, kaip visuotinai žinoma, tikrai pats neparašė), šešėlyje paliekant šepečius, juršėnus ir paleckius. Antra vertus, daugelis dalykų, kurie knygoje pateikiami kaip Brazausko ėjimai, iš tiesų buvo atsakymai, reakcijos į jo viršininkų Maskvoje ar „nacionalistų“ Lietuvoje spaudimą, reikalavimus, iššūkius. Brazausko vadovaujama LKP iki pat 1992-ųjų, nepaisant pavadinimų ir lojalumų skirtingoms valstybėms kaitos, plaukė iš esmės pasroviui su istorija, ir daug labiau nei Sąjūdis gyveno „susikurtų reikšmių pasaulyje“, – tai aiškiai patvirtina pralaimėti rinkimai į SSRS Liaudies Deputatų Suvažiavimą ir LSSR Aukščiausiąją Tarybą. Autoriai visa tai atskleidžia, bet taip ir lieka nepaaiškinę; tiesą sakant, normaliai nepaaiškintas lieka ir paties Brazausko populiarumo fenomenas.
Kad ir kaip būtų, komunistų valdžios Lietuvoje dezintegracijos istorija šioje knygoje pavaizduota itin intriguojamai, nėra nė ko lyginti su visokiomis „LKP agonijos kronikomis“. Kas kita – Sąjūdžio istorija. Mano galva, ji čia buvo neblogai pradėta, bet taip ir neužbaigta. Šie autoriai, susitelkę į „Lietuvos politikos“ paieškas, taip ir liko dorai nepaaiškinę, kad Sąjūdis buvo kur kas daugiau nei politinė jėga ar juolab organizacija. Štai kaip šią knygos spragą elegantiškai užpildo jos recenzentas:
Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis. Tuomet pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas, paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina. Paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi žiniasklaidos priemonės. „Sąjūdžio žinios“ ir „Atgimimo banga“ buvo ledlaužiai, sutrupinę ledinę netikėjimo sieną ir sujungę žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę. Einant pakankamai sparčiai, tačiau palaipsniui skepsis ir netikėjimas iš pradžių virto tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to gana greitai ir tikėjimu Sąjūdžio įvardyta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.
Nesupratimas iki galo, kas iš tikrųjų buvo Sąjūdis, tiesą sakant, matyti jau Laurinavičiaus ir Sirutavičiaus veikalo pradžioje: „Apskritai ideologiškai, galima sakyti, Iniciatyvinė grupė atstovavo Tarybų Lietuvos identitetui“. Mentalitetui – gal, bet tikėjimas „tarybų valdžia“ ar juolab „tarybų Lietuvos“ tikrove tikrai nebuvo Sąjūdžio kūrėjų politinės minties šaltinis. Žodžiuose, ypač pirmaisiais mėnesiais, būta visko, bet apskritai sąjūdiško mąstymo, kaip ir kalbėjimo specifikos ši knyga deramai neatskleidžia. Bene silpniausios knygos vietos yra tos, kur mėginama pavaizduoti Sąjūdžio vidaus „virtuvę“. Tai, kas puikiai sekasi autoriams kalbant apie LKP ar net SSKP Politbiurą (plg. p. 206–211), Sąjūdžio atveju vis atrodo tarsi iškreiptame veidrodyje. Tai, kas iš tikrųjų reiškė Sąjūdžio posūkio į Nepriklausomybę pradžią ir grynai sąjūdiškos tapatybės atsiradimą – 1988 m. lapkričio 20 d. Moralinės Nepriklausomybės pareiškimas, lapkričio 25 d. Vytauto Landsbergio išrinkimas Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku ir Tarybos Moralinės vienybės deklaracijos paskelbimas – knygoje vaizduojama kaip „lapkričio krizė“, privedusi prie „nacionalinio skilimo ribos“. Panašiai neadekvačiai interpretuojama ir 1989-02-16 LPS Seimo deklaracija ir jos reikšmė tolesnei Sąjūdžio raidai. Kauno Sąjūdis apskritai vaizduojamas karikatūriškai, kone kaip žymiojoje Lieveno knygoje, – juk autoriai pripažįsta ir Lietuvos, ir Sąjūdžio radikalizaciją nuo 1989 m. vasaros, tai nejaugi tos radikalizacijos turiniui suprasti ir pavaizduoti neatrodė reikalinga pasidomėti, kas iš tikrųjų rūpėjo (ir kodėl) „Kauno radikalams“, kaip jie mąstė ir kodėl tai tam tikrą laiką imponavo Lietuvos žmonėms? Tas pat pasakytina ir apie Vytauto Landsbergio asmenybę, kurios pozicija ir elgesys tam tikrose situacijose čia iš dalies nureikšminama, iš dalies mitologizuojama pagal vėlesnius Ozolo, Genzelio ir kitų, švelniai tariant, abejotino patikimumo „prisiminimus“.
Tačiau gana pliekti: juk, kaip minėta, autoriai publikai pateikė ne Sąjūdžio, o suverenios Lietuvos politikos radimosi istoriją. Būtina pabrėžti – tokia istorija visiškai netinkama didaktiniams tikslams, nes ji suprantama ir įdomi tik žmonėms, kurie ją vienu ar kitu būdu patyrė ir turi ką prisiminti. Šios knygos pagrindinis privalumas glūdi ne jos įspūdingoje faktografijoje ir net ne daugybės įžvalgų gilume ar naujume, o tame, kad ją paėmusius į rankas tikrai išprovokuos sąžiningai atsigręžti į netolimą Lietuvos praeitį ir susimąstyti: ir kaip gi šitaip galėjo būti? Atsakymo gal ir nerasime, bet visada galima pasitelkti pagalbon jau cituoto šios knygos recenzento principą:
Skaitydamas Sąjūdžio laikų aprašymus, juos vertinu subjektyviai, pagal labai paprastą principą – ar toks aprašymas atspindi mano jausmus, suvedamus į paprastą tezę: dėkui Aukščiausiajam, kad davė Lietuvai Sąjūdį, ir dėkui likimui, kad suteikė man progą jame dalyvauti.
Na, gal tik su viena išlyga: nebūtinai atspindi, galbūt – sužadina atmintyje. Ko daugiau reikia?