Ankstų rytą Vavelyje, Šv.Leonardo koplyčioje buvo pakelta daugiau kaip 2
t sverianti marmuro plokštė, dengusi medinį generolo Wladyslawo Sikorskio karstą.
Vėliau karstas buvo padėtas ant specialaus katafalko ir išvežtas tyrimams
į Krokuvos Teismo medicinos institutą.
Nors daugumai reporterių nebuvo leista prisiartinti, televizija TVN24
parodė generolo karstą.
W.Sikorskis žuvo Gibraltare, kai Didžiosios Britanijos karališkųjų oro
pajėgų (RAF) lėktuvas nukrito į jūrą iškart po pakilimo.
Į Britaniją turėjęs skristi lėktuvas buvo be gedimų atskridęs iš Artimųjų
Rytų, kur W.Sikorskis inspektavo lenkų pajėgas.
Iš septyniolikos lėktuvu skridusių žmonių išsigelbėjo tik patyręs čekų
pilotas, kuris tyrėjams sakė, kad buvo užsikirtusi bombonešio „Liberator“
vairalazdė.
Po kelių dienų RAF apklaustas teismo medicinos ekspertas sakė, kad
žuvusieji patyrė „galvos ir kitas daugybines traumas“ ir teigė, jog jie žuvo
sudužus lėktuvui.
Atlikus tyrimą buvo pripažinta, kad lėktuvas tapo „nevaldomas dėl
priežasčių, kurių nustatyti neįmanoma“. Šis sprendimas buvo įrašytas
oficialaus tyrimo byloje.
W.Sikorskis žuvo tvyrant įtampai tarp generolo vadovaujamos Lenkijos
vyriausybės tremtyje ir Sovietų Sąjungos, kuri oficialiai buvo jos
sąjungininkės kare prieš nacistinę Vokietiją.
1939 metais Adolfas Hitleris susitarė su Josifu Stalinu užpulti Lenkiją
ir pasidalyti jos teritoriją. Ši agresija įžiebė Antrąjį pasaulinį karą.
Po nacių ir sovietų įsiveržimo tų metų rugsėjį, Lenkijos vadovai toliau
vadovavo ginkluotam pasipriešinimui. Iš pradžių vyriausybė tremtyje rezidavo
Prancūzijoje, o 1940 metais šalį užėmus vokiečiams persikėlė į Britaniją.
Berlyno ir Maskvos paktas žlugo 1941 metais, A.Hitleriui užpuolus Sovietų
Sąjungą. W.Sikorskis atsidūrė toje pačioje barikadų pusėje, kaip ir jo buvęs
priešas J.Stalinas.
W.Sikorskis pamynė savo išdidumą ir pradėjo derybas su sovietais dėl
šimtų tūkstančių lenkų karo belaisvių perdavimo Lenkijos karinėms pajėgoms.
Tačiau 1943 metų balandį naciai prie Katynės aptiko masines 1939 metais į
sovietų nelaisvę pakliuvusių lenkų karių, kurie buvo išžudyti 1940 metais,
masines kapavietes.
J.Stalinas dėl žudynių apkaltino nacius, tačiau W.Sikorskis pareikalavo,
kad Raudonasis Kryžius atliktų tyrimą.
Sovietai apkaltino generolą bendradarbiaujant su A.Hitleriu, nutraukė
santykius su Londone įsikūrusia Lenkijos vyriausybe ir pradėjo kurti
komunistinę administraciją, kuri turėjo būti paskirta Lenkijoje nugalėjus
nacius.
Kompromisų nepripažįstančio W.Sikorskio pozicija sukėlė rūpesčių
sąjungininkams. Karą tęsiantiems Londonui ir Vašingtonui geri santykiai su
Maskva buvo daug svarbesni negu sovietų pripažinimas kaltais dėl Katynės
žudynių.
Žuvus generolui, Lenkijos vyriausybės tremtyje autoritetas sumenko, todėl
Londonui ir Vašingtonui 1943 metų lapkritį buvo lengviau susitarti su
J.Stalinu. Sąjungininkai pripažino teisėtu sovietų įvykdytą Lenkijai prieš
karą priklausiusių teritorijų užgrobimą.
W.Sikorskis buvo palaidotas Britanijoje lenkų karių kapinėse. Netgi po
mirties generolas komunistų valdomoje Lenkijoje buvo laikomas atskalūnu, o
jo palaikai į Vavelio kriptą perkelti tik 1993 metais, praėjus ketveriems
metams po Varšuvos komunistinio režimo žlugimo.
Šis žingsnis dar labiau pakurstė sąmokslo teorijas.