Nors šiuo metu atrodo, kad pinigai garma prarajon su pagreičiu, todėl N.Fergusono knygos pavadinimas skamba keistai, o pats autorius pripažįsta, kad gali „skambėti kaip realybės neatitinkanti optimistinė pastaba“, jis vis dėlto tvirtina, kad finansų istorija gali daug ką atskleisti apie žmogų. Pinigai nepriverčia pasaulio suktis, bet priverčia zuiti aplink pasaulį „milžinišką kiekį žmonių, prekių ir paslaugų“.
Senovės Babilono iškilimas buvo artimai susijęs su kreditų ir skolinimo evoliucija. Be bankų ir obligacijų rinkos italų Renesanso didybė niekada nebūtų išsiskleidusi; korporaciniai finansai tapo olandų, o vėliau britų imperijos pagrindu.
Ypač rafinuota Volstryto finansinė sistema, kuri dabar žlunga, yra tvirtai susieta su Amerikos globaliniu viešpatavimu. Ir, žinoma, naujos bundančios geopolitinės jėgos, tokios kaip Kinija, atsirado iš sugebėjimo pasinaudoti modernia finansų sistema ir milžiniškų suverenių turto fondų sukūrimo.
Apskritai Kinijai autorius skiria daug dėmesio. Jis aiškina, kaip Kinijos polinkis taupyti pakurstė Amerikos polinkį be saiko skolintis; kaip Kinijos sugebėjimas gaminti bet ką ir viską eksportuoti už mažiausią kainą apkvailino Vakarus ir privertė juos patikėti, kad infliacija daugiau nebegresia. O dabar jau nebeįmanoma atskirti Vakarų ir Rytų ekonomikų, todėl į XXI amžiaus žodyną turime įtraukti N.Fergusono pasiūlytą naujadarą Kinimerika.
N.Fergusonas atkreipia dėmesį, kad, pavyzdžiui, intelektualinių inovacijų proveržis XVII amžiaus 7-ajame dešimtmetyje sukūrė teorinius pagrindus gyvybės draudimui - vienam svarbiausių finansinių išradimų per visą laiką. Iš pradžių buvo sukurta tikimybės teorija.
Vėliau dienos šviesą išvydo Johno Graunto ir Edmondo Halley darbai, kurie pirmieji apskaičiavo tikėtiną gyvenimo trukmę ir sukūrė pamatus statistinei matematikai. Jacobas Bernoullis išvedė paklaidos ribas, kuriomis galėjome išmatuoti tikrumą. Tuomet atėjo laikas Abrahamo de Moivre'o vidutiniam pasiskirstymui, Danielio Bernoullio naudos išradimui ir Thomaso Bayeso statistinei išvadai.
Be matematikų nebūtų buvę finansų. O be finansų nebūtų atsiradusi rafinuota, pažangi ekonomika. Mes vis dar gyventume mažose, skurdžiose bendruomenėse. Pramoninė ir popramoninė revoliucija būtų neįmanoma. Globalizacija, žinoma, irgi.
Bet kaip visa tai galėtų būti susiję su dabartiniu paskolų rinkos žlugimu? Kaip visuomet iš praeities galima pasisemti daugybę pamokų.
Viename savo knygos skyriuje autorius aiškina, kad finansų istorija iš esmės yra nuolatinės institucinės kaitos ir natūralios atrankos pasekmė. Todėl kaip į Žemę trenkęsis asteroidas Kreidos periodo pabaigoje sunaikino 85 proc. jos gyvybės, taip finansinis krachas įskelia milžinišką pleištą į finansų pasaulio raidą. Begalės bankų ir ištisos finansų institucijų porūšės žūsta.
Finansų istorijoje tai nutinka reguliariai, o paskutiniai atvejai tebuvo Didžioji depresija XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje bei Amerikos santaupų ir paskolų krizė 9-ajame dešimtmetyje.
N.Fergusonas vardija bendrus finansų pasaulio ir evoliucijos sistemos bruožus. Tai darydamas jis nupiešia ryškų pastarųjų dviejų dešimtmečių finansinių inovacijų portretą. Verslo veiklos prasme finansai turi savo ypatingus „genus“ ir technologinių inovacijų dėka juose glūdi savaiminės kaitos potencialas.
Tarp bendrovių vyksta konkurencija dėl išteklių - tai natūralios atrankos arena, kur silpnesni dalyviai yra išmetami už borto. Iškyla naujų rūšių formavimosi galimybė, kai atsiranda visiškai naujos finansinių institucijų rūšys. Tai vienas pagrindinių pastarojo meto bruožų.
Tačiau taip pat iškyla išnykimo grėsmė, kai nuo žemės paviršiaus dingsta ištisos silpnesnės ar atgyvenusios rūšys. Pasak N.Fergusono, skirtumas tarp gamtos pasaulio ir finansų pasaulio evoliucijos yra tas, kad pirmojoje milžinišką žlugimą sukelia išoriniai veiksniai, o antrojoje - vidiniai.
Taigi finansinė krizė, kurią mes dabar patiriame, yra darviniškas „didysis išnykimas“ - masiškas išnykimas rūšių, kurios susidariusiomis aplinkybėmis nebegali išgyventi.
Galiausiai N.Fergusonas teigia, kad finansų pasaulis yra ne „monstras, kuris turi būti patupdytas į savo vietą“, kaip neseniai pareiškė Vokietijos prezidentas, o žmonijos veidrodis. O veidrodis, primena jis, negali būti kaltas dėl jame atsispindinčių mūsų trūkumų, kaip ir grožio.